Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui G. V. dėl priteisto išlaikymo pakeitimo ir vaiko gydymo išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pasikeitus objektyvioms aplinkybėms ir išaugus nepilnametės dukters pagrįstiems poreikiams, priteistas 400 Lt dydžio išlaikymas vaikui nebeatitinka CK 3.192 str. 2 d. nuostatų, todėl CK 3.201 str. 1 d. pagrindu priteistas išlaikymas padidintinas. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.461 str. 2 d. vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Kadangi nuo 2013-01-01 minimali mėnesio alga yra 1000 Lt, tai nepilnametei dukrai teiktino išlaikymo dydis turi būti padidintas iki 1000 Lt per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, teismas padidino iš atsakovo priteistą išlaikymą iki 500 Lt.

Teismas padarė išvadą, jog preliminari odontologinio gydymo kaina nagrinėjamojoje byloje sudaro 8 000 Lt, todėl priteisė iš atsakovo 4000 Lt dydžio odontologinio gydymo išlaidas. Pažymėjo, kad gydymo kaštus gali sąlygoti daugybė objektyvių aplinkybių, todėl pateiktas gydymo planas yra vertintinas kaip preliminarus. Ieškovės pateiktame gydymo plane nurodyta kaina, nėra paremta mokėjimo už gydymo paslaugas patvirtinančiais įrodymais (kvitais, čekiais, mokėjimo pavedimais ir pan.), todėl ieškovės pateikti įrodymai nesudaro pagrindo tiksliam ir faktiškam patirtų odontologinio gydymo išlaidų dydžio nustatymui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

ieškovė teigia, kad dėl rūpesčių ir užimtumo nespėjo pateikti mokėjimo kvitų prie gydymo įstaigos sudaryto gydymo plano, kurie patvirtintų jos dalies mokėjimus pagal grafiką. Nurodo, kad gydymo kainos nebereikia nustatinėti ar įrodinėti, nes tai padarė pirmos instancijos teismas. Teismas pats aiškinosi analogiško gydymo kainas kitose odontologinėse klinikose, tačiau pažymėtina, kad dėl specifinės smilkinio apatinio žandikaulio sąnario disfunkcijos, tik UAB „Dens inspiration“ Vilniuje atlieka reikalingą gydymą.Teismas pagrįstai vadovavosi teisės normomis, kurios įtvirtina dar vieną papildomą teisinį pagrindą vaiko sveikatai ir gerovei užtikrinti – prireikus priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas. Atsakovas painioja dvi skirtingas sąvokas: išlaikymą ir vaiko gydymo išlaidas. Jos nėra tapačios ir nepakeičia viena kitos, yra visiškai skirtingos teisinės prigimties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimu atsakovas pripažintas šalių dukters Gintarės tėvu ir tarp ieškovės ir atsakovo teismo patvirtinta taikos sutartimi atsakovas įsipareigojo teikti išlaikymą dukrai po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės (b. l. 27)

Tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus reglamentuoja CK 3.192 str. Pagal šio straipsnio 2 d. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti išlaikymo dydį (formą) (CK 3.201 str.). Pagal CK 3.201 str. išlaikymo dydis gali būti keičiamas, jeigu iš esmės pasikeičia šalių turtinė padėtis arba atsiranda papildomos vaiko priežiūros išlaidos. Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t.y. kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, o esant galimybei, ir papildomas išlaidas. Vadovaujantis LR CK 3.3 str. 1 d. nustatytas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, jog teismas priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, pirmiausia privalo atsižvelgti į vaiko interesus, o abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesais.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas, kad nuo tėvystės pripažinimo (nuo 2005 m.), vaikui augant, šalių nepilnamečio vaiko poreikiai padidėjo, atsirado papildomų ugdymo ir laisvalaikio išlaidų (b.l. 10-14). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo skundo argumentu, jog būtinosios gydymo išlaidos įskaitytinos į teismo priteistą padidintą vaiko išlaikymo mokėjimą. Pažymėtina, kad dėl per aštuonerius metus pasikeitusios ekonominės situacijos bei kadangi šalių dukra paaugo, padidėjo ir kitos vaiko išlaikymo išlaidos (išlaidos maistui, rūbams ir pan.), dėl ko ankstesniu teismo sprendimu priteista išlaikymo suma (400 Lt per mėnesį) tapo nepakankama būtiniems vaiko poreikiams patenkinti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas padidinti iš atsakovo priteisto išlaikymo dydį neįskaitant būtinų odontologinio gydymo išlaidų.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su iš jo priteista 4000 Lt dukters gydymo išlaidų suma, nes mano, jog pirmosios instancijos teismas jau padidino išlaikymo dydį periodinėmis išmokomis iki 500 Lt ir taip pat pakeitė išlaikymo formą, priteisdamas ne tik kas mėnesį mokamas periodines išmokas, bet ir konkrečią pinigų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant ir taikant CK 3.201 str. nuostatas dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo turi būti atsižvelgiama į minėtą CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Todėl teismas nėra saistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir savo iniciatyva gali priteisti išlaikymą tokia forma, kurios nėra nurodyta ieškinio reikalavime. Be to, kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismas esant būtinybei gali priteisti išlaikymą keliomis CK 3.196 str. 1 d. įtvirtintomis formomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-495/2009). Todėl apelianto argumentas, jog bylą nagrinėję teismas nepagrįstai priteisė dvigubą išlaikymą (periodinėmis išmokomis ir konkrečia pinigų suma), yra nepagrįstas, nes priteisiamo išlaikymo formų derinimas sudaro prielaidas efektyviausiu būdu užtikrinti vaiko interesus (CK 3.3 str. 1 d.). Taigi, vienkartine pinigų suma yra atlyginamos papildomos laikino pobūdžio, nekasdienės gydymo išlaidos, jos yra būtinos vaikui, kuriam diagnozuota smilkininio apatinio žandikaulio sąnario disfunkcija (b.l. 9) ir kurios, vaikui pagijus, nebebus patiriamos, be to, jos būtinos dabar, o ne kada nors ateityje. Periodinis išlaikymas šių išlaidų nepadengia, todėl jos gali būti priteisiamos tvirta pinigų suma greta kasdienio išlaikymo periodinėmis išmokomis. Todėl kolegija konstatuoja, kad kadangi šalys turi dalyvauti jų vaiko išlaikyme lygiomis dalimis, apeliantas privalo padengti ½ ieškovės papildomų vaiko gydymo išlaidų, t.y. 4 000 Lt (CK 3.192 str.3 d.). Juolab, kad apeliantas neginčijo fakto, jog dukrai yra reikalingas gydymas ir jis sutiko padengti 2000 Lt gydymo išlaidų.

Kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog priteista 4000 Lt suma už dukters gydymo išlaidas yra neprotinga ir nelogiška. Iš odontologijos klinikos UAB „Dens inspiratios“ pažymos matyti, kad ieškovė 2012 m. gegužės 17 d. už gydymo paslaugas jau sumokėjo 5 936 Lt ir įsipareigojo visą sumą sumokėti dalimis, kas mėnesį po 528 Lt, iki 2013 m. liepos 20 d. (b. l. 8), o 2013 m. kovo 12 d. ieškovė patvirtino, kad patirtas gydymo išlaidas jai liko mokėti dar 5 mėnesius (b.l. 80). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog apeliantas vienas augina dukrą, kuri ketina studijuoti Anglijoje, dukters motina gyvena užsienyje ir prie dukters išlaikymo neprisideda, todėl dukters išlaikymo išlaidos tenka vienam atsakovui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos dukters odontologinio gydymo išlaidos yra pagrįstos bylos įrodymais, nėra per didelės, atsakovas priešingų įrodymų į bylą nepateikė ir ieškovės nurodytų aplinkybių nepaneigė, todėl nėra pagrindo sutikit su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog priteistas gydymo išlaidų dydis nėra įrodytas. Išlaidų pagrįstumą taip pat patvirtina į bylą pateikti kainynai kitose odontologinėse klinikose (b.l. 62-65). Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dar labiau mažinti priteistą 8000 Lt sumą už smilkininio apatinio žandikaulio sąnario disfunkcijos gydymą, su juo susijusių procedūrų išlaidų bei būsimų gydymo išlaidų nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo, kad nėra numatyta regresinio reikalavimo teisė vienam iš tėvų, kuris savo iniciatyva teikė didesnį išlaikymą vaikui. CK 6.50 str. numatyta, jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-39/2010). Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Todėl apelianto argumentas, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį dėl patirtų išlaidų, nes savo iniciatyva teikė vaikui didesnį išlaikymą, yra nepagrįstas.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.