Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurioje minimalaus ploto norma vienam asmeniui nenustatyta. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis).

EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kuriose bendrabučio tipo patalpose gyveno. Tačiau iš į bylą pateiktų Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 23 d., 2018 m. spalio 3 d. ir 2019 m. sausio 9 d. įsakymų „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ Nr. 7-90, Nr. 7-324 bei Nr. 7-11 matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 308 ir 6-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 (b. l. 100–102). Iš į bylą pateiktų Vilniaus PN I-o korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų planų matyti, kad gyvenamosios patalpos Nr. 308 plotas yra 29,30 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, o gyvenamosios patalpos Nr. 409 plotas yra 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 103–104).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei atsakovės atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Taigi šiuo atveju teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą jos plotą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 308 ir 409 tekdavo nuo 3,25 kv. m iki 3,30 kv. m. Pažymėtina, kad iš minėtų planų taip pat matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti ne pačiose gyvenamosiose, o atskirose patalpose. Taigi sanitariniai mazgai neužima gyvenamosios patalpos ploto.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN pagal Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 – 11¹.2 papunkčiuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, o A. D. teiginiai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, kriauklės bei prausyklės (b. l. 77–80). Tai, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Akcentuotina, jog teisės aktai nenustato, kokio konkrečiai tipo unitazas (sėdimas ar tupimas) turi būti įrengtas gyvenamosiose kamerose, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad Vilniaus PN patalpose unitazas buvo ne sėdimas, o tupimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. HN 134:2015 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN dušai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas atsiliepime su pareiškėjo argumentu nesutinka ir nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Pažymi, kad I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte nuolat budi Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus dinaminės apsaugos pareigūnai, kurie užtikrina tiek tvarką, tiek saugumą būriuose.

Taisyklių 13.10. ir 16.11. papunkčiuose nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Taisyklėse nėra nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pažymėtina ir tai, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, be to, pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuką. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Vilniaus PN I-jame gyvenamajame korpuse įrengti tik du taksofono aparatai. Šiais taksofono aparatais naudojasi apie 450-500 nuteistųjų, todėl pareiškėjui dažnai būdavo neįmanoma tinkamai pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais, kadangi prie šių taksofonų nuolatos vaikšto pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių, arba dėl per mažo taksofonų skaičiaus susidaro didelės eilės norinčių paskambinti.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės UAB „CSC Telecom“ nuosavybė, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Skambinimo telefonu tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės (102 straipsnio 5 dalis).

Akcentuotina, jog teisės aktuose nėra nustatyta, kiek taksofonų turi būti įrengiama pataisos įstaigose. Taip pat nėra nustatyti kiti papildomi reikalavimai taksofonų įrengimui, pvz., vieta ir kiti kriterijai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo argumentai dėl per mažo taksofonų skaičiaus ir klausymosi jo asmeninių pokalbių, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytą tvarką. Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, vienam asmeniui tenka tik apie 1,5 kv. m ploto pasivaikščioti, be to, I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelyje įrengta per mažai sporto inventoriaus.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo argumentais ir nurodo, kad Vilniaus PN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore 4 valandas, t. y. net daugiau negu nustatyta teisės aktuose. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, dėl kurio skundžiasi pareiškėjas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė ir sporto inventorius nuteistiesiems.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (103 straipsnio 2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (103 straipsnio 3 dalis).

BVK 74 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas. BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas priskiriamas paprastajai nuteistųjų grupei. Pats pareiškėjas nenurodo kokiai nuteistųjų grupei jis priskiriamas.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nedetalizuoja savo pretenzijų dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, nenurodo, kada konkrečiai jis negalėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore ar, kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore BVK nustatytą laiką, t. y. kokiu būdu buvo pažeista ši konkreti jo teisė, todėl minėtas pareiškėjo argumentas vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus. Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikų matyti, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore 4 ir daugiau valandų, tik dirbantys nuteistieji ir tik darbo dienomis turi teisę pasivaikščioti 3 valandas (b. l. 64, 76). Grafikai patvirtinta Vilniaus PN argumentus, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore daugiau valandų negu nustatyta teisės aktuose, todėl minėta pareiškėjo pretenzija atmestina kaip nepagrįsta.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Įrengimo taisyklių 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Taigi Įrengimo taisyklės neįpareigoja pataisos įstaigų įrengti sporto inventorių pasivaikščiojimo kiemeliuose ar konkretų šio inventoriaus kiekį. Minėtų taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 74–75) matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas galėjo sąlygoti pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir sporto inventoriaus trūkumo jame atmestinos kaip nepagrįstos.

Įrengimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės. Įrengimo taisyklių 30 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų gyvenamųjų kambarių skaičius nustatomas atsižvelgiant į nustatytą didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių – vienas ilgalaikių pasimatymų kambarys ne daugiau kaip 100 asmenų. Šių taisyklių 31 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui. Ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos arba žaliuzės, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams (Įrengimo taisyklių 34 punktas).

Iš byloje esančių Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos nuotraukų (b. l. 66–70) matyti,

kad joje įrengti švarūs ir tvarkingi ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriuose yra Įrengimo taisyklių 34 punkte nustatytas inventorius. Pažymėtina, jog iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad sanitariniai mazgai ir virtuvė gali būti įrengiami bendram naudojimui, jeigu nėra techninių galimybių jų įrengti kiekvienam ilgalaikio pasimatymo kambariui atskirai. Iš minėtų nuotraukų taip pat matyti, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpoje įrengta bendra virtuvė su buitine technika ir bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos ilgalaikių pasimatymų kambariams. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo ir kitus menamus ilgalaikių pasimatymų kambarių neatitikimus teisės aktų reikalavimams (buitinės technikos ir kitų įrenginių gedimus, higienos normų nesilaikymą), tačiau nenurodo, kada konkrečiai pasireiškė jo nurodyti pažeidimai, kaip dažnai jis su jais susidurdavo ir kokia dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala, todėl jie vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Akcentuotina ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimą ir jų kiekį Vilniaus PN.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šių kambarių įrengimo ir trūkumo atmestinos kaip nepagrįstos.

Įrengimo taisyklių 5.8 papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).

Akcentuotina, kad pareiškėjas nėra teikęs skundų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl ilgalaikių pasimatymų kambarių trūkumo, jų įrengimo ir dėl laisvalaikio kambario neįrengimo Vilniaus PN. Tai patvirtina į bylą pateiktas šios institucijos 2019 m. spalio 29 d. raštas (b. l. 38). Akcentuotina ir tai, kad iš į bylą pateiktų Vilniaus PN direktoriaus įsakymų dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 5-ame ir 6-ame būriuose, o ne 4-ame (b. l. 100–102). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, minėtas pareiškėjo nusiskundimas yra abstraktaus pobūdžio ir jį paneigia Vilniaus PN į bylą pateikti duomenys, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, ant Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso langų yra netesėtai uždėtos itin smulkios metalinės grotos, per kurias į gyvenamąsias patalpas nepatenka dienos šviesa bei grynas oras iš lauko.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems jas vėdinti. Dėl ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotų apsauginių grotų, pažymi, jog grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos nuteistųjų saugumui užtikrinti bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Įrengimo taisyklių 11.5 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Šių taisyklių 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Akcentuotina, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Tai patvirtinta NVSC Vilniaus departamento 2019 m. spalio 25 d. raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į minėtą įstaigą dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN (b. l. 30). Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigos įrengimo reikalavimas. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, ventiliacija, buvo drėgna, sienų danga padengta pelėsiu. Šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų taip pat laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais, taip pat ir į NVSC Vilniaus departamentą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas dėl laikymo sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodytas aplinkybes taip pat grindė tuo, kad jis yra diskriminuojamas prieš nuteistuosius, kurie buvo valstybės tarnautojais.

Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – Įstatymas) yra siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendintos šios nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui.

Iš aptartų teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kaip matyti, pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jis nėra buvęs valstybės tarnautojas (socialinė padėtis), todėl Vilniaus PN jo laikymo sąlygos yra bloginamos. Siekiant nustatyti, ar Vilniaus PN nepažeidė bendro draudimo diskriminuoti pareiškėją, turi būti vertinama, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo sudarytos mažiau palankios sąlygos nei kitiems asmenims nesant teisėto pagrindo. Tokiu atveju galbūt diskriminuojamo pareiškėjo padėtis turi būti lyginama su kito asmens ar asmenų grupės, kurie yra analogiškoje arba labai panašioje padėtyje, padėtimi. Šiuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminaciją nėra pakankama pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone jis yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl diskriminacijos (dėl sporto inventoriaus, grotų ant langų ir laisvalaikio kambarių įrengimo) atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.