Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-583-397/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-05-30Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-23Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-23
Bylos Nr.
1A-583-397/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-03333-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Dambrauskienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Kaltinamasis
A. T.
Civilinis ieškovas
E. D.
Advokatai
Renas Bradūnas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-583-397/2017Teisminio proceso Nr.1- 01-1-03333-2017-5Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.2.27.1; 2.4.6.6.1; 2.4.7
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,išteisintajam A. T. ir jo gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės D. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Civilinio ieškovo E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. išteisintas dėl kaltinimo, jog pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: 2017 m. sausio 22 d. apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo pastebėtas einantis ne per pėsčiųjų perėją, tuo pažeidė kelių eismo taisykles, sulaikymo metu atliekant dalinę A. T. asmens apžiūrą, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vadui E. V. ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyriausiajam tyrėjui E. D., t. y. E. D. pasilenkus prie A. T. kojos, A. T. kaire ranka sudavė E. D. vieną smūgį į galvos sritį, tuo pastarajam sukeldamas fizinį skausmą. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, jog A. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl jis išteisintinas.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė D. K. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. T. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje ir paskirti jam 40 MGL (1506,40 Eur) baudą. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Civilinio ieškovo E. D. civilinį ieškinį dėl 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti iš A. T..Prokurorė skunde nurodė, jog teismas nepagrįsti vertino, kad neįrodytas kryptingo fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams, t.y. kad A. T. sąmoningai siekė panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus. Nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę atskleidžia visuma objektyvių nusikaltimo aplinkybių. Nukentėjusysis E. D. nuosekliai papasakojo įvykių seką, tačiau teismas nurodė, kad E. D. nematė kaip buvo suduotas smūgis ir patikėjo kaltinamojo A. T. iškelta ir nepagrįsta versija, neva jam keletą centimetrų kelnės buvo patrauktos žemyn ir jis automatiškai jas pasitaisė. Liudytojas E. V. parodė, kad jis matė A. T. rankos judesį žemyn E. D. į galvą, kuria rankos dalimi ir į kurią vietą sudavė E. D., jis nepastebėjo, tik matė kontaktą. E. D. nurodė, kad apieškos metu judesiai buvo ne traukiamieji, o liečiamieji. Liudytojas E. V. patvirtino, kad apžiūros metu kelnių žemyn netraukia, tik liečiama. Nukentėjusysis E. D. parodė, kad apžiūros metu A. T. klubo neapnuogino. Teismas suteikė išskirtinį pranašumą vien kaltinamojo A. T. parodymams. Skunde pažymėta, kad jau nuo pat pradžių A. T. į situaciją sureagavo gana audringai ir nevisiškai adekvačiai ( ne iš karto įvykdė pareigūno reikalavimą pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, teigė: „ar apsimoka dėl dviejų eurų rašyti protokolą“, liepė draugei filmuoti, vis klausdavo to paties, gestikuliavo). Nors A. T. neigė savo kaltę, tačiau iš aptartų nusikalstamos veikos aplinkybių, jo elgesio turinio, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų viseto galima daryti neabejotiną išvadą, kad jis suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, norėjo taip elgtis. Tokiu būdu daro išvadą, kad A. T. veikė tiesiogine tyčia.Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Policijos pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą ne per pėsčiųjų perėją ėjusį A. T., pažeidusį Kelių eismo taisykles, patikrinti. Minėtų policijos pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės bei vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant minėti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėti kaltinamąjį A. T., todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jais netikėti. Vaizdo įraše nėra užfiksuotas smūgio sudavimo momentas. Liudytoja L. P. parodė, kad kai A. T. vedėsi prie automobilio, ji persėdo į vairuotojo vietą ir atsukus į pareigūnus ir A. T. kamerą pamatė, kad pareigūnai jau deda antrankius. Kas prieš tai įvyko prie policijos tarnybinio automobilio, ji nematė. Netikėti policijos pareigūnų parodymais, kuriuos pilnai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nėra pagrindo. Kaltinamojo A. T. parodymai paneigti byloje esančiais įrodymais, todėl vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.Nors teismas nurodė, kad iš teismo medicinos specialisto išvados seka, kad apžiūrėjus E. D. sekančią dieną išorinių sužalojimų požymių nekonstatuota, tačiau liudytojas E. V. nurodė, kad E. D. sakė, kad jautė skausmą. Nors teismas akcentavo tai, kad po rankos judesio A. T. daugiau jokių kitų veiksmų neatliko, elgėsi ramiai, tačiau nukentėjusysis E. D. ir liudytojas E. V. nurodė, kad buvo iš karto sugriebta A. T. už rankos, kuri tuo metu nebuvo ant automobilio. Taigi pareigūnai sureagavo iškart po suduoto smūgio, abu jį prilenkė prie automobilio bei uždėjo antrankius. Minėtieji duomenys patvirtina, kad A. T. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį pareigūną E. D. pavartojo veikdamas tyčia, o ne, kaip teigia kaltinamasis, netyčia galėjo būti kontaktas su nukentėjusiuoju kai jis taisėsi kelnes.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis A. T. ir jo gynėjas advokatas Renas Bradūnas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė Dovilė Augustauskaitė apeliacinį skundą prašė tenkinti.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės D. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš esmės apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su žemesnės instancijos teismo įrodymų vertinimu, nurodydama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Be to, prokurorės teigimu, teismas suteikė išskirtinį pranašumą vien kaltinamojo A. T. parodymams.Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Nagrinėjamu atveju A. T. kaltinimai buvo pareikšti dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui, t.y. dėl to, jog atliekant dalinę A. T. asmens apžiūrą, panaudodamas fizinį smurtą, jis pasipriešino policijos pareigūnams, t. y. E. D. pasilenkus prie A. T. kojos, A. T. kaire ranka sudavė E. D. vieną smūgį į galvos sritį, tuo pastarajam sukeldamas fizinį skausmą.Tačiau apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš byloje esančių duomenų negalima daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamasis A. T. tikrai naudojo smurtą prieš E. D., t.y., kad jam pasilenkus prie A. T. kojos, šis kaire ranka tyčia sudavė E. D. vieną smūgį į galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

9.1.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu A. T. neneigė, kad dilbiu kliudė pareigūno galvą, paaiškindamas, jog jo apieškos metu keletą centimetrų jo kelnės buvo patrauktos žemyn, todėl jis automatiškai pasitaisė kelnes. Leido ranką žemyn, norėdamas pasitaisyti kelnes. Pajautė, kad įvyko kontaktas, tačiau pareigūnui smūgio nesudavė (b.l. 146-147). Tokiems kaltinamojo parodymams prieštaravo liudytojais apklausti pareigūnai. Liudytojas E. D. parodė, jog liečiamaisiais judesiais atliekant kaltinamojo apžiūrą ir pasilenkus prie jo kairės kojos pajuto pakankamai stiprų smūgį į galvos sritį (kairę pusę) kieta kūno dalimi, dėl ko atsirado mini guziukas (b.l.148). Jam antrino liudytojas E. V. paaiškindamas, jog kolega atliko asmens dalinę apžiūrą, patikrino kišenes, kojas, pastebėjo, kad kaltinamasis kairės rankos mostu sudavė kolegai į galvą, tačiau patvirtino, kad sužalojimo nesimatė (b.l. 149-150).

9.2.Pasak prokurorės, pareigūnų parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitus patvirtina, o teismas nepagrįstai suteikė išskirtinį pranašumą vien kaltinamojo A. T. parodymams. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas įrodymas negali būti svaresnis už kitą, nes vertinama įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinęs A. T. parodymus ir liudytojų E. D. ir E. V. parodymus, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad jog šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad A. T. rankos judesį žemyn, kurio metu įvyko kontaktas su nukentėjusiojo E. D. galva atliko tiesiogine tyčia, t.y. kad jis suvokė, jog naudoja fizinį smurtą, priešindamasis policijos pareigūnams ir nori taip veikti. Tokią teismo išvadą suponuoja tai, jog byloje nėra surinkta akivaizdžių įrodymų, šioms aplinkybėms pagrįsti. Liudytojas E. D. parodė, kad A. T. buvo paaiškinta, kad šis laikytų rankas ant tarnybinio automobilio stogo, tačiau liudytojas E. V. patikslino, kad A. T. atliekant dalinę apžiūrą nebuvo išaiškinta, jog, jei norės pasikasyti, turi atsiklausti (b.l. 149-150). Nei vienas iš pareigūnų teismo posėdžio metu negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiu būdu buvo E. D. suduota į galvą. Liudytojas E. V. negalėjo patikslinti į kurią vietą ir kuria dalimi pataikė kolegai. Pats E. D. parodė, jog pasilenkus prie A. T. kairės kojos pajuto pakankamai stiprų smūgį į galvos sritį (b.l.148). Nesutiktina su prokurorės tvirtinimu, kad nuo pat pradžių A. T. į situaciją sureagavo gana audringai ir nevisiškai adekvačiai. Tai, kad į pareigūno reikalavimą pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentų jis atsakė, ar apsimoka dėl dviejų eurų rašyti protokolą, gali būti vertintina kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės, tačiau ne kaip neadekvatus viršijantis įprastinį normalų elgesį proveržis. Iš byloje esančio vaizdo įrašo girdėti, jog prieš atliekant dalinę asmens apžiūrą, A. T. ne kartą pareigūnams uždavė klausimą, kuo jis yra įtariamas (b.l.58), tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone toks klausiamas taip pat negali būti vertinamas kaip priešiškas, juolab, jog įvertinus A. T. neteisėtų veiksmų pobūdį – ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją, kai matomumo zonoje buvo pėsčiųjų perėja, aplinkybę, jog pažeidėjas neturėjo jokių draudžiamų daiktų, akivaizdu, jog nors policijos pareigūnai E. D. ir E. V. turėjo teisę tikrinti pažeidėją, tačiau tokie pareigūnų veiksmai pažeidėjui atrodė neproporcingi padarytam pažeidimui, todėl jis ir siekė išsiaiškinti situaciją. Be to, garso įrašo duomenimis, vienas iš policijos pareigūnų – E. V. – prisistatė tik po pažeidėjo reikalavimo tai padaryti, o Marijampolės apskrities VPK atlikus tarnybinį patikrinimą konstatuota, kad, atlikdami A. T. apžiūrą, pareigūnai E. D. ir E. V. A. T. neparodė jo reikalavimu policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo ir pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, kas rodo, jog iš pareigūnų pusės bendravimas su pažeidėju taip pat nebuvo tinkamas. Taip pat pastebėtina, jog dalinė asmens apžiūra buvo atliekama dalyvaujant abiem pareigūnams, pas A. T. draudžiamų daiktų nerasta, todėl nebuvo jokio tikslo šiam atlikti smurtinius veiksmus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio 2017 m. sausio 23 d. specialisto išvadoje Nr. G55/2017(09). E. D. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, fizinį skausmą galėjo jausti (b.l. 27). Be to, vertinant A. T. veiksmus kaip tyčinius, taip pat pastebėtina, jog pats A. T. nuolat klausė, ar jo draugė filmuoja, ir ragino tai daryti, kas taip pat verčia abejoti kaltinamojo noro tyčia atliktis smurtinius veiksmus realumu.

10.Pažymima, jog baudžiamoji atsakomybė yra galima tik tuomet, kai veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų – tyčia arba dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį arba nors ir nesuvokė, bet turėjo ir galėjo jį suvokti. Todėl, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika atitinka tą kaltės formą, kuri numatyta BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, numatančioje baudžiamąją atsakomybę už konkrečią veiką.

11. BK 286 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas supranta, kad smurtu priešinasi valstybės tarnautojui, numato pavojingas tos veikos pasekmes ir jų nori. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko kaltės formą ir turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Tačiau iš A. T. paaiškinimų ir liudytojų parodymų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog A. T. tyčia kaire ranka sudavė E. D. vieną smūgį į galvos sritį.

12.Esant tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti A. T. kaltumą dėl BK 286 straipsnyje reglamentuotos nusikalstamos veikos padarymo remiantis objektyvia ir patikima bylos medžiaga negalima. Vadovaujantis teismų praktika, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Įvertinus aukščiau nurodytų ir išanalizuotų liudytojų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog kaltinamasis A. T. sąmoningai siekė panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus, t.y. neįrodytas kryptingo fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams, todėl jis pagrįstai buvo išteisintas.

13.Apibendrinus visą kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingą sprendimą, t. y. išteisinamąjį nuosprendį, nes A. T. nepadarė veiks, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių, todėl tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

Teisėjai Edita DambrauskienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas