Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. 2014-10-08, apie 18.20 val. automobiliu Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į degalinę „Lukoil Baltija“, Veiverių g. 117, Kaunas, užsipylė DK kuro 10,13 litrų ir išvažiavo už kurą nesusimokėjęs. Padaryta 44,77 Lt žala. Šiais savo veiksmais įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 straipsnyje.

V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis –įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.

ATPK 50 straipsnis numato atsakomybę už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog V. K. savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje. Nors pažeidėjas savo kaltę neigia, ji įrodyta byloje surinktais duomenimis, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2), V. K. paaiškinimu (b. l. 2), UAB „Lukoil Baltija“ pranešimais, fotonuotrauka (b. l. 4, 5, 6), VĮ „Regitra“ duomenimis (b. l. 7), kita byloje surinkta medžiaga.

V. K. administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, tačiau jam buvo laiku ir tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, V. K. nurodė, jam neatvykus į teismo posėdį, bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ( b. l. 2), prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo gauta, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 272 straipsnio reikalavimų.

Apeliantas tvirtina, kad jis mokėjo už degalus, tačiau mokėjimas nebuvo patvirtintas banko, o jis į tai neatkreipė dėmesio ir iš degalinės išvažiavo.

UAB „Lukoil Baltija“ pranešime nurodyta, kad automobilio „Citroen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas įsipylė dyzelino už 44,77 Lt, ir atsiskaitinėdamas per savitarnos terminalą, mokėjimo operacijos pilnai nebaigė, sėdo į automobilį ir išvažiavo, o už degalus liko nesumokėta.

Nors apeliantas teigia, kad už degalus mokėjo, tačiau prie apeliacinio skundo pateiktas kvitas Nr. 18972/5 (b. l. 21) patvirtina, kad už degalus nebuvo apmokėta, jame nurodyta „Neaptarnauti Laikinai neveikia“. Gavęs tokį mokėjimo kvitą, V. K. turėjo aiškią galimybę įvertinti, kad už degalus nėra sumokėta ir dėl sumokėjimo tuoj pat kreiptis į degalinės darbuotoją, tačiau tokių priemonių V. K. nesiėmė ir iš degalinės išvažiavo. Už degalus atsiskaitė tik tada, kai surinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl smulkiojo svetimo turto grobimo, jam jau buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas – 2014-10-21 (b. l. 2), todėl tai nepatvirtina, kad jis klydo sąžiningai ir paaiškėjus padarytai klaidai, savanoriškai pašalino savo veika padarytą žalą, nes tai padarė tik tada, kai pažeidimas jau buvo išaiškintas ir sumokėti už į automobilį įsipiltus degalus jis buvo priverstas nustatytų aplinkybių.

ATPK 50 straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia. ATPK 10 straipsnis reglamentuoja, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Kaip matyti iš ATPK 10 straipsnio turinio, administracinis teisės pažeidimas gali būti padarytas veikimu ir neveikimu, tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Ir nors apeliantas neigia, kad jis už įsipiltą kurą nesumokėjo tyčia, teisindamasis neapsižiūrėjimu, tačiau bylos duomenys – banko kvitas – patvirtina, kad V. K. turėjo aiškią galimybę suprasti savo priešingą teisei neveikimo pobūdį, nes ant mokėjimo kvito buvo aiškiai parašyta, kad banko kortelė neaptarnaujama, todėl, būdamas protingu ir sąmoningu žmogumi, privalėjo suvokti ir suvokė, kad dėl to kils žalingos pasekmės – sumokėjimas nebus atliktas ir leido šioms žalingoms pasekmėms atsirasti. Pasirinkdamas už įsigyjamą prekę tokį mokėjimo būdą – atsiskaitymą per savitarnos terminalą – V. K. turėjo būti itin atidus ir rūpestingas bei pasirūpinti, kad jo atliekamas mokėjimas būtų įvykdytas tinkamai, o neatlikęs šios pareigos, neįsitikinęs, kad mokėjimas yra atliktas, V. K. elgėsi nesąžiningai, pažeisdamas nustatytą tvarką, o tai patvirtina, kad V. K. veikė tyčia.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 50 straipsnį, jam minimali šio straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda – 300 litų bauda – paskirta laikantis bendrųjų nuobaudos skyrimo taisyklių, įvertinus pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, todėl yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui ir ja bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai.

Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimo apelia­ci­niame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas pa­liekamas nepakeistas, o pažeidėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.