Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė atmesti skundą atsiliepime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) Alytaus valdybos Alytaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – Alytaus GGAI) 2021 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. (11.6)-PA-3929 (toliau - Patikrinimo aktas) konstatuota, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nelaisvėje laiko 3 karčiuotųjų pavianų (Papio hamadryas) individus: patiną ir patelę, įsigytus 2010-06-22, ir 2018 m. balandžio mėn. atvestą jauniklį. Karčiuotųjų pavianų pora įsigyta iš Lietuvos zoologijos sodo pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Taisyklių 12.2 p. draudžiama nelaisvėje laikyti, veisti, dauginti „visu rūšių laukinius gyvūnus, nurodytus Draudžiamų laikyti nelaisvėje ir veisti laukinių gyvūnų rūšių sąraše (Taisyklių 2 priedas)". Į Draudžiamų laikyti nelaisvėje laukinių gyvūnų rūšių sąrašą įtrauktos visos beždžionių (Primates) rūšys. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neturėdama leidimo nelaisvėje laikyti karčiuotuosius pavianus ir juos veisdama pažeidė Taisyklių 9 ir 12.2 p. reikalavimus.

Dėl pagrindo surašyti privalomąjį nurodymą

Teismas pabrėžia, kad atsakovas, nustatęs gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, turi teisę duoti pareiškėjai privalomąjį nurodymą, tačiau pats jo turinys, kurį atsakovas suformuluoja savo nuožiūra, turi atitikti visus AAVKĮ reikalavimus, todėl privalomojo nurodymo tikslas negali būti siekiamas bet kokiomis priemonėmis.

AAVKĮ 4 straipsnio 2 punktas numato, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė grindžiama minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų veiklą.

Atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę ir su ja susijusius šalių argumentus teismas vertina skundžiamo Nurodymo teisėtumą dviem aspektais: 1) ar pareiškėjas apskritai turi teisę laikyti laukinius gyvūnus, dėl kurių surašytas Nurodymas; 2) ar esant laukinių gyvūnų laikymo reikalavimų pažeidimui, Nurodymo reikalavimas yra proporcingas ir tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti.

Dėl pareiškėjos teisės laikyti nelaisvėje karčiuotuosius pavianus

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 patvirtintų Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 12.2 punktu draudžiama asmenims nelaisvėje laikyti, veisti, dauginti ir įsigyti laikymui nelaisvėje visų rūšių laukinius gyvūnus, nurodytus Draudžiamų laikyti nelaisvėje ir veisti laukinių gyvūnų rūšių sąraše (Taisyklių 2 priedas), o beždžionių (Primates), visos rūšys patenka į šį sąrašą (Sąrašo 5 p.). Tačiau Taisyklių 12.2 punktas turi ir išimčių, dėl kurių nurodytas draudimas netaikomas.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjai turi būti taikoma Taisyklių 12.2.1 punkte numatyta išimtis, kuri nedraudžia laikyti nelaisvėje į minėtą Sąrašą įtrauktų karčiuotųjų pavianų.

Pagal Taisyklių 12.2.1 punkte įtvirtintą išimtį nėra draudžiama laikyti nelaisvėje gyvūnų, nurodytų Draudžiamų laikyti nelaisvėje ir veisti laukinių gyvūnų rūšių sąraše, kai šie gyvūnai laikomi nelaisvėje be galimybės veistis ir daugintis ir yra teisėtai įgyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d.

Taigi, būtina sąlyga, kuri leidžia teisėtai nelaisvėje laikyti Draudžiamų laikyti nelaisvėje ir veisti laukinių gyvūnų rūšių sąraše esančius gyvūnus yra gyvūno teisėto įgijimo data - iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Būtent dėl šios sąlygos buvimo ar nebuvimo šalys išsako skirtingus argumentus.

Atsakovas remiasi tuo, kad pareiškėja karčiuotųjų pavianų porą įsigijo iš Lietuvos zoologijos sodo 2010 m. birželio 22 d. (tą patvirtina PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. po 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl Taisyklių 12.2.1 punkte įtvirtinta išimtis, atsakovo nuomone, pareiškėjai nėra taikytina ir ji neturi teisės laikyti šių gyvūnų. Atitinkamai, atsakovo nuomone, šių gyvūnų jauniklis negali būti laikomas teisėtai įgytu, nepriklausomai nuo jų poravimosi datos, nes tai prieštarautų principui ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė). Tačiau teismas konstatuoja, kad ne šie atsakovo, o pareiškėjos argumentai dėl gyvūnų įgijimo datos aiškinimo yra teisingi ir atitinka Taisyklių reglamentavimą.

Teismas pažymi, kad Taisyklių 12.2.1 punkte nurodoma sąlyga „teisėtai įgyti iki 2009 m. rugsėjo 1 d.“ negali būti aiškinama tik bendrąja lingvistine žodžio „įsigyti“ prasme ir vertinant tik šį vieną taisyklių punktą, nes Taisyklių 7 punktas pateikia jose vartojamų sąvokų išaiškinimus, kurių privaloma vadovautis aiškinant ir taikant visus Taisyklių punktus, kuriuose atitinkamos sąvokos naudojamos.

Taisyklių 7.1. punkte aiškiai nurodoma, kad gyvūno įsigijimo data – kaip apibrėžiama 2006 m. gegužės 4 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 865/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą įgyvendinimo taisykles (OL 2006 L166, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, 2015 m. birželio 5 d. Komisijos reglamentu Nr. 2015/870 (OL 2015 L 142, p. 3) (toliau - Reglamentas), 1 straipsnyje.

Taigi, „gyvūno įsigijimo data“ turi būti nustatoma ir traktuojama ne taip, kaip galvoja atsakovas, o taip, kaip tai reglamentuoja Reglamento 1 straipsnis, į kurį imperatyviai nukreipia Taisyklių 7.1. punktas.

Reglamento 1 straipsnis numato, kad „įsigijimo data“ – diena, kurią egzempliorius buvo paimtas iš natūralios aplinkos, gimė nelaisvėje arba buvo dirbtinai padaugintas, arba, jei tokia diena nežinoma – anksčiausia patvirtinta diena, kurią bet kuris asmuo jį įsigijo. Tai reiškia, kad pagal Reglamento 1 straipsnio kriterijus atsakovo akcentuojama pareiškėjos įsigijimo data (2010 m. birželio 22 d.) gali būti naudojama gyvūno įgijimo datai Taisyklių 12.2.1 punkto prasme nustatyti tik tuo atveju, jeigu nebūtų žinoma, kada gyvūnai buvo paimti iš natūralios aplinkos, gimė nelaisvėje arba buvo dirbtinai padauginti. Reglamento 1 straipsnis numato, kad būtent šie kriterijai yra pagrindiniai nustatant gyvūno įgijimo datą ir tik nežinant šių aplinkybių aktualu tampa anksčiausia patvirtinta diena, kurią bet kuris asmuo gyvūną įsigijo.

Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos zoologijos sodo 2021-08-30 rašto Nr.V5-289 matyti, kad abu karčiuotieji pavianai gimė Lietuvos zoologijos sode: vienas 1996 m. rugsėjo 11 d., kitas – 2009 m. lapkričio 1 d. Tai reiškia, kad pagal Reglamento 1 straipsnį, Taisyklių 7.1. punktą ir 12.2.1 punktą, šių gyvūnų įgijimo data turi būti nustatoma pagal tiksliai žinomą jų gimimo nelaisvėje datą, o ne pagal pareiškėjos įsigijimo iš Lietuvos zoologijos sodo datą.

Teismas konstatuoja, kad Taisyklių 12.2.1 punkto prasme vienas iš Lietuvos zoologijos sodo nupirktas karčiuotasis pavianas laikomas įgytas 1996 m. rugsėjo 11 d. (gimimo nelaisvėje diena), t. y. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl jam neabejotinai taikoma išimtis, leidžianti jį laikyti nelaisvėje voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose turint Taisyklių 9 punkte numatytą leidimą.

Kitas iš Lietuvos zoologijos sodo nupirktas karčiuotasis pavianas nelaisvėje gimė 2009 m. lapkričio 1 d., t. y. po 2009 m. rugsėjo 1 d. Tačiau vertinant jo įsigijimo datą būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. D1-119/B1-197 patvirtinto Taisyklių pakeitimo (toliau - Taisyklių pakeitimas) 2.1 punktu, kuris numato: „draudimas veisti ir dauginti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12 punkte nurodytų rūšių laukinius gyvūnus nėra taikomas individams, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d.; asmenys, laikantys nelaisvėje draudžiamų veisti rūšių laukinius gyvūnus, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., privalo imtis priemonių ir užtikrinti, kad šie gyvūnai po 2018 m. kovo 1 d. nesiveistų ir nesidaugintų; individų, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., palikuonis asmenys turi teisę laikyti nelaisvėje iki jų mirties, užtikrinant, kad jie toliau nesiveistų ir nesidaugintų“.

Taisyklių pakeitimo 2.1 punkte nurodytas gyvūno gyvybės pradėjimo ir paties gimimo išskyrimas teisine prasme į du reikšmingus etapus, kurie abu reikšmingi kylančių pasekmių atžvilgiu, patvirtina, kad ribiniais atvejais, kai tam tikrų pasekmių atsiradimas siejamas su gyvūno gimimo data, atitinkamos Taisyklėse apibrėžiamos pasekmės taikytinos vertinant ne tik gyvūno gimimo datą, bet ir gyvūno pradėjimo (gyvybės užsimezgimo) datą. Kadangi karčiuotojo paviano patelės nėštumas trunka 180 dienų, tai akivaizdu, jog pareiškėjos laikomas 2009 m. lapkričio 1 d. nelaisvėje gimęs individas yra palikuonis individų, kurių poravimasis įvyko iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Kaip minėta, 2009 m. rugsėjo 1 d. data yra atskaitos taškas nustatant gyvūno įgijimo datą pagal Taisyklių 7.1. punktą ir Reglamento 1 straipsnį, po kurios įgytus (gimusius, pradėtus) gyvūnus draudžiama laikyti, jeigu jie yra Draudžiamų laikyti nelaisvėje ir veisti laukinių gyvūnų rūšių sąraše.

Remiantis sisteminiu Reglamento 1 straipsnio, Taisyklių 7.1. punkto ir Taisyklių pakeitimo 2.1 punkto aiškinimu teismas sprendžia, kad šiuo atveju laikytina, jog 2009 m. lapkričio 1 d. nelaisvėje gimęs karčiuotasis pavianas yra palikuonis karčiuotųjų pavianų, kurių poravimasis įvyko iki 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl taip pat turi būti traktuojamas kaip įgytas iki 2009 m. rugsėjo 1 d., kadangi gyvūno gyvybė jau buvo pradėta iki šios datos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ir kitas iš Lietuvos zoologijos sodo nupirktas karčiuotasis pavianas, kuris gimė nelaisvėje 2009 m. lapkričio 1 d., bet buvo pradėtas (jo gyvybė užsimezgė) dar septynis mėnesius iki 2009 m. rugsėjo 1 d., Taisyklių 12.2.1 punkto prasme, laikomas įgytas iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir jam taip pat taikoma išimtis, leidžianti jį laikyti nelaisvėje voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose turint Taisyklių 9 punkte numatytą leidimą.

Apibendrinant teismas konstatuoja, kad abu iš Lietuvos zoologijos sodo nupirkti karčiuotieji pavianai patenka į Taisyklių 12.2.1 punkte numatytą išimtį, nes jų įgijimo data, Reglamento ir Taisyklių prasme, yra iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir jie teisėtai įgyti iš Lietuvos zoologijos sodo. Pažymėtina, kad teisėtą šių gyvūnų įgijimą yra pripažinęs ir atsakovas, nes Aplinkos apsaugos agentūros 2016-07-15 rašte Nr. (26)A4-7306, yra konstatuota, jog pateikti karčiuotųjų pavianų (Papio hamadryas) kilmės, ženklinimo ir teisėtą įsigijimą patvirtinantys dokumentai yra tvarkingi.

Byloje nėra abejonių ir nekyla ginčas, kad pareiškėjos laikomų karčiuotųjų pavianų jauniklis buvo atvestas 2018 m. balandžio mėn., o gyvūnų poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d. Todėl šiai faktinei aplinkybei teisiškai kvalifikuoti taikytinas minėtas Taisyklių pakeitimo 2.1 punktas, kuris numato, kad draudimas veisti ir dauginti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 12 punkte nurodytų rūšių laukinius gyvūnus nėra taikomas individams, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., o individų, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., palikuonis asmenys turi teisę laikyti nelaisvėje iki jų mirties, užtikrinant, kad jie toliau nesiveistų ir nesidaugintų.

Atsižvelgiant į šią Taisyklių pakeitimo nuostatą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos laikomų karčiuotųjų pavianų pasidauginimo atvejui netaikomas Taisyklių 12.2 punkte numatytas draudimas veisti ir dauginti gyvūnus, nes pasidauginimas įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., o karčiuotajam pavianui, kuris gimė 2018 m. balandžio mėnesį, tačiau yra palikuonis kitų dviejų individų, kurių poravimasis įvyko iki 2018 m. kovo 1 d., netaikomas Taisyklių 12 punkte numatytas draudimas jį laikyti, nes Taisyklių pakeitimo 2.1 punktas suteikia teisę pareiškėjai laikyti jį nelaisvėje iki jo mirties, užtikrinant, kad jis toliau nesiveistų ir nesidaugintų.

Apibendrinant gyvūnų įgijimo ir pasidauginimo aplinkybes teismas konstatuoja, kad Taisyklių 12.2 punktas ir Taisyklių pakeitimo 2.1 punktas nedraudžia pareiškėjai laikyti 1996 m. rugsėjo 11 d. nelaisvėje gimusio ir 2009 m. lapkričio 1 d. nelaisvėje gimusio, tačiau dar iki 2009 m. rugsėjo 1 d. pradėto, karčiuotųjų pavianų, o taip pat dėl iki 2018 m. kovo 1 d. įvykusio jų poravimosi 2018 m. balandžio mėn. gimusio jų palikuonio (Taisyklių 12.2.1 p. išimtis), todėl jų laikymas nėra Taisyklių 12.2 punkto pažeidimas, kaip konstatuota Nurodyme. Tai reiškia, kad Nurodymo dalis, kuria pripažinta, jog vadovaujantis Taisyklių 12.2 punktu draudžiama nelaisvėje laikyti pareiškėjos turimus laukinius gyvūnus, prieštarauja Taisyklių 12.2.1 punktui, numatančiam išimtį iš šio draudimo, ir tai yra pagrindas šią Nurodymo dalį laikyti neteisėta iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Nepaisant to, kad atsakovas Nurodymu neteisėtai konstatavo Taisyklių 12.2 punkto pažeidimą, tačiau tai savaime nebūtų pagrindas panaikinti Nurodymą visa apimtimi vien dėl to, kadangi Nurodyme remiamasi ir Taisyklių 9 punktu, kurio pažeidimas taip pat buvo Nurodyme pareiškėjai suformuluoto reikalavimo pagrindas.

Taisyklių 9 punktas numato, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos organizacijos, jų atstovybės ir filialai (toliau – Asmenys), norintys voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose laikyti laukinius gyvūnus (išskyrus atvejus nurodytus Taisyklių 11 punkte), privalo gauti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus (toliau – Leidimas). Tai reiškia, kad Leidimas yra būtina sąlyga norint teisėtai laikyti nedraudžiamus laukinius gyvūnus, o gyvūnų laikymas Leidimo neturint skundžiamu Nurodymu pagrįstai pripažintas neteisėtu.

Dėl Taisyklių 9 punkto pažeidimo pareiškėja skunde nurodė, kad pagal Taisyklių 11.7 papunktį, leidimas laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus yra nereikalingas, kai yra turimas leidimas įkurti zoologijos sodą, o Taisyklių 12.2.2 papunktyje nurodyta, kad minėtas draudimas netaikomas, kai gyvūnai laikomi zoologijos soduose, turinčiuose leidimą įkurti zoologijos sodą, ir teigė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi leidimą įkurti zoologijos sodą, todėl gali laikyti šiuos gyvūnus be leidimo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1279-602/2021 konstatavo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neturi zoologijos sodo leidimo, o 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1279-602/2021. Taigi, klausimas dėl pareiškėjos zoologijos sodo leidimo turėjimo yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Taisyklių 12.2.2 papunktyje nurodyta išimtis, kuri leistų laikyti karčiuotuosius pavianus dėl pareiškėjos statuso atitikimo zoologijos sodui. Tuo tarpu Taisyklių 9 punkte numatyto leidimo laikyti laukinius gyvūnus voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose pareiškėja neturi, todėl atsakovas turėjo pagrindą dėl Taisyklių 9 punkto pažeidimo duoti Nurodymą, kuriuo siekia nutraukti pažeidimą (laukinių gyvūnų laikymą be Leidimo). Tai reiškia, kad Nurodymo dalis, kuria pripažinta, jog vadovaujantis Taisyklių 9 punktu draudžiama nelaisvėje laikyti pareiškėjos turimus laukinius gyvūnus neturint Leidimo, yra pagrįsta.

Tačiau pagrįstas pažeidimo konstatavimas, viena vertus, dar nereiškia, kad būdas, kuriuo pažeidėjas įpareigojamas nutraukti pažeidimą yra pagrįstas ir proporcingas, ir kita vertus, administracinio akto pagrįstumas savaime dar nereiškia ir jo teisėtumo.

Dėl Nurodymo proporcingumo siekiamam tikslui įgyvendinti

Tai, kad atsakovas turi pagrindą duoti pareiškėjai privalomąjį nurodymą nereiškia, kad jis savaime yra teisėtas, nes pats privalomojo nurodymo turinys gali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams. Kitaip tariant, teisė duoti privalomąjį nurodymą nereiškia, kad iš asmens gali būti reikalaujama bet kokių veiksmų ar priemonių tam, kad pasiekti norimą tikslą.

AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu duodamo privalomojo nurodymo tikslas - nutraukti pažeidimą ir (ar) pašalinti jo pasekmes. Nagrinėjamu atveju Nurodymas duotas būtent AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ir akivaizdu, kad Nurodymo tikslas buvo nutraukti jame nurodytus Taisyklių pažeidimus. Tačiau patį pareiškėjai suformuluotą reikalavimą - perduoti 3 karčiuotųjų pavianų individus asmenims, turintiems teisę laikyti šiuos gyvūnus pagal Taisyklių 9 p. ir 12.2 p. - nulėmė ne tik Taisyklių 9 punkto pažeidimas, kuris konstatuotas pagrįstai, bet anksčiau jau aptartas neteisingas ir nepagrįstas Taisyklių 12.2 punkto traktavimas, kuris nulėmė klaidingą atsakovo įsitikinimą, kad pareiškėja apskritai neturi teisės laikyti turimų laukinių gyvūnų. Jeigu Taisyklių 12.2 punkto pažeidimą pareiškėja būtų padariusi, tuomet toks Nurodyme pareiškėjai suformuluotas reikalavimas galbūt ir būtų proporcingas pažeidimams ir siekiamam tikslui juos nutraukti, nes tokiu atveju pareiškėja negalėtų gauti Leidimo laikyti laukinius gyvūnus, kuriuos laikyti draudžiama. Todėl atsakovas tokiu atveju turėtų pagrindą įpareigoti perduoti gyvūnus tokiems asmenims, kurie turi teisę tokius gyvūnus laikyti. Tačiau šiuo atveju nustačius, kad pareiškėja Taisyklių 12.2 punkto visgi nepažeidė, ir Taisyklių 12.2.2 papunktyje nurodyta išimtis jai leidžia laikyti turimus karčiuotuosius pavianus, likusio Taisyklių 9 punkto pažeidimo, susijusio su Leidimo neturėjimu, nutraukimas tikrai galimas taikant ne tokį drastišką būdą, kurio reikalauja atsakovas.

Kaip minėta, AAVKĮ 4 straipsnio 2 punktas numato, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė grindžiama minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų veiklą.

Aiškindamas proporcingumo principą Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad proporcingumo principas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Pažymi, jog tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, kad sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad nuo teisingumo principo, kaip universalaus bendrojo teisės principo, neatskiriamas proporcingumo principas, kurio esmė yra tai, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Nurodyme pagrįstai konstatuotas tik Taisyklių 9 punkto pažeidimas, kurio esmė ta, kad pareiškėja neturi Leidimo, tačiau nustačius, jog iš esmės pareiškėja gali laikyti tris konkrečius karčiuotuosius pavianus, dėl kurių laikymo sąlygų tinkamumo jokių pretenzijų pareiškėjai niekada nebuvo pareikšta, siekiant nutraukti Taisyklių 9 punkto pažeidimą visiškai pakaktų Nurodymu pirmiausiai įpareigoti pareiškėją per atitinkamą terminą gauti Taisyklių 9 punkte numatytą Leidimą, ir tik jo negavus būtų proporcinga nurodyti reikalavimą perduoti šiuos gyvūnus asmenims, turintiems teisę laikyti tokius gyvūnus. Todėl teismas konstatuoja, kad dėl vienintelio pagrįstai nustatyto Taisyklių 9 punkto pažeidimo Nurodyme suformuluotas reikalavimas iš karto, be jokių papildomų sąlygų, perduoti tris karčiuotuosius pavianus asmenims, turintiems teisę laikyti šiuos gyvūnus pagal Taisyklių 9 punktą ir 12.2 papunktį, pažeidžia AAVKĮ 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintą minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principą ir bendrą teisinį proporcingumo principą. Taisyklių 9 punkto pažeidimo nutraukimo tikslas turi būti gyvūnų, kuriuos galima laikyti, teisėto laikymo įforminimas, o ne besąlyginis gyvūnų perdavimas kitiems laikytojams. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėja nepajėgi užtikrinti gyvūnų gerovę, todėl turėdama Leidimą ji galėtų teisėtai juo laikyti toliau.

Nurodytas proporcingumo principo pažeidimas yra pagrindas Nurodymo dalį, kurioje suformuluotas reikalavimas pareiškėjai, laikyti neteisėta iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui - AAVKĮ 4 straipsnio 2 punktui - taip pat bendram teisiniam proporcingumo principui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant tai, kad Nurodymo dalis, kuria pripažinta, jog vadovaujantis Taisyklių 12.2 punktu draudžiama nelaisvėje laikyti pareiškėjos turimus laukinius gyvūnus, prieštarauja Taisyklių 12.2.1 punktui, numatančiam išimtį iš šio draudimo, o Nurodymo dalis, kuria dėl Taisyklių 9 punkto pažeidimo iš pareiškėjos pareikalauta perduoti tris karčiuotuosius pavianus asmenims, turintiems teisę laikyti šiuos gyvūnus pagal Taisyklių 9 punktą ir 12.2 papunktį, prieštarauja AAVKĮ 4 straipsnio 2 punktui ir bendram teisiniam proporcingumo principui, Nurodymas visa apimtimi panaikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Pripažinus neteisėtu ir naikintinu Nurodymą tenkintinas ir skundo antrasis reikalavimas panaikinti Departamento sprendimą, nes tai yra išvestinis reikalavimas, kurio išsprendimas priklauso nuo to, kaip išsprendžiamas tiesiogines teisines pasekmes sukeliančio administracinio akto (Nurodymo) teisėtumo klausimas. Departamento sprendimas, kuris patvirtino Nurodymo teisėtumą, taip pat kaip ir Nurodymas prieštarauja nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl taip pat naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Likusieji proceso šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo jurisprudencijoje, aiškinant ABTĮ normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad Nurodymas ir Departamento sprendimas naikinami kaip prieštaraujantys nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams dėl nurodytų priežasčių, kiti skundo argumentai, susiję su procedūriniais administracinių aktų priėmimo apsektais, jų motyvavimo pakankamumu, teisėtų lūkesčių apsauga ir kt., neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja 2021 m. gruodžio 15 d. prašyme prašė priteisti už skundo parengimą 1 185,80 Eur ir pateikė šių išlaidų faktą ir dydį patvirtinančius PVM sąskaitą faktūrą bei mokėjimo pavedimą. Byloje taip pat pateiktas pareiškėjos žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą patvirtinantis lėšų pervedimo nurodymas 22,50 Eur sumai.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokie dydžiai patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos).

Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamams Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 p.). Rekomendacijų 8.2 punkte įtvirtinta, kad už ieškinį maksimaliai priteistina 2,5 užpraėjusio ketvirčio VDU.

Pareiškėjos skundas teismui buvo pateiktas 2021 m. rugsėjo 16 d., t. y. 2021 metų III ketvirtį, todėl skaičiuojant priteistiną sumą už skundo parengimą taikytinas 2021 metų III ketvirčio VDU, kuris sudaro 1 598,1 Eur. Tai reiškia, kad maksimalus galimas priteisti dydis už skundo parengimą šioje byloje sudaro 3 995,25 Eur (1 598,1 Eur x 2,5).

Pareiškėjos prašoma priteisti 1 185,80 Eur suma ne tik neviršija maksimalios priteistinos sumos už skundo parengimą, bet ir yra daugiau tris kartus mažesnė, todėl atsižvelgiant į tai, kad advokatas už tokį honorarą ne tik parengė skundą, bet dar ir atstovavo pareiškėją teisme, visa už advokato darbo ir laiko sąnaudas prašoma priteisti 1 185,80 Eur suma pripažintina visiškai adekvačiomis ir iš atsakovo priteistinomis atstovavimo išlaidomis, atsižvelgiant į bylos pobūdį, sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kompleksiškumą.

Kadangi skundas tenkinamas visiškai, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas ir sumokėtas žyminis mokestis.

Viso pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1 208,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 185,80 Eur advokato pagalbai apmokėti + 22,50 Eur žyminis mokestis už skundo padavimą ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Alytaus valdybos Alytaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 3 d. privalomąjį nurodymą Nr. (11.6)-PN-449 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugpjūčio 31 d. raštą Nr. (3.0)-AD5-16641.

Priteisti pareiškėjai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 1 208,30 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuonis eurus 30 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.