Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui K. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų (nuostolių), tarpininkavimo mokesčio priteisimo bei dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

17. Byloje kilo ginčas dėl negautų pajamų (nuostolių), tarpininkavimo mokesčio bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Faktinės bylos aplinkybės

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. spalio 15 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė 2019 m. spalio 16 d. suteikė atsakovui 3200,00 Eur vartojimo kreditą 60 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 2102,80 Eur palūkanų, 524,97 Eur tarpininkavimo mokestį. Atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nereagavo į ieškovės raginimus, todėl 2020 m. lapkričio 18 d. išankstiniu raštišku pranešimu ieškovė nutraukė su atsakovu vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. lapkričio 24 d.

Dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinta, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodant, jog sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

20. Pareiga mokėti pelno palūkanas (pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

21. Esant paskolos (kreditavimo) teisiniams santykiams, tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti ir tais atvejais, kai paskolos sutartis yra pasibaigusi, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

22. Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2020 m. lapkričio 24 d. vienašališkai nutraukė sutartį su atsakovu, todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Sutiktina su apeliante, kad aptartas kasacinio teismo išaiškinimas neužkerta ieškovei kelio reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

25. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

26. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės 22 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2946,47 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos – 2020 m. lapkričio 24 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. spalio 16 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės prašo 22 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, kurios buvo nustatytos sutartyje, jas įvardindama kaip negautas pajamas (nuostolius). t. y. apeliantė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovės mokėtinas 22 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Pažymėtina, kad sutartyje šalių sulygtas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis savaime netampa nuostolių dydžiu, todėl nuostolių dydį reikia įrodyti.

27. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių paskaičiavimų, kiek negautų pajamų ji tikėjosi gauti konkrečiais mėnesiais. Apeliantė remiasi tuo, kad sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma, taip pat sutartyje šalys susitarė dėl 22 proc. metinių palūkanų normos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, sutarties tinkamo įvykdymo atveju, kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to yra pagrindas teigti, kad apeliantei iš atsakovės priteisiant negautas pajamas (nuostolius) procentine išraiška už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, būtų sudarytos sąlygos apeliantei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, vartojimo kredito sutarties 3.6.2 ir 8.9 punktų nuostatos, suteikiančios vartojimo kredito gavėjui teisę grąžinti dalį ar visą vartojimo kreditą anksčiau numatyto termino ir pasinaudoti teise į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, leidžia spręsti, kad apeliantė, sudarydama sutartį, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad 22 proc. dydžio mokėjimo pelno palūkanos jai bus mokamos iki sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2024 m. spalio 16 d. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apeliantė šioje byloje neįrodė negautų pajamų realios gavimo galimybės. Apeliantė kitokių įrodymų, kurie pagrįstų prašomas priteisti negautas pajamas nepateikė, todėl šio ieškovės reikalavimo tenkinti nėra įstatyminio pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies šį reikalavimą ir priteisė apeliantei iš atsakovo 22 procentų negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2020 m. lapkričio 24 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. spalio 16 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurios pasibaigus vartojimo kredito sutarties terminui negali viršyti 1830,95 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kita šalis nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo neteikė, o bloginti apeliantės padėties negalima, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Dėl tarpininkavimo mokesčio

29. Apeliantė byloje prašė priteisti 1995,97 Eur tarpininkavimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 105,00 Eur tarpininkavimo mokesčio. Teismas pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto ir jo papunkčių sąlygos, 5.4 ir 5.11 punkto sąlygas, taip pat jas papildančias sutarties specialiosios dalies sąlygas, išdėstytas skiltyje „Tarpininkavimo mokestis“, tiek, kiek jos susijusios su tarpininkavimo mokesčiu „be nuolaidos“ apskaičiavimu.

30. Apeliantė skundžia šią sprendimo dalį, nurodydama, kad skundžiamame sprendime buvo neteisingai sutapatinta, kad ieškovės prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio sudėtinė dalis laikytina netesybomis. Apeliantės teigimu, specialiosiose sąlygose aiškiai nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis yra 9,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos (vartojimo kredito sutarties 5.3.1.p.) ir kad apskaičiuojamas 5.3.2. p. nustatyta tvarka. Sutarties specialiosiose sąlygose aiškiai nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 2303,97 Eur, tarpininkavimo mokesčio nuolaida 1779,00 Eur, o tarpininkavimo mokestis su nuolaida tvirta suma yra 524,97 Eur. Tarpininkavimo mokesčio priteisimas tik iki sutarties nutraukimo pažeidžia kreditoriaus lūkesčius. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalys sutarties 1.29, 5.3 punktuose aiškiai apsibrėžė tarpininkavimo mokesčio paskirtį bei apskaičiavimo tvarką.

31. Pagal sutarties 5.4 ir 5.11 punktus, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju savo esme tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis. Kaip matyti iš sutarties 5.4 ir 5.11 punktų, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal Civilinio kodekso 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuri taikoma tik vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, savo esme vertintina kaip užslėptos netesybos, o tokios sąlygos yra neskaidrios ir nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartyje įtvirtintas netesybų dydis kitu pavadinimu klaidina vartotoją ir nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą.

32. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimo ir taikymo atsakovui pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio kaip nesąžiningas vartotojo atžvilgiu (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis, 9 dalis). Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo ir šioje dalyje tenkinti apeliacinio skundo.

34. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo perskirstyti ir pirmosios instancijos teisme paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 17 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.