Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam E. K., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam G. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Bagdonavičiaus ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalį, Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimt) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš E. K. priteista 9399,45 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir nukentėjusiajam G. V. 192,30 Lt turtinei bei 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 28 straipsnio 3 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009-04-05 apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiu G. V. į veidą ir nukentėjusiajam nuo smūgio sukniubus, ne mažiau kaip tris kartus įspyrė jam į kairę krūtinės ląstos pusę bei ne mažiau kaip dešimt kartų įspyrė į kairę veido pusę, tokiais veiksmais padarė G. V. kairio smilkinkaulio įspaustinį skeveldrinį, kairės akiduobės medialinės sienelės bei stogo lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, kairių kaktinės ir smilkininės skilčių sumušimus, apatinio žandikaulio lūžį kampų srityse, kairio šešto šonkaulio lūžį, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose pereinant į kairį skruostą, odos nubrozdinimus lūpose, tai yra viršydamas būtinosios ginties ribas padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. K. anksčiau teistas, tačiau teistumai išnykę, po nusikaltimo padarymo neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų stengiamasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, jokios pagalbos nukentėjusiajam neteikė, jo net neatsiprašė, dėl savo poelgio jokio gailesčio neišreiškė. Visa tai rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą visuomenei. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nukentėjusysis G. V. atšaukė apeliacinį skundą ir prašė jo nenagrinėti.

Kauno apygardos teismas 2010-09-15 priėmė nutartį, kuria nutarė Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, nuteistojo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-16 nuosprendį pakeisti.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apskundė Kauno apygardos teismo nutartį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis E. K. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą ir atmesti prokuroro apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmestini.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniame skunde teigiama, kad E. K. nusikalstama veika atitinka LR BK 135 straipsnio 1 dalį, o būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo nebuvo, todėl nepagrįstai taikytas įstatymas – LR BK 28 straipsnio 3 dalis.

Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pagal LR BK 28 straipsnio 3 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jis veikė esant būtinajai ginčiai (LR BK 28 straipsnio 2 dalis), kas pašalina baudžiamąją atsakomybę, todėl byla turi būti nutraukta.

Kolegija daro išvadą, kad prokuroro ir nuteistojo apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuojama, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, kad E. K. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįstos bylos duomenų visetu bei padaryta jų analize.

Teismo nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal LR BK 28 straipsnio 3 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas padarė nukentėjusiajam G. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismas, aprašydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuosprendyje nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, padarinius. Taip pat teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas pateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės skyrimo motyvus.

Kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendis iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, išskyrus vieną trūkumą, kad konstatavęs, jog K. K. viršijo (peržengė) būtinosios ginties ribas, bei aprašydamas pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, šį požymį atskleidžiančių faktinių aplinkybių nenurodė. Šį trūkumą kolegija gali ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, priimdama galutinį procesinį sprendimą ir jame išdėstydama minėtas aplinkybes. Taip nuteistojo teisinė padėtis nepasunkės, o faktinės aplinkybės pakeistos nebus.

Kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad nuteistasis nusikaltimą (sunkų sveikatos sutrikdymą) padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Nesutikti su teismo nurodytais motyvais ir išvadomis bei surinktų įrodymų vertinimu nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad surinkti įrodymai patvirtino aplinkybę, kad 2009-04-05 apie 3 val., Kaune, V. Krėvės pr. 86-o namo laiptinėje, G. V. susistumdė su Ž. N., nukentėjusysis ją stūmė ir ji nukrito nuo laiptų, susitrenkė galvą, kūną, susižalojo. Šios aplinkybės byloje patvirtintos nuteistojo E. K., nukentėjusiojo G. V., liudytojų L. A., E. C., Ž. N. parodymais, specialisto išvada.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai L. A., E. C., Ž. N., nuteistasis E. K. nurodė, kad tuoj pat ir iš karto po G. V. panaudoto fizinio smurto prieš Ž. N., sekė nuteistojo E. K. smurtiniai veiksmai prieš G. V.. Nuteistasis jam sudavė smūgius ranka ir spyrė koja.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad G. V. veiksmai, kai jis pastūmė Ž. N. ir ši nukrito nuo laiptų, susimušdama galvą, kūną, buvo pavojingas kėsinimasis į kito asmens sveikatą. Teismas, įvertinęs liudytojų ir pačios Ž. N. parodymus nustatė, kad kurį laiką Ž. N. net buvo praradusi sąmonę dėl G. V. smurtinių veiksmų, o tai, kad buvo sutrikdyta jos sveikata ir padaryti sužalojimai, patvirtino specialisto išvada. Taip pat teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad jau prieš šiuos laiptinėje atliktus smurtinius veiksmus G. V. smurtavo prieš Ž. N. (kėsinosi į sveikatą) ir bute. Teismas padarė išvadą, kad jai buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, todėl gindamas ją, E. K. galėjo padaryti tam tikrą žalą G. V. sveikatai.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų L. A., E. C., Ž. N. parodymai patvirtino nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad po Ž. N. pastūmimo ir jos nukritimo, pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs, G. V. buvo agresyviai nusiteikęs, galėjo ją mušti, judėjo link parkritusios merginos, o E. K. reakcija į G. V. elgesį buvo staigi. Nuteistasis nurodė, kad pastūmęs Ž. N. ir jai nukritus, G. V. ruošėsi jai spirti, todėl jis panaudojo prieš jį smurtą, ją ginti buvo būtinybė. Ši nuteistojo nurodyta aplinkybė byloje nepaneigta.

Teismas išsamiai motyvavo, kodėl nuteistojo gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui, įvertino tiek G. V., tiek E. K. atliktus veiksmus ir panaudoto smurto pobūdį. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad E. K. peržengęs būtinosios ginties ribas padarė sunkų sužalojimą G. V..

Kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visetas duoda pagrindą daryti išvadą, kad dėl G. V. veiksmų Ž. N. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, nes prieš ją G. V. smurtavo iki įvykių koridoriuje, laiptinėje vėl prieš ją atliko smurtinius veiksmus ir ją pavojingai sveikatai būdu stūmė, dėl ko ją sužalojo ir toliau kėsinosi prieš ją smurtauti, tačiau nuteistojo veiksmai jį sustabdė.

Kolegijos nuomone, įvykio laiptinėje metu buvo būtinosios ginties (LR BK 28 str.2 d.) situacija, nes Ž. N. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, jis nebuvo pasibaigęs kuomet nuteistasis atliko smurtinius veiksmus. Nuteistojo reakcija į G. V. veiksmus buvo staigi.

E. K. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes veikė tiesiogine tyčia, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, ir E. K. gynyba aiškiai neatitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Iš BK 28 straipsnio matyti, kad asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ir interesai, padaroma, kai veikiant tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdoma sveikata. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Iš to darytina išvada, kad pagal baudžiamąjį įstatymą gynyba turi būti proporcinga kėsinimosi pavojingumui.

Nagrinėjamoje byloje E. K. būtinosios ginties situacijoje veikdamas tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą G. V., todėl teismas pagrįstai svarstė klausimą, ar gynyba buvo proporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis smurtavo prieš Ž. N. ir kėsinosi į jos sveikatą, todėl nuteistasis, gindamas Ž. N., galėjo padaryti tam tikrą žalą nukentėjusiojo sveikatai. Konkrečios bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. N. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, fizinis smurtas prieš ją nebuvo intesnsyvus, sunkių pasekmių nekilo. O nuteistojo fizinis smurtas buvo žymiai intensyvesnis, jis panaudotas į gyvybei pavojingas vietas, pasekmės sukeltos sunkios - sunkus sveikatos sutrikdymas.

Teismas išsamiai nurodė motyvus dėl nuteistojo pasirinktos gynybos pobūdžio ir lygino jį su nusikalstamo kėsinimosi pavojingumu.

Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad nuteistasis padarydamas tiesiogine tyčia sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam peržengė būtinosios ginties ribas, nes gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui.

Nepagrįstas, todėl atmestinas E. K. apeliacinio skundo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje ir būtinosios ginties ribų neperžengė, nes surinktų duomenų visuma neduoda pagrindo šiai išvadai daryti.

LR BK 28 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Kadangi byloje nustatyta, kad apeliantas peržengė būtinosios ginties ribas, todėl nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti LR BK 28 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas E. K. nesutinka dėl suduotų smūgių skaičiaus. Teismas pripažino aplinkybę, ir tai nurodė nuosprendyje, kad nuteistasis E. K. kumščiu sudavė G. V. į veidą, o jam nukritus dar tris kartus įspyrė į kairę krūtinės ląstos pusę bei ne mažiau kaip dešimt kartų įspyrė į veidą. Teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai, kodėl teismas darė išvadą, kad buvo suduoti daugybiniai smūgiai, o ne mažesnis jų skaičius, kaip nurodo nuteistasis. Teismas, darydamas išvadas dėl smurto intensyvumo ir suduotų smūgių skaičiaus, vadovavosi specialisto išvada ir nukentėjusiojo parodymais, kurie davė teismui pagrindą daryti išvadas, kad nuteistasis sudavė daugiau nei dešimt smūgių nukentėjusiajam. Byloje nustatyta, kad nuteistasis neginčija smurtavęs prieš nukentėjusįjį, sudavęs jam ranka smūgius į veidą ir spyręs į krūtinę. Specialisto išvados patvirtino, kad G. V. buvo padaryti sužalojimai ne mažiau kaip šešiais poveikiais. Nukentėjusysis patvirtino, kad jam buvo suduoti daugiau nei 6 smūgiai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad jam buvo suduota daugiau nei 10 smūgių. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju reikia vadovautis nukentėjusiojo nurodytu suduotų smūgių skaičiumi, nes jis pats juos patyrė ir tiksliausiai gali nurodyti. Juos sieti vien su specialisto išvada negalima, nes būtina įvertinti tą aplinkybę, kad ne kiekvienas poveikis gali palikti sužalojimo pasekmes arba palikti pėdsakus, arba jei buvo suduota į tą pačią vietą kelis kartus.

Nepagrįstas, todėl atmestinas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti krentant, nes tokių aplinkybių nenustatyta.

Kolegija daro išvadą, kad atmestinas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo veikoje nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo. Konstatuojama, kad teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai ir argumentai, kodėl nuteistojo nusikalstama veika atitinka LR BK 28 straipsnio 3 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį, ir kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis. O su prokuroro apeliaciniame skunde pateiktais argumentais sutikti pagrindo nėra. Teismo nuosprendyje pateikti išsamūs būtinosios ginties situacijos argumentai, todėl jie nekartojami. Kolegija su jais sutinka ir pažymi, kad teismo padaryta išvada dėl būtinosios ginties situacijos pagal byloje surinktų įrodymų visumą yra įvertinta tinkamai.

Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog E. K. nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (LR BK 28 straipsnio 3 dalį), tokia teismo išvada atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta bylos medžiaga.

Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas.

Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ar buvo, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, įvertino kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išanalizavo susidariusią būtinosios ginties situaciją, t. y. remdamasis bylos duomenimis, vertino, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, taip pat patikrino, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Taigi apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog G. V. veiksmai, kai jis pastūmė Ž. N. ir ši nukrito nuo laiptų, susimušdama galvą, kūną, iš tiesų buvo pavojingas kėsinimasis į kito asmens sveikatą. Iš aptartų aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog nukentėjusysis kėsinosi į liudytojos Ž. N. sveikatą, tai yra jai buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, todėl gindamas ją, E. K. galėjo padaryti tam tikrą žalą G. V. sveikatai. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis patvirtino, jog Ž. N. nukritus ant laiptų, G. V. ruošėsi tęsti smurtą, t. y. dar spirti gulinčiai Ž. N., tačiau šiuo momentu pribėgęs nuteistasis sudavė pirmą smūgį į galvą G. V.. Taigi, nuteistasis pavartojo smurtą prieš G. V. todėl, kad nukentėjusysis dar realiai kėsinosi smurtauti prieš gulinčią merginą ir nuteistasis siekė smurtą nutraukti bei ginti merginą. Taigi, kėsinimasis buvo realus, akivaizdus ir pavojingas sveikatai, jis nebuvo pasibaigęs, kuomet nuteistasis pradėjo ginti nuo tolesnio nukentėjusiojo smurto gulinčią nukritusią merginą. Daroma išvada, kad nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas sveikatai ir apylinkės teismo nuosprendyje išsamiai bei teisingai pasisakyta dėl šios aplinkybės. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad E. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį G. V. tuomet, kai jo kėsinimasis buvo pasibaigęs, nes byloje nustatyta, kad jis pasibaigęs nebuvo, ir po pastūmimo bei merginos nukritimo nukentėjusysis kėsinosi toliau tęsti smurtinius veiksmus.

Tačiau, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas bei patvirtino ir pati Ž. N., nukentėjusiojo panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Aptartų aplinkybių visetas rodo, jog E. K. gynyba neatitiko kėsinimosi pavojingumo, nes nukentėjusįjį mušė gana intensyviai, suduodamas daugybinius smūgius, įspirdamas koja nukentėjusiajam G. V. į kairę veido pusę ir jis suvokė, kad smūgiuoja į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, tai suprasdamas jis numatė, kad gali padaryti pavojingą kūno sužalojimą, to norėjo ir siekė. Šios aplinkybės įrodo, kad smūgiuodamas nukentėjusiajam E. K. veikė tiesiogine tyčia. Tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai nebuvo tokie pavojingi kaip nuteistojo. Todėl padaryta pagrįsta išvada, jog E. K. peržengė būtinosios ginties ribas, o būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą (LR BK 28 str. 3 d.).

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, laiko būtinu patikslinti nustatytas aplinkybes ir nurodyti kuo pasireiškė būtinosios ginties situacija ir būtinosios ginties ribų peržengimas. Teismas nustatė, kad byloje įrodyta, jog 2009-04-05 apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), G. V. panaudojo fizinį smurtą prieš Ž. N., ją pastūmė ir ji nukrito nuo laiptų, susižalojo, G. V. kėsinantis tęsti smurtinius veiksmus prieš Ž. N. ir esant pavojingam G. V. kėsinimuisi į Ž. N. sveikatą, E. K., gindamas ją nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir esant būtinumui ginti, sudavė kumščiu G. V. į veidą ir nukentėjusiajam nuo smūgio sukniubus, ne mažiau kaip tris kartus įspyrė jam į kairę krūtinės ląstos pusę bei ne mažiau kaip dešimt kartų įspyrė į kairę veido pusę, tokiais veiksmais padarė G. V. kairio smilkinkaulio įspaustinį skeveldrinį, kairės akiduobės medialinės sienelės bei stogo lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, kairių kaktinės ir smilkininės skilčių sumušimus, apatinio žandikaulio lūžį kampų srityse, kairio šešto šonkaulio lūžį, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose pereinant į kairį skruostą, odos nubrozdinimus lūpose, tai yra viršydamas būtinosios ginties ribas, nes jo gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl teismo neteisingai paskirtos bausmės E. K. taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė pasiekti nurodytus tikslus.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam E. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų LR BK 54 straipsnyje. Nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė sankcijos ribose, ji šiuo metu jau atlikta.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, veika kvalifikuota tinkamai, bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų LR BK 54 straipsnyje, todėl apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nuosprendį keisti įstatyminio pagrindo nėra, jis paliekamas galioti, o prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Bagdonavičiaus ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus atmesti.