Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Daivos Jankauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. K. atstovės advokatės Jurgitos Ivanauskienės ir nuteistojo G. D. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, G. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant nuteistajam BK 75 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktuose numatytus įpareigojimus – per bausmės vykdymo atidėjimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir bet kokiu būdu nebendrauti su E. K., neieškoti ryšių su ja, nesilankyti jos gyvenamojoje, darbo ir kitoje jos galimo buvimo vietoje.

E. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš G. D. priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios E. K. turėtos 500 Eur išlaidos dėl advokato dalyvavimo nagrinėjant bylą teisme pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš G. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. balandžio 19 d., apie 17.09 val. iki 2015 m. lapkričio 21 d., apie 16.50 val., būdamas (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, intensyviai telefonu skambindamas E. K., su kuria nuo 2003 m. iki 2010 m. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, sistemingai ją baugino naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra, telefoninių pokalbių su nukentėjusiąja E. K. metu: 2015 m. balandžio 19 d., 17.09 val., 2015 m. balandžio 19 d., 17.12 val., 2015 m. lapkričio 21 d., 16.50 val., išsakė grasinimus ją sužaloti ir įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, o nukentėjusioji E. K., kuri yra atsisakiusi su juo kartu gyventi, jo išsakytus grasinimus sužaloti suprato realiai, tokiu būdu kaltinamasis dėl sistemingos psichinės prievartos, grasinimų sužaloti bei kitų baimę, nesaugumo jausmą keliančių veiksmų vertė nukentėjusiąją nerimauti, nesaugiai jaustis, tokiu būdu ją terorizavo.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma pagrindžia G. D. pareikšto kaltinimo faktines aplinkybes ir pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Individualizuodamas bausmę teismas konstatavo, kad bausmės tikslai G. D. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant ir taikant įstatyme numatytus įpareigojimus (draudimus). Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios E. K. atstovė advokatė J. Ivanauskienė (toliau – nukentėjusiosios atstovė) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. D. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. sausio 31 d.) ir paskirtos 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams. Pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nukentėjusiosios E. K. civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir iš G. D. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pripažinti nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas (1000 Eur) proceso išlaidomis ir jas išieškoti iš G. D.. Taip pat iš G. D. išieškoti 500 Eur proceso išlaidų dėl nukentėjusiosios atstovavimo apeliacinėje instancijoje. Skunde nukentėjusiosios atstovė nurodo, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad G. D. elgesys atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą ir pasižymi BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Tačiau teismas, atsisakydamas G. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal nukentėjusiosios atstovės baudžiamojoje byloje pateiktą 2016 m. liepos 5 d. prašymą pakeisti kaltinimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą paskirdamas per švelnią bausmę, nepriteisė visos prašomos civilinio ieškinio sumos, nepriteisė visų nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nepripažino sunkinančia aplinkybe tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.Skunde pažymima, kad nukentėjusiosios atstovė teismui pateikė prašymą G. D. pripažinti kaltu padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteisti už tai, kad jis, grasindamas padaryti pavojingą sveikatai veiką ir sistemingai baugindamas naudojant psichinę prievartą, terorizavo E. K.: laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. sausio 31 d., siekdamas sudaryti E. K., su kuria nuo 2003 m. iki 2010 m. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, baimės ir nerimo atmosferą, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, ne mažiau kaip 2 kartus - 2011 m. rugsėjo 10 d., 2015 m. kovo 29 d. – belsdamas ir spardydamas E. K. buto (duomenys neskelbtini), duris, ją baugino, grasino ją sužaloti, užmušti; 2012 m. spalio 22 d., apie 21 val. vakaro, persekiojo ją automobiliu; būdamas neblaivus daugiau kaip 3 kartus - 2011 m. gruodžio 24 d., 2015 m. balandžio 19 d. ne mažiau kaip 2 kartus, 2015 m. lapkričio 21 d. šešis kartus, 2016 m. sausio 31 d. bei kitomis dienomis tyrimo metu tiksliai nenustatytą kartų skaičių skambindamas jai telefonu dienos ir nakties metu ir įžeidinėdamas: „padla“, „sucha“, „žiurke“, bei vartodamas kitus necenzūrinius žodžius ir baugindamas: „aš tau galvą nusuksiu“, „aš atvažiuoju“, „uždaužysiu“, išdaužysiu“, „su koja naglai“, „būsi uždaužyta“, „eisi ant kelių“, „aš tau galvą nusuksiu“, „niekur nepajudėsi“,, jokio judesio“, „čiulpsi (necenzūrinis žodis) mano koją“, ir kitais žodžiais grasino padaryti pavojingą sveikatai veiką ir sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.Dėl tokių tyčinių veiksmų E. K. išgyveno ilgalaikį stresą, nerimą, baimę, jautėsi nesaugiai, negalėjo turėti normalių gyvenimo sąlygų suvokdama, kad išsakyti grasinimai sužaloti gali būti realiai įgyvendinti dėl G. D. agresyvaus būdo, kas fiksuota policijos ir teismo sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prašymu buvo išplėstos kaltinimo ribos, nes kaltinimą sudarė daugiau epizodų, nei kaltinamajame akte esantis kaltinimas, kad dėl šių įvykių jau buvo priimti procesiniai sprendimai, todėl iš naujo pareikšti kaltinimą dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jau buvo priimti procesiniai sprendimai, nėra teisinio pagrindo. Teismas pripažino įrodytomis ir paliko tik pirminiame kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes. Taip pat tik iš dalies tenkino civilinį ieškinį.Pasak nukentėjusiosios atstovės, teismo nuosprendyje išsakyti motyvai atmetant teikto prašymo pakeisti kaltinimą nuostatas yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįstai priteistas mažas civilinio ieškinio dydis, priteistos ne visos nukentėjusiosios patirtos proceso išlaidos. Taip pat nepagrįstai nepripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Pažymima, kad duomenys apie prašyme pakeisti kaltinimą nurodytus faktus buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje ir buvo pateikti nagrinėti teismui. Prašymas pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes buvo grindžiamas byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga.Dėl 2011 m. rugsėjo 10 d. įvykio teismas pažymėjo, kad dėl tos dienos įvykio G. D. jau yra nuteistas Kauno apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiu. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad minėtame nuosprendyje nėra nieko pasisakyta apie G. D. veiksmus E. K. atžvilgiu. G. D. veiksmai dėl E. K. durų spardymo, grasinimo niekaip nebuvo įvertinti, t. y. jo veiksmai dėl E. K. bauginimo ir grasinimo niekaip nebuvo įvertinti ir už šiuos veiksmus jis nebuvo teisiamas.Dėl 2015 m. kovo 29 d. įvykio teismas pasisakė, kad šios dienos epizodo aplinkybės yra faktiškai nepagrįstos jokiais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, dėl to teismas sprendžia, kad kaltinimas šioje dalyje nepagrįstas. Teismas nuosprendyje argumentavo, kad vien tik formalių duomenų apie pranešimus policijai aiškiai nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. O ir nukentėjusioji apie prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytas faktines aplinkybes parodymus davė abstrakčiai. Šių parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Su tokiais argumentais nukentėjusiosios atstovė nesutinka ir nurodo, kad teismas niekaip nepasisakė, kuo remiantis jis teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra abstraktūs ir kodėl jais negalima remtis. Nukentėjusioji aiškiai įvardijo įvykių seką ir kaltinamojo atliktus veiksmus. Jos parodymus patvirtina policijos informacinių sistemų duomenys. Neaišku, kodėl teismas šiuos duomenis atmeta. Nukentėjusioji davė išsamius parodymus apie ilgą laiką trunkantį G. D. vykdomą jos terorizavimą, nurodant konkrečius veiksmus, tame tarpe ir tai, kad jos buto duris daug kartų spardė G. D.. Tai patvirtina ir liudytoja M. K.. Be to, šios aplinkybės yra fiksuotos pranešimuose policijai. Tačiau teismas kaltinimą nuosprendyje šioje dalyje atmetė ir rėmėsi tik ta dalimi nukentėjusiosios, liudytojos parodymų, kurie grindžia tik tą dalį kaltinimo, kuri siejasi tik su nukentėjusiosios įrašytais pokalbiais su kaltinamuoju, vykusiais 2015 m. balandžio 19 d. ir 2015 m. lapkričio 21 d.Dėl 2012 m. spalio 22 d., apie 21.00 val. vykusio nukentėjusiosios persekiojimo automobiliu teismas pasisakė, kad yra priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo iš naujo pareikšti kaltinimus dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jau priimti procesiniai sprendimai. Su šiais argumentais nukentėjusiosios atstovė nesutinka ir nurodo, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos, klaidingos, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant BPK normas. Nukentėjusiosios atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra jokių duomenų apie tai, kad faktiniai duomenys apie įvykį yra neteisingi. Nukentėjusioji nebuvo kaltinama melagingo pranešimo pateikimu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra skirtingi baudžiamojo proceso institutai, reglamentuoti skirtingomis BPK normomis. Teismas šiuo atveju nepagrįstai rėmėsi BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata ir teismo argumentai apie tapataus kaltinimo reiškimą neturi jokio teisinio pagrindo, nes dėl įvykio nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nebuvo priimtas teismo ar prokuroro nutarimas jį nutraukti, kas atitiktų BPK 3 straipsnyje numatytą baudžiamojo proceso negalimumo sąlygą. Pasak nukentėjusiosios atstovės, teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi byloje Nr. 2K-570/2010. Šioje byloje teismas turėtų remtis kasacine nutartimi Nr. 2K-557/2014, kurioje nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisinė reikšmė aiškiai nėra tapatinama su nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisine reikšme.Dėl 2011 m. gruodžio 24 d. skambinimo telefonu ir grasinimo nukentėjusioji pranešė policijai. 2012 m. sausio 31 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių motyvuojant tuo, kad po savo žodžių G. D. jokių veiksmų nesiėmė. Nutarime nekonstatuota, kad faktai nepasitvirtino ar yra neteisingi. Teismas dėl šio epizodo argumentavo taip pat, kaip ir dėl jau aptarto 2012 m. spalio 22 d., 21 val. nukentėjusiosios persekiojimo automobiliu. Teismas nepagrįstai nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisinę reikšmę prilygino nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmei. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kai dar nebuvo pagrindo konstatuoti sistemiškumo. Šiuo metu G. D. kaltinimai reiškiami dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo.Pasak nukentėjusiosios atstovės, nepagrįsti ir teismo argumentai dėl 2016 m. sausio 31 d. epizodo. Dėl šio nukentėjusiosios atstovės teikto kaltinimo epizodo teismas pasisakė, kad dėl šio įvykio iš viso jokios informacijos nėra. Teismas, manydamas, kad tai yra klaida, nurodė, kad yra informacijos apie 2015 m. sausio 31 d. įvykį, muštynes laiptinėje, o ne apie grasinančius skambučius. Tokią išvadą teismas padarė nesigilindamas į bylos medžiagą ir nepagrįstai atmesdamas ir nevertindamas įrodymų. 2016 m. sausio 31 d. skambučio faktą nukentėjusiajai patvirtina G. D. naudoto telefono numerio skambučių išklotinė. Taip pat pareigūno 2016 m. balandžio 5 d. tarnybinis pranešimas. Šie dokumentai teismo posėdžio metu buvo ištirti. Nukentėjusioji paaiškino, kad G. D. skambindavo naktimis, nuo naktinių skambučių ji negali miegoti, patiria stresą. Tai patvirtino ir liudytoja – nukentėjusiosios motina. Tačiau teismas nuosprendyje šių įrodymų nevertino ir niekaip dėl jų nepasisakė. Be to, kaltinamajam buvo paskirta kardomoji priemonė nebendrauti su nukentėjusiąja, todėl nebuvo jokio preteksto jai skambinti ir nukentėjusioji buvo daugybę kartų davusi suprasti apie nepageidavimą bendrauti iš baimės sau ir vaikui, dėl to į policiją buvo kreiptasi ne vieną kartą.Skunde nukentėjusiosios atstovė nurodo ir tai, kad teismo išvada, jog nenustatyta G. D. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad G. D. kaltinime nurodytus veiksmus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę nurodė pats kaltinamasis. Tai patvirtino ir nukentėjusioji, nukentėjusiosios mama, kuri buvo apklausta kaip liudytoja. Be to, G. D. neblaivumo faktas nurodytas ir 2011 m. rugsėjo 10 d, 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiuose.Skunde nesutinkama ir su teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad G. D. nusikalstami veiksmai tęsėsi ilgą laiką, buvo intensyvūs, nukentėjusioji nuolat turėjo galvoti apie savo saugumą, tik jos išsiugdyto savisaugos mechanizmo dėka pavyko išvengti sunkių pasekmių. Nukentėjusioji nuolat išgyveno įtampą, veiksmai buvo pasikartojantys, daugkartiniai. Nusikaltimas įvykdytas prieš nukentėjusiąją asmeniškai, visiškai savanaudiškai ir tiesiogine tyčia sistemingai bauginant, dėl ko yra pakitusi nukentėjusiosios gyvenimo kokybė. G. D. nusikalstamais veiksmais sukelti išgyvenimai kenkia sveikatai, ji yra priversta gerti medikamentus, kad kontroliuoti patiriamą stresą ir nuimti nerimą. Teismas netinkamai įvertino tai, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, kad kaltininko turtinė padėtis gera, jis turi darbą, disponuoja 100 000 Lt suma sąskaitoje, gyvena name su baseinu ir nepagrįstai prašomą priteisti 3000 Eur sumą sumažino iki 400 Eur. Taip pat teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti proceso išlaidų dydį ir vietoje prašomos 1000 Eur sumos priteisė 500 Eur.Apeliaciniame skunde nuteistojo G. D. gynėja advokatė N. Grubliauskienė (toliau – nuteistojo gynėja) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – G. D. išteisinti jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje.Skunde nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nesivadovavo kasacine praktika, netinkamai vertino įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.Nuteistojo gynėja nurodo, kad iš nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad teismas išvadas dėl G. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką grindė nukentėjusiosios padarytais telefoniniais garso įrašais, taip pat nukentėjusiosios paaiškinimais. Teismo vertinimu, šie įrodymai neabejotinai patvirtina, kad G. D. psichinė prievarta E. K. atžvilgiu kaltinime nurodytų trijų telefoninių pokalbių metu reiškėsi tiek tiesioginiais grasinimais atimti gyvybę ar padaryti kitokią jos sveikatai pavojingą veiką, tiek ir bauginančios atmosferos kūrimu. Nuteistojo gynėja su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Taip pat nesutinka, kad byloje nebuvo pagrindo vadovautis kasacine nutartimi byloje Nr. 2K-299/2013. Šioje byloje pateiktas aplinkybių aiškinimas, pasak gynėjos, yra svarbus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas G. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į kasacinę praktiką, kurioje yra išaiškinti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.Pasak advokatės, sistemiškumas šioje byloje grindžiamas jau minėtais trimis garso įrašais, kurie padaryti per du kartus. Taip pat nurodant, kad nuteistasis nukentėjusiajai yra skambinęs ne kartą. Šiuo atveju teismas, vertindamas sistemiškumą, padarė netinkamas išvadas, o dalies kaltinamojo nurodytų aplinkybių, kurias pripažino ir nukentėjusioji, iš viso nevertino. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusioji ir nuteistasis yra buvę sugyventiniai, auginantys bendrą vaiką. Kaip matyti iš teisme vykusių ir tebevykstančių ginčų dėl bendravimo su vaiku tvarkos, nukentėjusioji šią nuteistojo, kaip tėvo, teisę riboja, nesuteikdama jam galimybių maksimaliai bendrauti su vaiku. Nuteistasis nurodė, kad iki 2015 m. lapkričio 21 d. paskutinio įvykusio konflikto sūnus neturėjo mobilaus ryšio telefono, todėl jo ir vaiko bendravimas galėjo vykti tik per E. K.. Nuteistojo ir nukentėjusiosios paaiškinimai patvirtina, kad iki 2015 m. lapkričio 21 d. nukentėjusioji ir nuteistasis bendravo normaliai. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ji per prievartą savo sąskaitoje laikė nuteistojo pinigus, per prievartą rengė jam sutartis, tai laikytina jos užimta gynybine pozicija siekiant nuteistąjį apibūdinti negatyviai. Pastebima ir tai, kad teismas, pacitavęs nukentėjusiosios žodžius dėl fizinio ir psichinio smurto jos atžvilgiu taikymo, nurodytų aplinkybių dėl fizinio smurto buvimo visiškai neanalizavo nurodydamas, kad šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino jos motina K. K..Skunde nurodoma, kad nuteistasis ir nukentėjusioji tarpusavyje bendravo pakankamai glaudžiai, kadangi juos sieja bendras vaikas, su kuriuo nuteistasis per nukentėjusiąją palaikė glaudžius ir artimus ryšius. Nuteistasis taip pat nurodė, kad jis norėjo, jog vaikas turėtų mobilaus ryšio telefoną, tačiau to neleido nukentėjusioji. Šios aplinkybės nukentėjusioji nepaneigė. Pati nukentėjusioji sudarė tokią situaciją, kad nuteistasis, norėdamas bendrauti su vaiku, tai turėdavo daryti per ją. Nukentėjusioji taip pat pripažino, kad ji tvarkė nuteistojo pinigines lėšas, kurias nuteistasis laiko jos banko sąskaitoje, jo prašymu atliko finansines operacijas, rengdavo jo prašymu sutartis. Nukentėjusiosios nurodymas, kad ji tai darė verčiama, vertintinas kritiškai, kadangi šiuos veiksmus nukentėjusioji atliko ne vieną kartą. Atsižvelgiant į tai, kad ji, kilus konfliktui su nuteistuoju, nevengdavo jį apskųsti, rodo, kad jei ji tai būtų dariusi verčiama, tai neabejotinai būtų nuteistąjį apskundusi. Tai, kad nebuvo sistemiškumo naudoti psichinę prievartą ir nukentėjusioji nesuvokė jos realiai, patvirtina ir kitos byloje esančios aplinkybės: nors nukentėjusioji nurodo, kad ji grasinimus suvokė realiai, tačiau nuteistajam nurodžius pripažino, kad 2015 m. vasarą (tarpe tarp grasinimų) ji vyko su nuteistuoju ir vaiku atostogauti, ne kartą bendravo su nuteistuoju. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad šalis siejo artimi (kaip vaiko tėvų) santykiai ir darbiniai santykiai, o konfliktai, kuriuos iš dalies sąlygojo nukentėjusiosios veiksmai ribojant tėvo ir vaiko teisę bendrauti tarpusavyje, buvo epizodinio pobūdžio.Nuteistojo gynėja taip pat nurodo ir tai, kad neteisingos yra teismo išvados ir dėl to, kaip nukentėjusioji suprato grasinimus ir, ar buvo verčiama nerimauti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi trys telefoniniai pokalbiai vyko nuteistajam paskambinus nukentėjusiajai esant neblaiviam. Nuteistasis nurodė, kad jis, būdamas neblaivus, nelabai pamena pokalbio, o kai kyla konfliktas dėl vaiko, būna susijaudinęs, dėl to ne visada parenka tinkamus žodžius. Jis nurodė, kad pokalbiuose buvo apsižodžiavimas, o ne realus grasinimas. Taip pat nurodė, kad su nukentėjusiąja kartu gyveno dešimt metų, todėl ji žino jį ir kai jis paskambina neblaivus, padeda ragelį. Nukentėjusioji nurodo, kad po tokių pokalbių ji jausdavo nerimą, tačiau nurodė ir tai, kad realių pokalbių nebuvo. Nukentėjusiosios parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai atsižvelgiant į užfiksuotų pokalbių turinį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji pateikia ne visą pokalbio įrašą, todėl sunku nustatyti konflikto pradžią. Vertintinas ir pokalbių turinys, trukmė, pačios nukentėjusiosios išsakyti žodžiai nuteistojo atžvilgiu. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą akivaizdu, kad nukentėjusiosios teiginiai apie nuteistojo grasinimus, išsakytus jam esant neblaiviam, yra nepagrįsti, kadangi nukentėjusioji tokių duomenų nepateikė. Šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji bylos nagrinėjimo teisme metu prakalbo apie neva jos atžvilgiu 2015 m. vasarą važiuojant iš Palangos naudotą fizinį smurtą, tačiau tokių aplinkybių apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nenurodė.Pasak advokatės N. Grubliauskienės, paminėtų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to netinkamai pritaikė įstatymą nepagrįstai pripažindamas G. D. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Patenkinus skundą atmestinas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys.Skunde nuteistojo gynėja taip pat nurodo ir tai, kad teismui manant, jog priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo, reikėtų vertinti teismo skirtą įpareigojimą. Teismas paskyrė įpareigojimą nebendrauti, neieškoti ir nepalaikyti ryšių su nukentėjusiąja. Tokį įpareigojimą paskyręs teismas iš esmės apribojo nuteistojo teisę bendrauti su vaiku arba užprogramavo nuolatinį šio įpareigojimo pažeidimą. Nuteistasis su nukentėjusiąja turi vaiką, kuris su juo negyvena. Vaikas gyvena su nukentėjusiąja, su kuria nuteistasis turi palaikyti ryšius dėl bendravimo su vaiku, kitų klausimų, susijusių su vaiko priežiūra ir auklėjimu. Civilinėje byloje yra sudaryta sutartis dėl bendravimo su vaiku tvarkos, nuteistasis tam tikru laiku gali pasiimti vaiką iš nukentėjusiosios namų ir nustatytu laiku privalo jį vėl parvežti pas nukentėjusiąją. Akivaizdu, kad teismo paskirtas įpareigojimas yra kliūtis įgyvendinti nuteistojo teisę bendrauti su savo vaiku, todėl turi būti panaikintas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. D. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, nukentėjusiosios atstovės skundą prašė atmesti. Nukentėjusioji E. K. ir jos atstovė advokatė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą prašė atmesti. Prokuroras nuteistojo G. D. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės ir nukentėjusiosios E. K. atstovės advokatės J. Ivanauskienės apeliacinius skundus prašė atmesti.Nuteistojo G. D. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinis skundas tenkinamas. Nukentėjusiosios E. K. atstovės advokatės Jurgitos Ivanauskienės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo G. D. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliacinio skundo.

Nuteistojo G. D. gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl G. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Pasak gynėjos, byloje nėra surinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą faktines aplinkybes ir leistų daryti neabejotinas išvadas dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių G. D. veiksmuose buvimo.Pažymima, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė: tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį pagal nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, G. D. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ne iki galo ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, į ją neįsigilino, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl G. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Analizuojant komentuojamo straipsnio dispozicijos turinį matyti, kad joje yra įtvirtintos alternatyvios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Taigi, bet kurios iš šių veikų padarymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą straipsnį. G. D. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už sistemingą savo buvusios sugyventinės ir vaiko motinos E. K. bauginimą naudojant psichinę prievartą, kuri pasireiškė telefoninių pokalbių metu nukentėjusiosios atžvilgiu išsakytais necenzūriniais žodžiais, grasinimais ją sužaloti bei kitais baimę ir nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais.Pažymima, kad psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir panašiai), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. 2K-142/2007, 2010 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-341/2010 ir kt.). Šių aplinkybių kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 straipsnio 2 dalis reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tačiau, bet kuriuo atveju, vertinant įrodymus turi būti paisoma reikalavimo, kad nei vienam iš byloje esančių įrodymų, nepaisant iš kokio įrodymų šaltinio jie gauti, negali būti suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Visi duomenys, byloje pripažinti įrodymais, turi vienodą įrodomąją galią ir visi jie vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pagrindiniu įrodymų šaltiniu šioje byloje pirmosios instancijos teismas laikė nukentėjusiosios E. K. parodymus, taip pat jos pateiktus telefoninių pokalbių su nuteistuoju G. D. įrašus. Teismas konstatavo, kad minėti įrodymai, taip pat liudytojos M. K. parodymai bei kiti rašytiniai duomenys (skambučių ir trumpųjų žinučių išklotinės, nuteistąjį charakterizuojanti medžiaga) yra pakankami išvadoms dėl G. D. kaltės sistemingai bauginus nukentėjusiąją, jos atžvilgiu naudojant psichinę prievartą, pagrįsti. Apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, būtina sąlygai baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kilti, yra veiksmų sistemiškumas. Veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. G. D. pareikštas kaltinimas, taip pat ir pirmosios instancijos teismo išvados, buvo grindžiami nukentėjusiosios E. K. fiksuotais ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktais trimis telefoninių pokalbių su nuteistuoju įrašais. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme G. D. neneigė galėjęs skambinti nukentėjusiajai E. K., tačiau nurodė, kad dėl neblaivumo visų pokalbių su ja detalių neatsimena. Be to, nuteistasis paaiškino ir tai, kad E. K. skambindavo dažnai, kadangi jie turi vaiką, gyvena atskirai ir dėl bendravimo su vaiku jis turi kontaktuoti su pačia nukentėjusiąja, kadangi ši prieštaravo nuteistojo siūlymui nupirkti vaikui mobilaus ryšio telefoną. Nuteistasis taip pat patvirtino, kad bendravimas su E. K. yra konfliktiškas, kadangi jie nesutaria dėl bendravimo su vaiku tvarkos, telefoninių pokalbių metu jis, būdamas neblaivus, tikrai galėjo vartoti necenzūrinius, nukentėjusiąją įžeidžiančius žodžius, tačiau kategoriškai neigė bauginęs nukentėjusiąją naudojant psichinę prievartą. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo paaiškinimus vertino kritiškai, kaip jo siekį pateisinti savo elgesį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės ir konstatavo, kad trijuose pokalbiuose užfiksuoti nuteistojo pasisakymai buvo bauginantys, nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą juos vertinti, kaip realius, nesaugiai jaustis, nerimauti. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra skubota, padaryta neatlikus išsamios byloje esančiuose įrašuose fiksuotų pokalbių analizės, neįvertinus minėtų pokalbių turinio, iš pokalbių konteksto išėmus atskiras G. D. pasakytas frazes, teiginius, juos įvertinus atsietai tiek nuo pokalbių konteksto, tiek nuo kitais byloje esančiais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Išanalizavus byloje esančias pokalbių stenogramas, vienareikšmiškai konstatuoti, kad šie įrodymų šaltiniai neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl sistemingo nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą 2015 m. balandžio 19 d., 17.09 val., 2015 m. balandžio 19 d., 17.12 val., 2015 m. lapkričio 21 d., 16.50 val., nėra pagrindo. Iš kaltinamajame akte nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad kaltinimas dėl sistemingo nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą pagrįstas atskiromis G. D. išsakytomis frazėmis, kurios, vertinant jas atsietai, formaliai atitiktų BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau vertinant visų pokalbių kontekstą, turinį, konfliktinę situaciją, kuri yra susiklosčiusi tarp G. D. ir E. K., vienareikšmiškai spręsti, kad G. D. pasisakymai turėjo sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymių, negalima. Nors byloje, kaip minėta, yra pateikti trys nukentėjusiosios pokalbių su G. D. įrašai, kas, pagal teismų praktiką, formaliai atitiktų veiksmų sistemiškumo požymį, tačiau išanalizavus visą pokalbių turinį, kontekstą, nuteistojo ir nukentėjusiosios pasisakymus, spręstina, kad sistemiškumo požymis, taip pat ir nuteistojo pasisakymų atitikimas realumo kriterijui, vertinant šiuos pasisakymus per nukentėjusiosios subjektyvaus suvokimo prizmę, šioje konkrečioje byloje analizuojamų faktinių aplinkybių kontekste nenustatytas. Analizuojant G. D. ir E. K. telefoninių pokalbių stenogramas, matyti, kad pirmame 2015 m. balandžio 19 d. įraše kalbama apie baseiną, apie tai, kad vaikas gali paskęsti. D. D. aiškina, kad vaikas gali nuskęsti, draudžia važiuoti be jo, nukentėjusioji E. K. jį išvadina psichiniu ligoniu, nenormaliu ir atsisako su juo girtu kalbėti. Antrame 2015 m. balandžio 19 d. pokalbyje nukentėjusioji E. K. G. D. vadina psichiniu ligoniu, nenormaliu, G. D. tikina nukentėjusiąją įvardinsiantis ir ji niekur nebegalėsianti pajudėti, E. K. sako, kad taip kalba nenormalus žmogus, pokalbio pabaigoje kalbama apie „chatą“. 2015 m. lapkričio 21 d. G. D. teigia uždaužysiantis nukentėjusiąją, tai pakartoja ne vieną kartą, vartoja necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, E. K. jį išvadina psichiniu ligoniu, debilu. Atkreipiamas dėmesys, kad nei vienas iš trijų pokalbių nėra fiksuotas nuo pradžių. Įrašas pradedamas tuo metu, kai nuteistasis G. D. pradeda karščiuotis, vartoti necenzūrinius žodžius, grasinti. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino. Skundžiamame nuosprendyje detali šių pokalbių analizė nėra pateikta, nėra atliktas šių pokalbių turinio vertinimas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismo nuosprendyje yra išskirtos atskiros G. D. pasakytos frazės, necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai, kuriuos teismas įvertino kaip realius grasinimus naudojant psichinę prievartą. Tuo tarpu analizuojant minėtus pokalbius visumoje, o ne atskiras iš jo paimtas frazes, G. D. pasisakymai, nors moraliai nepateisinami ir netoleruotini, vertintini ne kaip sąmoningas siekis bauginti nukentėjusiąją, kelti jai nerimą, nesaugumo jausmą, o kaip neadekvati, spontaniška neblaivaus asmens reakcija, sąlygota ilgą laiką besitęsiančių nesutarimų ir konfliktų su nukentėjusiąja. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog byloje yra pateikti trys pokalbiai, kuriuose G. D. grasina, naudoja necenzūrinius žodžius, pati savaime neįrodo sistemiškumo. Turi būti vertinamas ne tik pokalbių skaičius, bet ir jų turinys, aplinkybės, kurioms esant vyko pokalbiai, besikalbančių asmenų tarpusavio santykiai, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti panašaus pobūdžio kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti. Tokį vertinimą sąlygoja įstatymų leidėjo už šią veiką numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, kuri rodo, kad įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, todėl baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi.Apygardos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nukentėjusiosios, taip pat ir nuteistojo paaiškinimai, jų pokalbių turinys negali būti vertinami atsietai nuo tų aplinkybių, iš kurių sprendžiama apie šių asmenų tarpusavio santykius, jų bendravimą, elgesį, asmenines savybes, charakterio ypatumus. Byloje nustatyta, kad G. D. su nukentėjusiąja E. K. kartu gyveno septynis metus, todėl nukentėjusiajai neabejotinai buvo žinomas nuteistojo būdas, jo charakterio ypatybės, elgesys konfliktinėse situacijose. Nukentėjusioji E. K., apklausiama teismo posėdyje, patvirtino žinanti, kad G. D. piktnaudžiauja alkoholiu, kad jam būna abstinencijos priepuoliai, tuomet būna piktas, nekontroliuojamas. Taip pat nurodė, kad G. D. yra linkęs ją kontroliuoti, dėl to kyla konfliktai. Įvertinus paminėta, vienareikšmiškai spręsti, kad pokalbių su nukentėjusiąja metu G. D. grasinančio pobūdžio pasisakymai, necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai nukentėjusiosios buvo suprasti ir įvertinti kaip realus grasinimas ir, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nekelia abejonių aplinkybė, jog dėl G. D. pasisakymų E. K. jautė nerimą, įtampą, baimę, nesaugumo jausmą, tačiau iš nuosprendžio motyvų nėra aišku, kokiais įrodymais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis remdamasis teismas padarė tokias išvadas. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. D. elgesys yra netoleruotinas, kad jis peržengė taikaus ir mandagaus bendravimo ribas, tačiau vien tai, įvertinus šioje byloje itin svarbią aplinkybę, kad tarp G. D. ir E. K. vyksta konfliktas dėl bendravimo su vaiku, kuris sprendžiamas teismine tvarka, nelaikytina pakankamu pagrindu G. D. veiksmus kriminalizuoti ir jo atžvilgiu taikyti pačią griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta tai, kad E. K., nors ir teigdama, kad G. D. grasinančio pobūdžio pasisakymai, jo elgesys, kėlė didelį nerimą, baimę, tačiau ji ir po to, kai pradėjo gyventi atskirai, tvarkė G. D. piniginius reikalus, konsultavo jį teisiniais klausimais, vyko kartu prie jūros. Šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbios, kadangi būtent nukentėjusiosios elgesys leidžia spręsti apie tai, kaip ji vertino buvusio sugyventinio ir vaiko tėvo elgesį. Nors E. K. teigė bijojusi G. D., todėl ir toliau tvarkė jo banko sąskaitoje esančias lėšas, konsultavo jį, tačiau tokie nukentėjusiosios paaiškinimai vertintini kritiškai. Iš byloje esančių duomenų (nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, informacijos iš policijoje registruojamų įvykių registro) matyti, kad nukentėjusioji nevengė teikti skundus ikiteisminio tyrimo įstaigoms dėl, jos manymu, nusikalstamo G. D. elgesio, todėl nelogiška, kad G. D. verčiant nukentėjusiąją ir toliau jį konsultuoti teisiniais klausimais, smurtaujant prieš ją (pasak nukentėjusiosios, G. D., grįžtant iš (duomenys neskelbtini), jai trenkė), būtų tylėjusi ir apie tai nepranešusi policijai. Pati nukentėjusioji jokių objektyvių tokio savo elgesio priežasčių nenurodė. Visos šios aplinkybės, jas vertinant kartu, o ne atsietai, leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiosios E. K. paaiškinimų nuoširdumu, o tuo pačiu kritiškai vertinti jos teiginius, kad G. D. grasinančio pobūdžio pasisakymai, necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai, buvo suprasti kaip realūs ir kėlė jai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas vienu iš įrodymų, neva patvirtinančių sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą faktą, laikė G. D. naudojamo telefono numerio skambučių ir trumpųjų žinučių išklotines, iš kurių matyti, kad G. D. nukentėjusiajai E. K. skambindavo pakankamai dažnai. Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis G. D. neneigė dažnų skambučių savo buvusiai sugyventinei ir vaiko motinai E. K.. Taip pat nurodė tokio elgesio priežastį – vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, E. K. prieštaravo tam, kad jis sūnui nupirktų mobilaus ryšio telefoną, todėl jis dėl bendravimo su vaiku turėjo betarpiškai bendrauti su pačia nukentėjusiąja, su kuria dėl to kildavo nesutarimai. Šių aplinkybių E. K. nepaneigė. Nors ir nurodė, kad dėl bendravimo su vaiku jokių konfliktų nebuvo, G. D. su vaiku bendravo tiek, kiek norėjo, tokie jos paaiškinimai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Kaip minėta, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilę nesutarimai dėl bendravimo su vaiku yra sprendžiami teismine tvarka, procesas dar nėra pasibaigęs (teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nagrinėjama civilinė byla dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, šioje byloje ieškovas yra G. D.). Kolegijos vertinimu, skambučių išklotinės šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste patvirtina tik tai, kad G. D. ir E. K. bendravimas telefonu buvo intensyvus, tačiau, priešingai, negu konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neįrodo sistemingo nukentėjusiosios bauginimo naudojant psichinę prievartą. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai ir to bijojo, nėra surinkta. Teisėjų kolegija sutinka, kad G. D. išsakytos grasinančio pobūdžio frazės, necenzūrinių, nukentėjusiąją įžeidžiančių ir žeminančių, nemalonių žodžių naudojimas moraliai nėra pateisinami, tačiau, įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių pobūdį, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį, vertinti tokius pasisakymus kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiajai bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad G. D. veiksmai – grasinančio pobūdžio pasisakymai – atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Iš byloje pateiktų telefoninių pokalbių stenogramų akivaizdu, kad tai buvo spontaniški, vienas su kitu nesusiję neblaivaus G. D. skambučiai nukentėjusiajai, pasibaigę apsižodžiavimu, įžeidžiančių žodžių vienas kito atžvilgiu naudojimu. Kaip minėta, visi trys byloje esantys pokalbiai yra fiksuoti ne nuo pradžių, todėl nėra aišku, kokiu klausimu kiekvienu atveju skambino nuteistasis ir kas išprovokavo jo reakciją, užfiksuotą nukentėjusiosios pateiktuose pokalbiuose. Nuteistasis G. D. neneigė skambučių nukentėjusiajai fakto, tačiau visą laiką kategoriškai tvirtino, kad negrasino nukentėjusiajai ir nenorėjo, kad ši bijotų, nesaugiai jaustųsi. Jokių kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tyčios buvimą G. D. veiksmuose, byloje nėra. Paties G. D. elgesys patvirtina jo paaiškinimus dėl tyčios bauginti nukentėjusiąją nebuvimo: nuteistasis G. D. nukentėjusiosios atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, savo grasinančio pobūdžio pasisakymų realizuoti nebandė, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad nukentėjusiajai realiai keltų nesaugumo, baimės, nerimo, įtampos jausmą. Pačios nukentėjusiosios elgesys taip pat suponuoja manymą, kad ji realios grėsmės dėl G. D. pasisakymų nejautė ir neturėjo pagrindo manyti, kad G. D. grasinančio pobūdžio pasisakymai gali būti įvykdyti realiai. Nukentėjusiosios E. K. kalbėjimo maniera byloje fiksuotų pokalbių metu, jos balso tonas, nuteistojo atžvilgiu naudojami įžeidžiantys epitetai, kategoriškas atsisakymas kalbėti su nuteistuoju, šiam esant neblaiviam, jos teisme duoti paaiškinimai apie tai, kad jai žinomas neblaivaus G. D. elgesys, leidžia pagrįstai manyti, kad neblaivaus G. D. skambučių ir jų pokalbio turinio E. K. nevertino kaip realios grėsmės, skambučiai buvo nemalonūs, erzinantys, tačiau ne bauginantys, verčiantys nukentėjusiąją jausti nesaugiai, keliantys įtampą, nesaugumo jausmą, kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje. Jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti kategoriškas išvadas dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių G. D. veiksmuose, byloje nėra surinkta. Teismo posėdyje apklausta nukentėjusiosios E. K. motina M. K. nors ir nurodė, kad dukra dėl G. D. elgesio jautė didelius neigiamus išgyvenimus, baimę, stresą, kolegija jos paaiškinimų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nelaiko objektyviu ir patikimu G. D. kaltės įrodymu, kadangi jos paaiškinimų jokie kiti objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus nuteistojo veiksmų pobūdį, intensyvumą, duomenis tiek apie nuteistojo, tiek apie nukentėjusiosios asmenybes ir jų tarpusavio santykius, apylinkės teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog E. K. turėjo realų pagrindą bijoti, kad G. D. gali įgyvendinti savo grasinimus, o nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – nepagrįstai pripažino G. D. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje neįrodyta, jog G. D. nuo 2015 m. balandžio 19 d., apie 17.09 val. iki 2015 m. lapkričio 21 d., apie 16.50 val., būdamas (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, intensyviai telefonu skambindamas E. K., sistemingai ją baugino naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra, 2015 m. balandžio 19 d., 17.09 val., 2015 m. balandžio 19 d., 17.12 val., 2015 m. lapkričio 21 d., 16.50 val. telefoninių pokalbių su ja metu išsakė grasinimus ją sužaloti ir įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, o nukentėjusioji E. K. jo išsakytus grasinimus sužaloti suprato realiai, tokiu būdu kaltinamasis dėl sistemingos psichinės prievartos, grasinimų sužaloti bei kitų baimę, nesaugumo jausmą keliančių veiksmų vertė nukentėjusiąją nerimauti, nesaugiai jaustis, tokiu būdu ją terorizavo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo G. D. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Byloje nukentėjusioji pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos 3000 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur proceso išlaidų atlyginimo, prašydama šią sumą priteisti iš G. D.. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Dėl nukentėjusiosios E. K. atstovės advokatės J. Ivanauskienės apeliacinio skundo.

Nukentėjusiosios E. K. atstovė advokatė J. Ivanauskienė apeliaciniame skunde prašo pripažinti G. D. kaltu pagal faktines aplinkybes, nurodytas pirmosios instancijos teisme pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą, pripažinti G. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, visiškai tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį taip pat pripažinti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 500 Eur – proceso išlaidomis ir jas priteisti iš G. D.. Priėmus G. D. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nukentėjusiosios atstovės prašymas dėl G. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, atskirai neanalizuotinas ir nevertintinas. Dėl prašymo nukentėjusiosios turėtas išlaidas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš G. D., pažymima, kad nukentėjusiojo turėtos proceso išlaidos, susijusios su advokato teisinės pagalbos teikimu, gali būti priteisiamos tik tada, kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens atžvilgiu yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju G. D. dėl nusikalstamos veikos išteisintas, todėl priteisti iš jo nukentėjusiosios turėtas proceso išlaidas nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį, kadangi, kaip minėta, priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 115straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovė taip pat prašo G. D. pripažinti kaltu pagal faktines aplinkybes, nurodytas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl prašyme nurodytų aplinkybių jau yra priimti procesiniai sprendimai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl prašyme pakeisti kaltinimą nurodytų aplinkybių yra priimti atitinkami procesiniai sprendimai (2012 m. sausio 26 d. nuosprendis dėl 2011 m. rugsėjo 10 d. aplinkybių, 2012 m. lapkričio 2 d. nutarimas dėl 2012 m. spalio 22 d. aplinkybių, 2012 m. sausio 31 d. nutarimas dėl 2011 m. gruodžio 24 d. aplinkybių). Dėl prašyme minimų 2015 m. kovo 29 d. ir 2016 m. sausio 31 d. aplinkybių jokie procesiniai sprendimai nepriimti, šios aplinkybės netirtos ir teisiškai nevertintos. Aukštesnysis teismas, įvertinęs paminėtų procesinių dokumentų turinį ir jame nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dar kartą spręsti G. D. atsakomybės klausimą dėl aplinkybių, dėl kurių jau yra priimti galutiniai procesiniai sprendimai, nėra teisinio pagrindo. Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 23 straipsnio 6 dalis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 2 straipsnis. Draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką principas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Šiuo atveju 2012 m. lapkričio 2 d., 2012 m. sausio 31 d. buvo priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnį ir 284 straipsnį BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nutarimai įsiteisėję. Nukentėjusiosios atstovė dėl šių veikų prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį motyvuodama, kad pagal teismų praktiką nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nelaikytinas galutiniu procesiniu dokumentu. Toks advokatės vertinimas yra klaidingas. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-557/2014 nelaikytina precedentu šioje byloje, kadangi joje analizuojama situacija ir nustatytos aplinkybės yra skirtingos. Minėtoje byloje buvo vertinama situacija, kaip prokurorui priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad tokio pobūdžio bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, jos nagrinėjamos teismuose privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, buvo kreiptasi į apylinkės teismą. Šis, nustatęs, kad dėl veikų turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, bylą grąžino prokurorui, kuris panaikino nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. Esminė aplinkybė minimu atveju buvo tai, kad pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta tuo pagrindu, kad dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, o ne dėl to, kad nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika. Šiuo atveju nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimti tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, tai yra, priimtas galutinis sprendimas, kuriame aplinkybės dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos įvertintos ir kuris yra įsiteisėjęs. Dėl 2011 m. rugsėjo 10 d. G. D. veiksmų yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris taip pat yra įsiteisėjęs. Nors nukentėjusiosios atstovė nurodo, kad šioje byloje G. D. veiksmai nebuvo vertinami sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą aspektu, G. D. kaltu pripažintas dėl kito asmens nesunkaus sveikatos sutrikdymo, atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad G. D. veiksmuose buvo ir požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, nebuvo, E. K. šioje byloje nepripažinta nukentėjusiąja, paaiškinimų dėl jos atžvilgiu išsakytų bauginimų ar kitokių grasinančio pobūdžio išsireiškimų ji nedavė, spręsti G. D. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį klausimo neprašė. E. K. minimoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta, tačiau jos liudytojos apklausos protokole nurodytų aplinkybių teismas nevertino kaip sudarančių pagrindą G. D. veiksmus vertinti ir kaip grasinimą E. K.. Dėl nukentėjusiosios atstovės nurodytų 2015 m. kovo 29 d., 2016 m. sausio 31 d. aplinkybių jokių duomenų, kurie pagrįstų BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių G. D. veiksmuose buvimą, byloje nėra. Pranešimo apie vaiko tėvo beldimą į duris ir nenorą jį įleisti registravimas policijoje, taip pat G. D. skambutis naktį nukentėjusiajai, nelaikytini pakankamu pagrindu G. D. veiksmus vertinti BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Nukentėjusiosios atstovės pateiktas prašymas pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas laikantis teisės aktų reikalavimų, prašyme nurodytos aplinkybės išanalizuotos ir teisiškai įvertintos. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiosios atstovės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas prašyme pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes įvertino neteisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nukentėjusiosios E. K. atstovės advokatės Jurgitos Ivanauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. D. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – G. D. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. D. paskirtą kardomąją priemonę panaikinti.

E. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovė, nepriteisti.

USB laikmeną su telefoninių pokalbių garso įrašais ir kompaktinį diską palikti prie bylos.