Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. S. ir V. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. V. reikalavimą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad ieškovo reikalavimai kildinami ne iš sutartinių (draudimo teisinių santykių), nes tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo sudaryta draudimo sutartis, o iš deliktinės atsakomybės, atsiradus žalai (LR CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.), kuriai atlyginti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1. 125 str. 8 d.). Ieškovas apie atsiradusią žalą sužinojo 2008-06-18, o 2008-12-05 kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 2030 Lt draudimo išmoką, dėl žalos atlyginimo kreipėsi į teismą 2010-01-25, todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas žalai atlyginti nėra praleistas.

Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui. Perduodamas neapdraustą automobilį naudotis bei formaliai išlikdamas automobilio savininku, atsakovas V. V. pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą, numatančią, kad transporto priemonė turi būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota, o pareiga sudaryti šią sutartį priklauso savininkui (Įstatymo 43 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo naudoti ir jo valdytojas V. S. , todėl ieškovas patyrė žalą dėl abiejų atsakovų veiksmų ir neveikimo.

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą reglamentuojančias normas, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.125 str. 7 dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinė teisės normas (LR CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.). Civilinė atsakomybė atsiranda, esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos ir žalos. V. S. patvirtino, kad iš jo nupirko automobilį, kurį vairuodamas sukėlė eismo įvykį, todėl atsakingas už žalą yra šis atsakovas. Teismas nevertino įrodymų, kad atsakovas, nors ir būdamas įregistruotas automobilio savininku, neturėjo galimybės neleisti V. S. naudotis automobiliu, kol jis nebus įregistruotas jo vardu. Atsakovas V. V. tik iš ieškovo pretenzijos sužinojo, kad V. S. automobilio nebuvo apdraudęs. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad nėra atsakovo V. V. kaltės dėl to, kad V. S. neapdraudė jam priklausančios transporto priemonės. Teismas turėjo vertinti aplaidų ir nerūpestingą V. S. elgesį, vengiant savo vardu perregistruoti įsigytą transporto priemonę. V. S. aplaidumą patvirtina ir tas faktas, kad 2008-06-16, po autoįvykio, automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas. Matyt, tam turėjo įtakos 2008-06-14 V. S. sukeltas autoįvykis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Byloje nekilo ginčo dėl žalos atsiradimo aplinkybių, jos dydžio bei atsakomybės taikymo už eismo įvykį atsakingo asmens V. S. atžvilgiu pagrįstumo. Ginčas kilo dėl to, ar atsakomybė turi būti taikoma ir atsakovo V. V. atžvilgiu, dėl ieškinio senaties taikymo.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2008-06-14 Radviliškio r. sav., K. G. k. dėl V. S. , vairavusio V. V. vardu registruotą automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas J. U. priklausanti transporto priemonė „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažintas V. S. . Minėto eismo įvykio metu V. S. civilinė atsakomybė, vairuojant jau minėtą transporto priemonę, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau nutartyje-LRTPVCAPD) įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiai AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką. 2008-12-05 ieškovas, vykdydamas 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr.1 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ 2030 Lt sumokėtą draudimo išmoką, ir pagal LR CK 6.280 str. bei LR „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d., pareiškė atgręžtinį reikalavimą į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją V. S. ir V. V. , kurio vardu eismo įvykio metu buvo registruotas automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , kaip transporto priemonės savininką. Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras prašė iš abiejų -V. S. ir V. V. -solidariai prašė priteisti 2033 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nagrinėjamiems teisiniams santykiams dėl senaties termino taikė tinkamą įstatymą.

Norint nustatyti, ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, būtina teisingai kvalifikuoti iš kokių teisinių santykių ieškovas kildina savo reikalavimą, nes nuo to priklauso ieškinio senaties termino trukmė, jos pradžia ir pabaiga.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad LR Transporto priemonių draudikų biuro pareiga Lietuvos Respublikoje įvykusio eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėti išmoką kyla pagal LR „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę. Kadangi 2008-06-14 įvykusio eismo įvykio metu atsakovo V. S. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovo pareiga išmokėti išmoką kilo ne iš draudimo sutarties, o įstatymo pagrindu. Dėl to negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje kilo ginčas iš draudimo teisinių santykių ir kad šioje byloje turi būti taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovo su atsakovais ne tik nesieja sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, bet ir paties ginčo esmė yra orientuota ne į kuriuos nors draudimo teisinių santykių aspektus, bet nukreipta į žalos (nuostolių) atlyginimo teisinį santykį.

Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas kyla iš regresinių prievolių. Biuras nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas, t. y. nesudarinėja draudimo sutarčių, neprisiima draudimo rizikos bei už tai negauna draudimo įmokų. Biuras moka išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims už savo civilinės atsakomybės neapsidraudusius eismo įvykių kaltininkus. „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Transporto priemonių draudikų biuro teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Transporto priemonių draudikų biuras išmoką pagal „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą išmokėjo 2008-12-05 (45 b. l.), vadinasi, ieškovas nuo šio momento įgijo regresinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį. Šių asmenų prievolės Transporto priemonių draudikų biurui kyla ne iš draudimo teisnių santykių, o iš žalos padarymo fakto, todėl ieškovo reikalavimams taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Ieškovas į teismą kreipėsi 2010-01-25, t. y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (1 b.l.), ir ieškovo teisės turi būti ginamos. Vadovaujantis tuo, apelianto motyvas dėl netinkamo senaties termino taikymo yra atmestinas.

Pripažinusi, kad ieškinio reikalavimas atsakovo V. V. atžvilgiu grindžiant praleistu senaties terminu negalėjo būti atmestas, teisėjų kolegija pasisako dėl kito apeliacinio skundo argumento – aplinkybės, jog atsakovas eismo įvykio metu buvo perleidęs transporto priemonę ir neturėjo pareigos ją drausti, taip pat ir atsakyti už padarytą žalą. Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras, vadovaudamasis LR CK 6.280 str. bei LR „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d., pareiškė regresinį ieškinį atsakingam už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonę vairavusiam asmeniui V. S. ir transporto priemonės savininkui pagal VĮ „Regitra“ duomenis V. V. , prašydamas iš jų priteisti nuostolius kaip iš solidarių atsakovų.

Su tokia ieškovo teise teisėjų kolegija sutinka, tačiau sutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad eismo įvykio metu, t. y. 2008 m. birželio 14 d., atsakovas V. V. nebebuvo automobilio „Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , savininku ir nebeturėjo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 4 str. 2 dalyje nustatytos pareigos apdrausti šią transporto priemonę, o tuo pačiu ir pareigos pagal minėto Įstatymo 23 straipsnį atlyginti patirtus nuostolius ieškovui.

A. V. V. tiek atsiliepime į pretenziją, tiek atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo vardu registruotą automobilį 2008 m. gegužės mėnesį pardavė V. S. (67, 69, 70 b. l.), kuris taip pat teismo posėdžio metu patvirtino, kad nupirko automobilį iš V. V. už 700 Lt. Kadangi pirkimas-pardavimas vyko savaitgalį, todėl nespėjo sutvarkyti automobilio perregistravimo. V. S. patvirtino, kad sandorio sudarymo dieną automobilis buvo apdraustas. V. S. teisme patvirtino, kad nupirkęs automobilį, juo nesinaudojo, jis buvo remontuojamas. Įvykio dieną būtinai reikėjo parvežti brolį, todėl ir vyko neapdraustu automobiliu (87 b. l.). Šiuos jų paaiškinimus patvirtina ir šalių pasirašytas dokumentas (69 b. l). Kolegija pažymi, kad 2010 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos (bylos Nr. 3K-7-300/2010) buvo pasisakyta, kad „atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui<...>, gali gintis sandorio sudarymo faktu“.

Iš šių byloje esančių įrodymų kolegija daro išvadą, kad nors automobilis „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) formaliai VĮ „Regitra“ nebuvo perregistruotas kito savininko vardu, tačiau eismo įvykio metu faktiškai buvo V. S. nuosavybe. Šiuo atveju abu atsakovai patvirtina šią aplinkybę, o taip pat patvirtina ir kitos faktinės bylos aplinkybės apie automobilio savininko pasikeitimą, t. y. byloje pateiktas raštelis apie 2008-05-10 įvykusį automobilio pirkimo-pardavimo faktą 69 b. l), vėlesnis V. S. šio turto apdraudimas (102 b.l.). Kad automobilis buvo perduotas V. S. nuosavybėn, patvirtino abu atsakovai. Nors šis pirkimo-pardavimo sandoris ir nėra privalomai įregistruotas, toks sandoris pirkimo-pardavimo sutarties šalims galioja (CK 1.75 str. 1 d.,1.94 str.), ir būtent V. S. , kaip faktinis automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas privalėjo apdrausti šį automobilį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 4 str. 2 d.). A. V. V. nebeturėjo jokių šio automobilio dokumentų ir automobilio apdrausti nebūtų galėjęs. Priešingas teismo sprendimas, kolegijos manymu, pagal šios bylos faktines aplinkybes, būtų aiškiai formalus ir pažeistų sąžiningumo ir teisingumo principus.

A. V. S. 2008-06-14 eismo įvykio metu vairavęs faktiškai jam priklausantį neapdraustą automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savo kaltės dėl eismo įvykio ir padarytos žalos dydžio neginčijo.

Kadangi šioje byloje buvo nustatyta, kad asmuo, kaltas dėl eismo įvykio, ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonės draudimo sutartį yra tas pats V. S. , tai visa ieškovo reikalaujama suma priteistina iš atsakovo V. S. , o ieškinys atsakovui V. V. atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismui keičiant sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.).

Patenkinus apelianto reikalavimus, iš ieškovo V. S. priteistinos apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje (CPK 93 str. 3 d.) bei valstybei priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.). Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 700 Lt atstovavimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo (83 b. l.). Paduodamas apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 67 Lt žyminio mokesčio (98 b. l.). Patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui priteistina 200 Lt atstovavimo išlaidų (97 b. l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti:

”Priteisti iš atsakovo V. S. 2030 Lt (du tūkstančius trisdešimt litų) nuostolių atlyginimo regreso teise ir 65 Lt (šešiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo V. S. 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos 2030 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo 2010-01-26 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ieškinį atsakovui V. V. atmesti.

Priteisti atsakovui V. V. iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 700 Lt (septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidų”.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakovui V. V. turėtas išlaidas apeliacinėje instancijoje 200 Lt (du šimtus litų ) atstovavimo išlaidų ir 67 Lt (šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio.