Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio, Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 3 metams;

- turto konfiskavimas, t. y. išieškota nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1860 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. K. buvo nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 21 d. apie 0.28 val., (duomenys neskelbtini), vairavo R. K. automobilį „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 2,56 promilės girtumas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl M. K. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prašoma jį išteisinti. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

5. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio dieną M. K. vartojo alkoholinius gėrimus (kaip jis pats parodė, namuose išgėrė apie 200 g degtinės ir po to automobilyje gėrė alų) ir prisistačius policijos pareigūnams jis neblaivus (jam nustatytas 2,56 promilės girtumas) sėdėjo automobilio „Audi A8“ vairuotojo vietoje. Byloje nustatyta ir tai, kad automobiliu „Audi A8“ M. K. atvažiavo iki vietos – autobusų stotelės, kur buvo patikrintas policijos pareigūnų (jis pats to iš esmės neneigė, be to, automobilio variklis buvo šiltas). Esminis klausimas šioje byloje yra kas vairavo automobilį „Audi A8“. Nuteistasis M. K. viso proceso metu neigė tai, kėlė versiją, kad automobilį vairavo kitas nenustatytas ir nuteistojo atsisakytas įvardinti asmuo, kuris vėliau turėjo atvažiuoti jo pasiimti. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokia gynybos versija buvo ir nenuosekli, ir paneigta byloje surinktų įrodymų visumos. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į paties nuteistojo M. K. parodymų nenuoseklumą ir pritaria pirmosios instancijos teismo, kuris jo parodymus įvertino kritiškai, motyvams. Vaizdo ir garso įrašai, daryti policijos pareigūnų mobiliosios vaizdo stebėjimo priemonėmis, patvirtina, kad policijos pareigūnams privažiavus prie autobusų stotelėje stovėjusio automobilio „Audi A8“, kurio vairuotojo vietoje sėdėjo M. K., pastarasis iš pradžių policijos pareigūnams aiškino, kad automobilio nevairavo, po to teigė, kad šiek tiek pavažiavo nuo sankryžos ir sustojo pakalbėti telefonu. Toliau M. K. bendraujant su policijos pareigūnais, jis nurodė, kad automobilį vairavo jo draugas, kuris pabėgo. To draugo M. K. neįvardino ir jo nepakvietė, jam nepaskambino, nors jo mobilųjį telefoną turėjo. Dar vėliau M. K. policijos pareigūnams teigė, kad turėtų atvažiuoti vairuotojas (1 t., b. l. 118-124). Apklausos ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad įvykio dieną jo draugas savo automobiliu „Audi A8“ atvažiavo iki jo namų, kur paliko savo automobilį. Po to jis su draugu sėdo į jo (M. K.) automobilį „Audi A8“. Draugas vairavo ir jį vežiojo, kol jie privažiavo autobusų stotelę, kur stovėjo draugo automobilis „Audi A8“. Kaip draugo automobilis galėjo atsirasti toje autobusų stotelėje, M. K. parodė, kad nežino. Po to, M. K. teigimu, jo draugas sėdo į savo automobilį, išvažiavo, turėjo grįžti po maždaug valandos, o jis persėdo į savo automobilio vairuotojo vietą, klausėsi muzikos, kol policijos pareigūnai prie jo privažiavo (2 t., b. l. 53-57). Iš esmės taip pat M. K. parodė apklausiamas teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 57-58).

7. Kaip matyti, tiek iš pradžių, tiek vėliau policijos pareigūnams bei proceso metu nuteistasis M. K. nurodė kitokias jo paties atsiradimo autobusų stotelėje bei buvimo savo automobilyje „Audi A8“ aplinkybes. Apeliaciniame skunde tokie netikslumai nuteistojo parodymuose siejami su jo neblaivumu įvykio metu. Tačiau M. K. neblaivumo nustatymo akte nurodyta, kad jo neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas ir jo negalėjimas eiti tiesiai – pėda po pėdos (2 t., b. l. 22). Tad, nepaisant M. K. nustatyto 2,56 promilės girtumo įvykio metu, jis pakankamai rišliai bendravo su policijos pareigūnais ir gerai orientavosi aplinkoje – tai patvirtina vaizdo bei garso įrašai. Taigi, kolegijos vertinimu, M. K. girtumas įvykio metu neturėjo jam esminės įtakos suprasti įvykio aplinkybes bei jas nurodyti, dėl to nepateisina jo parodymuose esančių prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių, t. y. kaip jis atsirado autobusų stotelėje ir kas iš tiesų vairavo automobilį.

8. Be viso to, nuteistojo gynėjo teisiamajame posėdyje nurodytas asmuo, neva įvykio metu vairavęs M. K. automobilį – G., galimai pavarde S., ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo rastas – tai matyti tiek teismo posėdžių protokolų, tiek iš prokuroro paaiškinimų apygardos teismo posėdyje. Vėliau teisiamajame posėdyje nuteistasis neva jo automobilį vairavusio asmens tiksliau nebeįvardino, taip pats teismui nesudarydamas jokių galimybių šios jo vienintelės ir pagrindinės gynybinės versijos patikrinti. Negana to, nors nuteistojo M. K. teigimu, po maždaug vienos valandos laiko jo draugas turėjo grįžti į tą pačią autobusų stotelę, kur jį paliko, tačiau joks draugas į autobusų stotelę pasiimti M. K. taip ir neatvažiavo, ką taip pat akivaizdžiai patvirtina vaizdo ir garso įrašai. Vien dėl šių priežasčių yra pagrindas šią gynybos versiją dėl automobilį vairavusio kito asmens vertinti kaip elementarų teismo klaidinimą. Tokie paties nuteistojo M. K. parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymu, kuriuo galima būtų vadovautis sprendžiant dėl įvykio aplinkybių. Be to, jo parodymus bei iškeltą gynybinę versiją paneigia kitų bylos įrodymų visuma – tai liudytojų policijos pareigūnų V. B. ir L. S. parodymai, vaizdo ir garso įrašai bei kiti.

9. Apeliaciniame skunde liudytojo policijos pareigūno V. B. parodymai apibūdinami kaip nepatikimi, tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad liudytojui V. B. nuteistasis M. K. buvo žinomas kaip asmuo, linkęs daryti įvairius pažeidimus, ko liudytojas iš esmės ir neneigė, tačiau nagrinėjamu atveju M. K., kaip vairuotojo, neblaivumas buvo patikrintas ne dėl to. Nors iš policijos tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros įrašo nėra aiškiai matyti, ar policijos tarnybiniam automobiliui artėjant prie priekyje buvusio automobilio „Audi A8“ su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis šis automobilis taip pat važiavo, o ne stovėjo vietoje, tačiau ši įrašo dalis, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepaneigia paties liudytojo V. B. parodymų. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, šis vaizdo ir garso įrašas yra prastos kokybės (darytas naktį, vaizdo kamerą apšvietė automobilio „Audi A8“ tolimosios žibintų šviesos). Įvertinus tai kartu su tuo, kad šis įrašas yra pakankamai trumpas (apie 35 sekundės, kol policijos tarnybinis automobilis priartėjo prie autobusų stotelėje stovinčio automobilio „Audi A8“), darytina išvada, kad aptariama policijos tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros įrašo dalis nėra pakankamai informatyvi bei sudaranti pagrindą spręsti, ar automobilis „Audi A8“ važiavo, ar stovėjo autobusų stotelėje. Tuo tarpu liudytojo V. B. parodymai patvirtina, kad jis turėjo pakankamai geras sąlygas bei galimybę tiesiogiai tokias aplinkybes matyti. Visų pirma, pagal liudytojo V. B. parodymus iš priekio artėjančias automobilio „Audi A8“ tolimąsias žibintų šviesas jis pastebėjo iki jo likus 1 – 1,5 km atstumui. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad nors buvo nakties metas, tačiau iš esmės oro sąlygos buvo geros (vasara, be kritulių), policijos pareigūnui V. B. gan anksti pastebėjus automobilį „Audi A8“, jis turėjo pakankamai laiko bei patirties įvertinti, ar automobilis „Audi A8“ važiavo, ar stovėjo vietoje. Nors dėl netolygaus kelio reljefo (kalnelių) keletą kartų automobilis „Audi A8“ buvo dingęs iš liudytojo V. B. matomo ploto, tačiau tai buvo tik trumpam, kitų transporto priemonių kelyje nebuvo, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog liudytojas visą laiką stebėjo tą patį automobilį „Audi A8“. Liudytojas patvirtino matęs, kad automobilis „Audi A8“ važiavo link policijos tarnybinio automobilio, o ne stovėjo vietoje. Jis tai suprato iš to, jog automobilio būvimo vieta keitėsi pagal vietovę ir kelią. Taip pat liudytojas pakankamai detaliai parodė, kokiu atstumu matė automobilį „Audi A8“ ir kaip šis automobilis važiavo bei vėliau sustojo. Jis parodė, kad iki automobilio likus apie 300-500 metrų atstumui, pamatė, kad automobilis važiavo kelkraščiu ir labai lėtai – apie 20 km/h greičiu, net vienu metu jam pasirodė, jog tai traktorius; likus 100 metrų, automobilis sustojo autobusų stotelėje; pravažiuodamas matė automobilyje sėdintį tik vairuotoją; nuvažiavus apie 20-25 metrus, nusprendė atbuline eiga grįžti ir patikrinti, ar automobilio vairuotojui viskas gerai. Šie liudytojo V. B. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, iš esmės sutapo su jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Likusi dalis vaizdo ir garso įrašo iš policijos tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros (nuo 36 sekundės) patvirtina, kad pravažiavęs kelkraštyje sustojusį automobilį „Audi A8“, policijos pareigūnas V. B. neatpažino už šio automobilio vairo sėdėjusio jam iš tarnybos policijoje žinomo M. K., o atbuline eiga sugrįžo prie šio automobilio, nes jis, V. B. žodžiais, „važiavo ir sustojo“. Iš to paties vaizdo ir garso įrašo matyti ir tai, kad atbuline eiga policijos tarnybiniam automobiliui grįžtant prie automobilio „Audi A8“, V. B. kolegai L. S. nurodė: „pirma juk važiavo“, į ką L. S. atsakė: „išsigando gal“. Taigi, aptariamame įraše užfiksuotas policijos pareigūnų V. B. ir L. S. pokalbis patvirtina liudytojo V. B. parodymus, jog jis matė važiuojantį automobilį „Audi A8“, o jo vairuotoją nusprendė patikrinti ne dėl to, jog atpažino M. K., o dėl to, jog automobilis „Audi A8“ dėl neaiškių priežasčių sustojo autobusų stotelėje.

10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismu, kad liudytojo V. B. parodymus patvirtina liudytojo L. S. parodymai. Apelianto vertinimu, pastarojo liudytojo parodymai buvo priderinti prie liudytojo V. B. parodymų, kadangi pirminė liudytojo reakcija į automobilį „Audi A8“, stovėjusį autobusų stotelėje, buvo tai, kad „mašiną su ilgom paliko“. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, apelianto iš konteksto ištraukti tam tikri policijos pareigūnų V. B. ir L. S. pasisakymai, užfiksuoti vaizdo ir garso įrašuose, kaip antai, „mašiną su ilgom paliko“ (L. S.), „traktorius“ (taip V. B. apibūdino automobilį „Audi A8“, kai prie jo artėjo vairuodamas policijos tarnybinį automobilį), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ne tik liudytojo V. B., bet ir liudytojo L. S. parodymai patvirtina, jog automobilis „Audi A8“ važiavo ir po to sustojo autobusų stotelėje. Iš policijos tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros įrašo matyti, kad pravažiuojant pro autobusų stotelėje sustojusį automobilį „Audi A8“, policijos pareigūnas L. S. kolegai V. B. pasakė: „mašiną su ilgom paliko“. Tačiau iš tokio pavienio policijos pareigūno L. S. pasakymo dar negalima daryti jokių vienareikšmiškų išvadų apie tai, ar jis prieš tai matė važiuojantį automobilį „Audi A8“, ar jo nematė. Negana to, L. S., dar važiuodamas policijos tarnybiniu automobiliu, nekvestionavo ir neprieštaravo dėl V. B. jam nurodytų ir prieš tai jau aptartų aplinkybių, kad automobilis „Audi A8“ važiavo ir po to sustojo.

11. Iš vaizdo ir garso įrašų, darytų policijos pareigūnų mobiliosiomis vaizdo stebėjimo priemonėmis, matyti, kad policijos tarnybiniam automobiliui atbuline eiga privažiavus prie automobilio „Audi A8“, kurio vairuotojo vietoje sėdėjo M. K., su pastaruoju daugiausia bendravo ir aplinkybes aiškinosi V. B.. Tačiau matyti ir tai, kad su M. K. bendraudamas kitas policijos pareigūnas L. S. taip pat jam patvirtino matęs, kad automobilis „Audi A8“ važiavo ir sustojo. Liudytoju apklaustas L. S. buvo nuoseklus ir iš esmės viso proceso metu vienodai parodė, kad matė priešais atvažiuojantį automobilį su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis. Kad automobilis važiavo, liudytojas sprendė iš to, kad automobilis kilnojosi, jo žibintų šviesos nebuvo nukreiptos į vieną pusę, jos artėjo. Liudytojas patvirtino ir tokias liudytojo V. B. nurodytas aplinkybes, kad neprivažiavus automobilio, jis sustojo autobusų stotelėje. Nors liudytojas L. S. negalėjo taip išsamiai kaip liudytojas V. B. nurodyti, kokiam atstumui likus pirmą kartą pamatė automobilį „Audi A8“, kada šis automobilis sustojo ir pan., tačiau praėjus 3 mėnesiams iki apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei po to beveik 1 metams iki apklausos teisiamajame posėdyje nėra pagrindo tikėtis iš liudytojo atsiminti visas, net ir itin smulkias įvykio aplinkybes, juolab kai liudytojas yra policijos pareigūnas, nuolat turintis reaguoti į įvairius įvykius. Įvertintina ir tai, kad šiuo atveju policijos tarnybinį automobilį vairavo policijos pareigūnas V. B., tad jis, priešingai nei policijos pareigūnas L. S., turėjo nuolat stebėti matomą vaizdą iš priekio. Liudytojo V. B. parodymai buvo pakankamai detalūs ir išsamūs, juos patvirtina vaizdo ir garso įrašai bei, kaip matyti, liudytojo L. S. parodymai. Minėti liudytojai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, priešingai nei nuteistasis, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jų duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Jų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, sutapo dėl esminių detalių bei atitiko vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotas aplinkybes. Be to, abejoti minėtų liudytojų objektyvumu nėra pagrindo dar ir dėl to, kad byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, jos šie liudytojai turi suinteresuotumą bylos baigtimi ar tyčia apkalbėti M. K.. Kaip matyti iš jau aptartų vaizdo ir garso įrašų, policijos pareigūnas V. B. M. K. neatpažino iki tol, kol prie jo neprivažiavo atbuline eiga, o policijos pareigūnui L. S. nuteistasis išvis nebuvo žinomas. Be paties nuteistojo M. K. nepasitenkinimo dėl jo ankstesnio nubaudimo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tarp jo ir policijos pareigūnų yra buvę kokių nors nesutarimų. Taigi, tai, jog liudytojai V. B. ir L. S., kaip policijos pareigūnai, vykdė savo tiesiogines tarnybines funkcijas, neduoda pagrindo abejoti jų parodymais ar spręsti, kad bylą nagrinėjusiam teismui, nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį nusikalstamos veikos padarymu, įtakos turėjo liudytojų užimamos pareigos. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tiek liudytojų V. B. ir L. S. parodymai, tiek vaizdo ir garso įrašai neabejotinai patvirtina, jog matant policijos tarnybiniu automobiliu važiuojantiems policijos pareigūnams V. B. ir L. S., automobilis „Audi A8“ atvažiavo iki autobusų stotelės ir joje sustojo.

12. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde labai plačiai analizuojamos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl ko buvo įjungtos automobilio „Audi A8“ tolimųjų žibintų šviesos (dėl saugumo nuteistajam vienam sėdint automobilyje naktį negyvenamoje vietoje, automobilio bagažinėje laikant katalizatorius), dėl ko M. K. įjungė automobilio avarinį signalą (dėl stovėjimo autobusų stotelėje) ir pan. Tokias aplinkybes galima aiškinti įvairiai, t. y. taip, kaip tai gynėjas daro apeliaciniame skunde, tiek kitaip, pavyzdžiui, kad dėl priekyje atvažiuojančio policijos tarnybinio automobilio M. K. sutriko ir nespėjo automobilio tolimųjų žibintų šviesos perjungti į trumpas, kad avarinį signalą jis įjungė, jog nesukeltų įtarimų pro jį pravažiavusiems policijos pareigūnams, ir pan. Kita vertus, tai yra aplinkybės, kurios nesudaro pagrindo kitaip vertinti prieš tai jau aptartų įrodymų (liudytojų policijos pareigūnų, vaizdo ir garso įrašų) visumos.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nebuvo aiškinamasi, ar nuteistasis M. K. matė priešais jį atvažiuojantį policijos tarnybinį automobilį ir dėl to imitavo, jog tik sėdi autobusų stotelėje stovinčiame automobilyje „Audi A8“. Čia galima sutikti su apeliantu, kad priežastys, dėl kurių automobilis „Audi A8“ sustojo autobusų stotelėje, kai priešais jį važiavo policijos tarnybinis automobilis, šioje byloje nėra iki galo aiškios. Viena vertus, įvertinus tai, kad automobilis „Audi A8“ buvo su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, o policijos tarnybinis automobilis buvo žymėtas bei didesnių gabaritų, automobilio vairuotojui artėjantis žymėtas policijos tarnybinis automobilis turėjo būti pakankamai gerai matomas. Todėl visiškai realu, kad pamatęs policijos automobilį M. K., vairuodamas neblaivus, tiesiog jų išsigando ir greitai nerado jokio kitokio sprendimo, kaip tik sustoti ir tikėtis, kad policijos pareigūnai pravažiuos pro šalį jo nepatikrinę. Nepaisant to, tikroji to priežastis šiuo konkrečiu atveju nėra svarbi, nes šiuo konkrečiu atveju BK 281¹ straipsnio 1 dalies taikymui yra svarbūs yra faktai, kad automobilis „Audi A8“ važiavo ir po to sustojo autobusų stotelėje; kad prie jo vairo, užsisegęs saugos diržą, buvo rastas nuteistasis; kad, pagal policijos pareigūnų parodymus, jiems matant joks kitas žmogus iš šio automobilio neišlipo ir niekur nebėgo ar nenuėjo.

14. Policijos tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros įrašas patvirtina, kad policijos tarnybiniam automobiliui atbuline eiga privažiavus prie kelkraštyje sustojusio automobilio „Audi A8“, vairuotojo vietoje sėdėjęs M. K. buvo prisisegęs saugos diržą, tuo metu jis jau buvo įjungęs automobilio avarinį signalą bei tolimąsias žibintų šviesas perjungęs į trumpas, kiek vėliau užvedimo raktelį atidavė policijos pareigūnams. Kad automobiliui „Audi A8“ sustojus autobusų stotelėje bei vėliau policijos tarnybiniam automobiliui atbuline eiga grįžtant prie šio automobilio, niekas iš jo neišlipo, taip pat patvirtina vaizdo ir garso įrašai bei liudytojo V. B. parodymai, kad važiuodamas atbuline eiga, automobilį „Audi A8“ jis stebėjo per galinio matymo veidrodėlį. Taigi, tuo metu be M. K. automobilyje daugiau jokių asmenų nebuvo. M. K. neblaivumas buvo patikrintas po to, kai jis policijos pareigūnams paaiškino, jog yra išgėręs, kas dar kartą paneigia gynybos versiją dėl priešiškai prieš nuteistąjį nusiteikusio policijos pareigūno V. B.. Esant tokioms aplinkybėms, prisimenant, kad gynybos versija dėl automobilį vairavusio kito asmens atmetama kaip nelogiška, nepagrįsta bei paneigta, darytina išvada, kad policijos pareigūnai V. B. ir L. S. turėjo ne tik teisę, bet iš esmės ir pareigą patikrinti M. K. neblaivumą, taip užkirsti kelią neblaiviam asmeniui vėl vairuoti automobilį. Kadangi M. K. buvo nustatytas neblaivumas, kuris viršijo 1,51 promilės, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pagrįstai ir teisėtai buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Išteisinti jį dėl šios veikos nėra jokio pagrindo.

15. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Kita vertus, naujoji BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija šiuo atveju nuteistajam M. K. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos 60 MGL dydžio baudos bausmės švelninimui įtakos neturi. Už šią nusikalstamą veiką nuteistajam buvo paskirta bauda, artima minimaliam jos dydžiui (kai pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą minimali bauda yra 50 MGL dydžio). Anksčiau M. K. buvo teistas, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, tokią pat nusikalstamą veiką jis padarė jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2024 m. lapkričio 20 d., už ką buvo nuteistas Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu, be to, jis daug kartų baustas administracine tvarka, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių. Įvertinus tai, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. K. paskirta bauda nėra aiškiai per griežta. Kiti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai nuteistojo M. K. teisinei padėčiai įtakos neturi.

16. Kita vertus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl M. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, apimties. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. K. uždraudė 3 metus naudotis teise vairuoti visas transporto priemones, t. y. ne tik kelių, bet ir oro bei vandens transporto priemones. Tačiau pagal BK 68 straipsnio 1 dalį, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju M. K. nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nurodant, kad M. K. uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, o ne visas transporto priemones (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

17. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad M. K. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 166,67 Eur (3 t., b. l. 92-94). Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Apeliacine tvarka byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Nuteistasis vykdo individualią veiklą, tačiau duomenų apie jo turimą turtą byloje nėra. Byloje nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, šios išlaidos iš M. K. neišieškomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nuosprendį.

Nustatyti, kad pagal BK 68 straipsnio 1 – 3 dalis, nuteistajam M. K. uždraudžiama 3 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.