- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-08-26
- Bylos Nr.
- 1A-465-349-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Arnoldas Šukaitis (pran.), Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- G. V., V. V.
- Advokatai
- Daurius Ašaka
Teisėja Gražina Kazilionienė Baudž. byla Nr. 1NSA-00465-349-2008-59
N U OSPRENDIS
2008 m. rugpjūčio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio ( pranešėjas ), teisėjų Evaldo Vanago ir Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. V. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo :
G. V. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 7 p., bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas 1 metams 9 mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
V. V. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
G. V. ir V. V. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 2 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) P. D. sodybos kieme, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, manydami, kad P. D. pagrobė iš jų dyzelinį kurą su talpomis bei kitus daiktus, panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, t.y. V. V. suduodant nukentėjusiajam plastmasiniu kanistru ne mažiau penkis smūgius į galvą ir bendrais veiksmais su V. V. suduodant nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į lūpą, ne mažiau du smūgius kumščiu į pilvą ir ne mažiau du smūgius kumščiu į nugarą, tuo padarydami P. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą, reikalavo nukentėjusiojo P. D. grąžinti pagrobtus daiktus bei dyzelinį kurą arba sumokėti pinigus už juos, tuo padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams;
be to, G. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. birželio 2 d., apie 21.30 val., duomenys neskelbtini) P. D. sodybos kieme, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir V. V. tariamą teisę, manydamas, kad P. D. pagrobė iš jų dyzelinį kurą su talpomis bei kitus daiktus, panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, t. y. suduodamas nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau keturis smūgius į rankas, reikalavo nukentėjusiojo P. D. grąžinti pagrobtus daiktus bei dyzelinį kurą arba sumokėti pinigus už juos, tuo padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams;
be to, G. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. birželio 3 d., apie 18.30 val., duomenys neskelbtini) P. D. sodybos kieme, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir V. V. tariamą teisę, manydamas, kad P. D. pagrobė iš jų dyzelinį kurą su talpomis bei kitus daiktus, panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, t. y. suduodamas nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau du smūgius į rankas, reikalavo nukentėjusiojo P. D. grąžinti pagrobtus daiktus bei dyzelinį kurą arba sumokėti pinigus už juos, tuo padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Jis ir V. V. kaltinami padarę tas pačias veikas: sudavę nukentėjusiajam penkis smūgius į galvą, bendrais veiksmais sudavę kumščiu vieną smūgį į krūtinę ir sudavę du smūgius kumščiu į nugarą. Apeliantas teigia, kad iš tokios kaltinamojo akto formuluotės neaišku, kuriuos veiksmus atliko jis, kuriuos – V. V.. Apeliantas teigia, kad kaltinimas paremtas tik prielaidomis, jog jis ir V. V. identiškais veiksmais toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu ir vietoje sužalojo nukentėjusįjį ir jam sukėlė tas pačias pasekmes. Iš kaltinamojo akto formuluotės darytina išvada, kad nukentėjusiajam buvo suduoti dešimt smūgių į galvą, du smūgiai į lūpą ir keturi smūgiai į pilvą ir ne mažiau kaip keturi smūgiai kumščiu į nugarą, tačiau tai nelogiška, nes tokių pasekmių nenurodė teismo medicinos specialistas savo išvadoje ir nenustatė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Apelianto teigimu, tokių veiksmų negalima laikyti bendrininkavimu padarius nusikaltimą. Jam nepagrįstai inkriminuotas didelės žalos padarymas nukentėjusiajam, nes tai yra vertinamasis požymis, kuris turi būti įrodinėjamas atskirai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo padaryta. Be to, BK 294 str. 2 d., pagal kurią kvalifikuota jo veika, nenumato BK 294 str. 1 d. numatytų pasekmių - didelės žalos padarymo nukentėjusiojo teisėms, o kadangi jis nebuvo kaltinamas pagal BK 294 str. 1 d., todėl galėjo būti nubaustas tik administracine tvarka pagal ATPK 188 str.
Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad jo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai suvaržė jo teisę į gynybą, jie trukdo nagrinėti bylą, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota prokurorui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį: sušvelninti jam paskirtą bausmę ir netaikyti jam realaus laisvės atėmimo. Skunde nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog jis nusikalstamais veiksmais realizavo savo tariamą teisę, nes jis, būdamas įsitikinęs, kad P. D. pagrobė jo turtą ir nuvykęs į jo sodybą atsiimti šio turto, realizavo savo tikrą teisę susigrąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Jo tikros teisės turėjimą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės : jis rado savo turtą pas P. D., liudytojo A.S. B. parodymai, kad jis kartu su P. D. pagrobė jam (apeliantui) priklausantį turtą. Apeliantas mano, kad būtent tikros, o ne tariamos teisės vykdymas, nors ir nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, daro jo padarytą nusikaltimą mažiau pavojingu ir suteikia pagrindą švelninti bausmę.
Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad šiuo metu jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir prašo pripažinti šią aplinkybę lengvinančia jo atsakomybę. Mano, jog savo veiksmais – smūgio sudavimu plastikine tara – negalėjo padaryti nukentėjusiajam nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į jo teigiamai apibūdinamą asmenybę – dirba savo įmonėje, išlaiko vaiką, padaryto nusikaltimo sunkumą, jo motyvus ir tikslus – gynė savo tikrą teisę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad dėl bausmės atlikimo jo šeima ir įmonės darbuotojai prarastų pragyvenimo šaltinį – jam šiuo nuosprendžiu paskirtos ir dviem nuosprendžiais subendrintos bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas.
Teismo posėdyje nuteistieji prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 219 str. taikymo
Pagal BPK byla iš teismo prokurorui gali būti perduota tik dėl iš esmės netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kai to pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą ( BPK 254 str. 3 d., 326 str. 1 d. 5 p. ).
BPK 326 str. 1 d. 5 p. taikomas tik esant sąlygų visumai, t. y., kai kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 str. nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų; kaltinamojo akto trūkumai tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme; kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą.
Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius ( pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. ), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą.
Naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 str. 1 d. 5 p. numatytu pagrindu, t. y. konstatavus, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų, būtina nustatyti ir nutartyje nurodyti, kokių konkrečių BPK 219 str. numatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka, bei argumentuoti, kad šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme.
Tačiau kolegija nesutinka su nuteistojo G. V. apeliacinio skundo teiginiu, kad kaltinamasis aktas surašytas, pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, nes tai prieštarauja šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai.
Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas G. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga. Tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 294 str. 2 d. dispoziciją.
Iš kaltinamojo akto turinio taip pat aišku, kokie neteisėti veiksmai yra inkriminuoti G. V. t. y. fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį P. D. panaudojimas.
Kolegija daro išvadą, kad kaltinamajame akte įtarimas G. V. suformuluotas, nepažeidžiant BPK 219 str. 3 d. reikalavimų. G. V. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų buvo užtikrinta, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, jame nusikalstama veika, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, aprašyta.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme, paskelbus kaltinamąjį aktą, tiek G. V., tiek ir V. V. pareiškė, kad kaltinimą supranta, savo kaltę neigė. Tai rodo, kad G. V. apeliacinio skundo argumentas apie kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 str. reikalavimams yra išgalvotas.
Dėl veikos kvalifikavimo
BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o to paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimo nusikaltimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai ( nuosavybė, sveikata ir kt.). Taigi pagal savavaldžiavimo sudėties konstrukciją BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje – kai savavaldžiavimas padarytas, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. ir V. V. nuteisti pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad savavaldžiavo panaudojant fizinę prievartą nukentėjusiojo P. D. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, teisingai pripažino, kad jų veikoje yra savavaldžiavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių. Prieš nukentėjusįjį naudota fizinė prievarta, jam padarytas sveikatos sutrikdymas, pagrįstai teismo įvertinta kaip sukėlusi BK 294 str. numatytus padarinius – didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Nuteistieji šiuos padarinius sukėlė panaudodami fizinę prievartą – ir tai yra BK 294 str. 2 d. numatytas savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis. Padariniai sukelti abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais, abiem siekiant vieno tikslo, kiekvienas iš nuteistųjų konkrečiais veiksmais tiesiogiai dalyvavo realizuojant nusikalstamą sumanymą, todėl abu vienodai atsakingi už tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius. ATPK 9 str. 2 d. nustato, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Padarinių, nurodytų BK 294 str. 1 d. ir 2 d., buvimas nuteistųjų veikoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir daro negalimu jų veiką traktuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal ATPK 188 str.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantai pagal BK 294 str 2 d. buvo nuteisti už tai, kad savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį P. D., panaudodami fizinę prievartą, t. y. savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, manydami, kad P. D. pagrobė iš jų dyzelinį kurą su talpomis bei kitus daiktus.
Apeliantas V. V., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad jis vykdė savo tikrą, o ne tariamą, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teisę, atsiimti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Jo tikros teisės turėjimą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis P. D. būtų pagrobęs nuteistųjų dyzelinį turtą su talpomis bei kitą turtą. P. D. neigė grobęs nuteistųjų turtą. Liudytojas A.S. B., kurio teisiamajame posėdyje apklausti teismas neturėjo galimybės, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis sudarė sąlygas pavogti dyzelinio kuro P. D. sūnui, o ne nukentėjusiajam P. D. ( 31 – 32 b. l. ). Tą patvirtino ir liudytojas J. D., kuris nurodė, kad ne jo tėvas, o jis pats pirko iš A. B. dyzelinį kurą, buvo nuvykęs į angarą Oželių kaime ( 166 b. l. ). Tas aplinkybes žinojo ir nuteistieji: jie abu teisiamajame posėdyje nurodė bendravę su A. B., kuris jiems prisipažino vogęs kurą iš angaro ir jį pardavęs J. D. ( 142 – 143 b. l. ) Tai, kad kurą galėjo vogti P. D., nuteistieji jokių duomenų įvykio metu neturėjo, todėl nepagrįstas V. V. apeliacinio skundo argumentas apie jo tikros teisės įgyvendinimą, reikalaujant nukentėjusiojo P. D. grąžinti pagrobtą turtą arba sumokėti pinigus už jį, manant, kad kurą ir kitą turtą pavogė P. D..
Dėl BK 75 str. taikymo
Nuteistasis V. V., apeliaciniame skunde neneigdamas savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, iš esmės neginčydamas veikos kvalifikacijos, bausmės rūšies, motyvuoja apie būtinumą sumažinti paskirtą bausmę bei atidėti jos vykdymą.
BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi būtina nustatyti, kad bausmės tikslai V. V. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 str., todėl, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe ( BK 54 str. ).
BK 75 str. nedraudžia taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam neišnykus teistumui, tačiau tokiam asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes ir tik priėjus išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Iš bylos duomenų matyti, kad V. V. anksčiau buvo teistas už neatsargų nusikaltimą, skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą, taigi jis nelaikomas recidyvistu ( BK 27 str. 1 d. ). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu V. V. prisipažino sudavęs P. D. plastmasiniu kanistru, savo elgesį vertino neigiamai. Tačiau tokio savo kaltės pripažinimo ir parodyto gailėjimosi apeliacinės instancijos teisme kolegija nevertina kaip V. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, neigė naudojęs fizinę prievartą prieš P. D..
V. V. apeliacinio skundo turinys, jo parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje rodo, kad jis suvokė savo elgesio antivisuomeniškumą ir priešingumą įstatymui. Nors nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau apylinkės teismas nenustatė ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
V. V. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu, kiek mažesniu nei sankcijos vidurkis, atsižvelgus į sukeltas nusikaltimo pasekmes, nėra aiškiai per griežta. Ji švelnesnė, nei kitam nuteistajam paskirta bausmė, o tai rodo, jog teismas atsižvelgė į kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtį.
Nusikaltimo padarymo aplinkybės: nustatytas akivaizdus įsibrovimas į V. V. įmonės patalpas, nustatytas turto pagrobimo faktas, pėdsakai vedę į P. D. namų kiemą, atrastas pavogtas kanistras su kuro likučiais, ko pasėkoje V. V., nesuvaldęs emocijų, spontaniškai, siekdamas atgauti pagrobtas vertybes, vykdydamas savo tariamą teisę, t. y. sąžiningai klysdamas dėl P. D. dalyvavimo vagystėje, panaudojo fizinę prievartą prieš P. D., nors ir nepateisina antiįstatymiškų nuteistojo veiksmų, tačiau tokios bylos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad nusikaltimas buvo iš anksto planuotas ar veikta kryptingai, siekiant nusikalsti.
Atsižvelgus į aukščiau minėtas aplinkybes ir į tai, kad V. V. charakterizuojamas išimtinai teigiamai, ką rodo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pateikti duomenys, nebaustas administracine tvarka, jis turi nuolatinę darbo vietą, t. y. vadovauja įmonei, kurioje dirba 14 darbuotojų, padeda išlaikyti nepilnametį sūnų, duoda pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Kolegija įsitikinusi, kad bausmės vykdymo atidėjimas pakankamai ilgam terminui, būtų pakankamai efektyvi priemonė, atsižvelgus į galimybę reaguoti priklausomai nuo nuteistojo elgesio bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, norint sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo. Kartu tokia poveikio priemone būtų įgyvendinti kiti bausmei keliami tikslai, tame tarpe ir nubausti už padarytą nusikalstamą veiką, bei įgyvendintas teisingumo principas.
Pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, priimdama sprendimą atidėti bausmės vykdymą, nuteistajam V. V. suteikia galimybę įrodyti, kad jo pasiryžimas gyventi dorai yra tvirtas ir jis ateityje nenusikals.
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDĖ:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. nuosprendį dalyje dėl V. V. nuteisimo pakeisti:
Vadovaujantis BK 75 str., V. V. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.