Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Giedrius Avinas Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.6.

2015 m. gegužės 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. J. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra 2015 m. kovo 25 d.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. J. laikinajame sulaikyme nuo 2015-03-11 iki 2015-03-13 ir suėmime nuo 2015-03-13 iki 2015-03-25 išbūtas laikas.

Iš A. J. nukentėjusiojo A. S. naudai priteisti 174 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. K. buvo išteisintas pagal BK 178 str. 2 d., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Dėl šio asmens apeliacinių skundų nėra gauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad, turėdamas tyčią pagrobti svetimą turtą, 2015-03-11, apie 16 val., (duomenys neskelbtini), išdaužęs A. S. priklausančio automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinio lango stiklą, 20 Eur vertės, iš minėto automobilio vidaus pagrobė USB atminties raktą „Transcend“, 10 Eur vertės, vaizdo registratorių, 29 Eur vertės, su viduje esančia micro SD atminties kortele „Kingston“, 25 Eur vertės, bei GPS navigaciją „Tom-tom“, 120 Eur vertės, tokiu būdu įsibrovęs į saugyklą – automobilį, pagrobė svetimą – nukentėjusiajam A. S. priklausantį turtą 184 Eur vertės.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas savo kaltės bei veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausmės rūšimi bei jos dydžiu, todėl pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek A. J. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus ir nuteistajam paskyrė padarytos veikos bei jo asmenybės pavojingumą atitinkančią bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., sankcija numato alternatyvias bausmes – baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. J. bausmę, priešingai nei tvirtina apeliantas, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., parinkdamas bausmę tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę bei laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apeliantas anksčiau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus (taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei), nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, todėl kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu. Be to, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra teisiamas dešimtą kartą, o paskutiniuoju iš nuosprendžių apeliantui buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau ją atlikęs jis vėl padarė naują nusikalstamą veiką. Taigi tai leidžia daryti išvadą, jog švelnesnėmis bausmių rūšimis nei laisvės atėmimas pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 str., nuteistajam nėra galimybės.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę A. J., atsižvelgė į jo asmenybę (teistas, neatlygino nusikaltimu padarytos žalos), atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį (nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta), padarytos veikos pavojingumą, todėl skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kuri savo trukme mažesnė už galimą šios bausmės skyrimo vidurkį. Be to, paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl laikyti apeliantui paskirtą galutinę bausmę aiškiai per griežta bei dėl to neteisinga ir ją dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nuteistojo skunde akcentuojama aplinkybė dėl kaltės pripažinimo bei gailėjimasis padarius veiką, pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti. Jokių naujų, bausmės skyrimui reikšmingų ir teismo dar neįvertintų aplinkybių byloje nėra ir apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.