- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-03
- Bylos Nr.
- A-756-2681-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-120-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. K. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 20-12-SP3-4 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Z. K. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno apskrities VPK 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 20-12-SP3-4 jis yra įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėtas, kad, per nustatytą laiką pareiškėjui neišvykus iš šalies, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Atsakovo sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 4 punktu, nustatančiu, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2003 metais. Nuo 2004 metų iki 2009 metų pareiškėjas gyveno Lietuvoje turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (suteikus pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvoje). Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-2011)13PR-154 nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir, įsigaliojus sprendimui, svarstyti klausimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš šalies arba išsiuntimo į (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas 2011 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-24 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. K.“. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Minėto teisminio proceso metu pareiškėjas gyveno Lietuvoje turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 7263298, išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. nesant galimybės pareiškėjo išsiųsti iš Lietuvos. Šis leidimas galiojo iki 2011 m. gruodžio 28 d. Pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, Kauno apskrities VPK priėmė skundžiamą sprendimą. Atsakovo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Tačiau pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi čia gyvena jo šeima – faktinė žmona B. M. ir dukra S. K.. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Priėmus sprendimą dėl pareiškėjo įpareigoti išvykti iš Lietuvos, pareiškėjas yra verčiamas palikti savo šeimą. Pareiškėjo žmonai ir dukrai suteikta papildoma apsauga ir išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu Migracijos departamentas yra pripažinęs, kad jos negali grįžti gyventi į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), kur jų teisėms ir laisvėms grėstų pavojus. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo šeima negalėtų gyventi kartu su juo (duomenys neskelbtini). Be to, vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 8 dalimi, teisės į šeimos susijungimą neturi užsieniečiai, kuriems suteikta papildoma ar laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Ši įstatymo nuostata užkerta pareiškėjui kelią kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, kadangi pareiškėjo žmonai ir dukrai suteikta papildoma apsauga Lietuvoje.
Pareiškėjas pažymėjo, kad, vadovaujantis Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, pirmiausia turėjo būti atsižvelgta į jo vaiko teisę augti šeimoje. Įstatymo 128 straipsnio redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2012 m. vasario 1 d., nustatyta, kad tiek priimant sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, tiek dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo, turi būtu atsižvelgiama į jo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusioje šio straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į minėtas aplinkybes turi būti atsižvelgiama tik priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Tačiau, vadovaujantis protingumo principu ir sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, teisės į šeimos gyvenimo gerbimas bei vaiko interesų prioriteto principas turi būti užtikrinami priimant bet kokį sprendimą, galintį turėti įtakos šioms pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų valstybėse narėse nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva), kurios nuostatas valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę iki 2010 m. gruodžio 24 d., preambulės 22 dalis taip pat numatyta, kad pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į vaiko interesus. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui. Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis nustato valstybių narių pareigą, įgyvendinant šią direktyvą, tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus bei šeimos gyvenimą. Kauno apskrities VPK, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo šeimos situaciją ir tuo pažeidė pareiškėjo bei jo šeimos narių teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat vaiko interesų pirmenybės principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Kauno apskrities VPK 2012 m. sausio 17 d. buvo gautas Migracijos departamento raštas Nr. (15/6-4)10K-1219 dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) nesuteikimo pareiškėjui ir pareiškėjo atžvilgiu priimto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties. Migracijos departamentas pavedė Kauno apskrities VPK priimti sprendimą dėl šio užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Z. K. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. Pareiškėjui 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjui atvykus į Kauno apskrities VPK, buvo priimtas sprendimas Nr. 20-12-SP3-4 įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) pilietis Z. K. neįvykdė Įstatymo 124 straipsnio 1 punkto, pagal kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 4 punktu, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2011 m. gruodžio 28 d., todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra neteisėtas. Kauno apskrities VPK, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtintomis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir vykdymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad užsienietis negali būti įpareigotas išvykti, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba jeigu jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai. Nagrinėjamu atveju tokių kliūčių nėra. Kitų aplinkybių, dėl kurių negali būti priimtas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, nei Įstatymas, nei Taisyklės nenumato. Pareiškėjas nėra įtrauktas į sąrašą užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl nėra jokių kliūčių, užsieniečiui išvykus iš Lietuvos Respublikos, sugrįžti į ją gavus Šengeno vizą Vizų kodekso nustatyta tvarka. Be to, Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, teikiantis naujus prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtai. Todėl, patenkinus skundą, pareiškėjas vis tiek negalėtų įgyvendinti savo teisės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. O pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo šeimos situacija, galėtų būti vertinamos pagal Įstatymo 128 straipsnį priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2003 metais ir 2004 - 2009 metais Lietuvoje gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvoje. Migracijos departamentas 2011 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-24 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. K.“. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė jo skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus minėtą nutartį, Migracijos departamento 2011 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. (15/6-11)13PR-24 įsiteisėjo. Teisminio proceso metu pareiškėjas gyveno Lietuvoje turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 7263298, išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nesant galimybės pareiškėjo išsiųsti iš Lietuvos. Šis leidimas galiojo iki 2011 m. gruodžio 28 d.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 4 punktą (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT Nr. 7263298 galiojo iki 2011 m. gruodžio 28 d., todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra neteisėtas. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtintų Taisyklių 3 punktą, užsienietis negali būti įpareigotas išvykti, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba jeigu jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai. Nagrinėjamu atveju tokių kliūčių nėra. Kitų aplinkybių, dėl kurių negali būti priimtas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba aplinkybių, į kurias reikėtų atsižvelgti, nei Įstatymas, nei Taisyklės nenumato. Pareiškėjas nėra įtrauktas į sąrašą užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl nėra jokių kliūčių, užsieniečiui išvykus iš Lietuvos Respublikos, sugrįžti į ją gavus Šengeno vizą Vizų kodekso nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis turi šeimą, vaiką, nevertintinos, kadangi ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 4 punktu, kurio redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, numatė, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos pagal Įstatymo 128 straipsnį priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.). Be to, Pabėgėlių priėmimo centro pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjo dukrai ir jos motinai teikiama valstybės parama (b. l. 51). Remiantis šiais duomenimis darytina išvada, kad pareiškėjas savo dukros neišlaiko, motina ir vaikas naudojasi Lietuvos suteiktomis programomis, pašalpomis ir gauna visišką išlaikymą. Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, teikiantis naujus prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtai. Todėl, patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjas vis tiek negalėtų įgyvendinti savo teisės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl visų nurodytų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Z. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas jo skundas pirmosios instancijos teismui. Juo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeima, motyvuodamas tuo, kad šios aplinkybės galėtų būti vertinamos pagal Įstatymo 128 straipsnį priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, vadovaujantis tarptautinės teisės viršenybės principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Valstybės – Konvencijos dalyvės gali imtis veiksmų, kuriais ribojama asmens teisė į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą, jei tai atitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas: teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesų, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nagrinėjamu atveju priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos neatitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcingumo sąlygos. Be to, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Grąžinimo direktyvos, kurios nuostatas valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę iki 2010 m. gruodžio 24 d., preambulės 22 dalyje numatyta, kad pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą visų pirma turėtų atsižvelgti į vaiko interesus. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui. Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis nustato valstybių narių pareigą, įgyvendinant šią direktyvą, tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus bei šeimos gyvenimą. Lietuva vėlavo įgyvendinti Grąžinimo direktyvos nuostatas, todėl tik 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 128 straipsnio redakcija, nustatanti, kad tiek priimant sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, tiek priimant sprendimą dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo, turi būti atsižvelgiama į jo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko interesų prioriteto principas turi būti užtikrinami priimant bet kokį sprendimą, galintį turėti įtakos šioms pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Todėl sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti negalėjo būti priimtas neįvertinus galimos jo įtakos pareiškėjo šeimos gyvenimui. Pagal Lietuvos administracinių teismų praktiką, išaiškinta, nors Įstatymas įtvirtina dvi atskiras procedūras, tačiau abiejų procedūrų tikslas iš esmės yra tas pats – pasiekti, kad užsieniečio, kuris neatitinka ar nebeatitinka buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nebeliktų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ir vienos, ir kitos procedūros metu gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, jog poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į paminėtą tikslą, laikoma, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo ar išsiuntimo), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas yra privalomi vykdyti, taigi realių pasekmių požiūriu tarp įpareigojimo išvykti ir išsiuntimo esminio skirtumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismo sprendime minimas Vizų kodeksas nustato procedūras ir sąlygas, taikomas išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį (1 straipsnis). Pagal Vizų kodekso 2 straipsnio 2 dalį, viza – tai valstybės narės išduotas leidimas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos. Įstatymo 15 straipsnis numato, kad užsienietis, turintis trumpalaikę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę dienos. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato ilgesnį negu 3 mėnesiai užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje terminą, kai jis turi nacionalinę vizą, tačiau to paties straipsnio 3 dalis numato galimybę gauti vienkartinę nacionalinę vizą tik užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu, Šengeno viza negali užtikrinti galimybės tinkamai įgyvendinti tarptautinių sutarčių garantuojamą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko interesų užtikrinimą.
Dėl teismo sprendime pateikto argumento, kad pareiškėjas savo dukros neišlaiko, pareiškėjas pažymi, kad 2009 metais nesuteikus jam prieglobsčio Lietuvoje, jis neteko teisės čia dirbti. Išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesant galimybės jo išsiųsti į kilmės valstybę, pareiškėjas galėjo dirbti tik turėdamas tokią teisę suteikiantį leidimą, neradus reikiamo specialisto Lietuvoje. Todėl pareiškėjas negalėjo išlaikyti savo šeimos ne dėl savo kaltės, bet dėl savo teisinio statuso Lietuvoje ir su juo susijusių teisės dirbti apribojimų. Be to, pareiškėjo žmonai ir dukrai buvo skiriama tik 420 Lt pašalpa (po 210 Lt kiekvienai), kurios negalėjo pakakti visaverčiam gyvenimui, todėl pareiškėjo šeima visą laiką Lietuvoje gyveno savarankiškai, padedama draugų ir giminių. Šiuo metu Migracijos departamentas nagrinėja pareiškėjo žmonos prašymą išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjo žmonai gavus minėtą leidimą, pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo atveju.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo Z. K. apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities VPK prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Gyventojų registro prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pareiškėjas Z. K. ir B. M. nėra sudarę santuokos ir abu skirtingais adresais deklaruoja gyvenamąją vietą. Pareiškėjo dukros motinai B. M. ir dukrai S. K. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikta papildoma apsauga. Motina ir vaikas naudojasi Lietuvos suteikiamomis valstybinėmis integracijos programomis, pašalpomis ir gauna visišką išlaikymą, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjo dukra nėra jo išlaikoma. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 8 dalį, užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, teisės į šeimos susijungimą neturi. Todėl Z. K. negalės gauti leidimo šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo teiginys, kad šiuo metu yra nagrinėjamas jo žmonos prašymas išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, neatitinka tikrovės. B. M. 2012 m. balandžio 18 d. pateikė Kauno apskrities VPK savo ir dukros prašymus dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Dokumentai buvo išsiųsti Migracijos departamentui sprendimui priimti. Sprendimas dar nėra priimtas. Be to, šiuo metu pats pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio užsieniečiams leidimui išduoti keliamų reikalavimų. Užsienietis, ketindamas pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, turi atitikti Įstatymo 40 straipsnio arba 53 straipsnio reikalavimus. Šiuo metu nėra pagrindo Z. K. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Z. K. neturi dokumentų, įrodančių, kad jis atitinka sąlygas, nurodytas Įstatymo 26 straipsnyje (pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasas galioja iki 2012 m. birželio 29 d.; pareiškėjas neturi galiojančio sveikatos draudimo; pareiškėjas neturi reguliarių pajamų arba pakankamų lėšų (šiuo metu nustatytas toks lėšų dydis – 800 Lt per mėnesį); pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje).
Atsakovas taip pat pažymi, kad Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre yra duomenų, jog pareiškėjas 2005 m. kovo 24 d. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalį neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną. Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre yra duomenų, kad pareiškėjas buvo baustas 7 kartus. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Z. K., išvykdamas ir atvykdamas į Lietuvą, valstybės sieną kirto 60 kartų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėjas nesutinka su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 20-12-SP3-4, kuriuo jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Atsakovas minėtą sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 4 punktu (b. l. 49).
Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.
Atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2011 m. gruodžio 28 d., todėl jo gyvenimas Lietuvoje pagal UTPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra neteisėtas, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su šeima, galėtų būti vertinamos priimant sprendimą jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pagal UTPĮ 128 straipsnį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama analogišką ginčą, 2011 m. spalio 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) akcentavo, kad sprendžiant asmens išsiuntimo (įpareigojimo išvykti) iš Lietuvos Respublikos klausimus, būtina vadovautis netiesioginio Europos Sąjungos teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter- Environnement Wallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą buvo pažymėjęs ir anksčiau (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.). Be to, aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtintas nuostatas dėl asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos.
Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.
Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas bei jas plėtojančią ESTT praktiką, padarė išvadą, kad: pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas pastaruoju metu formuojamoje praktikoje yra konstatavęs, jog aiškinant minėtas direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks teisės aiškinimas yra optimalus ir nėra pagrindo nuo jo nukrypti. Atitinkamai UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą ES teisės turinį.
Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių: pareiškėjui keletą kartų buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jam buvo suteikta papildoma apsauga, tačiau ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno pasibaigus jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui (be to, 2011 m. kovo 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) nesuteikimo Z. K. Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjo dukra S. K. gimė (2010 m. gegužės 6 d.) Lietuvos Respublikoje, dukrai ir jos motinai B. M. buvo suteikta papildoma apsauga. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad jo dukters motinai (su kuria santuoka nėra įregistruota, tačiau, pareiškėjo teigimu, jie gyvena kartu) yra išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. Dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje yra kreiptasi ir dukters vardu.
Jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos) naudojama, paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas nebūtų suderinamas su procedūrinės ekonomijos principu, nes kai kuriais atvejais galėtų būti priimami sprendimai, įpareigojantys užsieniečius išvykti iš Lietuvos Respublikos, nors jau šių sprendimų priėmimo metu būtų akivaizdu, kad minėti asmenys dėl įvairių aplinkybių tokių sprendimų neketina vykdyti ir, tikėtina, juos ginčys teismuose. Vadinasi, tokiais atvejais minėtų sprendimų priėmimas apskritai neprasmingas, nes asmenims savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos ir vėliau pradėjus nagrinėti klausimą dėl jų prievartinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bet kuriuo atveju tektų įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios jau buvo žinomos prieš priimant sprendimą įpareigoti juos išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos (žr. LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
Taigi, paaiškėjus, jog yra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, jos turi būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (nepriklausomai nuo to kuri procedūra: įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos taikoma). Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą šio klausimo iš esmės nenagrinėjo, o pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir padarė klaidingą išvadą, jog minėtos aplinkybės galėtų būti vertinamos tik priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 20-12-SP3-4 panaikinimo, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).
Dėl pirmiau išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 143 str.) ir priimamas naujas sprendimas panaikinti atsakovo Sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 20-12-SP3-4 ,,Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Z. K. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.
Sprendimas neskundžiamas.