Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-01-22 · Administracinė byla Nr. P-143-7-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-143-7-14Nutartis · 2014-01-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-22
Bylos Nr.
P-143-7-14
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00188-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-7/2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00188-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-884/2013 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) viršininko 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 19-83 „Dėl A. R. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnį darbą – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Administravimo ir personalo skyriaus A lygio 9 kategorijos vyr. specialisto pareigas; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) įskaityti pareiškėjos priverstinės pravaikštos laiką į darbo stažą valstybės tarnyboje.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant įstatymus, jos pareigybė panaikinta neturint tam jokio teisinio pagrindo, todėl toks įsakymas turi būti panaikintas. Pareiškėja paaiškino, kad Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje ji dirbo Administravimo ir personalo skyriuje (toliau – ir Skyrius) vyr. specialiste, kurios pareigybės paskirtis buvo reikalinga korupcijos prevencijai ir kontrolei bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos teisiniam reglamentavimui atlikti. Atsakovas 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1-34 pakeitė Skyriaus nuostatų 8.15 punktą ir jį išdėstė nauja redakcija – atlieka Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rengiamų įsakymų ir įsakymais tvirtinamų teisės aktų projektų antikorupcinį vertinimą, bei panaikino nuo 2012 m. liepos 31 d. Skyriaus A lygio 9 kategorijos vyr. specialisto pareigybę, kurią užėmė pareiškėja, dėl to Skyriaus vedėja 2012 m. gegužės 21 d. įteikė jai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. gegužės 18 d. pranešimą Nr. P1-59 apie atleidimą iš pareigų. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 19-83, kuris yra skundžiamas byloje, ji atleista iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo. Pareiškėja įsitikinusi, jog jos pareigybės panaikinimas ir jos atleidimas iš darbo buvo sąlygotas ne planuojamų ir vykdomų struktūrinių pertvarkymų, o įstatymo nereglamentuotos priežasties, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) viršininko pavaduotojo 2012 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (14.7-20)-R-4156 pateiktos informacijos, nurodančios, kad darbuotojams, atsakingiems už korupcijos prevenciją ir kontrolę, nuo 2012 m. korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymo atlikti nereikės, tai nustatinės Valstybinės mokesčių inspekcijos sudarytos darbo grupės, pagrindu, juolab kad tik viena iš jos vykdytų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų buvo panaikinta, o kitos funkcijos, susijusios su atsiliepimų teismui rengimu civilinėse bylose bei atstovavimu teismuose, kitų nurodymų vykdymu, išliko. Pareiškėja taip pat pažymėjo, jog Valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. atliko apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų valdymo ir struktūros pokyčio efektyvumo kontrolės vertinimo vidaus auditą, tačiau auditui nekilo klausimų dėl jos užimtos pareigybės reikalingumo, nebuvo pateikta jokių pastabų ar rekomendacijų dėl šios pareigybės naikinimo ar keitimo. Iš to pareiškėja padarė išvadą, jog jos pareigybė panaikinta nesant realios būtinybės, nestingant finansavimo, nevykstant jokiems struktūriniams pertvarkymams, nemažinant darbuotojų skaičiaus ir nesant kitų sąlygų. Pareiškėja pabrėžė, jog pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš darbo procese ji buvo visiškai eliminuota, niekas jai neteikė jokios informacijos apie laisvas pareigybes pas atsakovą, nebuvo vykdoma jokių konsultacijų su Profesinės sąjungos komitetu, kaip to reikalauja Kolektyvinė sutartis, jei numatoma darbuotojus atleisti dėl ekonominių priežasčių ar darbo struktūrinių pertvarkymų, be to, priimtas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kadangi jame nenurodyta įsakymo apskundimo tvarka. Pareiškėjos teigimu, visi nurodyti argumentai patvirtina, jog skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, jos pareigybė panaikinta fiktyviai, todėl ji buvo neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, atleista iš valstybės tarnybos.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja iki atleidimo ėjo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Administravimo ir personalo skyriaus vyr. specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, pareigybės paskirtis – korupcijos prevencijai ir kontrolei bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos teisiniam reglamentavimui atlikti. Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (14.7-20)-R-4156 informavo apskričių valstybines mokesčių inspekcijas, kad remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 2-170 „Dėl valstybės ir savivaldybės įstaigų veiklos sričių, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. V-153 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos sričių, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, analizės ir vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojams, atsakingiems už korupcijos prevenciją ir kontrolę, nuo 2012 m. korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymo atlikti nereikės. Korupcijos pasireiškimo tikimybę atskirose veiklos srityse nustatinės Valstybinės mokesčių inspekcijos sudarytos darbo grupės, į kurių sudėtį gali būti įtraukti ir apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojai. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, atsižvelgdamas į paminėtą raštą bei vadovaudamasis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nuostatų, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. VA-33 „Dėl apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų nuostatų patvirtinimo“, pakeitė Skyriaus nuostatų 8.15 punktą, nustatydamas Skyriaus funkciją – atlieka Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rengiamų įsakymų ir įsakymais tvirtinamų teisės aktų projektų antikorupcinį vertinimą, bei įsakymo 2 punktu nuo 2012 m. liepos 31 d. panaikino Skyriaus A lygio 9 kategorijos vyr. specialisto pareigybę (pareigybės paskirtis – korupcijos prevencijai ir kontrolei bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos teisiniam reglamentavimui atlikti). Taigi, įgyvendinant aukščiau paminėtus aktus – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. 2-170 „Dėl valstybės ir savivaldybės įstaigų veiklos sričių, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. V-153 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos sričių, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, analizės ir vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, apskričių mokesčių inspekcijose neliko funkcijos – korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymo, ši funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, civilinėse bylose dėl paveldėjimo teisinių santykių nuo 2011 m. spalio 4 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra suinteresuotu asmeniu, todėl procesinių dokumentų rengimo šiose bylose funkcija perduota Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamentui. Liko tik viena pareiškėjos užimtos pareigybės funkcija – teisės aktų projektų antikorupcinis vertinimas, kuri pavesta vykdyti kitiems specialistams. Todėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, turėdamas diskrecijos teisę planuoti ir organizuoti jo vadovaujamos institucijos darbą, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, panaikino Skyriaus A lygio 9 kategorijos pareigybę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes bei remdamasis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis bei šių nuostatų taikymo teisminės praktikos pavyzdžiais, padarė išvadą, kad pareiškėjos užimta pareigybė iš tikrųjų buvo panaikinta, ir tai buvo pagrindas pareiškėjos atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1, 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas yra konstatuota, kad karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Jis šią teisę gali įgyvendinti, kai jis atitinka bendruosius reikalavimus, kurie keliami tos pareigybės lygiui ir kategorijai, ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybei, kurią pretenduoja užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. (t. y. pranešimo apie atleidimą iš pareigų įteikimo dienos) iki 2012 m. liepos 31 d. (t. y. pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir jos atleidimo iš pareigų dienos) nebuvo įsteigta pareigybių, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, taip pat nebuvo anksčiau įsteigtų laisvų pareigybių, kurias galėtų užimti pareiškėja, todėl darbdaviui nekilo pareiga siūlyti tokias pareigybes pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos teiginį, kad ji buvo eliminuota jos pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš darbo procese. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog pranešimu dėl atleidimo iš pareigų pareiškėjai buvo nurodyta, jog ji bus atleista iš darbo 2012 m. liepos 31 d. dėl jos pareigybės panaikinimo, jai taip pat išsamiai buvo paaiškinta, jog ji gali būti perkelta į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas, be to, jai suteiktas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms (Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 19-76). Tai, kad pas atsakovą neatsirado pareigybių, kurias pareiškėja galėtų užimti, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nelaikytina pareiškėjos eliminavimu ir jos teisių pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus bei nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus, konstatavo, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, kaip darbdavio, veiksmai atleidžiant pareiškėją iš pareigų buvo teisėti, procedūrinių pažeidimų nenustatyta, pareiškėja apie pareigybės panaikinimą buvo raštu informuota prieš 2 mėnesius, jos pareigybė realiai panaikinta, ji atleista pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, pirmenybės teisės likti darbe ji neturi, nuo įspėjimo įteikimo pareiškėjai dienos iki atleidimo dienos Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje laisvų to paties lygio ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigybių nebuvo, nebuvo laisvų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, atitinkančių pareiškėjos išsilavinimą, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 19-83 „Dėl A. R. atleidimo iš pareigų“ atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje įrodžius, kad ginčijamas aktas teisėtas ir pagrįstas, kiti pareiškėjos skundo reikalavimai – įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei įskaityti pareiškėjos priverstinės pravaikštos laiką į darbo stažą valstybės tarnyboje – laikytini išvestiniais iš pirmojo, todėl papildomai nenagrinėtini ir atmestini.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 19-83 „Dėl A. R. atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš Administravimo ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Pagal šią teisės normą, būtina atleidimo iš valstybės tarnybos sąlyga yra valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas, t. y. turi realiai nebelikti tos pareigybės, kurią iki tol užėmė valstybės tarnautojas. Pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių.

Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjos pareigybę buvo nutarta panaikinti nuo 2012 m. liepos 31 d. atsakovo 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1-34, kuris savo ruožtu buvo priimtas įgyvendinant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. VA-33 „Dėl apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų nuostatų patvirtinimo“. Byloje taip pat nustatyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. V-153 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklos sričių, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, analizės ir vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymo funkcija iš apskričių mokesčių inspekcijų perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apskričių mokesčių inspekcijose, taip pat ir pas atsakovą, nebeliko tos funkcijos, kuri kaip pagrindinė buvo priskirta pareiškėjos pareigybei. Visa tai lemia, kad atsakovui egzistavo teisinės prielaidos panaikinti pareiškėjos užimamą pareigybę. Kita vertus, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismui nėra pavesta vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Tai lemia, kad vidinės organizacinės struktūros pertvarkymai, darbo organizavimo pertvarkymai ir pan. yra darbdavio diskrecija, kurios tikslingumo teismas nevertina. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjos pareigybė buvo realiai panaikinta, o tuo pačiu, kad atsakovui egzistavo teisinės prielaidos atleisti pareiškėją iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Ir priešingai, apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas pareigybės panaikinimo tikslingumas bei realumas, yra atmestini.

Teismas nurodė, kad atleidžiamo iš valstybės tarnybos valstybės tarnautojo socialinės garantijos yra įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą, „Karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.“ Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad būtina prielaida paminėtai garantijai atsirasti – valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos metu turi būti kitų laisvų to paties lygio ir kategorijos ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigybių. Ir priešingai, nebuvimas tokių laisvų pareigybių sudaro sąlygas valstybės tarnautoją atleisti iš tarnybos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tokio pobūdžio laisvų pareigybių viso pareiškėjos atleidimo iš tarnybos proceso metu pas atsakovą nebuvo. Pažymėjo, kad ir pati pareiškėja nenurodė tokių laisvų pareigybių, kurias ji būtų galėjusi užimti. Įrodymų vertinimo prasme teismas padarė išvadą, kad byloje yra neįrodyta, jog atsakovas, atleisdamas iš tarnybos pareiškėją, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai – duomenys apie organizuotus konkursus užimti laisvoms Kontrolės departamento operatyvios kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybėms Utenos poskyryje, taip pat nepaneigė paminėtos išvados. Kaip matyti iš duomenų apie šiuos konkursus, konkursai užimti šias pareigybes pradėti tik 2013 m. kovo 1 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po pareiškėjos atleidimo. Paminėtų pareigybių aprašymai, patvirtinti atsakovo 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1-101, taip pat įrodo, jog šios pareigybės nebuvo naujai įsteigtos po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, o egzistavo ir jos atleidimo metu. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu kitų laisvų pareigybių, kurias būtų galėjusi užimti pareiškėja, pas atsakovą nebuvo, todėl vėlesnis paminėtų pareigybių atsilaisvinimas nepatvirtina tos aplinkybės, jog buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta ir esminių procesinių pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kolektyvinės sutarties (2006 m. vasario 28 d.) 13 punkte numatyta, kad „kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl ekonominių priežasčių, dėl darbo struktūrinių pertvarkymų, Inspekcijos viršininkas, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi surengti konsultacijas su Profesinės sąjungos komitetu. Konsultacijų išvados įforminamos protokolu.“ Teismo nuomone, iš šio kolektyvinės sutarties punkto matyti, kad juo nėra įtvirtinta kokių nors papildomų socialinių garantijų atleidžiamam iš valstybės tarnybos tarnautojui, o tik numatoma konsultacijų būtinybė, prieš atleidžiant darbuotojus dėl ekonominių priežasčių ar darbo struktūrinių pertvarkymų. Iš šios normos taip pat matyti, kad konsultacijų būtinybė yra siejama su tais atleidimo atvejais, kai dėl paminėtų priežasčių numatoma atleisti ne vieną, o daugiau darbuotojų. Be to, šioje normoje nėra numatyta ir sankcija, kuri turėtų būti taikoma darbdaviui už paminėto punkto reikalavimų pažeidimą. Kadangi pareiškėjos Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos subjektinės teisės nagrinėjamu klausimu nebuvo pažeistos, o kolektyvinėje sutartyje papildomų socialinių garantijų neįtvirtinta, todėl galbūt atsakovo padarytas kolektyvinės sutarties pažeidimas nėra susijęs su pareiškėjos esminiu subjektinių teisių pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl to, kas paminėta, patenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

IV.

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-884/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 19-83 atleisdamas iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Administravimo ir personalo skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų, nesivadovavo Kolektyvinės sutarties 13 punkto nuostatomis, kurios įpareigojo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką atleidžiant ją iš užimamų pareigų surengti konsultacijas su Profesinės sąjungos komitetu ir išvadas įforminti protokolu. Pažymi, kad, palyginus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytas išvadas 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 bei 2013 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-884/2013, matyti, kad jos iš esmės reikšmingai skiriasi aiškinant bei taikant vieną ir tą pačią materialinės teisės normą, susijusią su valstybės tarnautojo atleidimu, vertinant Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio ir 5¹ straipsnio 3 dalies nuostatas, Profesinių sąjungų įstatymo nuostatas, kaip specialaus teisės akto, skirto ginti profesinių sąjungų narius nuo bet kokio neteisėto poveikio ir įpareigojančio darbdavį užtikrinti profesinių sąjungų veiklos sąlygas, numatytas kolektyvinėse ir kitose jų tarpusavio sutartyse, bei aiškinant Kolektyvinės sutarties nuostatas. Pareiškėjos nuomone, bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A438-884/2013 atnaujintinas, nes egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyti pagrindai, t. y. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, motyvuodama tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 (b. l. 180–183).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėja tokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, jos subjektyvus teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla nėra analogiška šiai administracinei bylai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad atleidžiant ją iš užimamų pareigų nebuvo surengtos konsultacijos su Profesinės sąjungos komitetu, išvadas įforminant protokolu. Nurodytoje byloje pareiškėjos, profesinės sąjungos pirmininkės, teisių pažeidimas buvo siejamas su profesinės sąjungos sutikimo, atleidžiant profesinės sąjungos renkamojo organo narį, negavimu. Taigi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-884/2013 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė