Kauno apygardos teismo nutartis

2014-06-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-245-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-16
Bylos Nr.
1A-62-245-2014
Teisminio proceso Nr.
1-01-2-00004-2011-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis (pirm.), Evaldas Gražys, Gytis Večerskas
Kaltinamasis
L. M., G. M.
Advokatai
Diana Višinskienė
Kategorijos

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-245-2014

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00004-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13; 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Evaldo Gražio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Jūratei Vaškevičiūtei, Žanetai Misiūnienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorams Genei Ramanauskienei, Laimonui Petreikiui, išteisintiesiems L. M. ir G. M., gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 189¹ str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

G. M. išteisintas pagal BK 189¹ str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p);

teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ str. 1 d., padarymu, tai yra tuo, kad ji kartu su vyru G. M. bendros jungtinės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnį negu 500 MGL (65,000 Lt) vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, o būtent:

ji kartu su vyru G. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo žemės sklypą, 0,6500 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), kurį jie įgijo 2005-08-12 pirkimo-pardavimo sutartimi už 200 000 litų, žinodama, kad jie šio sklypo įsigijimui neturėjo pakankamai teisėtą pajamų;

ji kartu su vyru G. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį jie įsigijo 2007-03-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 223 000 litų, šio gyvenamojo namo, ūkio pastato rekonstrukcijos, statybos ir remonto bei kitiems žemės sklypo darbams 2009 metais išleido 60 546 litų, 2010 metais - 15 818 litų, taip pagerindami įsigyto žemės sklypo su statiniais vertę, žinodama, kad jie šio sklypo su statiniais įsigijimui, rekonstrukcijai, statybai ir remontui neturėjo pakankamai teisėtų pajamų;

ji kartu su vyru G. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. laidos, VIN kodas (duomenys neskelbtini), kurį jie įsigijo 2008-12-30 pirkimo-pardavimo sutartimi už 70 000 litų, žinodama, kad šio automobilio įsigijimui jie neturėjo pakankamai teisėtų pajamų.

G. M. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ str. 1 d., padarymu, tai yra tuo, kad jis kartu su žmona L. M. bendros jungtinės nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo didesnį negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, o būtent:

jis kartu su žmona L. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo žemės sklypą, 0,6500 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), kurį jie įgijo 2005-08-12 pirkimo-pardavimo sutartimi už 200 000 litų, žinodamas, kad jie šio sklypo įsigijimui neturėjo pakankamai teisėtų pajamų;

jis kartu su žmona L. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį jie įsigijo 2007-03-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 223 000 litų, šio gyvenamojo namo, ūkio pastato rekonstrukcijos, statybos ir remonto bei kitiems žemės sklypo darbams 2009 metais išleido 60 546 litų, 2010 metais – 15 818 litų, taip pagerindami įsigyto žemės sklypo su statiniais vertę, žinodamas, kad jie šio sklypo su statiniais įsigijimui, rekonstrukcijai, statybai ir remontui neturėjo pakankamai teisėtų pajamų;

jis kartu su žmona L. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėjo automobilį „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. laidos, VIN kodas (duomenys neskelbtini), kurį jie įsigijo 2008-12-30 pirkimo-pardavimo sutartimi už 70 000 litų, žinodamas, kad šio automobilio įsigijimui jie neturėjo pakankamai teisėtų pajamų.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu L. M. ir G. M. iš jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 189¹ str. 1 d. išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendį, kuriuo išteisinti L. M. ir G. M., dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje - L. M. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 100 (vieno šimto) MGL (13000 Lt) dydžio baudą; konfiskuoti L. M. priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo 0,6500 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); konfiskuoti L. M. priklausančią 1/2 dalį turto (visa suma 299 364 litų) už kartu su vyru G. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėto žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), Kaune (registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį jie įsigijo 2007-03-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 223000 litų, parduoto 2010-12-27 pirkimo pardavimo sutartimi I. B. ir šio gyvenamojo namo, ūkio pastato rekonstrukcijos, statybos ir remonto bei kitiems žemės sklypo darbams 2009 metais išleistus 60546 Lt, 2010 metais - 15818 Lt įsigyto žemės sklypo su statiniais vertės pagerinimui; konfiskuoti L. M. priklausančią 1/2 dalį automobilio „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. laidos, VIN kodas (duomenys neskelbtini); G. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 100 (vieno šimto) MGL (13000 Lt) dydžio baudą; konfiskuoti G. M. priklausančią 1/2 dalį žemės klypo 0,6500 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio(duomenys neskelbtini); konfiskuoti G. M. priklausančią ½ dalį turto (visa suma 299364 Lt) už kartu su žmona L. M. bendros jungtinės nuosavybės teise turėto žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), Kaune (registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį jie įsigijo 2007-03-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 223000 Lt, parduoto 2010-12-27 pirkimo pardavimo sutartimi I. B. ir šio gyvenamojo namo, ūkio pastato rekonstrukcijos, statybos ir remonto bei kitiems žemės sklypo darbams 2009 metais išleistus 60546 Lt, 2010 metais–15 818 Lt įsigyto žemės sklypo su statiniais vertės pagerinimui; konfiskuoti G. M. priklausančią 1/2 dalį automobilio „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. laidos, VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad iki BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. gruodžio 11 d., nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai buvo reglamentuojami civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 straipsniai), todėl L. M. ir G. M. baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą kilti negalėjo ir negali, kadangi įstatymas, kriminalizuojantis šią veiką, kaltinime nurodytu metu, t.y.: 2005-08-12 žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini); 2007-03-28 žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2008-12-30 automobilio „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo bei jų atstatymo metu dar negaliojo, ir jiems inkriminuotos veikos padarymo metu nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio. Apylinkės teismas neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimo Nr. 38 išaiškinimo, jog nusikaltimo padarymo laikas yra veikos (veikimo ar neveikimo) padarymo laikas, nepriklausomai nuo to, kada kilo pasekmės, kad jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o pasekmių atsiradimo metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 189¹ str. 1 d. būtinos tokios keturios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL; 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise turi po 2010-12-11. Teismas nuosprendyje nurodė, kas patvirtinta ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, aplinkybes dėl kaltinamajame akte nurodyto turėto L. ir G. M. turto vertės ir įsigijimo aplinkybių ir konstatavo tą faktą, kad tokį turtą 2010-12-11 jie turėjo. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kurie teisme pripažintini įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kaltinamieji L. M. ir G. M. neturėjo teisiniu, teisėtu būdu gautų pajamų, pagrįstų dokumentais, patvirtinančiais kaltinamajame akte nurodyto turto turėjimą 2010-12-11. Kadangi BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), bet už jo turėjimą (būseną), jie pripažintini kaltais, nes BK 189¹ str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra trunkamasis ir kvalifikuojamas nepriklausomai nuo to, kada asmuo pradėjo daryti tokį nusikaltimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamajame posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji Lilija ir G. M. bei jų advokatė prašė skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Siekiant asmenį nuteisti už neteisėtą praturtėjimą, BK 189¹ straipsnyje įtvirtinta teisės norma reikalauja keturių būtinų sąlygų visumos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė turi viršyti 500 MGL; 3) asmuo privalo žinoti arba galėti ir turėti žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise asmuo turi po 2010-12-11. Kaltinimas L. M. ir G. M. pateiktas dėl trijų turimų objektų: 1) žemės sklypo 0,6500 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), kurį jie įgijo 2005-08-12 pirkimo-pardavimo sutartimi už 200 000 litų; 2) žemės sklypo su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį jie įsigijo 2007-03-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 223 000 litų, šio gyvenamojo namo, ūkio pastato rekonstrukcijos, statybos ir remonto bei kitiems žemės sklypo darbams 2009 metais išleido 60 546 litų, 2010 metais - 15 818 litų; 3) automobilio „BMW 740“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. laidos, VIN kodas (duomenys neskelbtini), kurį jie įsigijo 2008-12-30 pirkimo-pardavimo sutartimi už 70 000 litų, žinant, kad viso šio turto negalėjo įgyti teisėtomis lėšomis. Tai, kad išvardintas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso išteisintiesiems patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašai (T. 3, b. l. 69-71; 72-73; T. 4, b. l. 109). Minėto turto vertė gerokai didesnė nei 500 MGL (65 000 Lt) ir jis turimas po 2010-12-11 įsigaliojusio BK 189¹ str.

Pirmosios instancijos teismas L. M. ir G. M. išteisino remdamasis vien ta aplinkybe, kad veika padaryta dar iki BK 189¹ str. įsigaliojimo, todėl jiems inkriminuotos veikos padarymo metu nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio. Apylinkės teismas nurodė, kad jei veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o pasekmių atsiradimo metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Ši taisyklė patvirtinta atitinkamais Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatomis. Vis dėlto, išteisinti asmens remiantis tik šia įstatymo galiojimo taisykle nepakanka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama analizuojamo straipsnio dispoziciją, nurodė, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas įstatymo taikymą susiejo su normoje minimo turto turėjimu, bet ne su įgijimu. BK 189¹ str. suformuluota nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, jos padarymo laikas – visas laikas, per kurį ji buvo daroma, kvalifikavimą lemia jos nutraukimo laikas (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-93/2014). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju privalo koncentruotis į aukščiau nurodytą trečiąją būtiną atsakomybei kilti sąlygą - išsiaiškinti, ar išteisintieji žinojo ar galėjo ir turėjo žinoti, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi turto įgijimo pagrindas turi sietis su įstatymo uždrausta veikla.

Žemesnės instancijos teismas

Baudžiamasis įstatymas teisėtų pajamų sąvokos aiškiai neapibrėžia – tai iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne (BK 190 str. 2 d.). Tačiau logiškai vertinant, neapskaitytos jos gali būti tik tada, kai to imperatyviai nereikalauja teisės aktai. Vis dėlto, teismas negali remtis pavieniais įrodymais, privalo analizuoti surinktų įrodymų visumą, todėl nenukrypstant nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos, atsižvelgtina į turto savininkų ir jų šeimos narių gyvenimo būdą, turto įsigijimo aplinkybes, darbinės veiklos pobūdį, stažą, turimus verslus, įtrauktas/neįtrauktas į apskaitą pajamas, paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-48/2014). Nei L. M., nei G. M. savo kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Jų parodymuose esminių prieštaravimų nėra, jie pakankamai nuoseklūs. Savo turimą turtą jie grindė tuo, kad visą gyvenimą sąžiningai dirbo, taupiai gyveno, be to, nurodė konkrečias sumas, kurias jiems dovanojo tėvai bei dukra, taip pat nurodė paveldėtą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti atitinkamai 2005 m., 2007 m. ir 2008 m., kai neteisėto praturtėjimo norma dar negaliojo, todėl teismas nereikalauja konkrečių dokumentų, pagrindžiančių turimo turto teisėtomis pajamomis vertę.

Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) specialisto išvados Nr. AU20-2 matyti, kad atlikus L. M. ūkinę-finansinę veiklos analizę, apskaičiuota, kad Mokėtoja 2005-2010 m. į biudžetą nesumokėjo 91 012 litų gyventojų pajamų mokesčio ir 3 633 litų privalomojo socialinio draudimo mokesčių, viso 94 645 litus. Mokėtoja nuo 1993-11-01 dirba AB „Kauno Baltija“, pridėtinės vertės mokesčių mokėtoja neįregistravusi, individualios veiklos pagal pažymą neįregistravusi, verslo liudijimų įsigijusi nebuvo (T. 5, b. l. 162-169). Iš Kauno apskrities VMI specialisto išvados Nr. AU20-1 matyti, kad atlikus G. M. ūkinę-finansinę veiklos analizę, apskaičiuota, kad Mokėtojas 2005-2010 m. į biudžetą nesumokėjo 64 011 litų gyventojų pajamų mokesčio ir 4 248 litus privalomojo socialinio draudimo mokesčių, viso 68 259 litus. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2003-01-02 iki 2009-01-30 dirbo UAB „Norta“, nuo 2009-02-01 darbo sutarčių nebuvo sudaręs, pridėtinės vertės mokesčių mokėtoju neįsiregistravęs, individualios veiklos pagal pažymą neįregistravęs, verslo liudijimų įsigijęs nebuvo (T. 5, b. l. 170-175). Teismas pažymi, kad asmuo, nusprendęs nemokėti mokesčių, pažeidžia teisingumo principą ir sąmoningai pasirenka nelygybę kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Pajamų mokestis, kaip ir kiti mokesčiai, nustatyti įstatymų leidėjo, yra skirtas valstybės kasdienių būtinųjų funkcijų užtikrinimui bei įvairaus pobūdžio socialinių paslaugų gyventojams teikimui. Tačiau tam sureguliuoti gali būti taikomi mokestinius, finansinius, civilinius santykius reglamentuojantys teisiniai instrumentai, o ne baudžiamoji atsakomybė, kuri yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė, ginanti visuomenę nuo šiurkščiausių ir pavojingiausių teisinės tvarkos pažeidimų.

Išteisintųjų gynėja nurodo, kad minėtos specialisto išvados daugiausia remiasi ne dokumentais apie L. M. ir G. M. gyvenimo pajamas ir išlaidas, o tikėtinais skaičiais. Skaičiavimai atlikti remiantis duomenimis apie darbines pajamas tik nuo 1993 m., todėl šios išvados negali būti laikomos patikimomis. Tačiau galimybę sukaupti didelės vertės papildomą turtą iki 1993 m. paneigia pačių išteisintųjų parodymai. Abu patvirtino, kad iš pradžių, po santuokos sudarymo (1977 m.), gyveno labai kukliai, savo nuosavo būsto neturėjo, gyveno pas G. M. tėvus. Paskui tėvai išnuomojo butą, kuriame jie gyveno apie penkis metus. Tada gavo kooperatinį butą, kurio pirmam įnašui pinigus davė taip pat tėvai. Šį butą pamažu išsipirko ir jame gyvena iki šiol. Be to, išteisintieji augino du vaikus, visą laiką juos rėmė L. M. tėvai, tad šiuo laikotarpiu didelių santaupų sukaupimas nėra tikėtinas. Didesnės pajamos galėjo atsirasti tik po G. M. tėvų mirties šiam paveldėjus jų turtą – butą. Iš 1998-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad G. M. parduoda, o J. K. perka butą, unikalus Nr. 19/968-0196-01-4:0018 Partizanų g. 28-18, Kaune už 34 624 litus, gautų pinigų nedeklaravo. Be to, kaip palikimas gautas garažas, kurį pardavus gauti 2000 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos (1792 akcijos – vienos vertė 1 litas), 25 vnt. auksinių rusiškų monetų, kurias pardavus gavo apie 12 000 Lt, bei 30 000 JAV dolerių, kurie taip pat nebuvo deklaruoti. Apie 6-7 metus ji važinėjo į Lenkiją, perpardavinėjo prekes, tokiu būdu galėjo užsidirbti apie 60 000-70 000 litų, 20 000 JAV dolerių bei apie 25 000 litų jai davė jos tėvai A. D. ir A. D. (T. 3, b. l. 87). A. D. tvirtino dukrai davusi daugiau - apie 70 000 JAV dolerių (T. 1, b. l. 71-73), abu su vyru pažymėjo, kad dukros šeimai atiduodama ir A. D. pensija. Iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriaus pažymos Nr. 67D-216 matyti, kad A. D. nuo 1997-01-01 iki 2011-01-31 išmokėtos išmokos sudaro 83 605,96 Lt (T. 2, b. l. 57-72). Visas šias aukščiau nurodytas sumas aukštesnysis teismas laiko pagrįstomis ir tikėtinomis, nors išteisintieji ir negalėjo pagrįsti jų konkrečiais dokumentais. Teismas vertina tai, kad L. M. tėvai turėjo gerai apmokamus darbus Kaliningrado laivyne, todėl galėjo per gyvenimą sutaupyti nurodytas sumas ir jas išėję į pensiją skirti dukros šeimai.

Kaip dar vieną pinigų šaltinį L. M. nurodo dukros V. A. (M.) duotus apie 65 000 - 70 000 litų, pinigų davimo faktą pirmos instancijos teisme patvirtino ir žentas A. A.. Tačiau iš V. A. metinių pajamų mokesčių deklaracijų (T. 1, b. l. 134) už 2005 m., 2006 m., 2007 m. bei 2008 m. matyti, kad jos gaunamos pajamos buvo nedidelės (apie 11 000-16 000 Lt per metus), tad tėvams skirti 70 000 litų ji neturėjo net teorinės galimybės. Pažymėtina tai, kad be paveldėto turto ir gautų dovanotų pinigų, jokių kitų civilinių sandorių nei L. M., nei G. M. nesudarė, t. y. nėra ėmę kreditų, paskolų, nėra duomenų, kad būtų kitaip finansiškai įsipareigoję tretiesiems asmenims.

L. M. teigia, kad už 0,65 ha žemės sklypą, pirktą 2005 m., realiai sumokėjo 60 000 litų, tik sutartyje nurodė 200 000 litų. Teismas tokiu paaiškinimu nesivadovauja. 2005-08-12 pasirašant sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, šalys išreiškė savo tikrąją valią, kurią oficialiai patvirtino savo parašais rašytiniame dokumente. Jokių duomenų, kad L. M. būtų buvusi suklaidinta ar apgauta nėra. Civilinių teisinių santykių šalys privalo fiksuoti esminę sandorio sudarymo sąlygą – kainą, tokią, kokia ji iš tiesų yra. Iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur) – tai bendrojo pobūdžio principas, kurio privalu laikytis sudaromo sandorio šalims. Išteisintosios pasisakymai apie daugiau nei tris kartus mažesnę sandorio sumą atmestini, teismas vadovaujasi rašytine bylos medžiaga – sutartimi, kurioje kaina už sklypą (duomenys neskelbtini), nurodyta 200 000 litų.

Iš UAB „Inreal“ turto vertės nustatymo pažymos Nr. 11/06-523 matyti, kad nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo ir ūkinio pastato 2010-12-26 dieną, esančio Kauno m. sav., Kauno m., (duomenys neskelbtini), atkuriamoji vertė buvo 622 718 Lt (T. 5, b. l. 31-88). Minėtoje pažymoje išaiškinta, kad atkuriamoji vertė – tai apskaičiuota pinigų suma (kaštai), kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti ar pastatyti (įrengti). Turto vertės skaičiavimai buvo atlikti naudojantis 2010 m. vidutinėmis statybinių medžiagų ir darbų kainomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovaujasi liudytojų A. A. (T. 1, b. l. 64-65), A. K. (T. 1, b. l. 66-67), I. B. (T. 1, b. l. 76-77), T. J. (T. 1, b. l. 78-79), J. A. (T. 1, b. l. 80-82), R. K. (T. 1, b. l. 83-85), R. D. (T. 1, b. l. 86-88), E. G. (T. 1, b. l. 89-90), G. S. (T. 1, b. l. 91-92), A. S. (T. 1, b. l. 93-95), G. M. (T. 1, b. l. 96-97), A. S. (T. 1, b. l. 98-99), R. G. (T. 1, b. l. 100-101), Rimvydo J. M. (T. 1, b. l. 104-105), A. Š. (T. 1, b. l. 106-107), D. Š. (T. 1, b. l. 108-109), K. S. (T. 1, b. l. 110-111), R. C. (T. 1, b. l. 112-113), R. T. (T. 1, b. l. 114-115), V. A. (T. 1, b. l. 116-117), V. N. (T. 1, b. l. 118-119), T. D. (T. 1, b. l. 120-121), S. G. (T. 1, b. l. 122-123), Žilvino J. G. (T. 1, b. l. 124-125), G. Č. (T. 1, b. l. 126-127), T. B. (T. 1, b. l. 128-129) parodymais, kurie atskleidžia kokie darbai buvo atlikti šiame name bei kas atsiskaitinėdavo už atliktus darbus. Išanalizavus nurodytų liudytojų parodymus matyti, kad įrengiant namą darbavosi pats G. M., jo žentas A. A., sūnaus L. M. pažįstami, kiti laisvai samdomi darbininkai. Ne visi asmenys už atliktus darbus imdavo pinigus (pvz. A. K.), kiti nurodė, kad jiems savininkai liko pilnai ar dalinai skolingi (pvz. I. B., T. J., G. M.). Už atliktus darbus paprastai atsiskaitydavo L. M., rečiau L. M.. Paminėtina ir tai, kad šio namo remontas vyko kelis metus, t. y. praktiškai nuo įsigijimo 2007-03-08 iki 2010 m., statybinės medžiagos buvo perkamos to laikotarpio kainomis, tuo tarpu turto vertinimo ataskaitoje remtasi tik vidutinėmis 2010 m. kainomis. Be to, čia nedirbo samdyti statybos įmonės darbuotojai, todėl teismas daro išvadą, kad turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta 622 718 Lt atkuriamoji turto vertė neatitinka realios tikrovės. Vis dėlto, nenustatyta, kad namas galėjo būti sutvarkytas ypač pigiai: visos statybinės medžiagos buvo perkamos iš statybinių prekių parduotuvių, naudotos medžiagos nebuvo naudojamos, savo medžiagų likučių išteisintieji neturėjo. Pirmos instancijos teisme L. M. nurodytas teiginys, kad buvo prašoma pageriančių žmonių padėti statybose, vertintinas kritiškai, todėl atmetamas. Iš minėtame name dirbusių asmenų liudijimų matyti, kad darbus užsakinėjo, jų kokybe rūpinosi L. M., kuris griežtai prižiūrėjo darbų vykdymą, nepatikusį rezultatą liepdavo taisyti.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONT 4-osios valdybos tarnybinio pranešimo matyti, kad išteisintųjų L. M. ir G. M. sūnus L. M. įtariamas BK 260 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu. Jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00089-10. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad L. M. oficialiai niekur nedirba ir neturi legalaus pajamų šaltinio (T. 1, b. l. 4-5). Teismui įdomu tai, kad iš liudytojų parodymų akivaizdu, jog grynaisiais pinigais, kurie būdavo sumokami tiesiogiai konkrečiam darbininkui, paprastai mokėdavo L. M., o perkant statybines medžiagas – dažniausiai mokėdavo L. M.. Tai patvirtina ir PVM sąskaitos-faktūros, rastos kratos metu, name adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (T. 1, b. l. 48-52). Liudytojas T. J. nurodė, kad sutartą darbą (trinkelių klojimą) baigė dirbti, kai L. M. jau buvo sulaikytas teisėsaugos institucijų, L. M. jam pinigų taip ir nesumokėjo. Ne vienas prie namo apdailos dirbęs asmuo nurodė, kad jiems dažnai buvo sakoma, jog bus sumokėta, kai bus pinigų. Vadinasi, namo rekonstrukcijai nebuvo galimai su visais dirbusiais asmenimis atsiskaityta.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagrindinės dovanotos pinigų sumos bei paveldėtas turtas buvo įgytas praktiškai iki 2000 m. Visi pinigai laikyti namuose, nesinaudojant bankų paslaugomis. Pinigų valiuta buvo ne tik litai, bet ir doleriai. Kadangi pirkimai buvo vykdomi 2005 m., 2007 m. bei 2008 m., dolerio kursas neabejotinai buvo kritęs, tad pinigai nuvertėjo. Be abejo, analizuojamų santaupų galėjo užtekti pirmajam sklypui (duomenys neskelbtini), įsigyti, tačiau L. M. ir G. M. sąlyginai greitai (po 1 m. 7 mėn.) įsigijo kitą sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), Kaune, ir iš karto pradėjo jį rekonstruoti. Viskas buvo tvarkoma taip taupiai, kad išteisintiesiems atliko pinigų ir BMW klasės automobiliui įsigyti. Iš UAB „Krasta Auto“ rašto Nr. 154 matyti, kad automobilio „BMW 740“ vertė 2008 m. IV-me ketvirtyje ir 2009 m. I-me ketvirtyje buvo apie 70 000 Lt (T. 2, b. l. 10-11). Nors šalys transporto priemonę įkainavo 3540 Lt (T. 1, b. l. 193-195), akivaizdu, jog reali kaina buvo gerokai didesnė, apie tai galima spręsti iš „Autohaus Loffler“ pardavimo sąskaitos, iš kurios matyti, kad automobilio kaina 2005-05-31 sudarė 12 500 eurų. Šiems prieštaravimams pašalinti nėra konkrečių objektyvių duomenų.

Išanalizavus visus teisėtus L. M. ir G. M. pajamų šaltinius, matyti, kad jų turimo turto vertė yra neproporcinga pajamoms. Asmens interesas bet kokia kaina įgyti naudos ir ją išlaikyti negali būti iškeltas aukščiau siekio užtikrinti visuomenės suinteresuotumą gyventi saugioje aplinkoje. Adekvataus nubaudimo nebuvimas, remiantis įstatymų leidėjo teisinio reguliavimo trūkumais, negali būti pateisinamas teisinėje, demokratinėje valstybėje. Vis dėlto, abu išteisintieji anksčiau neteisti, problemų su teisėsauga neturėjo, papildomų verslų neturi, individualia veikla neužsiima, gyvena sėsliai, jų teigimu itin taupiai, ūkiškai, todėl jų vartojimo piniginės išlaidos turėtų būti mažesnės nei statistinis vidurkis. Teismas pažymi, kad kiekvienas asmuo ar šeima, atsižvelgdami į šeimos prioritetus, patiria skirtingas išlaidas, bet tai nesudaro pagrindo tikėti tuo, jog L. M. ir G. M. įgijo bei rekonstravo namą iš neteisėtai įgytų lėšų. L. M. ir G. M. namo statyboms vadovauti buvo leidę sūnui L. M., kuris turėjo laisvo laiko, nes niekur nedirbo. Išteisintieji tarsi visiškai nesikišo į statybos reikalus, duomenų, kad L. M. būtų atsiskaitinėjęs tėvų pinigais nėra. Vis dėlto nusikaltimo subjektyvinė pusė, kad L. M. ir G. M. suprato, jog nuosavybės teise turi didesnį nei 500 MGL turtą, kuris įgytas bei rekonstruotas neaiškios kilmės pajamomis, nes pagal jų gyvenimo būdą niekaip negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir norėjo tokį turtą turėti, nėra nenuginčytinai įrodyta.

Teismų praktika taikant BK 189¹ straipsnį dar nesusiformavusi, vieningos teismų praktikos nėra. Todėl bendrosios kompetencijos teismai privalo išsamiai išnagrinėti bei įvertinti konkrečią susidariusią situaciją, o visus neaiškumus bei dvejones aiškinti kaltinamųjų naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis ar spėlionėmis, o teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų teisės sistemos stabilumą ir nuoseklumą. Teisės doktrina įpareigoja pirmenybę teikti tam teisės aiškinimo metodui, kuris mažiau apribotų privačių teisės subjektų teises ir interesus, duotų ne tokius griežtus, skaudžius šių subjektų ir visos visuomenės atžvilgiu rezultatus. Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad teisėsaugos institucijų atstovams nepavyko įrodyti, koks konkrečiai turtas (jo dalis) išteisintųjų turimas neteisėtai. Vien nuosavybės teise valdomo turto netapatumas gaunamoms pajamoms, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie neteisėto praturtėjimo egzistavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. Nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014 pasakyta, kad „BK 189¹ straipsnio taikymas tiems atvejams, kai turtas, tikėtina, įgytas iš teisėtumo reikalavimų neatitinkančių pajamų iki šio įstatymo įsigaliojimo, nėra vienareikšmis. Svarbiausias teisinis reikalavimas tokiais atvejais yra tai, jog BK 189¹ straipsnio taikymas neturi pažeisti BK 2 str. 3 d. nustatyto imperatyvo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, neatitinka įtvirtintų BK 2 straipsnyje pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Kartu baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo. Sprendžiant, ar iki nagrinėjamo įstatymo įsigaliojimo įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK189¹ straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams“. Teisėjų kolegija aukščiau išdėstytų įrodymų pagrindu konstatuoti, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, kad išteisintieji L. M. ir G. M. žinojo ar galėjo žinoti, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš kaltinime nurodytu metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos, neturi pagrindo.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas L. M. ir G. M. išteisino pagrįstai, todėl Kauno apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai Evaldas GražysGytis Večerskas