- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-379/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- UAB „Agrokoncernas“
- Atsakovas
- UAB ,,Robusta“, Zitai Puzinienei
- Trečiasis asmuo
- LR teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Egidijus Morkūnas
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Robusta“, antstolei Zitai Puzinienei, bankrutuojančiai Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei, tretiesiems asmenims - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, antstoliui Ričardui Kudrauskui, Pakruojo ūkininkų kredito unijai, uždarajai akcinei bendrovei „BTA Draudimas“, dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Robusta“, antstolei Zitai Puzinienei, Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei, kreipėsi ieškovas UAB „Agrokoncernas“, kuris prašė pripažinti antstolės Zitos Puzinienės surašytą 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0145/08/00610 negaliojančiu ir taikyti restituciją - įpareigoti antstolę Zitą Puzinienę grąžinti UAB „Robusta“ 1 786 687 Lt ir įpareigoti UAB „Robusta“ grąžinti visus UAB „Robusta“ pagal 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0145/08/00610 įsigytus vasarinius miežius, žieminius miežius, žieminius kviečius, rugius ir rapsą Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Agrokoncernas“ nurodė, kad tarp jo ir atsakovo Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės 2007 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti pirkėjui ŽŪB „Rozalimas“ sėklas, trąšas, pesticidus ir kitas žemės ūkio paskirties prekes bei atlikti reikalingas paslaugas, o pirkėjas įsipareigojo priimti prekes ir paslaugas, panaudoti pagal paskirtį savo ūkyje ir tinkamai bei laiku už jas atsiskaityti. Atsakovas nesilaikė CK įtvirtintų bendrųjų pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatų bei minėtos sutarties sąlygų ir šiuo metu yra skolingas UAB „Agrokoncernas“ 2 727 677,07 Lt. Dėl šios skolos priteisimo ir laikinosios apsaugos priemonės - arešto - taikymo kreditorius UAB „Agrokoncernas“ padavė pareiškimą Kauno apygardos teismui, kuris 2008 m. liepos 8 d. civilinėje byloje Nr. L2-1266-230/2008 priėmė nutartį, kuria nutarė ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti skolininko ŽŪB „Rozalimas“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis, neviršijant reikalavimų sumos – 2 727 677 Lt. Nurodė, kad antstolės Zitos Puzinienės kontora paskelbė apie pirmąsias varžytines dėl ŽŪB „Rozalimas“ pasėlių ir būsimo 2008 m. derliaus pardavimo laikraštyje. Pradinė varžytinių kaina buvo nustatyta 1 429 339,6 Lt. 2008 m. liepos 12 d. antstolės Zitos Puzinienės surašytu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu, 2008 m. rugpjūčio 4 d. patvirtintu Pakruojo rajono apylinkės teismo, antstolė pardavė ŽŪB „Rozalimas“ pasėlius ir jų būsimą derlių už 1 786 687 Lt. Antstolis Ričardas Kudrauskas, vykdydamas Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. L2-1266-230/2008, 2008 m. liepos 22 d. patvarkymu nurodė areštuoti ŽŪB „Rozalimas“ priklausančias lėšas, gautas pardavus UAB „Robusta“ žemės ūkio produkciją (grūdines kultūras), ir leista jas pervesti tik į UAB „Agrokoncernas“ sąskaitą. Ieškovo teigimu, antstolės Z. Puzinienės surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes jis yra sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas bei civilinio proceso normas, reglamentuojančias turto priverstinį pardavimą. Anot ieškovo, Pakruojo rajono apylinkės teismas, tvirtindamas surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, privalėjo vadovautis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kuriose užfiksuota, kad ieškovas padavė pareiškimą atsakovui Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei iškelti bankroto bylą ir turėjo sustabdyti akto tvirtinimą. Be to, antstolė, nepasitelkusi profesionalių turto vertintojų, negalėjo tinkamai nustatyti turto pardavimo kainos, todėl grūdai buvo parduoti netinkama kaina ir tokiu būdu buvo pažeisti CK 6.313 straipsnio 3 dalies imperatyvūs reikalavimai. Akte buvo netinkamai apibrėžtas sutarties dalykas: pasak ieškovo, sandorio dalykas turėjo būti ne pasėliai ir jų būsimas derlius, o tik pats derlius, todėl toks aktas (sandoris) negali būti laikomas sudarytu (CK 6.329 str. 2 d.). Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB „Robusta“ buvo nesąžiningas įgijėjas, kadangi jis, būdamas verslininkas, kuris verčiasi sėklų ir pašarų gyvuliams didmenine prekyba bei puikiai išmano grūdų rinkos kainas, nagrinėjamoje situacijoje žinojo, jog jis įsigyja derlių už žymiai mažesnę, nei rinkos, kainą, todėl nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, galima restitucija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovo UAB „Agrokoncernas“ atsakovui UAB „Robusta“ priteisė 4 892 Lt atstovavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad ieškovas UAB „Agrokoncernas“ nėra akto, kaip nuosavybės teisių perleidimo sandorio šalis, bei išieškojimo proceso (vykdymo proceso) dalyvis. Teismo teigimu, vykdomojoje byloje Nr. 0145/08/00610-2008 pagal vykdomąjį raštą Nr. 3029/2008 nėra jokių duomenų, jog ieškovas UAB „Agrokoncernas“ būtų pateikęs antstolei Zitai Puzinienei ar teismui prašymą sustabdyti priverstinį turto realizavimą, motyvuodamas tuo, kad kitame teisme yra paduotas ieškinys dėl bankroto bylos Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei iškėlimo. Tokių duomenų nebuvo ir teisėjui pateiktoje patvirtinti turto pardavimo aktą vykdomojoje byloje. Todėl, teismo teigimu, nebuvo jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Teismas pažymėjo, kad teisėjas, prieš tvirtindamas turto pardavimo iš varžytinių aktą, vertina antstolio atliktus veiksmus, kurie susiję su varžytynių organizavimu, vykdymu, paskelbimu, parduodamo turto kainos nustatymu, todėl vadovaujantis byloje esančiais dokumentais, darytina išvada, jog teisėjas tinkamai atliko savo pareigas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų ir pagrįstai patvirtino turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų 15 punktą, teismas, konstatavo, kad antstolio Ričardo Kudrausko 2008 m. liepos 22 d. patvarkymas areštuoti Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB priklausančias lėšas už realizuotą žemės ūkio produkciją ir pervesti jas į UAB „Agrokoncernas“ sąskaitą negalėjo sustabdyti turto realizavimo. Pasak teismo, skolininko lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jos nebepriklausė skolininkui, todėl antstolio Ričardo Kudrausko 2008 m. liepos 22 d. patvarkymas pervesti gautas lėšas už Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB parduotus pasėlius UAB „Agrokoncernas“ negalėjo būti vykdomas. Teismas nustatė, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas buvo patvirtintas Pakruojo apylinkės teismo rezoliucija, nes skundų dėl antstolių veiksmų, susijusių su varžytynėmis gauta nebuvo, be to, nebuvo jokių pažeidimų, dėl kurių teisėjas privalėjo atsisakyti tvirtinti minėtą aktą. Vadovaudamasis CPK 725 straipsnio 8 dalimi, teismas konstatavo, kad įvykus varžytinėms (surašius turto pardavimo iš varžytinių aktą, pirkėjui sumokėjus visą perkamo turto kainą), skolininkas neteko nuosavybės teisių į realizuotą turtą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB buvo priimtas po ginčijamo akto sudarymo, bankroto byla bendrovei buvo iškelta 2008 m. rugpjūčio 29 d., ieškovo UAB „Agrokoncernas“ finansiniai reikalavimai Rozalimo žemės ūkio bendrovės bankroto byloje patvirtinti 2008 m. spalio 9 d. Nustatęs, kad vykdomąją bylą dėl 1 717 481,46 Lt išieškojimo iš skolininko Rozalimo žemės ūkio bendrovės pagal notarės 2008 m. birželio 9 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3029 antstolė užvedė 2008 m. birželio 9 d. ir vykdymo veiksmus atliko, ieškovui UAB „Agrokoncernas“ dar nesant Rozalimo žemės ūkio bendrovės kreditoriumi, teismas padarė išvadą, kad atsakovė antstolė Z. Puzinienė nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimų ir ginčijamas aktas negali būti laikomas prieštaraujančiu CPK 602 straipsnio nuostatoms ir imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti pripažintas negaliojančiu. Atsižvelgęs į CK 6.306 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 6 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“ patvirtintą 17-jį verslo apskaitos standartą „Biologinis turtas“ (Žin., 2004, Nr. 180-6694), kurios II dalyje numatyta, kad augalai ir gyvūnai yra biologinis turtas, teismas konstatavo, jog antstolio surašytame turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte sutarties dalykas yra apibrėžtas tinkamai ir pripažino, jog antstolė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte tinkamai nurodė turto matavimo vienetą. Tokią išvadą teismas padarė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 3D-558 (Žin., 2007, Nr. 135-5492), kuriuo buvo patvirtintos Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinės kainos 2008 metams ir nurodyta, jog nebaigta gamyba yra matuojama hektarais (šio įsakymo eilės Nr. 247-262). Teismas taip pat nurodė, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Kadangi prieštaravimų dėl turto įkainojimo nebuvo, o teisėjui jokių abejonių dėl akte nurodytos turto kainos nekilo, todėl, teismo teigimu, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą teisėjas patvirtino pagrįstai. Ieškovo teiginius, kad antstolio nustatyta turto vertė yra netinkama ir prieštarauja CPK 602 straipsnio 6 dalies nuostatoms, teismas pripažino prieštaraujančiais 2010 m. vasario 11 d. ekspertizės išvadai, pagal kurią pasėliai UAB „Robusta“ buvo parduoti už didesnę vertę, nei tuo metu buvo jų kaina rinkoje. Teismo teigimu, šioje byloje ieškinį dėl turto pardavimo akto ydingumo, šiuo atveju dėl turto vertės, galėjo reikšti tik UAB „Robusta“, nes ginčijamu aktu menamai galėjo būti pažeistos tik jos teisės. Ieškovo reikalavimą pripažinti 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu teismas vertino kaip prieštaraujantį sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Agrokoncernas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino, kad skolininkas netenka nuosavybės teisės į turtą, kai surašomas šio turto pardavimo aktas ir sumokami pinigai. Pagal CPK 725 straipsnio 6 dalies nuostatą (kuri taikoma ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktui) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje Nr. 3K-3-17/2009, išdėstytą poziciją, tik teismui rezoliucija ar nutartimi patvirtinus aktą, yra laikoma, kad įvyko sandoris ir tai yra baigtinė turto realizavimo stadija. Vadinasi, kol teismas rezoliucija arba nutartimi nepatvirtino akto, Rozalimo ŽŪB dar nebuvo netekusi nuosavybės teisių į akte nurodytą turtą.Pirmosios instancijos teismas sprendime neaptarė ieškinio dėl bankroto bylos Rozalimo ŽŪB iškėlimo priėmimo klausimo, nors tai reikšminga, sprendžiant akto teistumo klausimą Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies prasme. Aktas teismui tvirtinti buvo pateiktas 2008 m. liepos 30 d., o ieškinys dėl Rozalimo ŽŪB bankroto bylos iškėlimo teisme priimtas 2008 m. liepos 29 d., todėl teismas neturėjo teisės tvirtinti šio akto, o antstolė Zita Puzinienė privalėjo aktyviai domėtis Rozalimo ŽŪB būkle bei išsiaiškinti ar nėra pateikta ieškinių dėl bankroto bylos iškėlimo Rozalimo ŽŪB. Be to, vien faktas, kad vykdomojoje byloje yra antstolio Ričardo Kudrausko pateiktas patvarkymas areštuoti Rozalimo ŽŪB turtą 2 727 677,07 Lt sumai, Pakruojo rajono apylinkės teismui sudarė pagrindą abejoti dėl galimybių tvirtinti aktą. Tokiu atveju teismas klausimą dėl akto tvirtinimo spręsti turėjo, išsikviesdamas į posėdį suinteresuotus asmenis, tam, kad būtų pašalintos abejonės.Antstolė Zita Puzinienė, turėdama informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Rozalimo ŽŪB (antstolė apie tai buvo informuota 2010 m. rugpjūčio 6 d. teismo raštu) ignoravo šį faktą ir kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai išmokėjo visą išieškotą ir jos žinioje buvusią pinigų sumą. Anot apelianto, tokie antstolės veiksmai neteisėti. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad kito arešto uždėjimas nesustabdo turto realizavimo, neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų 15 punktą ir prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai. Anot apelianto, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas išieškojimo sustabdymas reiškia ir išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko lėšų išmokėjimo kreditoriams sustabdymo privalomumą. Todėl turto realizavimo procedūra negalėjo būti tęsiama, vykdomoji byla pagal Pakruojo ūkininkų kredito unijos vykdomąjį dokumentą turėjo būti sustabdyta nedelsiant, Šiaulių apygardos teismui priėmus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo Rozalimo ŽŪB.Teismas, taikydamas teisės normas, turėjo tiesiogiai vadovautis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir šiuo pagrindu pripažinti aktą negaliojančiu: nors CPK 602 straipsnis ir nenumato tokio atskiro pagrindo pripažinti aktą negaliojančiu, tačiau apsaugant galimai bankrutuosiančios įmonės kreditorių teises, toks aktas negali būti tvirtinamas, o jei patvirtinamas - turi būti pripažintas negaliojančiu.Antstolė Zita Puzinienė, nepasitelkusi profesionalių vertintojų, negalėjo tinkamai nustatyti parduodamo turto kainos. Byloje nėra duomenų apie tai, kokius skaičiavimus atliko antstolė, nustatydama turto kainą, taip pat nėra duomenų, kokiais vadovautasi metodais, skaičiavimais. Antstolė turto vertę nustatė per vieną dieną, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismo skirtas profesionalus ekspertas turto vertę nustatinėjo ne vieną mėnesį. Buvo pažeista esminė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui sąlyga - turto įkainojimas, todėl turto pardavimo aktas, vadovaujantis CPK 602 straipsnio nuostatomis, turi būti pripažįstamas negaliojančiu.Teismui pateikta eksperto išvada nėra patikima, todėl pirmosios instancijos teismas ja vadovavosi nepagrįstai. Teismui buvo nurodyti ekspertizės akto netikslumai, tačiau jis nesuteikė galimybės užduoti klausimus ekspertui, todėl šie klausimai liko neatsakyti. Ekspertas, nustatydamas turto vertę, vadovavosi PVM sąskaitomis faktūromis už javų nukūlimą, detalių pirkimą bei remontą, iš kurių nesimato sąsajų su UAB ,,Robusta“ sąnaudomis, nuimant įsigytą derlių.Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą pripažinus negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija, t.y. šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį. Taigi turtas turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštu ir kt.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „BTA Draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino faktines ir teisines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių jo reikalavimo teisę pareiškimo dienai ir nepaneigė teismo išvados, kad ieškovas nėra nei ginčijamo akto, kaip turto pardavimo-pirkimo sandorio šalis, nei išieškojimo (vykdymo) proceso dalyvis. Ieškinio padavimo metu, t. y. 2008 m. rugpjūčio 20 d., ieškovui skola nebuvo priteista ir jis dar nebuvo pripažintas kreditoriumi Rozalimo ŽŪB bankroto byloje.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Pakruojo rajono apylinkės teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo netvirtinti turto pardavimo iš varžytynių akto.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad antstolė Zita Puzininė nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimų, o ginčijamas aktas negali būti laikomas prieštaraujančiu CPK 602 straipsnio nuostatoms bei imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo normoms, kadangi antstolė atliko vykdymo veiksmus, kai ieškovas UAB „Agrokoncernas“ dar nebuvo Rozalimo ŽŪB kreditoriumi.Antstolė neprivalėjo žinoti apie ieškinio dėl bankroto bylos Rozalimo ŽŪB iškėlimo padavimą teismui. Pats apeliantas turėjo domėtis savo skolininko turto būkle ir laiku informuoti antstolę ne tik apie ieškinio padavimą, bet ir pateikti prašymą dėl prisijungimo prie išieškojimo ir turto realizavimo sustabdymo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas pavėlavo pasirūpinti savo, kaip kreditoriaus, teisių apsauga ir pasirinko netinkamą gynybos būdą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad arešto uždėjimas nesustabdo turto realizavimo ir kad, skolininko lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jos nebepriklauso skolininkui.Antstolė, laikydamasi CPK nustatytos tvarkos ir atsižvelgdama į turto specifiką, nustatė optimaliausią pradinę rinkos vertę. Jokių prieštaravimų dėl turto įvertinimo niekas nepareiškė ir abejonių nekilo, todėl nėra pagrindo teigti, jog antstolė netinkamai įkainojo turtą. Be to, ekspertizės akte pateikta išvada patvirtina, jog pasėliai buvo parduoti už didesnę kainą, negu tuo metu buvo jų kaina rinkoje.Apelianto argumentai, susiję su ekspertizės akto netikslumais, nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos teismo sprendimui.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį ir nepripažino ginčijamo akto negaliojančiu, todėl pagrįstai buvo atmestas ir ieškovo reikalavimas taikyti restituciją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė antstolė Zita Puzinienė prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Apie teismui pateiktą pareiškimą dėl Rozalimo ŽŪB bankroto bylos iškėlimo antstolei nebuvo žinoma, nes toks pareiškimas viešame registre neregistruojamas, vykdomojoje byloje duomenų apie tai taip pat nebuvo. Ieškovas apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui antstolį informavo tik po to, kai Pakruojo rajono apylinkės teisme buvo patvirtintas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas. Žinodamas apie Rozalimo ŽŪB turto realizavimą, ieškovas galėjo imtis priemonių sustabdyti turto realizavimą, tačiau to nepadarė, todėl negalima teigti, jog antstolė veikė netinkamai.Nepagrįstai apeliantas nurodo, jog pareiškimas dėl bankroto bylos Rozalimo ŽŪB iškėlimo teisme buvo priimtas 2008 m. liepos 29 d., kadangi ant pareiškimo uždėtas teismo spaudas su dokumento gavimo data neparodo, kada buvo priimtas pareiškimas. Šiaulių apygardos teismas pareiškimo priėmimą patvirtino 2008 m. rugpjūčio 6 d. priimdamas nutartį paskirti Rozalimo ŽŪB laikinąjį turto administratorių.Ieškovas negalėjo pateikti ieškinio dėl ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kadangi jis nebuvo vykdymo proceso dalyvis, o jo finansiniai reikalavimai bankroto byloje buvo patvirtinti 2008 m. spalio 9 d., t. y. po antstolio vykdymo veiksmų. Todėl nėra pagrindo teigti, jog antstolė pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų 15 punktu, kito arešto uždėjimas nesustabdo turto realizavimo.Vykdomosios bylos sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardintas kaip privalomas.Antstolė nustatė turto kainą, atsižvelgusi į VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ viešai skelbiamus statistinius duomenis „AgroRinka“ leidinyje apie supirkimo kainas, Statistikos departamento leidinį „Žemės ūkio augalų pasėliai, derlius, derlingumas 2007“, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos tiesioginėms išmokoms gauti bylą, todėl nėra pagrindo teigti, jog antstolės nustatyta turto vertė prieštarauja CPK 602 straipsnio 6 daliai.Nepagrįstai apeliantas teigia, jog teismas neleido užduoti ekspertui klausimus dėl ekspertizės akto netikslumų, kadangi įstatymas nenumato galimybės užduoti ekspertui naujus klausimus po ekspertizės atlikimo ir ekspertizės akto surašymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas bankrutuojanti Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Apeliantas, gindamas savo, kaip kreditoriaus interesus, turėjo suinteresuotumą šia byla, nes jis yra didžiausias Rozalimo ŽŪB kreditorius, šiai bylai reikšmingi antstolės Z. Puzinienės veiksmai vykdomojoje byloje buvo atlikti, kai Rozalimo ŽŪB įsiskolinimai ieškovui jau buvo pradelsti, teisės aktus pažeidžiančiu išieškojimu iš skolininko (Rozalimo ŽŪB) turto buvo pažeistos tiek apelianto, tiek kitų kreditorių teisės.Pagrįstai apeliantas teigia, kad turto pardavimo aktas buvo pateiktas teismui tvirtinti ir teisėjo rezoliucija patvirtintas neteisėtai, pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, kadangi aktas teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas jau po to, kai Šiaulių apygardos teisme buvo gautas ir priimtas ieškovo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui Rozalimo ŽŪB (2008 m. liepos 29 d.).Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog skolininko lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jos nebepriklauso skolininkui, o įvykus varžytynėms (surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą, pirkėjui sumokėjus visą turto kainą), skolininkas netenka nuosavybės teisių į realizuotą turtą, prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė apeliantui galimybės plačiau išreikšti savo abejones dėl ekspertizės akto išvadų ir užduoti papildomus klausimus ekspertui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas UAB „Agrokoncernas“ nėra akto, kaip nuosavybės teisių perleidimo sandorio šalis, bei išieškojimo proceso dalyvis.Pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.Apelianto teiginiai, kad teisėjas, prieš tvirtindamas aktą, privalėjo patikrinti, ar kuriame nors teisme nėra priimtas ieškinys dėl skolininkui bankroto bylos iškėlimo, nepagrįsti. Teisėjas tinkamai atliko savo pareigas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų ir pagrįstai patvirtino turto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui aktą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų 15 punktu, kito arešto uždėjimas nesustabdo turto realizavimo.Teismas teisingai nurodė, jog skolininko lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jos skolininkui nebepriklauso. Todėl antstolio Ričardo Kudrausko 2008 m. liepos 22 d. patvarkymas pervesti gautas lėšas už Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB parduotus pasėlius UAB „Agrokoncernas“ negalėjo būti vykdomas.Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB buvo priimtas po ginčijamo akto sudarymo, todėl antstolė Z. Puzinienė nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo atlikti vykdymo veiksmus pagal gautą vykdomąjį įrašą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Robusta“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas turto pardavimo aktą ginčija nebūdamas nei sandorio šalis, nei išieškojimo proceso dalyvis. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kaip ginčijamas sandoris pažeidė ar kaip kitaip turėjo įtakos ieškovo teisėms.Apelianto argumentai apie tariamai neteisingą turto įvertinimą yra grindžiami prielaidomis ir neturi jokio objektyvaus pagrindimo, todėl negali būti pakankamas pagrindas teismo sprendimui naikinti.Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vieno iš CPK 602 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl pagrįstai nepripažino ginčijamo akto negaliojančiu.Apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010, citata neatitinka viešai skelbiamos nutarties turinio. Be to, ši nutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.Apelianto argumentais patenkinus ieškinį, reikštų, kad 2008-aisiais metais, tiek skolos išieškojimą vykdžiusi antstolė, tiek turto realizavimo aktą tvirtinęs teismas nepagrįstai vadovavosi tuomet galiojusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Naujų teismo precedentų taikymas, aiškinant anksčiau įvykusius teisinius įvykius, reikštų teisinės valstybės principo, justicijos prognozuojamumo ir teisės subjektų teisėtų lūkesčių paneigimą.Kasacinis teismas vykdymo procese išskiria dvi sąvokas – „išieškojimas“ ir „išieškotų sumų paskirstymas“. Tuo tarpu Įmonių bankroto įstatyme kalbama tik apie turto realizavimą (t. y. pardavimą) ir išieškojimą (veiksmus surandant skolininko turtą ir jį realizuojant). Būtent šie antstolio veiksmai galėjo būti stabdomi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies pagrindu.Nagrinėjamoje situacijoje restitucija negalima, nes UAB „Robusta“ buvo sąžiningas pirkėjas, o ginčijamo sandorio objektas yra išnykęs ir egzistuoja iš šio objekto atsiradęs derlius, kuris negali būti sutapatinamas su pasėliais. Be to, pritaikius restituciją, Rozalimo ŽŪB vietoj apie 1,5 mln. vertės pasėlių gautų apie 2,5-3 mln. vertės grūdų, t. y. beveik 2 kartus didesnės vertės turtą, negu turėjo, o tai prieštarautų kasacinio teismo suformuotai praktikai, jog pritaikius restituciją asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo.Jeigu teismas tenkintų ieškovo reikalavimus visa apimtimi, UAB „Robusta“, būdama sąžininga įgijėja, vykdomojoje byloje savo rizika padėjusi išvengti derliaus praradimo, atsidurtų daug blogesnėje situacijoje, negu buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo – pritaikius restituciją taptų trečios eilės kreditoriumi Rozalimo ŽŪB bankroto byloje ir jos finansinis reikalavimas, tikėtina, liktų nepatenkintas, nes atsakovės realiai patirti nuostoliai siektų apie 3 mln. Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „Agrokoncernas“ prašė pripažinti negaliojančiu antstolės Zitos Puzinienės surašytą 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Kaip faktines tokio ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ieškovas nurodė, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas turėjo sustabdyti antstolės surašyto turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimą, negalėjo jo tvirtinti, nes ieškovas buvo padavęs pareiškimą atsakovui Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei iškelti bankroto bylą, o antstolė, nepasitelkusi profesionalių turto vertintojų, negalėjo tinkamai nustatyti turto pardavimo kainos, todėl grūdai buvo parduoti netinkama kaina ir tokiu būdu buvo pažeisti CK 6.313 straipsnio 3 dalies imperatyvūs reikalavimai. Ieškovas taip pat teigė, kad akte buvo netinkamai apibrėžtas sutarties dalykas: pasak ieškovo, sandorio dalykas turėjo būti ne pasėliai ir jų būsimas derlius, o tik pats derlius, todėl toks aktas (sandoris) negali būti laikomas sudarytu (CK 6.239 str. 2 d.).
Taigi, šioje byloje pareikštu ieškiniu 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ieškovas ginčijo, reikalaudamas pripažinti jį negaliojančiu bendrais Civilinio kodekso normose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų ir teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti Civilinio kodekso normose (CK pirmosios knygos II dalies IV skyrius). Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų, kaip sandorių, pripažinimo negaliojančiu pagrindus nustato Civilinio proceso kodekso 602 straipsnis. Turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 str). Todėl visi aktai, sudaryti parduodant ar perduodant turtą šia turto realizavimo forma, taigi ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai, kaip sandoriai, gali būti nuginčijami CPK 602 straipsnyje nurodytais pagrindais.
Sprendžiant turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu klausimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje taip pat yra pažymėta, kad CPK 602 straipsnyje įtvirtintos teisės normos santykis su CK normomis, nustatančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis, kad teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes.
Taigi, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kaip sandoris, teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Todėl ieškinyje nurodyti pažeidimai, teismui patvirtinant ginčijamą aktą bei antstolei, ieškovo nuomone, netinkamai apibrėžiant sutarties dalyką, kuriuos ieškovas įvertino kaip imperatyvių įstatymo normų pažeidimus, negali būti pagrindas ginčijamą aktą pripažinti negaliojančiu, nes jie nėra nurodyti CPK 602 straipsnyje kaip pagrindas pripažinti turto pardavimo ar perdavimo išieškotojui aktus negaliojančiais.
Pagal CPK 602 straipsnio 6 punkto nuostatą, turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
CPK 713 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, koks turi būti pirmasis kainos padidėjimas, parduodant turtą iš varžytynių. Kadangi ginčijamu aktu turtas buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui, ši nuostata šiuo konkrečiu atveju negali būti taikoma.
CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta turto pardavimo antrosiose varžytynėse tvarka, pagal kurią antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos.
Pagal CPK 718 straipsnio nuostatą, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos.
CPK 681 straipsnis nustato areštuoto turto įkainojimo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 str. 4 d.).
Kaip jau minėta, vieną iš aplinkybių, kaip ginčijamo 2008 m. liepos 12 d. negaliojimo pagrindą, ieškovas šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodė faktą, jog antstolė, vertindama parduodamą turtą, nepasitelkė profesionalių turto vertintojų. Ši aplinkybė, ieškovo teigimu, lėmė tai, kad antstolė negalėjo tinkamai nustatyti turto pardavimo kainos, todėl grūdai buvo parduoti netinkama kaina ir tokiu būdu buvo pažeisti CK 6.313 straipsnio 3 dalies imperatyvūs reikalavimai.
CK 6.313 straipsnis reglamentuoja pirkimo-pardavimo sutartimi parduodamo daikto kainos nustatymo tvarką. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatą, kai kaina turi būti nustatyta pagal daiktų svorį, ji nustatoma pagal neto svorį, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.
Taigi, ieškovas šioje byloje pareikštu ieškiniu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ieškovas ginčijo iš esmės ir CPK 602 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu, pagal kurį toks aktas gali būti pripažintas negaliojančiu ir tuo atveju, kai nustatoma, kad turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta CPK normų nustatyta tvarka. Todėl šiuo atveju yra svarbu nustatyti, ar antstolė, areštuodama skolininko Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės turtą - pasėlius ir būsimą derlių, nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių areštuoto turto įkainojimą ir ar turtas nebuvo parduotas už mažesnę, negu jis turėjo būti įkainotas vertę.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones (CPK CPK 681 str. 1 d.). 2008 m. birželio 10 d. turto arešto aktu areštuojamas skolininko Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės turtas - pasėliai ir būsimas derlius - buvo įvertinti 1 786 687 Lt (vykdomosios bylos Nr. 0145/08/00610/2008 m. 78-81 lapai). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prieštaravimų dėl tokio turto įkainojimo nebuvo. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantas nepaneigė ir jokių duomenų apie tai, kad skolininkas Rozalimo žemės ūkio bendrovė ar išieškotojas Pakruojo ūkininkų kredito unija prieštaravo antstolio atliktam įkainojimui, byloje nėra.
Savo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė antstolė Zita Puzinienė teigia, kad turto kainą ji, atsižvelgusi į VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ viešai skelbiamus statistinius duomenis „AgroRinka“ leidinyje apie supirkimo kainas, Statistikos departamento leidinį „Žemės ūkio augalų pasėliai, derlius, derlingumas 2007“, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos tiesioginėms išmokoms gauti bylą. Šis atsakovės teiginys nėra paneigtas ir jį iš esmės patvirtina vykdomosios bylos duomenys (vykdomosios bylos Nr. 0145/08/00610/2008 m. 60-81 lapai) bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos tiesioginėms išmokoms gauti bylos Nr. 8-1003416598 medžiaga (civ. bylos priedas). Vien apelianto nurodytos aplinkybės, kad nėra duomenų apie tai, kokius skaičiavimus atliko antstolė, kokiais vadovavosi metodais, skaičiavimais, nustatydama turto kainą, bei kad turto vertę antstolė nustatė per vieną dieną, įkainojimo pagrįstumo nepaneigia. Būtina pažymėti, kad antstolė areštavo trumpalaikį, greitai gendantį turtą - derlių, kuris turėjo būti realizuojamas skubiai, siekiant išvengti jo žuvimo rizikos, todėl jos veiksmai, šį turtą įvertinant operatyviai, negali būti pripažįstami neteisėtais, jeigu nėra nustatyta, kad turtas buvo įvertintas žymiai mažesne, nei rinkos kaina,verte.
Apeliantas teigia, kad turto pardavimu buvo pažeista esminė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui sąlyga - turto įkainojimas, todėl turto pardavimo aktas, vadovaujantis CPK 602 straipsnio nuostatomis, turi būti pripažįstamas negaliojančiu. Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų apie, jo manymu, realią ginčijamu aktu parduoto turto rinkos kainą, ieškovas nepateikė.
Ieškovo UAB ,,Agrokoncernas“ prašymu pirmosios instancijos teismas šioje byloje 2009 m. spalio 6 d. nutartimi paskyrė turto vertinimo ekspertizę ginčijamu aktu parduoto turto - pasėlių rinkos kainai nustatyti (1 b. t., 18, 154-155 l.). Atlikus ekspertizę, ekspertizės aktu nustatyta, kad galima pasėlių ir būsimo derliaus rinkos vertė 2008 m. liepos 12 d. buvo 1 508 200 Lt. Taigi, ekspertizės aktu nustatyta, kad turto, kuris buvo parduotas šioje byloje ginčijamu aktu, rinkos vertė yra mažesnė, negu kaina, už kurią šis turtas buvo parduotas, antstolei jį įkainojus.
Nesutikdamas su eksperto išvada, apeliantas teigia, kad ši išvada nėra patikima, teismui buvo nurodyti ekspertizės akto netikslumai, tačiau jis nesuteikė galimybės užduoti klausimus ekspertui, todėl šie klausimai liko neatsakyti. Tačiau argumentų ir duomenų, įrodančių šios išvados nepatikimumą, apeliantas nepateikė.
Apeliantas teigia, kad ekspertas, nustatydamas turto vertę, vadovavosi PVM sąskaitomis faktūromis už javų nukūlimą, detalių pirkimą bei remontą, iš kurių nesimato sąsajų su UAB ,,Robusta“ sąnaudomis, nuimant įsigytą derlių. Atsižvelgdama į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertas turto vertinimą atliko, turto vertės nustatymui naudodamas lyginamosios vertės metodą (ekspertizės akto 8 l.). Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Taigi, atliekant vertinimą šiuo metodu, atsakovo UAB ,,Robusta“ patirtos faktinės derliaus nuėmimo sąnaudos esminės įtakos vertinimui negalėjo turėti. Tokiu atveju, jeigu šios sąnaudos turėtų esminę įtaką, nustatant vertinamo turto vertę, tai apelianto nurodytų sąnaudų, kurios jo teigimu nėra susietos su UAB ,,Robusta“ sąnaudomis, nuimant įsigytą derlių, neįskaičiavimas reikštų, kad reali vertinamo turto kaina yra dar mažesnė, negu nustatė ekspertas.
Pagal CPK 217 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu, eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti ekspertui gali būti pateikiami klausimai. Teismui kilus abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, ginčydamas ekspertizės aktu nustatytą turto vertę, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ekspertų išvados pagrįstumą bei nepareiškė prašymo skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo, kokios ekspertizės akto išvados yra neaiškios ir ką į teismą iškviestas ekspertas turėjo išaiškinti, o pirmosios instancijos teismui ieškovo pateikti klausimai susiję ne su eksperto išvados paaiškinimu, bet su galima papildoma ekspertize, kurios skirti ieškovas nereikalavo.
Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu ieškovas iš esmės ginčija tik antstolės vykdytą turto įkainojimo kainos procedūrą ir iš esmės neteigia, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta CPK normose nustatyta tvarka. Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad antstolės nustatytos kainos patikrinti nėra galimybės. Tai reiškia, kad ieškovas šioje byloje neįrodė, jog egzistuoja CPK 602 straipsnyje nustatytas pagrindas pripažinti turto pardavimo aktą negaliojančiu, nors tokią pareigą jam nustato įrodinėjimą reglamentuojančios nustato Civilinio proceso kodekso normos (CPK 16, 177, 178 str.). Nenustačius aplinkybių, įrodančių CPK 602 straipsnyje nustatyto pagrindo pripažinti turto pardavimo aktą negaliojančiu egzistavimą, šiuo pagrindu turto pardavimo aktas, kaip sandoris, negali būti pripažintas negaliojančiu ir ieškinys negali būti tenkinamas.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kaip sandoris, teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino skolininko nuosavybės teisės į turtą, vykstant priverstiniam pardavimui sprendimo vykdymo tvarka, netekimo momentą, neaptarė ieškinio dėl bankroto bylos Rozalimo ŽŪB iškėlimo priėmimo klausimo, nors tai, pasak ieškovo, reikšminga, sprendžiant akto teisėtumo klausimą Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies prasme bei tai, kad antstolė, turėdama informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ignoravo šį faktą ir kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai išmokėjo visą išieškotą ir jos žinioje buvusią pinigų sumą, iš esmės nėra susijusios su CPK 602 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo akto negaliojimo pagrindais. Šios aplinkybės iš esmės yra susijusios tik su antstolės veiksmų teisėtumu. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovo prašomas taikyti teisių gynimo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu. Ieškovas nereikalauja išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų, t. y. taikyti civilinę atsakomybę. Todėl minėtos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nesusijusios su CPK 602 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo akto negaliojimo pagrindais, šioje byloje nėra aktualios, jų nustatymas nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti ieškinį - turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu, dėl šios priežasties šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau neaptaria.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagal šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes nenustatęs įstatyme numatyto pagrindo 2008 m. liepos 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą pripažinti negaliojančiu, ieškinį atmetė pagrįstai, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl ieškovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui UAB ,,Robusta“ priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o valstybei - išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1, 3 d., 96 str. 2 d., 98 str. 1, 3 d.).
Kaip matyti iš atsakovo UAB „Robusta“ atstovo advokato teismo posėdyje pateiktos 2011 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitos faktūros už suteiktas teisines paslaugas buvo priskaičiuota 4804,57 Lt (su PVM).
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatą, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos primininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1 200 Lt (1,5 (koeficientas) * 800 Lt minimali mėnesinė alga), pagal 8.18 punktą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme – 120 Lt (0,15 (koeficientas) * 800 Lt minimali mėnesinė alga). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus dydžius ir į tai, kad byla yra sudėtinga, atsakovo UAB „Robusta“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkina iš dalies. Atsakovui UAB „Robusta“ iš ieškovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 2 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ (įmonės kodas 133849777) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Robusta“ (įmonės kodas 168028459) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimui ir valstybei - 5,60 Lt (penkis litus ir šešiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.