- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-18
- Bylos Nr.
- I-4936-643/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02895-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. M. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 84), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011-02-17 iki 2012-08-10 buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime (toliau - ir LTI-K) perpildytose kamerose (tikslaus kalinčių asmenų skaičiaus nepamena). Tačiau pažymi, kad vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas, kaip tai nustatyta 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme Nr. V-124. Be to, nurodė, jog buvo pažeisti ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 ir 14.8 punktai, t.y. kamerose, kuriose jis kalėjo nebuvo taburečių, spintelių maistui, higienos reikmenims susidėti. Taip pat pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta net minimalaus sporto inventoriaus mankštai daryti. Pareiškėjas nurodė, jog yra nerūkantis, bet būdavo patalpintas kartu su rūkančiais suimtaisiais. Kadangi ventiliacijos sistema kamerose neveikia, todėl jis turėjo nuolatos kvėpuoti dūmais, dėl to prastai miegodavo, trūkdavo gryno oro, patirdavo nervinį stresą. Paaiškino, kad į jo prašymus, perkelti į kitas kameras, kur būtų kartu su nerūkančiais asmenimis, Lukiškių TI-K administracija nereagavo, ir atsakydavo, jog kitur vietos nėra. Pažymėjo ir tai, jog buvo priverstas save žaloti, nes į jo prašymus būti perkeltam į teisės aktus atitinkančias kameras, Lukiškių TI-K administracija nereaguodavo.
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 13–23) prašė pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011-02-23 iki 2012-08-10. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, t.y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo apskritai nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Pažymėjo, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti na mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, taip pat ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl neturinės žalos priteisimo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą (b. l. 10–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teismui skundą dėl to pateikė tik 2013-07-26, t.y. praėjus metams po to, kai pasak pareiškėjo jo teisės buvo pažeidžiamos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos.
Atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuo titinkamai (b. l. 45–46). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas M. M. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2011-02-23 ir buvo kalinamas su pertraukomis iki 2012-08-10 (b. l. 13–19, 24–27). Laikotarpiais nuo 2011-03-02 iki 2011-03-09, nuo 2011-04-20 iki 2011-04-27, nuo 2011-05-09 iki 2011-05-11, nuo 2011-07-04 iki 2011-07-13, nuo 2011-09-14 iki 2011-09-21, nuo 2011-12-14 iki 2011-12-21, nuo 2012-01-11 iki 2012-01-18, nuo 2012-02-22 iki 2012-02-29, nuo 2012-03-21 iki 2012-04-04, nuo 2012-04-18 iki 2012-04-25, nuo 2012-05-02 iki 2012-05-09, nuo 2012-07-12 iki 2012-07-20, nuo 2012-07-24 iki 2012-07-31 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs (b. l. 20). Skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismui išsiuntė paštu 2013-07-26 (b. l. 4).
Iš pareiškėjo M. M. asmens sveikatos istorijos Nr. 101 (b. l. 57–83) matyti, kad pareiškėjui 2011-02-03 atvykus į Lukiškių TI-K, buvo atlikta pirminė jo sveikatos apžiūra bei padaryti reikiami tyrimai. Dažniausiai pareiškėjas kreipdavosi į gydytojus dėl autoagresijos, t.y. pats save žalodamas, pasidarydamas pjautinių žaizdų rankų srityje. Keletą kartą pareiškėjas kreipėsi ir į dermatovenerologą dėl mazgelių (randelių) veido ir kitose kūno srityse.
Lukiškių TI-K nuo 2009 m. gruodžio mėn. UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 33–38).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 15000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui aktualūs pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai yra nuo 2011-02-23 iki 2012-08-10.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 13–27), nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-02-23 iki 2012-08-10, Lukiškių TI-K periodiškai apie 1,5 metus. Iš esmės visą kalinimo laikotarpį, išskyrus atsakovo atsiliepime nurodytas dienas (b. l. 20), pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į 3,6 kv. m. minimaliai vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kameroje. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nors atsakovas ir nurodo, kad tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitą kamerą, t.y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažįsta, kad asmenų skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau teismo nuomone, tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m. ploto. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Dėl kalinimo kartu su rūkančiais bei inventoriaus kamerose
Primintina, jog pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, todėl būdavo priverstas kvėpuoti dūmais, blogai miegodavo, trūkdavo gryno oro. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeistos 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6, 14.7 ir 14.8 punktų nuostatos.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad ,,Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru”. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6, 14.7 ir 14.8 punktuose yra įtvirtinta, jog: kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas) ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Tuo tarpu pareiškėjo teigimu, kamerose, kur jis buvo laikomas, nebuvo įrengta spintelių maisto produktams, higienos reikmenims susidėti, taburečių taip pat nebuvo, sėdimos vietos buvo numatytos tik dviem asmenims, nors kamerose būdavo daugiau asmenų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į pareiškėjo skundą dėl šių pareiškėjų teiginių (rūkymo kamerose, inventoriaus) nepasisako. Byloje nėra pateikta duomenų, kad suimtieji (nuteistieji) apie tokį draudimą rūkyti būtų tinkamai informuoti, taip pat nėra ir raštiškų pareiškėjo skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl rūkymo kamerose ir pareiškėjo perkėlimo į kitas nerūkančiųjų kameras. Tačiau, tai, kad Lukiškių TI-K neatsikerta į šiuo pareiškėjo reikalavimus, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog pareiškėjas ne kartą yra žodžiu kreipęsis į administraciją su prašymu būti perkeltam į nerūkančiųjų kameras, nes buvimas kartu su rūkančiais kenkia jo sveikatai. Taip pat byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų tinkamai apstatytos pagal teisės aktų keliamus reikalavimus, tikėtina, jog nurodytų baldų (spintelių, taburečių, lentynų) kamerose ir nebuvo.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas atsakovo veiksmų neteisėtumas, t.y. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant ir Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto, ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto bei 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6, 14.7 ir 14.8 punktų nuostatas.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K administracija (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Minėta, jog pareiškėjas prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15000 Lt neturtinės žalos.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti 15000 Lt neturtinės žalos, grindžia tuo, jog jam dėl tokių kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, stresą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš esmės visą jo kalėjimo LTI-K laikotarpį (t.y. apie 1,5 metų) nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t.y. turėti nemažiau 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, kaip tai numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkte, būti kalinamam kartu su nerūkančiais asmenims, kaip tai numatyta Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 14 punkte ir būti laikomam kamerose, su pilnu inventoriumi, kaip tai numatyta 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6, 14.7 ir 14.8 punktuose. Visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų fizinių nepatogumų, diskomfortą, tam tikrų sveikatos sutrikimų. Lukiškių TI-K šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl konstatuotina, kad tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ir 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 nuostatomis, pareiškėjo M. M. skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 300 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.