- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-05
- Bylos Nr.
- A-502-961-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Sigita Rudėnaite, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
dalyvaujant pareiškėjui E. V. V, pareiškėjo atstovui advokatui V. Ž. , trečiojo suinteresuoto asmens atstovei V. P. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal E. V V apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. V skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. V. V kreipėsi į administracinį teismą prašydamas pripažinti jo atleidimą pagal Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkį Nr. 211 neteisėtu ir jį panaikinti; grąžinti jį į darbą Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Draudimo priežiūros komisija) pirmininko pareigose ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 45000 Lt neturtinę žalą; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su skundžiamu 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkiu Nr. 211, kuris grindžiamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 182 straipsnio 7 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 235 straipsniu bei priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-300/1 K.-242 sudarytos darbo grupės (toliau – ir Darbo grupė) 2005 m. rugpjūčio 23 d. išvadas (toliau – ir Išvados) ir kuriuo pareiškėjas atleistas už šiurkštų Draudimo įstatymo 184 straipsnio ir 191 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, pateikdamas 2005 m. birželio 13 d. Vyriausybės ministrų pasitarime Draudimo priežiūros komisijos ataskaitą už 2004 metus, kalbėjo apie „INGO Baltic“ veiklą ir nepadarė šiurkštaus Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsnių pažeidimo. Ataskaitoje už 2004 metus pareiškėjo nurodyta informacija atitiko Draudimo įstatymo 191 straipsnyje nustatytus reikalavimus ataskaitoje pateiktinai informacijai. Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas yra kolegialaus valdymo organo vadovas, kuris atsako tik už tuos Draudimo priežiūros komisijos sprendimus, kuriuos jis palaikė balsavimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad Išvadose nurodoma, jog ne pareiškėjas, bet Draudimo priežiūros komisija tinkamai ir laiku nereagavo į draudimo įmonės UAB „Ingo Baltic“ problemas dėl galimo nemokumo, tinkamai neįgyvendino savo pareigos informuoti visuomenę apie draudimo sistemos būklę, o Draudimo įstatymas nenumato Draudimo priežiūros komisijos pirmininko individualios atsakomybės už kolegialaus valdymo organo - Draudimo priežiūros komisijos – veiklą, atsakovas skundžiamu potvarkiu pareiškėjui nepagrįstai paskyrė drausminę nuobaudą. Be to, nurodymas Išvadose, kad Draudimo priežiūros komisija tinkamai ir laiku nereagavo į draudimo įmonės UAB „Ingo Baltic“ problemas dėl galimo nemokumo yra abstraktus ir neatitinka tikrovės. Skiriant drausminę nuobaudą pareiškėjui buvo neteisingai taikytos Darbo kodekso 235, 136 ir 238 straipsnių nuostatos, nesilaikyta drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių ir principų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas potvarkyje nenurodė kokių nors konkrečių pareiškėjo pareigų šiurkštaus neatlikimo pagrindų, nurodytų Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalyje, darytina išvada, kad atsakovas vadovavosi DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu. Atsakovas privalėjo aiškiai suformuluoti padaryto pažeidimo turinį, paaiškinti pareiškėjo padaryto pažeidimo aktualumą atsakovui bei pateikti teisinius argumentus, pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu arba įrodyti, kad pareiškėjo veiksmuose buvo nustatytas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Tačiau atsakovas visiškai nekonkretizavo, kokių Draudimo priežiūros komisijos pirmininko funkcijų, nustatytų potvarkyje nurodytuose Draudimo įstatymo straipsniuose, pareiškėjas neatliko arba atliko itin blogai, nepaaiškino potvarkyje nurodytų Draudimo įstatymo normų pažeidimo pobūdžio ir neargumentavo, kodėl pareiškėjo pareigų vykdymą ar nevykdymą įvertino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Darbuotojo drausminė atsakomybė yra individuali, todėl atsakovas privalėjo įrodyti pareiškėjo neteisėtų veiksmų arba neveikimo bei kaltės buvimą ir tik Darbo kodekso 240 – 241 straipsniuose nustatyta tvarka galėjo skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą. Atsakovo potvarkiu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda yra parinkta netinkamai, nes ją skiriant atsakovas nesivadovavo DK 238 straipsnio nuostatomis. Atsakovas pažeidė DK 241 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą, kadangi ginčijamas potvarkis priimtas 2005 m. rugsėjo 2 d., o pareiškėjas, būdamas Draudimo priežiūros komisijos pirmininku, savo metinį pranešimą Vyriausybės ministrų pasitarime pristatė 2005 m. birželio 13 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas yra teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal Draudimo įstatymo 191 straipsnį Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas du kartus per metus teikia pranešimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę. Kadangi apie UAB „INGO Baltic“ nepatikimą finansinę būklę buvo žinoma nuo 2004 m. birželio mėnesio, todėl 2005 m. birželio 13 d. teigdamas ataskaitą Vyriausybės ministrų pasitarime pareiškėjas žinojo apie draudimo įmonės „INGO Baltic“ finansinę krizę, tačiau nei raštiškame pranešime, nei žodžiu apie susidariusią situaciją „INGO Baltic“ draudimo įmonėje Vyriausybės narių neinformavo ir neįvykdė Draudimo įstatyme 184 ir 191 straipsniuose numatytos prievolės, todėl tokie jo veiksmai pagal DK 235 straipsnį laikytini šiurkščiu pažeidimu. Pareiškėjas, nevykdydamas Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nuostatų 27.2. punkte nustatytų funkcijų, neužtikrino Draudimo įstatymo 181 straipsnio 3 dalies reikalavimų įgyvendinimo. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad pateikdamas Draudimo priežiūros komisijos ataskaitą už 2004 metus, kalbėjo apie „INGO Baltic“ veiklą, nes peržiūrėjus minėtą atskaitą negalima aptikti aiškios faktinės informacijos apie šios įmonės nepatikimą finansinę būklę. Draudimo įstatymo 181 straipsnio 3 dalis nustato Draudimo priežiūros komisijos tikslą, kurio įgyvendinimas pagal bendrąją Draudimo priežiūros komisijos pirmininko kompetenciją vykdomas vadovaujantis Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsniais, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkyje nurodomas Draudimo įstatymo 191 straipsnio šiurkštaus pažeidimo konstatavimas nėra pagrįstas. Nuobauda pareiškėjui parinkta atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, padarymo priežastis ir padarinius, padaryto pažeidimo sunkumą, darbuotojo kaltę, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pareiškėjo padarytas nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, kurių pasėkoje nukentėjo trečiųjų asmenų interesai bei sukelta grėsmė tretiesiems asmenims, sudaryta neigiama nuomonė visuomenėje apie Draudimo priežiūros komisiją ir apie valstybės tarnybą, ko pasėkoje pareiškėjas prarado pasitikėjimą dirbti jam pavestą darbą. Potvarkyje, nurodant Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsnių pažeidimą, buvo sukonkretinta pareiškėjo asmeninė atsakomybė. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Kai darbuotojas, atleistas iš darbo už tokį darbo pareigų pažeidimą ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu. Skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą, atsakovas laikėsi atleidimo teisinio pagrindo ir procedūrų, pareiškėjo padarytas darbo drausmės pažeidimas buvo tinkamai įvertintas kaip šiurkštus, pareiškėjui buvo pranešta, kokiais pažeidimais jis yra kaltinimas, sudaryta galimybė dėl kaltinimo pasiaiškinti. Atsakovas nepažeidė nuobaudos skyrimo terminų, nes pagal Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimą dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose, nuobaudos skyrimo terminai pradedami skaičiuoti nuo dienos, kai darbdaviui pateikiama tyrimo dėl darbo drausmės pažeidimo išvada. Kadangi Darbo grupė surinko pareiškėjo kaltės pažeidus Draudimo įstatymo 191 straipsnį įrodymus, pareiškėjui buvo pagrįstai parinkta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta esant atsakomybės pagrindams ir sąlygoms bei laikantis DK nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Kadangi atsakovas, priimdamas 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkį Nr. 211, jokių teisės aktų nepažeidė, o pareiškėją viešai vertino tik kaip darbuotoją, todėl pareiškėjui nebuvo padaryta neturtinė žala.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Draudimo priežiūros komisijos teisių ir pareigų pareiškėjo prašymo nagrinėjimas teisme neįtakoja, todėl pareiškėjas nepagrįstai įtraukė jį į bylą. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas grąžinti jį į Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigas yra teisiškai neįgyvendinamas, nes nei Draudimo įstatymas, nei kiti teisės aktai tokios procedūros nenustato, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-627/2003 konstatavo, jog „atstatant neteisėtu atleidimu iš generalinio prokuroro pareigų pažeistas pareiškėjo teises, skirtingai nei kitų prokuratūros pareigūnų teises, pareiškėjas negali būti grąžinamas į generalinio prokuroro pareigas. Todėl galimas tik vienas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas - teisinga kompensacija“. Taip pat paaiškino, kad UAB „INGO Baltic“ bankroto procedūra šiuo metu nėra baigta, šiuo metu vyksta bendrovei pateiktų reikalavimų apskaičiavimo ir tvirtinimo procedūros.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2003 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 286 pareiškėjas nuo 2003 m. gruodžio 11 d. penkeriems metams paskirtas Draudimo priežiūros komisijos pirmininku. Pareiškėjas 2005 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pristatė Draudimo priežiūros komisijos pranešimą už 2004 metus apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę (t. I, b. l. 82-128).
Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedus, 2005 m. rugpjūčio 17 d. bendru Ūkio ir Finansų ministerijų įsakymu Nr. 4-300/1K-242 sudaryta darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė) įvertinti Draudimo priežiūros komisijos veiksmus draudimo įmonės UAB „INGO Baltic“ galimo bankroto atveju ir išvadoms parengti. 2005 m. rugpjūčio 23 d. Darbo grupė pateikė išvadas (Finansų ministerijos 2005 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 3-59 RN) (t. I, b. l. 148). Šiose Išvadose teigiama, kad Draudimo priežiūros komisija tinkamai neįgyvendino savo pareigos informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir visuomenę apie draudimo sistemos būklę. Draudimo priežiūros komisijos 2004 metų pranešime Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę buvo pateikti statistiniai duomenys apie pasirašytas draudimo įmokas, apmokėtas žalas, atliktus draudimo įmonių patikrinimus bei pritaikytas poveikio priemones, tačiau trūko draudimo rinkos analizės, nebuvo jokių problemų atskleidimo, galimų problemų pasekmių vertinimo (nevieša bylos medžiaga).
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkiu Nr. 211, vadovaudamasis Draudimo įstatymo 182 straipsnio 7 dalies 5 punktu, Darbo kodekso 235 straipsniu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-300/1K-242 sudarytos darbo grupės 2005 m. rugpjūčio 23 d. išvadas, atleido pareiškėją iš Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigų už šiurkštų Draudimo įstatymo 184 straipsnio ir 191 straipsnių pažeidimą (t. I, b. l. 35).
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. sausio 15 d. nutartyje nurodė, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas yra ne valstybės tarnautojas, bet valstybės pareigūnas, kurio atžvilgiu Valstybės tarnybos įstatymas taikomas tik labai siaura apimtimi. Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas, būdamas valstybės pareigūnu ir viešo administravimo subjektu, yra skatinamas, jam nustatoma atsakomybė, teikiamos socialinės ir kitos garantijos Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o už darbą jam mokama Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka (t. I, b. l. 27-30).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog ginčo santykius reglamentuoja 2003 m. rugsėjo 18 d. Draudimo įstatymas Nr. IX-1737, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 27 „Dėl Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Draudimo priežiūros komisijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai) ir 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtintas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Ginčo teisinių santykių metu galiojusio Draudimo įstatymo 191 straipsnyje (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 191 str. redakcija, galiojusi iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatė, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas du kartus per metus teikia pranešimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę. Analogiškos normos įtvirtintos Nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 167 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. lapkričio 14 d.) 27.2. punkte. Draudimo įstatymo 184 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas organizuoja Draudimo priežiūros komisijos darbą; atstovauja Draudimo priežiūros komisijai Lietuvos Respublikoje bei užsienyje; vadovauja Draudimo priežiūros komisijos administracijai; šaukia Draudimo priežiūros komisijos posėdžius; atlieka kitas Draudimo priežiūros komisijos pavestas funkcijas.
Sistemiškai vertindamas nurodytas teisės normas teismas padarė išvadą, kad viena iš Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigų yra periodiškai, du kartus per metus, teikti turimą informaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie Draudimo priežiūros komisijos pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę. Todėl teismas nusprendė, jog vadovaujantis Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsnių nuostatomis, pristatant pranešimą už 2004 m. pareiškėjas privalėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti visą turimą informaciją apie draudimo sistemos būklę, tame tarpe ir apie susidariusią situaciją UAB „INGO Baltic“ draudimo įmonėje.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad informacijos apie vykstančius negatyvius procesus bendrovėje UAB „INGO Baltic“ pranešime už 2004 m. nėra pateikta (t. I, b. l. 82-128), todėl pareiškėjas, nepateikdamas informacijos, kuri vadovaujantis Draudimo įstatymo 191 straipsniui yra privaloma teikti, šiurkščiai pažeidė Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsnių nuostatas ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (t. I, b. l. 142-147; t. II, b. l. 13).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 12 d. Draudimo priežiūros komisijos posėdyje buvo svarstyta Draudimo priežiūros komisijos ne gyvybės draudimo skyriaus 2004 m. rugsėjo 24 d. išvada „Dėl DUAB „Baltik garant“ (UAB „Baltik garant“ pavadinimas 2005 m. kovo 15 d. pasikeitė į Draudimo UAB „INGO Baltic“) nepakankamo draudimo techninių atidėjinių padengimo turtu“, kurios metu Draudimo priežiūros komisijos narys M. Stankevičius nurodė, kad pagal DUAB „Baltik garant“ 2004 m. birželio 30 d. investavimo ataskaitas draudimo techniniai atidėjiniai padengti turtu tik 97,88 proc., tuo pažeidžiant Draudimo įstatymo 34 straipsnio nuostatas (t. II, b. l. 19). Kaip nurodė pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 30 d. paaiškinime dėl Darbo grupės išvadose nurodytų nusižengimų, 2004 m. lapkričio 2 d. gavus draudimo įmonės „INGO Baltic“ 2004 m. III ketv. turimos ir būtinos mokumo atsargos apskaičiavimus bei finansinę atskaitomybę, nustatyta, jog šios draudimo įmonės turima mokumo atsarga sudaro 75,83 proc. būtinosios mokumo atsargos (t. I, b. l. 39-47). Be to 2005 m. gegužės 2 d. Draudimo priežiūros komisijos posėdyje pareiškėjas nurodė, kad draudimo įmonės „INGO Baltic“ turima mokumo atsarga 2004 m. rugsėjo 30 d. buvo nepakankama. Taip pat 2005 m. gegužės 2 d. posėdyje atsižvelgiant į audito įmonės UAB „Ernst & Young Baltic“, auditavusios draudimo įmonės „INGO Baltic“ 2004 m. metinę finansinę atskaitomybę, pateiktą informaciją apie neigiamą šios įmonės mokumo atsargą, draudimo įmonė „INGO Baltic“ buvo įpareigota iki 2005 m. birželio 30 d. padidinti turimą mokumo atsargą ne mažiau kaip iki 100 proc. būtinosios mokumo atsargos ir pritarta pareiškėjo pasiūlymui šios draudimo įmonės atžvilgiu taikyti intervencinę priemonę ir areštuoti šios įmonės turtą, dengiantį draudimo techninius atidėjinius (t. II, b. l. 26-28). Atsižvelgęs į išdėstytus faktus teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog draudimo įmonės „INGO Baltic“ būtinosios mokumo atsargos yra nepakankamos, buvo nustatytos iki 2005 m. birželio mėnesio, todėl pareiškėjas, būdamas Draudimo priežiūros komisijos pirmininku, iki 2004 metų metinės ataskaitos pateikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei dienos, t. y. iki 2005 m. birželio 13 d., disponavo aukščiau nurodyta informacija apie draudimo įmonėje „INGO Baltic“ vykstančius negatyvius procesus, todėl tik nuo jo valios priklausė, ar šią informaciją įtraukti į pranešimą už 2004 metus. Informacijos apie aukščiau paminėtus negatyvius procesus vykstančius UAB „INGO Baltic“ pranešime už 2004 m. nėra pateikta, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybei nepateikė objektyvios ir pilnos informacijos apie draudimo sistemos būklę (t. I, b. l. 82-128)
Pagal Darbo kodekso (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Šioje teisės normoje naudojama sąvoka „atsisakymas teikti informaciją“ suprantama ne tik tiesiogiai, t. y. kai asmuo tiesiogiai atsisako suteikti prašomą suteikti informaciją, bet ji aiškinama platesne apimtimi - ši sąvoka suprantama kaip įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose ar darbo tvarkos taisyklėse reikalaujamos pateikti informacijos nepateikimas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. III dalis. Vilnius: Justitia, 2004, p. 338-340).
Draudimo įstatymo 191 straipsnis įpareigoja Draudimo priežiūros komisijos pirmininką teikti informaciją apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę. Todėl Draudimo įstatymo 191 straipsnyje nustatytos privalomos informacijos nepateikimas Darbo kodekso (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) 235 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, kas yra pagrindas asmeniui, pažeidusiam įstatyme nustatytą pareigą teikti privalomą informaciją, taikyti drausminę atsakomybę.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas metiniame pranešime Lietuvos Respublikos Vyriausybei už 2004 metus nepateikė turimos informacijos apie draudimo sistemos būklę, konkrečiai apie negatyvius procesus, vykstančius UADB „INGO Baltic“, nors tokią informaciją turėjo pateikti Draudimo įstatymo 191 straipsnio pagrindu, teismas pripažino, kad pareiškėjas padarė darbo pareigų pažeidimą, kuris Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.
Byloje nustatyta, kad Darbo grupei 2005 m. rugpjūčio 23 d. parengus Išvadas, pareiškėjui 2005 m. rugpjūčio 25 d. buvo išsiųstas pranešimas, kad jis įtariamas padaręs šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, o atsakovas skundžiamą potvarkį priėmė tik gavęs pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio 30 d. paaiškinimą dėl Darbo grupės išvadose nurodytų nusižengimų (t. I, b. l. 39-47). Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta laikantis Darbo kodekso 240 straipsnio 1 dalyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos.
Teismas sprendime nurodė, jog vadovaujantis Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalimi drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Kadangi pareiškėjo padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas paaiškėjo tik Darbo grupei baigus tyrimą ir pateikus Išvadas, t. y. 2005 m. rugpjūčio 23 d., o drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta atsakovo 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkiu Nr. 211, sprendime konstatuota, kad drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta nepraleidus DK 241 straipsnyje nustatytų drausminės nuobaudos skyrimo terminų. Teismas pažymėjo, kad drausminės nuobaudos skyrimo terminai nebuvo praleisti ir pareiškėjo nurodomu atveju - drausminės nuobaudos skyrimo terminą skaičiuojant nuo pranešimo už 2004 metus pristatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų pasitarime dienos, t. y. 2005 m. birželio 13 d., iki ginčijamo potvarkio priėmimo dienos, t. y. 2005 m. rugsėjo 2 d., kadangi drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta nepraėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas padarytas (Darbo kodekso 241 str. 2 d.).
Atsakovas, skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą rėmėsi Darbo grupės Išvadomis, įvertino galimą žalą ir grėsmę teisėtiems trečiųjų asmenų interesams bei neigiamą rezonansą visuomenėje, atsižvelgė į pareiškėjo kaltę ir aplinkybes, kuriomis padaryti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, todėl teismas pripažino, kad drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta esant drausminės atsakomybės pagrindams ir sąlygoms, atsižvelgiant į Darbo kodekso 238 straipsnyje nurodytus drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus bei laikantis Darbo kodekso nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (Darbo kodekso 236-241 str.).
Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis Draudimo įstatymo 191 straipsnio nepažeidė, kadangi Seimo Finansų ir biudžeto komiteto 2005 m. gegužės 25 d. posėdyje pateikė informaciją apie padėtį draudimo rinkoje, susijusią su UAB „INGO Baltic“ turto, dengiančio techninius atidėjinius areštu. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 191 straipsniu pareiškėjas, eidamas Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigas, privalėjo pateikti šiame įstatyme nurodytą informaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybei, o ne kitiems asmenis, todėl pareiškėjo nurodomas informacijos pateikimas Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir kitiems asmenims nagrinėjamu atveju bylai reikšmės neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 182 straipsnio 7 dalies 5 punktą Draudimo priežiūros komisijos narys už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą gali būti atleistas prieš terminą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, atsakovas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas teisėtai ir pagrįstai jam paskyrė drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo ir vadovaudamasis Draudimo įstatymo 182 straipsnio 7 dalies 5 punktu už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleido pareiškėją iš užimamų pareigų prieš terminą.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jam padarytos 45000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, jog galimybė priteisti neturtinės žalos atlyginimą siejama su neteisėtos veikos (neveikimo) buvimu. Nagrinėjamoje byloje teismas jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo atsakovo veikoje nenustatė, todėl nusprendė, kad nėra nustatytos vienos iš esminių sąlygų žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas atmetė remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo „toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas privalėjo nurodyti tikslesnį juridinį pagrindą ir teisiškai detaliau argumentuoti poziciją, kad pareiškėjas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas laiko, kad Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 12 d. posėdyje apsvarstyta Draudimo priežiūros komisijos ne gyvybės draudimo skyriaus 2004 m. rugsėjo 24 d. išvada „Dėl DUAB „Baltic garant“ nepakankamo draudimo techninių atidėjinių padengimo turtu“ būtinai turėjo būti atspindėta Draudimo priežiūros komisijos pirmininko 2004 m. pranešime Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėtame posėdyje buvo svarstomi tik pirminiai BUAB „INGO Baltic“ finansinės padėties, fiksuotos 2004 m. antroje pusėje, rezultatai. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 193 straipsnio 1 punktu ši bendrovė buvo įpareigota iki 2004 m. spalio 25 d. pateikti komisijai detalų veiksmų planą, numatantį priemones nustatytiems teisės aktų, susijusių su buhalterinės apskaitos vedimu, pažeidimams ištaisyti, jų ištaisymo terminus, atsakingus asmenis bei iki 2004 m. spalio 20 d. pateikti Draudimo priežiūros komisijai įmonės turto, dengiančio techninius atidėjinius, sąrašą 2004 m. rugsėjo 25 d. (t. I, b. l. 151-152).
2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo paaiškinimus, jog 2004 m. vykusio tikslinio DUAB „INGO Baltic“ patikrinimo metu nebuvo nustatyta nei šios bendrovės mokumo atsargos skaičiavimo pažeidimų, nei mokumo rodiklių neatitikimo nustatytiems reikalavimams, kuriuos reglamentavo Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. N-40 patvirtinta Mokumo atsargos skaičiavimo metodika. Draudimo priežiūros komisija laikė reikalingu pareikalauti iš DUAB „INGO Baltic“ atkurti tvirtą finansinę būklę, kaip numato minėtos metodikos 31.1 punktas, kai turima draudimo įmonės mokumo atsarga sudaro nuo 75 iki 100 proc. būtinos mokumo atsargos. Teigia, jog teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog 2004 m. lapkričio 2 d. gavus DUAB „INGO Baltic“ 2004 m. III ketvirčio turimos ir būtinos mokumo atsargos apskaičiavimo bei finansinę atskaitomybę buvo nustatyta, jog bendrovės turima mokumo atsarga 75,83 proc. būtinos mokumo atsargos (t. I, b. l. 39-47). Teismas neatsižvelgė į paaiškinimą, kad minėtas koeficientas demonstravo ne bendrovės nemokumą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies sąlygų prasme, o tik situaciją šioje įmonėje, kad Draudimo priežiūros komisija įgyja teisę taikyti Draudimo įstatymo 197 straipsnio 4 punkte numatytą poveikio priemonę – pareikalauti pateikti finansinės būklės atkūrimo planą ir jo pateikimo terminus. 2004 m. draudimo įmonės finansinė padėtis neleido Draudimo priežiūros komisijai taikyti draudimo įmonės turto arešto arba laikinai sustabdyti draudimo veiklos licenciją, kadangi būtų pažeistos Draudimo įstatymo 197 straipsnio 9 ar 11 punktų sąlygos, taip pat 200 straipsnio nuostatos. 2005 m. DUAB „INGO Baltic“ įvykę negatyvūs finansinės padėties pokyčiai negalėjo būti atspindėti 2004 m. pranešime Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kadangi tokiame pranešime turėjo būti talpinama informacija apie šalies draudimo sistemos būklę retrospektyviai, t. y. apibūdinant praėjusių metų pagrindinius įvykius draudimo rinkoje.
3. Teismas neatliko paties Draudimo priežiūros komisijos metinio pranešimo, kaip byloje esančio rašytinio įrodymo, teisminio tyrimo, neatsižvelgė į žodinį paaiškinimą, jog 2004 metų pranešimo 35 lape buvo pateikta informacija apie draudimo įmonei „INGO Baltic“ taikytas poveikio priemones: įspėjimą už ne laiku pateiktas finansines ir/ar statistines ataskaitas bei įspėjimą už nepakankamą draudimo techninių atidėjinių padengimą turtu, todėl neteisingai nustatė aplinkybę, jog 2004 m. pranešime atsakovui informacija nebuvo pateikta.
4. Teismas nenurodė, kokių teisės normų pagrindu ir jų nustatyta tvarka pareiškėjas privalėjo į 2004 metų pranešimą įtraukti informaciją apie DUAB „INGO Baltic“ veiklą, kurios tikrinimas 2005 m. dar buvo tęsiamas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr.45 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalgoje (LAT biuletenis „Teismų praktika“ Nr.21) pateiktą išaiškinimą, kad atsisakymas teikti informaciją pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba darbo tvarkos taisyklės įpareigoja tiesiogiai konkretų darbuotoją teikti informaciją ir kai toks tiesiogiai įpareigotas darbuotojas atsisako ją teikti arba jos nepateikia įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka, terminais, forma, apimtimi ir kt.
5. Teismas neatsižvelgė ir nevertino Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. I pusmečio pranešimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei (t. I, b. l. 48-81), kuris taip pat buvo apsvarstytas 2004 m. rugsėjo 29 d. ir patvirtintas protokoliniu sprendimu (t. I, b. l. 37). 2004 m. pranešimas taip pat buvo rengiamas vadovaujanti ne specialiais teisės aktais, kurių tuo metu nebuvo, bet atsižvelgiant į atsakovo įvertintą precedentą.
6. Teismas neįvertino atsakovo paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumo tariamam Draudimo įstatymo 191 straipsnio pažeidimui, sprendime teisiškai neargumentavo ir nepagrindė, kokios informacijos neteikimas prilygintas šiurkščias Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigų pažeidimui. Teismas sutikdamas su atsakovo argumentais dėl galimos žalos ir grėsmės teisėtiems trečiųjų asmenų interesams bei neigiamu rezonansu visuomenėje, neatskleidė, kokiais įrodymais vadovaujantis buvo padaryta tokia pati išvada. Sprendime liko neatskleistas galimo žalos pobūdis ir apimtis, grėsmė teisėtiems trečiųjų asmenų interesams dėl tariamo nurodytos apelianto darbo pareigos neatlikimo.
7. Teismas nenustatęs apelianto veiksmuose tyčios, pripažino, kad jis, nepateikdamas, teismo nuomone, aktualios atsakovui informacijos, veikė neatsargiai. Tačiau kvalifikuodamas veiką kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, teismas turėjo padaryti išvadą, jog jis veikė itin neatsargiai (aplaidžiai ar nerūpestingai).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą.
Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ministras Pirmininkas 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkyje Nr. 211 „Dėl E. V. V“ konkretizavo kokias Draudimo priežiūros komisijos pirmininko funkcijas, nustatytas Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsniuose, pareiškėjas pažeidė (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra siejamas su jo kaip Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareiga du kartus per metus pateikti Vyriausybei pranešimą apie Draudimo priežiūros komisijos pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę). 2004 m. pranešime, pristatytame 2005 m. birželio 13 d. buvo pateikti statistiniai duomenys apie pasirašytas draudimo įmokas, apmokėtas žalas, atliktus draudimo įmonių patikrinimus bei pritaikytas poveikio priemones, tačiau, trūko draudimo rinkos analizės, nebuvo jokių problemų atskleidimo, galimų probleminių pasekmių vertinimo. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad 2004 m. metinėje ataskaitoje, pateiktoje 2005 m. birželio 13 d., nebuvo informacijos, nors jau buvo žinoma ir nustatyta nepriklausomos audito tarnybos, apie draudimo įmonėje „INGO Baltic“ vykstančius negatyvius procesus. Minėti faktai yra nustatyti byloje. Pareiškėjas neinformavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir tuo neužtikrino Draudimo įstatymo 181 straipsnio 3 dalyje numatyto vieno iš pagrindinių tikslų, tinkamai neįgyvendino savo pareigos Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsniuose bei Draudimo priežiūros komisijos nuostatų 27.2 punkte nustatytų funkcijų – informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir visuomenę apie draudimo sistemos būklę.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog nuobauda paskirta neadekvati tariamam Draudimo įstatymo 191 straipsnio pažeidimui. Nuobauda parinkta, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, padarymo priežastis ir padarinius bei įvertinus visus šiuos paminėtus kriterijus. Nusižengimas, siejamas su tiesioginių pareigų nevykdymu, sukėlė neigiamas pasekmes, kurių pasėkoje nukentėjo trečiųjų asmenų interesai bei sukelta grėsmė tretiesiems asmenims, sudaryta neigiam nuomonė visuomenėje tiek apie Draudimo priežiūros komisiją, tiek apie valstybės tarnybą. 2006 m. gruodžio 19 d. Draudimo priežiūros komisijos raštas Nr. (4.1)-S-2925 ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuro 2006 m. gruodžio 27 d. raštas Nr.01-11206, kuriuose pateikti konkretūs faktai dėl neigiamų pasekmių, atsiradusių dėl minėtosios bendrovės bankroto, kreditoriniai reikalavimai sudaro dešimtis milijonų litų, neįvykdyti įsipareigojimai už žalas siekia 12 milijonų litų. Teikiant 2005 m. birželio mėnesį Vyriausybei pranešimą apie esamą draudimo priežiūros būklę, draudimo bendrovė jau buvo nemoki ir imtasi veiksmų dėl bankroto jai iškėlimo, o informacija apie tai buvo teikiama ženkliai vėliau.
Tretysis suinteresuotas asmuo Draudimo priežiūros komisija nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog ji yra trečiuoju suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas
Drausminė nuobauda – atleidimas iš pareigų, apeliantui buvo paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu ir 240 straipsnio 1 dalimi.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2006 m. sausio 15 d. nutartyje Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (t. I., b. l. 27-30) konstatavo, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas yra ne valstybės tarnautojas, bet valstybės pareigūnas, kurio atžvilgiu Valstybės tarnybos įstatymas taikomas tik labai siaura apimti. M. S. teisėjų kolegijos nutartyje nurodyta, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas, būdamas valstybės pareigūnu ir viešo administravimo subjektu, yra skatinamas, jam nustatoma atsakomybė, teikiamos socialinės ir kitos garantijos Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o už darbą jam mokama Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.
Ginčo santykių metu galiojusio Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. IX-1737 redakcija, galiojusi iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.) 191 straipsnyje buvo nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas du kartus per metus teikia pranešimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų atlikimą ir draudimo sistemos būklę. Draudimo įstatymo 191 straipsnio nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos nuostatų 27.2 punkte.
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas 2005 m. rugsėjo 2 d. potvarkiu Nr. 211 „Dėl E. V. V“, vadovaudamasis Draudimo įstatymo 182 straipsnio 7 dalies 5 punkte, Darbo kodekso 235 straipsniu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos finansų ir ūkio ministrų 2005 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-300/1K-242 sudarytos darbo grupės 2005 m. rugpjūčio 23 d. išvadas, atleido E. V. V iš Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigų už šiurkštų Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsnių pažeidimą (t. I., b. l. 35).
Atsižvelgdama į tai, kad E. V. V buvo valstybės pareigūnas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog savo veikloje vykdant Draudimo įstatymo 184 ir 191 straipsniuose nustatytas pareigas turėjo vadovautis protingumo principu, t. y. valstybės pareigūnas turėjo tinkamai įvertinti atliekamų funkcijų reikšmę ir svarbą bei priemones, kurių pagalba turi įgyvendinti priskirtus įgaliojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Draudimo įstatymo 181 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas Draudimo priežiūros komisijos siekiamas tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Nurodytas Draudimo priežiūros komisijos tikslas taip pat yra įtvirtintas ir Nuostatų 5 punkte. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas turi ne tik teikti du kartus per metus metinius pranešimus Vyriausybei, bet ir informuoti Vyriausybę, jei Draudimo priežiūros komisijos kompetencijos srityje vykstantys procesai gali sukelti neigiamas ekonomines, finansines ar kitokias pasekmes valstybei ar konkrečioms socialinėms grupėms, taip pat turi teikti pasiūlymus dėl priemonių, kurios būtinos neigiamiems procesams įveikti.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, darytina išvada, jog Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas yra specialus subjektas, turintis užtikrinti svarbios valstybinės institucijos tinkamą veiklą, ir kuriam taikomi aukštesnės veiklos ir atsakomybės standartai.
Kaip jau buvo nurodyta 2006 m. sausio 15 d. nutartyje Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nustatė, kad Draudimo priežiūros komisijos pirmininko atsakomybės klausimai sprendžiami Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Darbo kodekso 234 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbuotojo kaltė yra esminis darbo drausmės pažeidimo elementas, jį turi įrodyti darbdavys, jo nenustačius, drausminė atsakomybė negalima. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nenurodė Darbo kodekso 234 straipsnio kaip taikomos normos, tačiau nustatytus valstybės pareigūno veiksmus teisiškai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Iš to galima pripažinti, kad buvo konstatuotas faktas dėl darbuotojo darbo pareigų netinkamo vykdymo ir kad tai yra šiurkštaus pobūdžio veiksmas, padarytas dėl darbuotojo kaltės, t. y. atitinkantis Darbo kodekso 234 straipsnį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) ne kartą yra pasisakęs dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvokos. Pagal Darbo kodekso 235 straipsnio nuostatas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas yra toks darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas yra priskirtinas prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, būtina analizuoti darbo drausmės pažeidimo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokias neigiamas pasekmes, darbuotojo kaltę ir kitas svarbias aplinkybes (LAT 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2006).
Nagrinėjamoje byloje apeliantas buvo nubaustas už šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą už įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose ar darbo tvarkos taisyklėse nustatytos pareigos darbdaviui, taigi kartu ir jo atstovui, arba tiesiogiai konkrečiam darbuotojui teikti atitinkamą informaciją netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai įvertino surinktus įrodymus, nurodydamas, kad teikiant metinį Draudimo priežiūros komisijos pranešimą nebuvo pateikta draudimo rinkos analizė, nebuvo jokių problemų atskleidimo, galimų problemų pasekmių įvertinimo. Siekiant nustatyti Draudimo įstatymo 191 straipsnyje įtvirtintos Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareigos teikti informaciją turinį ir ribas reikia minėto straipsnio nuostatą aiškinti sistemiškai viso Draudimo įstatymo ir Nuostatų atžvilgiu. Draudimo įstatymo tikslas yra siekis reglamentuoti draudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą ir užtikrinti, kad draudimo sistema būtų patikima, efektyvi, saugi ir stabili (Draudimo įstatymo 1 str.). Draudimo įstatymo 191 straipsnyje nustatyta Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pareiga teikti informaciją apie draudimo sistemos būklę. Sistemiškai vertinant minėtas dvi nuostatas, darytina išvada, jog Draudimo priežiūros komisijos pirmininkui nustatyta pareiga teikti informaciją apie draudimo sistemos būklę, taip pat yra viena iš priemonių siekti Draudimo įstatymo tikslų. Draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisę užsiimti draudimo veikla Lietuvoje turi tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir Europos bendrovės, nustatyta tvarka gavusios draudimo veiklos licencijas. Teisėjų kolegija įvertinusi minėtas nuostatas daro išvadą, jog draudimo sistema turėtų būti suprantama, kaip Draudimo įstatymo 3 straipsnyje numatytų subjektų visuma ir jų veikla draudimo rinkoje. Terminas būklė turėtų būti suprantamas kaip draudimo sistemos buvimo kokybė (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000. p. 93). Taigi terminas „draudimo sistemos būklė“ turėtų būti suprantama, kaip visos draudimo sistemos (visų subjektų patenkančių į šią sistemą) buvimo kokybė. Teisėjų kolegijos nuomone, įgyvendinant pareigą teikti informaciją apie draudimo sistemos būklę (buvimo kokybę) reikia įvertinti visų draudimo sistemos dalyvių (subjektų) veiklos kokybę, nustatyti pasiekimus ir ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas draudimo įmonių veiklos trūkumų, kurie akivaizdžiai gali kelti grėsmę visai draudimo sistemos būklei, nustatymui ir įvertinimui. Todėl tinkamas pranešimas apie draudimo sistemos būklę turėtų apimti ne tik informaciją apie pritaikytas intervencines priemones konkrečiai draudimo veikla užsiimančiai įmonei, bet turėtų būti pateikiama ir išsami visos draudimo sistemos būklės analizė. Analizė turėtų būti atliekama siekiant įvykdyti Draudimo priežiūros komisijos funkcijas, t. y. užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą. Tik išsamios analizės pagrindu galima įvertinti esamą draudimo sistemos būklę konkrečiu laikotarpiu.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. V. V padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, neatlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų ir neinformuodamas Vyriausybės apie sunkią draudimo bendrovės „INGO Baltic“ finansinę padėtį, todėl atsirado sunkios pasekmės, t. y. nebuvo užtikrintas draudimo sistemos patikimumas, veiksmingumas, saugumas ir stabilumas apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsauga.
Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. V. V apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.