- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-1447-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05933-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- Č. J.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. J. (Č. J.) skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Č. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl tuo metu sumažinto pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio neteisėtai neapskaičiuotą darbo užmokesčio dalį bei bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) vyresniuoju prižiūrėtoju. Pareiškėjo nuomone, jo teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista, nes jo darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažinamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jam buvo mažinamas priedas už rangą. Šis mažinimas, pareiškėjo nuomone, buvo neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tesimo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimas, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams buvo neteisėtas.
Atsiliepimas
Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 11–12) prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą 3 m. ieškinio senatį ir atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal DK 301 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pareiškėjas ir atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 46, 48).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Vilniaus PN vyresniuoju prižiūrėtoju (C lygis, 3 kategorija), jam suteiktas pirmas rangas.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisė gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Vilniaus PN nurodomas DK 301 str. netaikytinas.
Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 28 d. (b. l. 1).
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus PN prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo pareigybės kategorija 3, kvalifikacinė kategorija jam nebuvo suteikta, taigi pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją pareiškėjui nebuvo mažinamas. Tuo tarpu dėl priedo už rangą teismas pažymi, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo nuostata, numatanti didesnius priedo už rangą koeficientus. Tačiau ši nuostata faktiškai pagal galiojantį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d., nes Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 str. nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 str. 2 d. didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems, tačiau šis teisinis reguliavimas faktiškai nebuvo taikytas.
Ginčo laikotarpiu teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Pareiškėjas iš esmės ginčą kelia tuo aspektu, kad jam nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priedų už rangus mažinimas yra analogiškas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimui, todėl laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, o teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymui leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškoje byloje įvertinęs, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjams tenkančią sunkumų naštą, tai, kad pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, todėl faktiškai pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo mažinamas.
Teismas pažymi, kad jam nekilo abejonių pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.
Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, LVAT ginčui aktualią praktiką, nenustatė, kad pareiškėjas kokiu nors būdu buvo diskriminuojamas ar jam mokėtas neproporcingas darbo užmokestis, todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo Č. J. (Č. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.