Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

gynėjams advokatams Annai Grinevič, Stanislovui Nalivaikai, Algirdui Grinevičiui, Aldevinui Antanui Švedui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. L., A. S., R. Z. ir nukentėjusiojo S. S. atstovo advokato Mamerto Misiūno apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamoji byla nuteistojo M. L. atžvilgiu nutraukiama, jam mirus; nuteistųjų A. S., R. Z. ir nukentėjusiojo S. S. atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 284 str. 1 d. grindė liudytojos V. S. parodymais, kadangi jie yra netikslūs ir neobjektyvūs. Teisėjų kolegija atmeta šį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo M. L. atžvilgiu šioje dalyje grindė ne tik liudytojos V. S. parodymais, bet ir nukentėjusiojo S. S. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Būtent, šie asmenys patvirtino, kad nukentėjusįjį mušė visi kartu su R. Z. buvę asmenys, tai yra ir M. L., ir kad S. S. buvo pargriautas ant žemės, spardomas. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų teisme matyti, kad jis M. L., kaip nusikaltime kartu su R. Z. dalyvavusio asmens, pavardę sužinojo policijoje. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, kad nukentėjusysis S. S. ir liudytoja V. S. teismo posėdžio metu neatpažino M. L. arba sumaišė jį su M. M.. Tai motyvavo nuteistojo M. L. kūno sudėjimo pokyčiais (policijos kartotekose esančiose nuotraukose ir sulaikymo metu darytose nuotraukose pastarasis asmuo buvo gerokai stambesnio kūno sudėjimo), ką pripažino ir pats nuteistasis M. L.. Ta aplinkybė, kad liudytoja V. S. ikiteisminio tyrimo metu teigė neprisimenanti, ar įvykio metu jos vyras buvo išlipęs iš automobilio, ar buvo automobilyje, jos parodymų objektyvumo ir patikimumo nepaneigia. Pastebėtina, jog ši liudytoja teisme kategoriškai nepatvirtino, kad „M.“ buvo šviesiaplaukis. Būtent, ji parodė, kad: „M. lyg ir buvo blondinas tuo metu <...>“. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad netikėti liudytojos V. S. parodymais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešingai, nuteistojo M. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo pagrįstai.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo S. S., liudytojos V. S. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir teisingai sprendė, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių M. L. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas, o baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.). Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiųjų G. B. ir S. S. civiliniai ieškiniai M. L. atžvilgiu paliekami nenagrinėti.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tvirtina, kad jo kaltė nėra įrodyta, ir kad jis buvo tik tų įvykių liudytojas. Pažymima, kad nesant išsamių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegijai į juos detaliai atsakyti nėra galimybės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį A. S. atžvilgiu grindė nukentėjusiojo S. S., liudytojos V. S. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Iš nukentėjusiojo S. S. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog įvykio metu kartu su R. Z. dalyvavo ir A. S.. Aiškino, kad jį iš automobilio už kairės rankos ir už kojos traukė ir kartu su R. Z. buvę asmenys, o mušti pradėjo R. Z.. Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad jis buvo mušamas, pagriautas ant žemės, spardomas, įvykio metu iš jo kišenės buvo ištraukta piniginė su dokumentais. Be to, iš nuteistojo R. Z. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog įvykio metu kartu su juo buvo ir A. S.. Tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja V. S. teisme nurodė tapačias aplinkybes, tai yra aiškino, kad muštynėse dalyvavo ir A. S., tvirtino, kad jis irgi spardė nukentėjusįjį, tik ji viena bandė išskirti besimušančius asmenis. Taigi, nukentėjusiojo S. S. ir liudytojos V. S. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nuteistojo A. S. kaltę patvirtinančiais įrodymais ir jais tinkamai grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijai nėra jokio pagrindo abejoti šių asmenų parodymų teisingumu ir pagrįstumu, kadangi juos iš dalies patvirtina ir nuteistojo R. Z. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. S., įvertino visas aplinkybes, kurias įvertinti teismą įpareigoja įstatymas, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, į tai, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, veika baigta, nuteistasis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka. Be šių aplinkybių įvertino tai, kad nenustatyta nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tai yra, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį už įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistajam A. S. paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga ir tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo R. Z. padarytą nusikaltimą ir paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neginčija, apeliaciniu skundu nesutinka tik su jam paskirta bausme, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, jos paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį asmenį, kad toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų ir taip pat, bausme yra užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Bausmė turėtų būti proporcinga nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. Z., atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, į tai, kad ši veika padaryta tiesiogine tyčia, veika baigtinė. Be šių aplinkybių įvertino tai, kad nuteistasis R. Z. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai R. Z. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį už įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra registruotas Darbo biržoje, turi mažametę dukrą, įsipareigoja įsidarbinti ir atlyginti priteistą žalą nukentėjusiajam, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtąją bausmę. Pastebėtina, kad, teisme gautais Sodros duomenimis, R. Z. iki šiol nėra įsidarbinęs, o taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo aktyvias pastangas atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam. Priešingai, iš nukentėjusiojo aiškinimo apeliacinės instancijos teisme matyti, kad R. Z. jo neatsiprašė, o netgi pradėjo gąsdinti prie namų, dėl ko šis turėjo pakeisti gyvenamą vietą.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistajam R. Z. paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga ir tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam S. S. priteistos neturtinės žalos dydžiu, o priteistos turtinės žalos dydis nėra ginčijamas. Atsižvelgus į tai, pažymima, kad nukentėjusysis S. S. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 591,59 Lt dydžio turtinės ir 12 000 Lt dydžio neturtinės žalų atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų M. L., M. M., R. Z. ir A. S. solidariai priteisė nukentėjusiajam S. S. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Toks teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad, atsižvelgus į nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, nukentėjusiojo sužalojimo mastą, pasekmes, 2000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra reali, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Skirtingi asmenys net ir analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, gana dažnai, net ir analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius. Todėl svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, seksualinė prievarta, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato, įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Pagal susiformavusią teismų praktiką absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teisingai įvertino tai, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, taip pat atsižvelgė į nukentėjusiojo sužalojimo mastą, pasekmes. Kaip matyti iš paties nukentėjusiojo S. S. parodymų pirmosios instancijos teisme (4 t., b.l. 78-79), jis aiškino, kad patyrė nepatogumus dėl pagrobtų automobilio dokumentų ir raktų, krauju sutepto automobilio salono, nurodė, kad prašo neturtinės žalos, norėdamas pamokyti kaltininkus. Be to, nurodė, kad po įvykio dvi savaites gulėjo (duomenys neskelbtini) ligoninėje, po operacijos blogai jautėsi, nosis „normaliai neatsistačiusi“. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių medicininių dokumentų. Būtent, 2011-11-10 Greitosios medicinos pagalbos kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 57) patvirtina tik tai, kad nukentėjusiajam S. S. buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba (toliau – GMP), tačiau jis į ligoninę vykti atsisakė. Iš 2011-11-15 specialisto išvados Nr. G3431/11(1) (1 t., b.l. 48-49) matyti, kad nukentėjusysis S. S. buvo atvykęs į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių dėl jo tyrimo atlikimo, tuo metu apie įvykio aplinkybes papildomai paaiškino, kad po traumos buvo apžiūrėtas GMP brigados, hospitalizuotas nebuvo, kitą dieną buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) poliklinikoje (1 t., b.l. 49). Pastebėtina, kad minėtoje specialisto išvadoje nukentėjusiajam S. S. nebuvo konstatuoti jokie nosies sužalojimai, tokie sužalojimai nėra nustatyti ir skundžiamame nuosprendyje. Tokiu atveju nukentėjusiojo teiginiai apie atliktą operaciją, jo sunkią būklę po jos, nosies neatsistatymą, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, reikšmės neturi, kadangi tai nėra susiję su šios nusikalstamos veikos pasekmėmis. Taigi, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šis sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam S. S. sukėlė didelių neigiamų pasekmių, liekamųjų reiškinių jo sveikatai, sužalojimai trukdo jam gyventi visavertį gyvenimą (sumažėjo darbingumas, bendravimo galimybės). Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, šoką, didelį fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą bei pažeminimą, nes buvo jėga ištrauktas iš automobilio, R. Z. sulaužius automobilio raktą ir sudavus smūgį jam ranka, po ko šis pargriuvo, visi nuteistieji, veikdami kartu, šaltakraujiškai sumušė jį viešoje vietoje prie gyvenamo namo matant namo gyventojams, nukentėjusysis nesipriešino, tiesiog gulėjo ir kentė skausmą, ant kūno dėl sumušimo buvo likę randai, nelaikytinos pagrindu pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2000 litų suma nukentėjusiajam padarytai neturtinei žalai atlyginti neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Pastebėtina, kad šis dydis atitinka ir teismų praktikoje dėl nežymių sveikatos sutrikdymų priteisiamas sumas neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-412/2009). Kita apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta nuteistiesiems M. L., A. S. ir R. Z. esant neblaiviems, veikiant kartu su M. M., nei vienas iš nuteistųjų nėra pateikęs duomenų apie savo sunkią turtinę padėtį, todėl yra finansiškai pajėgūs sumokėti nukentėjusiojo prašomą sumą, minėtos teismo išvados nepaneigia, juolab, kad pagal suformuotą teismų praktiką žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgusi į susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, daro išvadą, kad nukentėjusiajam S. S. priteista 2000 litų suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga.

Pažymima, kad šia nutartimi nukentėjusiojo S. S. civilinį ieškinį M. L. atžvilgiu palikus nenagrinėtą, atitinkamai pakeičiama skundžiama nuosprendžio dalis, nurodant, kad 2591,59 Lt dydžio suma nukentėjusiajam S. S. nusikaltimu padarytai turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti priteisiama solidariai iš M. M., R. Z. ir A. S..

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Vilniaus apygardos teisme 2014 m. birželio 16 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautas prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas (120 Lt) iš nuteistojo R. Z.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Taigi, nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. Z. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 327 str. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistųjų A. S., R. Z. ir nukentėjusiojo S. S. atstovo advokato Mamerto Misiūno apeliacinius skundus.

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 180 str. 1 d., 180 str. 1 d., ir baudžiamąją bylą M. L. atžvilgiu nutraukti jam mirus (BPK 3 str. 1 d. 7 p.).

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d., 64 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu subendrintų už atskiras nusikalstamas veikas bei atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių; bausmių įskaitymo.

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria, tenkinus nukentėjusiojo G. B. civilinį ieškinį, priteista iš M. L. 100 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Pakeisti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria solidariai iš M. L., M. M., R. Z. ir A. S. priteista nukentėjusiajam S. S. 2591,59 Lt nusikaltimu padarytai turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti, nurodant, kad ši pinigų suma (2591,59 Lt) nukentėjusiajam S. S. nusikaltimu padarytai turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti priteisiama solidariai iš M. M., R. Z. ir A. S..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.