Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. S. (L. S. S.) skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 1V-793 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjui L. S. S. (L. S. S.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis L. S. S. (L. S. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) – 2019 m. birželio 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašyme nurodė, kad jo tėvas L. (L.) L. S. ir močiutė M. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tėvas į Pietų Afriką išvyko 1925 m., močiutė išvyko į Pietų Afriką 1927 m. Pažymėjo, kad pareiškėjo dukrai D. S. S., gimusiai (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vidaus reikalų ministro 2015 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-309 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo tėvas L. S. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę natūralizacijos tvarka. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis). Atsižvelgdamas į tai, Departamentas 2020 m. liepos 22 d. teikimu Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjo L. S. S. (L. S. S.) prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjo tėvas L. (L.) / L. / L. (L.) / L. (L.) S. / S. / Š. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tam be kita ko svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). LVAT šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (2020 m. kovo 4 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

Taigi, pagal paminėtą nuoseklią teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė 1937 m. kovo 3 d. Pilietybės referento raštą Nr. 52076, kuris patvirtina, kad pareiškėjo tėvas L. Š. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi), (duomenys neskelbtini), priėmė Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, kad pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad jau 1936 metais pareiškėjo tėvas buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės.

Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

Taigi, nustačius, kad ar pareiškėjo tėvas L. (L.) / L. / L. (L.) / L. (L.) S. / S. / Š. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas nepagrįstai neanalizavo jo ir jo senelės M. Š. ryšių. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta. Pirma, teismas vadovaujasi nuoseklia Konstitucinio Teismo praktika, kurioje aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

Antra, nagrinėjamoje byloje yra duomenų, kad pareiškėjo tėvas, jau 1937 m. vasario 26 d. natūralizacijos būdu įgijęs Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi pareiškėjui gimus (duomenys neskelbtini) tėvas pareiškėjui negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės, kurios pats jau neturėjo. Močiutės ir pareiškėjo ryšių ir močiutės pilietybės situacija anūkui būtų reikšminga tik tuo atveju, jei pareiškėjo gimimo momentu pareiškėjo tėvas nebūtų pilietybės praradęs arba jos būtų netekės po 1940 m. birželio 15 d. ir kt. Gimimo momentą teismas laiko reikšmingu, nes įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad esant toms pačioms aplinkybėms ir veikiant tam pačiam Įstatymui jo dukrai D. S. St., (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir sūnui Y. L. S. (Y. L. S.), gimusiam (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos valstijose, buvo atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje dėl šių aplinkybių ginčo nėra, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas išreikalauti dokumentus, kurie nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmės neturi.

Byloje nėra ginčo, jog teisės aktai nesikeitė, tačiau atsakovas priėmė skirtingus sprendimus pareiškėjo ir jo dukros atžvilgiu; kitaip tariant, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems L. (L.) / L. / L. (L., L.) S. / S. / Š. palikuonims Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitam (pareiškėjui) – ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiškinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymą. Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės minėtų teisės normų aiškinimui. Teismas vadovaujasi naujausiu išaiškinimu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje (87 nutarties punktas) administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, t. y. Įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika; taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti (nutarties 88 punktas).

Taigi remiantis minėtais LVAT išaiškinimais, darytina išvada, kad ir šioje byloje, vien dėl to, jog pareiškėjo dukrai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiškėjui – ne, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Įsakyme nurodomas pareiškėjo vardas yra L. S. S. (L. S. S.), Migracijos departamento 2020 m. liepos 22 d. teikime Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nurodoma ir L. S. S. (L. S. S.), ir L. S. S. (L. S. S.). Kadangi tarp šalių ginčo šiuo aspektu nėra, teismas laiko šį netikslumą transkipcijos (pavardes kita kalba užrašant lietuviškai) nulemtu techniniu netikslumu, kuris niekaip nelemia skundžiamo Įsakymo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas Įsakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. liepos 22 d. teikimas Nr. 13P-344 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati.

Skundžiamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iš esmės buvo laikytasi esminių procedūrinių reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tad jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo L. S. S. (L. S. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.