- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-25
- Bylos Nr.
- 2K-409/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Gintaras Goda, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutarties.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Iš V. Ž. priteista: R. L. 18 000 Lt, S. L. 18 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartimi nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato E. Staponkaus apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią, panaudodamas fizinį smurtą, ir bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą. Nustatytos šios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:
2007 m. rugsėjo 25 d., apie 23.00 val., sodo sklype ,,duomenys neskelbtini“, V. Ž., apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su T. P., D. R. ir A. J., dėl kurių 2009 m. gegužės 27 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, turėdamas vieningą tyčią žaginti ir seksualiai prievartauti nepilnametes R. L., gimusią 1991 m. spalio 19 d., ir S. L., gimusią 1992 m. rugsėjo 25 d., sodo namelyje, V. Ž., pareikalavęs iš R. L. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, vieną kartą smogė jai į veidą, šiai nugriuvus, V. Ž. ir D. R. sudavė nukentėjusiajai nenustatytą skaičių smūgių kumščiais į galvą, tokiu būdu palaužus jos valią, A. J. lytiškai santykiavo su R. L. prieš jos valią. Po to D. R., rankomis sugriebęs už R. L. galvos, prisitraukė ją ir prieš jos valią, smogdamas smūgius kumščiu į galvą, nugarą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Tuo pačiu metu T. P. lauke, panaudodamas jėgą, užkėlęs S. L. ant automobilio kapoto, po to pargriovęs ant žolės ir jėga nusivedęs į A. J. automobilį BMW, tris kartus kėsinosi nukentėjusiąją išžaginti, tačiau jam tai nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nesustandėjo varpa. Po to, S. L. išgirdus R. L. pagalbos šauksmus bei pačiai pradėjus šaukti, D. R. smogė kumščiu vieną kartą S. L. į veidą, du kartus į galvą, po to A. J., panaudodamas jėgą, sugriebęs S. L. už liemens, nusinešė ją į namelį, kur tuo metu T. P., smogdamas daugybinius smūgius kumščiais R. L. per galvą, nugarą, šonus, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią, o A. J. nustūmė S. L. ant lovos ir, tempdamas ją už plaukų, spausdamas rankomis kaklą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią. Tuo pat metu, T. P. pasitraukus nuo R. L., D. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. T. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, priėjęs prie namelyje buvusios S. L., prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to D. R., priėjęs prie S. L., prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Po to A. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, automobilyje BMW, nuplėšdamas drabužius, smogdamas vieną kartą S. L. į nugarą, lytiškai santykiavo prieš jos valią. Tuoj po to, tame pačiame automobilyje, D. R., reikalaudamas S. L. patenkinti jį oraliniu būdu, prieš nukentėjusiosios valią tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Tokiais savo veiksmais V. Ž., veikdamas kartu su bendrininkais, nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. 23.00 val. iki 2007 m. rugsėjo 26 d. 5.00 val. žagino bei seksualiai prievartavo nepilnametes nukentėjusiąsias: R. L., nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, ir S. L., nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą V. Ž. nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 2 dalies pažeidimų, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą (tarp jų ir V. Ž. teisinančius liudytojo A. J. teisme duotus parodymus), nepašalino prieštaravimų, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų neištaisė, be to, pats padarė esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad V. Ž. nukentėjusiųjų nežagino ir seksualiai neprievartavo, to net nesiekė, jo apskritai ilgą laiką nebuvo sodo namelyje, o apie tai, kad merginos buvo mušamos ir prievartaujamos, jis sužinojo iš S. L. grįžęs į namelį. Kad V. Ž. ilgą laiką nebuvo namelyje ar šalia jo, teisme patvirtino A. J. ir T. P.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. L. parodė, kad V. Ž. prieš ją naudojo ir psichologinę, ir fizinę prievartą. Kasatorius pažymi, kad R. L. parodymai, duoti įvairiose proceso stadijose, yra nenuoseklūs, skiriasi, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Prieštaravimai, kasatoriaus manymu, yra esminiai, todėl R. L. parodymai vertintini kritiškai. Be to, liudytojas A. J. teisme paneigė R. L. parodymus nurodydamas, kad tai jis, o ne V. Ž. sumušė ant lovos stovinčią R. L., kad ankstesnėje apklausoje jis apkalbėjo V. Ž., nes jie buvo susipykę. Tai, kad A. J. apkalbėjo V. Ž., matyti ir iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad neva V. Ž. prašė R. L. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, nors pati R. L. tokių aplinkybių nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas privalėjo apklausti A. J., nes jo parodymai turi esminės reikšmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymą apklausti A. J., taip pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatą, suvaržė nuteistojo V. Ž. teisę į gynybą. Nepagrįstai atmetęs V. Ž. teisinančius A. J. parodymus, neišnaudojęs galimybės panaikinti prieštaravimus tarp R. L. ir A. J. teisme duotų parodymų, teismas, kasatoriaus manymu, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai. Taip pat teismas netinkamai įvertino ir nukentėjusiosios S. L. parodymus, nes apie tai, kad V. Ž. grasino jai nušauti, nužudyti, nes ji sakiusi, kad praneš policijai, nukentėjusioji parodė tik daugiau negu po metų apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, šios aplinkybės daugiau niekas nepatvirtino.
Kartu kasatorius tvirtina, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog V. Ž. veikė kaip bendravykdytojas. Kasatorius nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog V. Ž. dalyvavo sodo namelyje surengtame pasilinksminime, kurio metu nukentėjusiosios jo pažįstamų buvo išžagintos, nėra pagrindas teigti, kad ir V. Ž. dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje kaip bendrininkas. Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog A. J., T. P., D. R. ir V. Ž. kokiu nors būdu būtų taręsi išžaginti nukentėjusiąsias, taip pat nenustatyta, kad V. Ž. būtų matęs, kaip nukentėjusiosios buvo žaginamos ar seksualiai prievartaujamos. Vienintelė R. L. parodė, kad sodo namelyje, tikėtina, V. Ž. norėjo ją išžaginti. Kasatorius nurodo, kad jeigu ir būtų galima tikėti šia nukentėjusiąja, kad V. Ž. norėjo ją išžaginti, tai ji dėl girtumo galėjo netinkamai įvertinti susidariusią situaciją ir gintis nuo, jos manymu, galimo žaginimo ar seksualinio prievartavimo. Liudytojas A. J. teisme nenurodė, kad V. Ž. ėmėsi kokių nors veiksmų prieš R. L., tačiau buvo apipiltas vandeniu ir mušamas paveikslu, dėl to pats A. J. ją sumušė. Kasatoriaus manymu, bylos medžiaga nustatyta, kad V. Ž. ilgą laiką nebuvo, o kai jis grįžo, tai nusikalstami jo pažįstamų veiksmai jau buvo pasibaigę ir jis prie jų prisidėti negalėjo. Tai patvirtina ir S. L. parodymai, kad jas žaginant ir prievartaujant V. Ž. sodo namelyje nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad V. Ž. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, jie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Byloje esantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo atmestini, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, įrodymų vertinimas ir jais grindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad nuosprendyje būtų išdėstyti išsamūs ir logiški įrodymų vertinimo motyvai. Šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Teismas, spręsdamas V. Ž. kaltės klausimą, rėmėsi įrodymų visuma. Vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl kai kurių prieštaravimų tarp jų pirminių parodymų ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nelaiko esminiais. Teismas atsižvelgė į nukentėjusiųjų amžių, jų emocinę būklę, seksualinės prievartos epizodų ir nusikaltėlių skaičių, ilgą nusikalstamos veikos trukmę, todėl teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad apklausiamos iš karto po įvykio nukentėjusiosios dėl patirto streso davė ne visai išsamius parodymus drovėdamosios tiksliai nupasakoti visas prieš jas atliktų nusikalstamų veikų aplinkybes. Vėlesnių apklausų metu, prisiminusios daugiau įvykio detalių, nukentėjusiosios davė tikslesnius ir išsamesnius parodymus. Išanalizavęs nukentėjusiųjų parodymus, teismas nusprendė, kad jie atitinka ir papildo vieni kitus ir tarpusavyje neprieštarauja. Atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra išsamūs ir nepakitę, teismas pripažino nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tinkamus įrodinėjimui ir jais rėmėsi nuosprendyje. Ta aplinkybė, kad teismas nepatikėjo nuteistojo V. Ž. paaiškinimais ir kitų nusikaltimo bendrininkų parodymais apie jo vaidmenį nusikaltime, nėra pagrindas abejoti nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išanalizavęs bylos medžiagą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo V. Ž. veika atitinka BK 149 straipsnio 3 dalies, 150 straipsnio 3 dalies požymius. Teismas pripažino, kad nuosprendyje buvo teisingai įvertinti bylos duomenys, o nuteistojo kaltė pagrįsta jų visetu. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Šios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl nukentėjusios R. L. parodymų patikimumo. Teismo posėdyje apklausęs nukentėjusiąją R. L., apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl jos parodymų patikimumo ir jų vertinimo.
Atsiliepimas
Prokurorė atsiliepime nurodo, kad taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai, nes atsisakė išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą ir taip pažeidė nuteistojo teises į gynybą, nes atsisakė į teismo posėdį iškviesti ir kaip liudytoją apklausti kitoje byloje už tą patį nusikaltimą nuteistą A. J.. Tenkindamas proceso dalyvių prašymą, apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją A. L. ir nukentėjusiąsias. Išnaudojus visas galimybes, į teismo posėdį pavyko iškviesti ir apklausti tik R. L.. Teismui nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, nuteistojo V. Ž. gynėjas raštu pateikė prašymą apklausti kaip liudytoją A. J., nes, pasak gynėjo, šio liudytojo ir nukentėjusios R. L. parodymuose yra nepašalintų esminių prieštaravimų. Prašymą apeliacinės instancijos teismas apsvarstė ir nutarė atmesti. Prašymo nepatenkinimas nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos nuteistojo teisės į gynybą ir kad teismas nesiėmė visų priemonių objektyviai tiesai byloje nustatyti. V. Ž. nagrinėjamoje byloje nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias įvykdė bendrininkų grupe kartu su A. J., T. P. ir D. R.. Pastarieji už šį nusikaltimą nuteisti kitu nuosprendžiu. Apklausti V. Ž. byloje šie nuteistieji parodymus, duotus savo byloje, pakeitė. Akivaizdu, kad nuteistieji, siekdami suklaidinti teismą ir padėti išvengti V. Ž. baudžiamosios atsakomybės, tyčia davė neteisingus parodymus apie jų pačių ir V. Ž. padaryto nusikaltimo aplinkybes. Teismai šių asmenų parodymus pripažino aiškiai prieštaringais ne tik nukentėjusiųjų parodymams, bet ir tarpusavyje. Dėl nuteistųjų A. J., T. P. ir D. R. parodymų motyvuotai pasisakyta teismų sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji, savo anksčiau duotus parodymus pakeisdami V. Ž. naudai, faktiškai išreiškė suinteresuotumą ir neobjektyvumą, norėdami padėti šiam išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. J. parodymai pirmosios instancijos teisme apie nuteistojo V. Ž. vaidmenį nusikaltime prieštarauja jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagal jam pačiam pareikštą kaltinimą, taip pat nukentėjusiųjų parodymams. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė jais nesiremti sprendžiant V. Ž. kaltės klausimą. Akivaizdu, kad kasatoriaus nepasitenkinimas apeliacinės instancijos teismo sprendimu atmesti jo prašymą pakartotinai apklausti A. J. yra susijęs ne su tikslu nustatyti objektyvią tiesą byloje, bet siekiant sukelti abejones nukentėjusiosios R. L. parodymų patikimumu. Abiejų nukentėjusiųjų parodymai byloje buvo išsamiai išanalizuoti pirmosios instancijos teisme ir tinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs R. L., pripažino jos parodymus patikimais, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai.
Prokurorė atsiliepime nurodo, kad V. Ž. pagrįstai pripažintas nusikaltimų bendrininku. Teismų praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris, darydamas nusikaltimą, naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar tokiais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju ar jį seksualiai prievartavo. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir seksualiai neprievartavo. Taigi, nors V. Ž. su nukentėjusiomis lytiškai nesantykiavo ir seksualiai jų neprievartavo, tačiau, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, palaužė nukentėjusiųjų pasipriešinimą ir taip bendrininkavo kitiems nuteistiesiems žaginant ir seksualiai prievartaujant nukentėjusiąsias.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų vertindami įrodymus, dėl to bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes V. Ž. nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nepadarė. Susipažinusi su kasaciniu skundu ir bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde dėstomų faktų ir išvardytų BPK pažeidimų pagrindas yra nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti A. J., T. P. ir D. R. (asmenys, kitu nuosprendžiu nuteisti už tuos pačius nusikaltimus), kaltinamasis V. Ž., nukentėjusiosioms neatvykus, perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, paskelbti kiti byloje surinkti duomenys ir padaryta išsamiai motyvuota išvada, kad V. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Įvertinęs A. J. teisme duotus parodymus, taip pat jo parodymus, duotus byloje, kurioje jis buvo kaltinamasis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jie permainingi ir tendencingi, duoti turint tikslą padėti V. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiųjų amžių, padarytos veikos aplinkybes (ilgą nusikalstamų veiksmų trukmę, didelį tas veikas dariusį asmenų skaičių ir kt.) ir dėl to sukeltą stresą, padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymuose esantys nesutapimai visiškai suprantami, be to, didžioji dalis informacijos išliko ta pati, pakeitimai ir papildymai yra išsamūs, aiškūs ir logiški, atitinkantys kitą bylos medžiagą, taip pat atitinka tarpusavyje bei vieni kitus papildo. Todėl teismas sprendė, kad tie nesutapimai nelaikytini prieštaravimais, kuriuos reikėtų šalinti.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiąją R. L., susipažinti pareikalavo A. J., T. P. ir D. R. baudžiamąją bylą. Taigi nuteistasis V. Ž. turėjo galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajai R. L. ir taip aiškintis svarbias jam aplinkybes. Šios instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo gynėjo iš esmės analogišką skundą, patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų. Nenustatyta, kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nutarė A. J. neapklausti, šis sprendimas iš tiesų nemotyvuotas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad A. J. buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, nėra teisinio pagrindo teigti, jog taip padarytas esminis BPK pažeidimas ar suvaržyta V. Ž. teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su A. J. parodymų, duotų nagrinėjant V. Ž. baudžiamąją bylą, vertinimu, t. y. kad jis, pakeisdamas parodymus V. Ž. naudai, siekė padėti išvengti jam baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismas pažymėjo, kad A. J. (taip pat ir T. P.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant jo paties baudžiamąją bylą, atitinka nukentėjusiosios R. L. parodymus apie V. Ž. prieš ją panaudotą smurtą ir paneigia V. Ž. parodymus, kad žaginant ir prievartaujant nepilnametes jis nedalyvavo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių BPK pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog V. Ž. veikė kaip bendravykdytojas, nes jis nukentėjusiųjų nežagino ir seksualiai neprievartavo, be to, byloje nėra duomenų apie išankstinį susitarimą išžaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiąsias, nepagrįsti.
Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad V. Ž., reikalaudamas tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, grasino, naudojo intensyvų fizinį smurtą prieš nepilnametę R. L., taip palauždamas nukentėjusiosios valią, be to, buvo sodo namelyje, kai nepilnametės nukentėjusiosios buvo žaginamos ir seksualiai prievartaujamos kitų asmenų, ir neprieštaravo bendrininkų veiksmams. Teismų praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir seksualiai neprievartavo. Nors nukentėjusiosios neparodė, kad V. Ž. jas žagino ar seksualiai prievartavo, tačiau iš jų parodymų akivaizdu, kad V. Ž. savo veiksmais (fiziniu smurtu ir grasinimais) dalyvavo palaužiant nukentėjusiųjų valią, t. y. taip bendrininkavo kitiems nuteistiesiems žaginant bei seksualiai prievartaujant nukentėjusiąsias. Todėl darytina išvada, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis, 150 straipsnio 3 dalis – V. Ž. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus kasacinį skundą atmesti.