- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-15
- Bylos Nr.
- A-261-2711-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- D. Z., I. N.-Z.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjų atstovui Kristijonui Paliučiui, atsakovo atstovei Rasai Pačkauskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Z. ir I. N.-Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Z. ir I. N.-Z. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai D. Z. ir I. N.–Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 19-21) ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 133–135) prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 30-1249) ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui Didžioji g. 11, Vilnius; 2) ištirti 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-881) (2011 m. liepos 13 d. pakeistas sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą; 3) įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu Didžioji g. 11, Vilnius.
Skunduose nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ su prašymu išduoti leidimus statyti automobilius šalia savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, kurioje yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Atsižvelgdami į tai, kad namo vidinis kiemas nėra pritaikytas automobilių stovėjimui, šalia nėra požeminės, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, neapmokestintų gatvių ir aikštelių, prašė išduoti leidimus šalia savo gyvenamosios vietos statyti dvi, jiems priklausančias, transporto priemones. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. MED-918 nurodė, kad leidimas jiems bus išduotas, nurodė teiktinų dokumentų sąrašą bei leidimo atsiėmimo vietą ir laiką, tačiau, atvykus pasiimti leidimo paaiškėjo, kad jis nebus išduotas, kadangi adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, leidimas jau yra išduotas M. N. (pareiškėjos I. N.-Z. broliui), taip pat gyvenančiam minėtu adresu.
Pareiškėjai nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d. jie pateikė skundą Vilniaus miesto savivaldybei dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsisakymo išduoti leidimus ir prašydami išduoti tokius leidimus. Taip pat pateikė prašymą paaiškinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 25 punkto atsiradimo priežastis, ar buvo šis aktas derintas su visuomene, kokių tikslų buvo siekiama, ar buvo derintas akto atitikimas aukštesniems teisės aktams, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir visuotinai pripažintiems bendriesiems teisės principams. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė į šį skundą argumentuotai neatsakė, o prašymą paaiškinti ginčijamą teisės akto nuostatą apskritai ignoravo. Atkreipė dėmesį, kad, nors skundas ir prašymas pateikti paaiškinimą buvo siųsti tiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau atsakymą į abu šiuos raštus pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas, informuodamas, kad pagal departamento įstatus nėra įgaliotas aiškinti teisės aktų.
Pareiškėjai paaiškino, kad remiantis Tarybos sprendimu Nr. 1-881, Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1249 buvo patvirtintas namų, kurių gyventojams išduodami leidimai sąrašas ir leidimų skaičius. Šiuo įsakymu pastatui Didžioji g. 11 patvirtinta 15 leidimų šio namo gyventojams. Abejoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ teisėtumu, kadangi, atsižvelgiant į esamą situaciją, juo pažeidžiamos pareiškėjų teisės – jie priversti statyti savo automobilius šalia savo gyvenamosios vietos mokamose gatvėse ar aikštelėse, o tai pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, teisę į nuosavybę. Kadangi įsakymas Nr. 30-1249 buvo priimtas vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendime Nr. 1-127 nurodytą įgaliojimą, pareiškėjai prašė ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (t. I, b. l. 140-147) į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai neturi teisės kreiptis į teismą, prašydami ištirti teisės akto teisėtumą. Pareiškėjai skunde kvestionuoja 2005 m. liepos 20 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-881 redakcijos, galiojusios iki 2005 m. rugsėjo 7 d., 25 punkto nuostatas, numačiusias, kad leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones. Pažymėjo, kad minėta nuostata kaip 25 punktas galiojo iki 2005 m. rugsėjo 7 d., o pats Tarybos sprendimas – iki 2011 m. rugsėjo 1 d., kuomet buvo pakeistas 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ 3 punktu. Be to, Administracijos nuomone, 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ nelaikytinas norminiu teisės aktu, nes pareiškėjų nurodomi punktai yra individualaus pobūdžio teisės normos. Nuostata, kad gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui (24 p.), nėra nustatytos jokios elgesio taisyklės neapibrėžtam subjektų ratui. Priešingai, taisyklės kaip tik nustatytos konkrečiam asmenų, turinčių teisę gauti tokius leidimus ir atitinkančių specialiuosius reikalavimus, ratui, todėl laikytina, kad tai individualios teisės normos.
Pažymėjo, kad pareiškėjai neįrodė svarbių aplinkybių, kuriomis remiantis galėtų būti tiriamas norminio administracinio akto teisėtumas. Tai yra, kokio įstatymo ar Vyriausybės normino akto galimai neatitinka prašomas ištirti aktas, bei nesukonkretino, kurių aukščiau minėtų Tarybos sprendimų nuostatų teisėtumą prašo ištirti, nepateikė jokių tokį galimą neteisėtumą pagrindžiančių argumentų (ABTĮ 111 str. 1 d.). Be to, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).
Paaiškino, kad remiantis Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 2 punktu, 17 straipsnio 21 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsniu, 13 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005 bei 2008 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008 vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje; ji yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, ir nėra atlyginimas už savivaldybės teikiamas paslaugas; be to, vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Ši laisvė yra ribojama savivaldybės tarybos teisę reglamentuojančiomis (ribojančiomis) Rinkliavų įstatymo normomis – Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietinių rinkliavų objektų sąrašas, kuris yra baigtinis ir imperatyviai apibrėžtas nuoroda „tik už ...“.
Pažymėjo, kad minėtų sprendimų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m liepos 20 d. sprendimo „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ bei 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimo Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“) tikslai – Vilniaus miesto visuomeninio keleivinio transporto plėtojimas, dviračių sistemos plėtojimas Tarybos nustatytų mokamų transporto priemonių stovėjimo vietų įrengimas ir rinkliavų administravimas.
Nurodė, kad pareiškėjai nenurodė jokių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 panaikinimo pagrindų. Ginčijamu įsakymu patvirtintame namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąraše ir leidimų skaičiuje numatyta, kad namui Didžioji g. 11, Vilniuje, skirtas maksimalus leidimų skaičius yra 15. Gyvenamajame name Didžioji g. 11 yra 15 butų ir pareiškėjai yra vieno iš šiame name esančių butų gyventojai. Vadovaujantis 2011 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-127 24 punktu, pareiškėjams negali būti išduotas daugiau nei vienas leidimas, kadangi kelių leidimų automobiliams statyti išdavimas pareiškėjams pažeistų ne tik visų vilniečių ir miesto svečių, statančių automobilius mokamose stovėjimo vietose Didžiojoje gatvėje interesus, bet ir kitų daugiabučio namo Didžioji g. 11 gyventojų interesus. Pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, jog jie turi įgaliojimus atstovauti visų daugiabučio namo Didžioji g. 11 gyventojų interesus, todėl laikytina, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1249 ta apimtimi, kuria yra nustatytas išduodamų leidimų skaičių pastatui Didžioji g. 11, yra visiškai nepagrįstas. Įsakyme Nr. 30-1249 numatytų lengvatų gyventojams suteikimas yra Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytos Tarybos diskrecijos teisės įgyvendinimas, todėl lengvatų nustatymas neįpareigoja savivaldybės suteikti išskirtines sąlygas kiekvienam to pageidaujančiam asmeniui.
Atsiliepimas
SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime (t. I, b. l. 149-153) į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipė dėmesį, kad ribotas vietų skaičius su gyventojų leidimais suteikiamas dėl to, jog siekiama apsaugoti Vilniaus miesto senamiestį, kuris įrašytas į UNESCO paveldo kultūros sąrašą. Vilniaus miesto senamiestis nėra pritaikytas dideliam automobilių srautui, gatvės yra siauros, unikali kelio danga turi būti kruopščiai prižiūrima, kad būtų išsaugota. Taip pat Vilniaus miesto senamiestis yra saugomas nuo pernelyg didelės taršos, o neribojamas automobilių srautas ženkliai padidintų Vilniaus senamiesčio taršos lygį, dėl ko galimai nukentėtų žmonių sveikata.
SĮ „susisiekimo paslaugos“ teigimu, pareiškėjai nenurodė, kaip ir kur pasireiškė jų teisių pažeidimas, bei nepateikė įrodymų apie pažeistas jų subjektines teises, todėl jie neturi teisės kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nes abstrakčiais pagrindais pareiškėjų pareiškimai nenagrinėjami. Be to, pareiškėjai savo pareiškime nenurodė nei vieno ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinių aktų panaikinimo pagrindo.
Pažymėjo, kad pareiškėjai neprašė panaikinti viso įsakymo Nr. 30-1249, tačiau naikinant įsakymą Nr. 30-1249 tik nurodyta apimtimi būtų pažeistos kitų namų, nurodytų minėtame įsakyme, gyventojų teisės, nes Didžiosios g. 11, Vilniuje, leidimų skaičius nebūtų ribojamas, o kitų nurodytų įsakyme namų leidimų skaičius butą ribojamas ir tokiu būdu būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjų D. Z. ir I. N.–Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ XVI skirsnyje nustatytą tvarką (ABTĮ 110 str., 111 str.), privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.).
Teismas konstatavo, kad atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamoji institucija, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 1-881, vykdė jam priskirtą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (bylai aktuali 2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160, nuo 2005 m. gegužės 5 d. įsigaliojusi redakcija) 17 straipsnio 21 punkto normoje aptartą funkciją, todėl ginčijamas (prašomas ištirti) sprendimas ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas administraciniu aktu.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 25 punkto nuostata galiojo iki 2005 m. rugsėjo 7 d., o pats sprendimas Nr. 1-881 – iki 2011 m. rugsėjo 1 d., nes 2011 m. liepos 13 d. buvo pakeistas sprendimu Nr. 1-127, todėl ši nuostata negalioja. Tačiau vertindamas minėto skundžiamo sprendimo Nr. 1-881 bei juo patvirtintų Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatų (t. I, b. l. 56–62) pobūdį, padarė išvadą, kad pastarieji atitinka teisės doktrinoje įtvirtintus norminio teisės akto pažymius, kadangi juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010; 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-125/2012).
Pareiškėjų ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“, teismo vertinimu, yra individualus administracinis aktas, nes, priimdamas šį sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgyvendino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. Nr. 1-127 sprendimu įvirtintą pavedimą patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, taigi taikė jau galiojančias teisės normas, o ne sukūrė naujas, priimdamas vienkartį taikymo aktą individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjai savo prašymą grindė vien bendro pobūdžio teiginiais, jog norminis administracinis aktas – sprendimas Nr. 1-881 – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei bendriesiems teisės principams. Remdamasi bylos duomenų visuma ir įvertinusi pareiškėjų argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjų išdėstytos abejonės dėl sprendimo Nr. 1-881 galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams bei išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai dėl tokiu būdu įtvirtinto suvaržymo naudotis savo nuosavybe, nes Didžioji gatvė, Vilniuje, priklauso mėlynajai vietinės rinkliavos zonai, todėl šioje gatvėje gyvenantys asmenys, neturintys leidimų statyti automobilį šalia savo gyvenamosios vietos, privalo mokėti didžiausiu tarifu už automobilio stovėjimą šalia savo gyvenamosios vietos, ir išsiaiškinti, ar tokia tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo (ABTĮ 111 str. 2 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-303/2012). Taigi, teisėjų kolegija sprendė, kad konkrečiu atveju nekyla abejonių dėl minėto akto neteisėtumo, ir teismas atsisako tenkinti minėtą pareiškėjų prašymą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ patvirtino namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, pagal kurį namui Didžiojoje g. 11, Vilniuje, gali būti išduota 15 leidimų (t. I, b. l. 90–97). Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių šio įsakymo dalies (ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui Didžioji g. 11, Vilniuje) panaikinimo pagrindų. Pastarasis aktas, teismo vertinimu, buvo priimtas nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog kelių leidimų automobiliams statyti išdavimas pareiškėjams pažeistų ne tik visų vilniečių ir miesto svečių, statančių automobilius mokamose stovėjimo vietose Didžiojoje g. interesus, bet ir kitų daugiabučio namo Didžioji g. 11 gyventojų interesus. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog jie turi įgaliojimus atstovauti visų daugiabučio namo Didžioji g. 11 gyventojų interesus, todėl padaryta išvada, kad ir šiuo aspektu pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2011 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1249 ta apimtimi, kuria yra nustatytas išduodamų leidimų skaičius pastatui Didžioji g. 11, yra visiškai nepagrįstas. Be to, ginčijamu įsakymu Nr. 30-1249 ir yra numatytos lengvatos gyventojams, kurių kiemuose nėra galimybės statyti automobilius tam, kad jie turėtų galimybę statyti automobilius prie savo gyvenamosios vietos, įgyvendinant Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punkte įtvirtintą Tarybos diskrecijos teisę.
Nustatyta, kad leidimas pareiškėjams nebuvo išduotas, nes toks leidimas jau yra išduotas M. N., taigi pareiškėjai neginčija, jog toks leidimas jau yra išduotas, jog šis leidimas yra išduotas pareiškėjos broliui – M. N. – laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir asmeniui, kuris deklaravo gyvenamąją vietą Didžiojoje gatvėje 11-19, Vilniuje, bei kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ anksčiau, nei pareiškėjai, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu Didžioji g. 11 teismo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjai D. Z. ir I. N.-Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.
Apeliaciniame skunde (t. I, b. l. 181-189) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai skundu nekvestionuoja Vilniaus savivaldybės tarybos kompetencijos priimti sprendimus dėl vietinių rinkliavų nustatymo (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 2 d., 16 str. 2 d. 37 p., Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 6 p., 12 str.). Tačiau ši diskrecijos teisė turi būti įgyvendinama vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymo nuostatomis, taip pat aukščiausią teisinę galią turinčiais teisės aktais – Konstitucija, taip pat tarptautinėmis sutartimis.Remdamasi Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktu bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Taryba, priimdama sprendimą, kuriuo nustato rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti, privalo nustatyti ir tokių rinkliavų lengvatas, atsižvelgdama į bendruosius teisės principus, Konstitucijoje bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas nuostatas. Vis dėlto, Taryba, priimdama 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1-881 (taip pat ir 2011 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 1-127), nesivadovavo aukščiau nurodytais teisės aktais.Susidarius, situacijai, kai prie gyvenamojo namo, kuriame pareiškėjai yra deklaravę gyvenamąją vietą ir kuris nuosavybes teise priklauso pareiškėjams, savivaldybės taryba nustato rinkliavas už automobilių statymą, o namo vidinis kiemas nėra pritaikytas automobilių stovėjimui, šalia nėra požeminės, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės neapmokestintų gatvių ir aikštelių, pareiškėjų nuosavybės teisė yra ribojama. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teisinis rėžimas, kuriuo nustatomos rinkliavos už automobilių stovėjimą, turi būti derinamas su nuosavybės teisių apsauga, kad nebūtų pažeista nuosavybės teisė.Tarybai priėmus sprendimą, kuriuo gyventojo leidimas išduodamas tik vienam gyventojui ir tik vienai transporto priemonei, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą daugiabučio namo bute (ar vieno buto name), o kitiems asmenims, kurie taip pat yra deklaravę savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute, gyventojo leidimai neišduodami, būtent ir pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės teisė. Tarybos sprendimu Nr. 1-881 patvirtinti nuostatai (ir vėlesni Tarybos sprendimu Nr. 1-127 patvirtinti nuostatai) nenumato, jokios kitos protingos alternatyvos kitiems asmenims, kurie taip pat yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, įsigyti gyventojo leidimą statyti savo transporto priemones savivaldybės nustatytose mokamose vietose (pvz. už didesnę rinkliavą nei numatytoji asmeniui, kuris pirmasis gauna gyventojo leidimą ar pan.) nei mokėti už automobilio stovėjimą bendrąją tvarka.Tarybos sprendimais nustatytas teisinis reglamentavimas taip pat prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisei laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, kadangi nustatant rinkliavas ir nenumatant protingų alternatyvų, bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis žinodamas apie tokį teisinį reglamentavimą, net ir norėdamas pasirinkti savo gyvenamąją vietą tokiame būste, yra ribojamas nustatytos rinkliavos, o jau esami gyventojai gali būti priversti išsikelti iš savo gyvenamosios vietos.Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, dėl Tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 ir juo patvirtintų nuostatų (taip pat ir 2011 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 1-127 ir juo patvirtintų nuostatų) prieštaravimo Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintoms nuostatoms (konkrečiai įstatyme įtvirtintiems principams – bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principui). Gyventojų leidimo išdavimo tvarka (dėl gyventojo leidimo išdavimo tik vienam bute gyvenamąją vietą deklaravusiam asmeniui, o kitiems tokie leidimai neišduodami), pažeidžia atskirų savivaldybės gyventojų, kurie gyvena daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, prie kurių yra tik mokamos automobilių stovėjimo vietos, interesus. O bendruomenės ir atskirų aukščiau nurodytų savivaldybės gyventojų interesai nebuvo derinami (pvz. kaip tai gali būti daroma įtvirtinant tam tikras alternatyvas tuo atveju, kai yra išduodamas antrasis gyventojo leidimas statyti automobilį mokamoje stovėjimo vietoje ir pan.). Pastarųjų interesai statyti automobilius šalia gyvenamosios vietos iš vis buvo ignoruojami. Ginčo atveju Tarybos sprendimais nustatytas teisinis reglamentavimas visiškai suvaržo Pareiškėjų teises ir nepasiekia tokiu reglamentavimu siekiamų tikslų.Vis dėlto Tarybos priimtais sprendimais nustatytas teisinis reglamentavimas pažeidžia žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą. Gyventojai negali pilnavertiškai naudotis savo nuosavybe, pasiekti savo gyvenamąją vietą, tokiu būdu suvaržant jų teises ir laisves, taip pat pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte įtvirtintą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Be to, toks teisinis reglamentavimas neužtikrina tokiuose būstuose gyvenančių asmenų lygių galimybių, lyginant su asmenimis, kurie gyvena gyvenamuosiuose namuose, prie kurių stovėjimas nėra apmokestintas.Nustatytas teisinis rėžimas prieštarauja fundamentaliesiems teisės principams – teisingumo, protingumo, sąžiningumo, taip pat ir teisėtų lūkesčių principams, kadangi kitiems transporto priemonę bei teisę vairuoti turintiems asmenims, gyvenantiems viename bute, nepagrįstai ribojama teisė statyti automobilius šalia savo gyvenamosios vietos, neišduodant leidimo ir jiems. Taigi, pareiškėjai teismo prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (2011 m. liepos 13 d. pakeistas Sprendimu Nr. 1-127) teisėtumą.Visi aukščiau apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir pagrindai, kuriais remiantis keliamas klausimas dėl Tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 (taip pat ir 2011 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 1-127) teisėtumo, taikytini ir siekiant panaikinti Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 30-1249 ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui Didžioji g. 11, kadangi jie sukelia tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjams ir prieštarauja tiems patiems aukštesnės galios teisės aktams. Kadangi Administracijos direktoriaus įsakymu, patvirtintame Namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąraše leidimų skaičius nustatomas konkrečiam gyvenamajam namui (ginčo situacijoje namui Didžioji g. 11), o ne atskiriems butams, dėl šios priežasties Administracijos direktoriaus įsakymas pareiškėjų teises pažeidžia ir yra naikintinas būtent ta apimtimi, kuria nustatomas leidimų skaičius namui Didžioji g. 11, todėl tokiam reikalavimui pareikšti nėra būtini visų namo gyventojų įgaliojimai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime (t. II, b. l. 1-5) nurodomi iš esmės tie patys argumentai ir motyvai kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:
Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindai.Apeliaciniame skunde keliami visiškai nauji argumentai, neaptarti pirmosios instancijos teisme ir jais grindžiamas skundas. Įstatymas imperatyviai numato draudimą kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.). Atsižvelgiant į šias nuostatas darytina išvada, kad apeliacinis skundas dėl šios priežasties turėtų būti atmetamas. Argumentais, kad buvo suvaržyta ne tik pareiškėjų nuosavybės teisė, bet ir teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, jie pernelyg išplečia nuosavybės teisės sąvoką ir ją suabsoliutina. Nuosavybės teisė nėra absoliuti – kiekviena asmens teisė atitinka ir tam tikras pareigas, be to, asmuo, būdamas turto savininku privalo elgtis taip, kad nevaržytų kitų asmenų teisių, taigi manytina, kad pareiškėjai nepagrįstai praplečia nuosavybės teisės ribas, nepripažindami rinkliavos už automobilio stovėjimą teisėtumo. Ši rinkliava nustatyta teisėtai, ji niekaip netrukdo asmenims naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu bei laisvai rinktis gyvenamąją vietą. Sprendime, kurio teisėtumą prašo ištirti pareiškėjai, kaip tik ir laikomas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principo – remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 6 straipsnio 2 punktu, savivaldybės turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, todėl turi savo savitvarką ir savaveiksmiškumą pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu numatytos lengvatos gyventojams yra Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytos Savivaldybės tarybos diskrecijos teisės įgyvendinimas. Lengvatų nustatymas neįpareigoja Savivaldybės suteikti išskirtines sąlygas kiekvienam, to pageidaujančiam asmeniui. Analogiškai tas pasakytina ir apie teisingumo, protingumo bei sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principų laikymąsi. Atsižvelgiant į imperatyvią ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, darytina išvada, kad pareiškėjų prašymas ištirti 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ bei 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ teisėtumą yra nepagrįstas, nes remiamasi tik bendraisiais teisės principais ir teikiamas išplečiant nuosavybės teisės sąvoką. Administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008), todėl toks prašymas atmestinas. Ginčijamame Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintame namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąraše ir leidimų skaičiuje numatyta, kad namui Didžioji g. 11 skirtas maksimalus leidimų skaičius 15, sietinas su butų skaičiumi – VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, gyvenamajame name Didžioji g. 11 yra 15 butų. Laikytina, kad kiekvienam butui gyvenamajame name Didžioji g. 11 yra numatytas vienas leidimas automobiliui statyti ir šis leidimų skaičius sietinas su butų skaičiumi, todėl pareiškėjams papildomas leidimas negali būti išduotas, nes esant ribotam automobilių stovėjimo vietų skaičiui, didesnio leidimų skaičiaus išdavimas pareiškėjams kaip tik iškeltų pavienių privačių asmenų interesus ir pažeistų bendruomenės interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ ta apimtimi, kuri nustato išduodamų leidimų skaičių pastatui Didžioji g. 11 teisėtumo ir pagrįstumo, 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (2011 m. liepos 13 d. pakeistas sprendimu Nr. 1-127) teisėtumo bei įpareigojimo pareiškėjams išduoti leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu Didžioji g. 11.
Pareiškėjai tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde kelia minėtų teisės aktų teisėtumo klausimą, kadangi nesutinka su tuo, jog pagal šiuos teisės aktus Vilniaus miesto gyventojams, gyvenantiems atitinkamose miesto vietose (šiuo atveju senamiestyje), kuriose yra numatyta vietinė rinkliava už naudojimąsi mokamomis vietomis automobiliams statyti, išduodamų gyventojų leidimų skaičius ribojamas asmenų bei automobilių atžvilgiu.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 3.1 p. patvirtino Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatus (b. l. 56-62). Pagal šių nuostatų 25 punktą gyventojo leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienai transporto priemonei; jei tame pačiame daugiabučio namo bute (ar vieno buto name) gyvenamąją vietą yra deklaravęs daugiau kaip vienas asmuo, leidimas išduodamas tik vienam asmeniui, kuris pirmasis kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“, o kitiems asmenims leidimai neišduodami; leidimai neišduodami tiems asmenims, kurie deklaravo gyvenamąją vietą namuose, prie kurių yra kiemai, kur galima statyti transporto priemones.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ nusprendė pripažinti netekusiu galios minėtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“, patvirtino Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatus“ bei pavedė Administracijos direktoriui, be kita ko, patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių. Šiame sprendime išliko beveik analogiška nuostata (24 p.) dėl gyventojo leidimo išdavimo, pagal kurią leidimas išduodamas tik vienam asmeniui ir tik vienam automobiliui, o, jei viename bute gyvenamąją vietą deklaravę keli asmenys, leidimas išduodamas tik vienam iš jų, jų bendru sutarimu (b. l. 70-77).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“ patvirtino namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, pagal kurį namui Didžiojoje g. 11, Vilniuje, gali būti išduota 15 leidimų (b. l. 90-97).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 teisėtumo, ir teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl šio akto teisėtumo tikrinimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, priimdamas 2005 m. liepos 20 d. ginčijamą sprendimą Nr. 1-881, vykdė jam priskirtą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte aptartą funkciją nustatyti vietines rinkliavas bei kitas įmokas, bei kad pastarasis atitinka teisės doktrinoje įtvirtintus norminio teisės akto pažymius; jame įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų; adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ABTĮ 111 straipsnis numato šio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą ištirti šio norminio administracinio akto teisėtumą, kadangi prašymas grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais, kad sprendimas Nr. 1-881 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei bendriesiems teisės principams. Be to, pareiškėjų išdėstytos abejonės dėl sprendimo Nr. 1-881 galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams bei tam tikri atskiri samprotavimai dėl tokiu būdu įtvirtinto teisės naudotis savo nuosavybe suvaržymo, vertinti kaip nepagrindžiantys būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjų ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1249 „Dėl mokamų automobilių stovėjimo vietų rezervavimo tvarkos aprašo ir namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašo ir leidimų skaičiaus tvirtinimo“, yra individualus administracinis aktas, nes priimdamas šį sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgyvendino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 įvirtintą pavedimą patvirtinti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, tokiu būdu taikė jau galiojančias teisės normas, o ne sukūrė naujas, priimdamas vienkartį taikymo aktą individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. 30-1249 buvo priimtas nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų. Teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše numatytą gyvenamajame name Didžioji g. 11 butų (15) skaičių (b. l. 52-55), kiekvienam butui gyvenamajame name Didžioji g. 11 yra numatytas vienas leidimas automobiliui statyti.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju 2004 m. lapkričio 9 d. M. N. (pareiškėjos brolis), kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) Vilniuje, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pateikė prašymą bei reikiamus dokumentus dėl leidimo statyti automobilį išdavimo (b. l. 118–120) ir pastarajam toks leidimas buvo išduotas, teisingai bei pagrįstai nuspręsta, jog vadovaujantis 2005 m. liepos 20 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-881 25 punkto nuostatomis (Tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 1-127 24 p. nuostatomis), teisė gauti gyventojo leidimą bute (duomenys neskelbtini) Vilniuje buvo įgyvendinta, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduoti pareiškėjams leidimus statyti automobilius šalia jų gyvenamosios vietos, adresu Didžioji g. 11, Vilniuje, pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.
Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjų minima nuosavybės teisė yra konstitucinė vertybė, tačiau pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Šiuo atveju atsakovas, pasinaudodamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo jam suteikta teise nustatyti vietines rinkliavas bei kitas įmokas, numatė vietinę rinkliavą už naudojimąsi mokamomis vietomis automobiliams statyti tam tikrose Vilniaus miesto vietose, tačiau įgyvendindamas Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punkte įtvirtintą savo diskrecijos teisę, kartu ginčijamu 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1249 numatė lengvatas gyventojams, kurių kiemuose nėra galimybės statyti automobilių, tam, kad jie turėtų galimybę statyti automobilius prie savo gyvenamosios vietos ir taip įgyvendintų teisę į nuosavybę. Taigi, akivaizdu, jog tokia lengvata nėra varžoma ar ribojama šių gyventojų teisė į nuosavybę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepažeidžiamas ir lygiateisiškumo principas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; jos turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai). Šiuo atveju namo Didžioji g. 11, Vilniuje, gyventojai nėra toje pačioje padėtyje, kaip ir namų, prie kurių yra nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės ar kitos galimybės nevaržomai statyti automobilius, gyventojai. Vilniaus miesto senamiesčio gyventojai gyvena ypatingoje vietoje – į UNESCO paveldo kultūros sąrašą įrašytoje, visapusiškai saugomoje ir svarbioje ne tik Vilniaus miestui, bet ir Lietuvos valstybei vietoje. Dėl šios priežasties, siekiant išsaugoti jos istorinę reikšmę, autentiškumą bei unikalumą, numatyti tam tikri apribojimai automobilių eismui inter alia – vietinė rinkliava. Pabrėžtina, jog kitų Europos valstybių didžiųjų miestų vietos savivaldos institucijos taip pat yra numačiusios priemones, kuriomis saugo išskirtinę reikšmę turinčius objektus, juos apmokestindamos įvairiais būdais bei numatydamos tam tikras išimtis iš bendrų taisyklių. Todėl, kaip minėta, ypatingoje vietoje gyvenančių asmenų teisės naudotis savo nuosavybe nėra pažeidžiamos, kadangi būtent jiems šioje byloje ginčijamuose teisės aktuose numatytos lengvatos ir privilegijos (statyti automobilį apmokestintose senamiesčio vietose už 15 Lt metinį mokestį, naudojantis gyventojo leidimu), lyginant su kitais – ne senamiesčio gyventojais. Tokiu būdu šie gyventojai nėra diskriminuojami kitų Vilniaus miesto vietų gyventojų atžvilgiu.
Be to, pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakyme Nr. 30-1249 numatytą gyvenamajam namui Didžioji g. 11, Vilniuje, 15 leidimų skaičių siejant su gyvenamojo namo Didžioji g. 11, Vilniuje, butų skaičiumi (b. l. 52-55), užtikrinami objektyvumo, teisėtumo, teisingumo ir proporcingumo principai ta prasme, jog kitokia gyventojų leidimų išdavimo tvarka (atsižvelgiant į gyventojų prašymų, jų turimų automobilių skaičių ir kt.) sudarytų sąlygas to paties namo gyventojų nelygiateisiškumui, subjektyviai ir neapibrėžtai situacijai, kuomet leidimai būtų išduodami ne pagal vienodą tvarką, o pagal atitinkamų subjektų (gyventojų, miesto savivaldybės atsakingų darbuotojų ir kt.) pageidavimus ir subjektyvią nuomonę. Todėl, atsakovas neturėjo galimybės kitaip nustatyti namų, kurių gyventojams išduodami gyventojų leidimai, sąrašą ir leidimų skaičių, kaip tik siedamas su atitinkamo namo butų skaičiumi, ir taip užtikrindamas objektyviai pateisinamą lengvatų sistemą, taikomą minėtiems gyventojams.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų D. Z. ir I. N.-Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.