Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-07 · Byla Nr. ATP-1124-290/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-07
Bylos Nr.
ATP-1124-290/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgis Kiškis
Kategorijos
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinių teisės pažeidimų byla Nr. ATP-1124-290/2014
Teisminio proceso Nr. 4-53-3-00321-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo S. M. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK VPS Patrulių būrio (toliau – Institucija) vyriausiasis patrulis V. P. surašė S. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2014-05-04 apie 00.50 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, išvažiavime iš automobilių stovėjimo aikštelės, vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio iki vidutinio 2,08 prom. girtumo, tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimu S. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK (toliau ATPK) 126 str. 4 d. ir nubaudė 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 m. 6 mėn. (dviem metams ir šešiems mėnesiams).

Šalies argumentai

S. M., nesutikdamas su šiuo apylinkės teismo priimtu nutarimu, pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriuo prašė panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodė, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad apylinkės teismas nesilaikė ATPK 257 straipsnio nuostatų, nes nepasisakė dėl pareigūnų netiesos sakymo, dėl G. K. ir R. A. parodymų, kurie pareiškė, kad ,,Audi“ automobilį nusivarė draugas. Minėti liudytojai paneigė teismo posėdžio metu šiuos teiginius ir patvirtino, jog matė jo automobilį, kuris nevažiavo, o stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje. Byloje nebuvo nustatytas asmuo, kuris skambino į policijos komisariatą. Pranešime nurodyta, kad „pavojingai manevravo“, tačiau šiuos teiginius paneigė byloje apklausti liudytojai. Jis įrašė dokumentuose, jog automobilio nevairavo. Jam blaivumo testas nustatytas 00:53:14. Kadangi jis nepakluso policijos pareigūnams, tai jie supyko ir pasakė, jog dabar padarys sunkesnį nusižengimą, jog vairavo automobilį ir įformino dar vieną ATP protokolą. Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 187 str. 2 d. nesiginčijo ir pripažino, jog tikrai nepakluso, todėl 2014 m. gegužės 7 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo buvo nubaustas 400 Lt bauda, kurią sumokėjo. Nurodo, kad nebuvo išsiaiškinta, kodėl nebuvo įrašytas jo ir policijos pareigūnų pokalbis, kuris būtų objektyvus šio įvykio įrodymas. Kad tikrai ne jis vairavo automobilį patvirtina tas faktas, jog kol jis buvo policijos automobilyje, ,,AUDI“ automobilis nuvažiavo, o teismo padaryta išvada, kad tik pareigūnų žodžiais galima tikėti, o pareiškėjo kviestais liudytojais ne, yra niekuo nepagrįsta.

Atsiliepimas

Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono policijos komisariato viršininkas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą ir S. M. skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

S. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliaciniame skunde pažeidėjas ginčija įrodymų vertinimą bei savo kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą nutarimą S. M. administracinio teisės pažeidimo byloje. S. M. kaltė įrodyta bylos duomenimis – administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1-2), tarnybiniais pranešimais (b. l. 3-4), asmens blaivumo testu (b. l. 5), pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 7), pranešimu apie įvykį (b. l. 14-15), liudytojo V. P. parodymais duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 41) bei kita byloje esančia rašytine medžiaga.

Nors S. M. savo kaltę dėl šio pažeidimo neigė ir teigė, kad automobilį ,,Audi A4” vairavo M. K., tačiau pirmos instancijos teismas šią jo versiją pagrįstai įvertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Administracinio teisės pažeidimo protokole pažymėta, kad S. M. atsisakė duoti paaiškinimus ir pasirašyti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad automobilį vairavo ne jis, o M. K., teigdamas, kad jis tik sėdėjo šalia M. K.. Iš pareigūnų M. M. ir V. P. tarnybinių pranešimų matyti, kad S. M. pildant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl vairavimo neblaiviam neminėjo, kad jo automobilį vairavo kitas asmuo ir joks M. K. nebuvo iš vis minimas. Be to, S. M. bandė su pareigūnais susitarti, kad jo administracinis teisės pažeidimas nebūtų fiksuojamas, o tai nepavykus padaryti pradėjo priešintis pareigūnams, už ką buvo taip pat nubaustas. S. M. šį savo teisės pažeidimą (t. y. nepaklusimą pareigūnams) pripažino ir paskirtą baudą yra sumokėjęs. S. M. versija dėl kito vairuotojo M. K. buvo pateikta tik pirmosios instancijos teisme ir apylinkės teismo pagrįstai vertintina kaip gynybinė versija.

Apeliantas teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik pareigūnų žodžiais galima tikėti, o pareiškėjo kviestais liudytojais ne. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad apylinkės teismo išvada buvo niekuo nepagrįsta, nes teismas išsamiai įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, ištyrė iškeltas versijas bei priėmė motyvuotas išvadas. Šioje byloje S. M. kviesti liudytojai M. K., E. D. ir R. G. teismui sakė netiesą, siekdami padėti išvengti administracinės atsakomybės byloje savo draugui S. M.. Vertinant šių liudytojų parodymus, apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad, priešingai nei policijos pareigūnai, šie liudytojai, kaip visi pripažino, yra traukiamo atsakomybėn S. M. draugai, apie jų buvimą įvykio vietoje byloje nebuvo jokių duomenų, tame tarpe ir iš jų pačių ar S. M., iki pat antrojo posėdžio teisme. Be to, net ir darant prielaidą, jog jie buvo įvykio vietoje ar netoli jos ir galėjo matyti S. M. ir pareigūnų veiksmus, jų teisme duoti parodymai buvo identiški, tame tarpe ir dėl nereikšmingų bylai smulkmenų, posėdyje tapo akivaizdu, kad jie buvo iš anksto sugalvoti, išmokti ir suderinti tarpusavyje ir su S. M. versija. Kita vertus, šių liudytojų paaiškinimai dėl reikšmingų bylai aplinkybių yra nelogiški ir prieštaringi, – nė vienas iš jų, kaip ir traukiamas atsakomybėn S. M., negalėjo teismui niekaip paaiškinti pačių tvirtintų aplinkybių, dėl ko ir kam, atvykus policijai, savo automobilyje anot jų keleiviu sėdėjęs S. M. pats savo iniciatyva išlipo iš jo, nuėjo būdamas akivaizdžiai girtas prie policijos automobilio ir pats į jį atsisėdo; taip pat ir to, dėl ko iš tualeto sugrįžęs, jeigu taip buvo, M. K., matydamas greta policijos automobilį, niekam nieko nesakęs, išvažiavo nežinia kur, palikęs, anot jų, keleiviu vežiotą savo draugą ir automobilio šeimininką S. M., jį net neperspėjęs apie tai. Liudytojų M. K., E. D. ir R. G. paaiškinimų dalis, kur jie tvirtino, kad S. M. automobilio nevairavo ir pastarasis stovėjo aikštelėje kuomet atvyko policija, teismas pagrįstai vertino neatitinkančiais tikrovės ir atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad policijos pareigūno V. P. paaiškinimais teisme bei rašytiniais policijos patrulio M. M. paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo abejoti, nes jie yra išsamūs ir nuoseklūs, logiški bei įtikinami, jais netikėti ir kaip įrodymus atmesti teismui nebuvo pagrindo, kadangi byloje nėra jokių, net ir netiesioginių duomenų, kurie leistų nuspręsti, kad pareigūnai, fiksuodami teisės pažeidimą, turėjo motyvą nepagrįstai apkaltinti S. M. tuo, ko jis tikrovėje nebvo padaręs. Be to, pareigūnai ir pats S. M. vienodai patvirtino, jog anksčiau neturėjo jokių tarpusavio santykių ir nebuvo pažįstami. Neįtikinama apelianto versija, kad jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 126 str. 4 d., nes jis neklausė pareigūnų, todėl jie išgalvojo pastarąjį teisės pažeidimą. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai šią S. M. įvykių sekos versiją atmetė kaip apsoliučiai nelogišką, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pirmiausiai buvo fiksuojamas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ir tik baigus tai daryti, kai S. M. suprato, kad jam nepavyks išvengti administracinės bylos, supyko ir sukėlė konfliktą su jį sulaikiusiais pareigūnais.

Nors pareiškėjas savo skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė dėl liudytojų G. K. ir R. A. teisme duotų parodymų ir įvykio vietoje pareigūnų jų užfiksuotų parodymų neatitikimo, tačiau iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas įvertino šių liudytojų parodymus ir konstatavo, kad jie nei patvirtina, nei paneigia S. M. protokole suformuluotą kaltinimą vairavus automobilį esant neblaiviam. Jie tegalėjo patvirtinti (ar paneigti) aplinkybes, nesusijusias su S. M. veiksmais aikštelėje (šio asmens jie teigė nematę), ir didžiąja dalimi vykusias jau po nagrinėjamo šioje byloje teisės pažeidimo įvykio (po policijos atvykimo). Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra gerai pažįstamas liudytojams ir tai kelia pagrįstų abejonių, kad pakeisdami savo parodymų dalį dėl automobilio ,,Audi“ stabdymo ir jo stovėjimo atvykstant pareigūnams, jie gali būti suinteresuoti padėti S. M. išvengti administracinės atsakomybės.

Atmestinas ir S. M. skundo argumentas dėl nenustatymo asmens, kuris pranešė apie aikštelėje pavojingai manevruojantį automobilį ir galimai neblaivų jo vairuotoją. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pareiškėjo kaltė yra įrodyta bylos duomenimis bei betarpiškai teisės pažeidimą mačiusių pareigūnų parodymais. Pareiškėjui nėra inkriminuotas teisės pažeidimas susijęs su pavojingu manevravimu, be to pats S. M. neginčija tos aplinkybės, kad jis buvo neblaivus, todėl aukštesnysis teismas pripažįsta, kad nėra tikslinga siekti nustatyti asmens, pranešusio apie teisės pažeidimą, tapatybę ir jį apklausti.

Taip pat atmestinas apeliaciniame skunde prašymas dėl vaizdo ir garso medžiagos, kuri turėjo būti užfiksuota policijos automobilyje įrengtomis vaizdo ir garso fiksavimo priemonėmis, išreikalavimo. Apklausiamas liudytojas-pareigūnas V. P. nurodė, kad pareigūnams buvo išduotas tik fotoaparatas, o vaizdo fiksavimo aparatūros jie neturėjo, todėl aukštesnysis teismas konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jo ir pareigūnų pokalbis nebuvo fiksuojamas.

Pažymima ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą bei teisėtą procesinį sprendimą. Keisti nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą nepakeistą ir S. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Jurgis Kiškis