- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- A-3029-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03067-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinę žalą.Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerų langai buvo labai maži ir nešvarūs, todėl nepakako natūralios šviesos. Langai nebuvo pritaikyti vėdinimui, todėl trūko gryno oro, tvyrojo blogas kvapas. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik mūrine sienele, todėl kameroje tvyrojo smarvė. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas buvo pažemintas, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, susirgo depresija, sutriko sveikata, todėl reikalauja iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Visiems asmenims sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ventiliacijos sistema turi būti įjungta tik ten, kur ji yra įrengta, kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele. Gyvenamosios kameros įstaigoje valomos ir dezinfekuojamos laikantis nustatytų reikalavimų. Buitinių kenkėjų naikinimo darbus atlieka samdomos įmonės. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 eurų neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkino.Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. S. laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Lukiškių TI-K iš viso praleido 25 dienas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtino, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (25 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 dienas, t. y. 2014 m. liepos 24 d., 2014 m. liepos 27 d., 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. spalio 17 d., likusias dienas kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus ir įstaigos perpildymo neturėjo galimybių pareiškėjo perkelti į kamerą, kurioje būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 4 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Todėl negalėjo būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan. Teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtino, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nebuvo, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą laikomas tinkamu. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl tvyrojo blogas kvapas, buvo drėgna. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtino, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir sudarė pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai atmesti kaip nepagrįsti, kadangi buvo abstraktaus pobūdžio, todėl teismo negalėjo būti įvertinti. Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 4 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad J. S. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog pareiškėjui priteistina 40 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui medžiagos kopijas. Teismas pažymėjo, kad šis prašymas negali būti tenkinamas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.
III.
Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti.Teigia, kad skaičiuojant, kiek yra laisvo ploto kameroje, turi būti išskaičiuoti kameroje esantys baldai. Pažymi, kad kamerose esantys langai buvo nešvarūs, jų nuvalyti neįmanoma, nes ant langų yra grotos. Pabrėžia, kad sanitarinį mazgą skirianti mūrinė sienelė nesiekdavo net 130 cm. Kadangi kamerose nebuvo vėdinimo sistemos, atlikus gamtinius reikalus ilgai tvyrodavo nemalonus kvapas. Todėl kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, susirgo depresija, sutriko sveikata, miegas. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.Teigia, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes, įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. S. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur, konstatavęs, kad 4 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetęs kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Visų pirma, kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 4 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą: 2014 m. liepos 24 d. kameroje Nr. 108 pareiškėjui teko 1,85 kv. m ploto; 2014 m. liepos 27 d. kameroje Nr. 400 – 3,37 kv. m ploto; 2014 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 112A – 1,59 kv. m ploto; 2014 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 121 – 2,46 kv. m ploto. Pažymėtina, kad nustatytu pažeidimo laikotarpiu kamerų gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Nors nebuvo pažeista nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgtina į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju per visą ginčo laikotarpį nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, t. y. iš viso 25 dienas, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų paneigiančių duomenų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu jų nebekartoja. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jų 4 dienas buvo pažeista ir minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 40 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 275 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 275 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.