- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- I-1192-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovams,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2017-10-01.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. periodiškai buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI). Per parą vieną valandą būdavo vedamas į pasivaikščiojimo kimelį, kur galėdavo sportuoti. Tačiau po sporto užsiėmimų nebuvo galimybės pasinaudoti dušu. Nusiprausti duše buvo leidžiama vieną kartą per savaitę 15 minučių. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. taip pat atliko bausmę ir Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), kur kiekvieną dieną yra sudaryta galimybė sportuoti, tačiau po sporto nebuvo leidžiama nusiprausti po šiltu dušu. Atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose 1 valandą per dieną pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame galėjo sportuoti, tačiau po sporto užsiėmimų niekada negalėjo pasinaudoti šiltu dušu, nusiprausti duše buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Tai sukėlė nepatogumus, žemino orumą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas - Kauno TI teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 8-10) nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punkte buvo nustatyta, jog ši higienos norma taikyta projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikyti tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akivaizdu, kad prie sporto salės įrengiant persirengimo kambarį, dušą ir tualetą, Kauno TI būtų turėjęs atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Kauno TI neturėjo galimybės rekonstruoti patalpų, dėl to Kauno TI administracijos kaltės nėra, taigi, ir atsakomybė už tokį pažeidimą negali būti taikoma. Kauno TI higienos normos HN 76:2010 galiojimo metu užtikrino, kad būtų taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovaujantis higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintais reikalavimais Kauno TI yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Kauno TI laikomiems asmenims buvo ir yra sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kauno TI, vykdydamas veiklą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, o nagrinėjamu atveju - higienos norma HN 76:2010. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja reikalavimų laisvės atėmimo vietų sporto salėms ar sportui skirtoms patalpoms ir neįpareigoja tardymo izoliatoriuose ar kitose laisvės atėmimo vietose įrengti dušus, skirtus prausimuisi po apsilankymo sporto kiemelyje. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į įstaigos administraciją, jei jautė nepatogumus arba orumo žeminimą dėl vienokių ar kitokių veiksmų ar neveikimo. Patikrinus suimtųjų ir nuteistųjų prašymų, pasiūlymų ir skundų įstaigos vadovybei registrus nustatyta, kad pareiškėjas skundui aktualiu laikotarpiu dėl prausimosi po lankymosi sporto kiemelyje skundų ar prašymų Kauno TI administracijai nepateikė, taigi, nėra pagrindo manyti, kad jis patyrė skunde įvardijamus nepatogumus ir orumo žeminimą. Kauno TI nepažeidė teisės aktų, todėl pareiškėjui nesukėlė papildomų nepatogumų, nežemino jo žmogiškojo orumo ir kitaip nepažeidė jo teisių.
Atsakovo atstovas - Pravieniškių PN-AK teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 26-29) nurodė, kad prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Teigė, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo rėžimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu lauku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pažymėjo, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, yra užtikrinamas tinkamas pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimų - t.y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikti galimybę pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, vykdymas. Ši galimybė taip pat sudaryta tiek bausmę atliekantiems nuteistiesiems bendrabučio tipo patalpose, tiek ir uždarojoje zonoje. Be to, gyvenamuosiuose bendrabučiuose ir kamerose yra įrengtos praustuvės, kur nutiestieji bet kada gali nusiprausti. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato pareigos kiekvieną dieną nuteistiesiems suteikti galimybę praustis duše. Pagal galiojančius teisės aktus nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu dienotvarkėje nustatytu maudymosi laiku. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad dėl nagrinėjamo ginčo dalyko patyrė neigiamus išgyvenimus ar buvo sutrikdyta sveikata. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK bei Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d., nesudarant pareiškėjui galimybės kiekvieną dieną po sporto pasinaudoti dušu. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK taip pat prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ir trejų metų ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat to momento, kada pareiškėjo atžvilgiu pažeidimai pasireiškė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. spalio 9 d. (b.l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 9 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Dėl to pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 9 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą, sprendžiant dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, vertintinas laikotarpis nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2017 m. spalio 1 d. (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos taip pat matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, V. byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
HN 76:2010 2 punktas nustatė, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad pagal HN 76:2010 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms HN 76:2010 30.6 punkto reikalavimas prie sporto salės įrengti persirengimo kambarį, dušą, tualetą, patalpą valymo priemonėms, negali būti taikomas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje HN 134:2015 taip pat nėra reikalavimo prie sporto salės įrengti dušą.
Byloje nekyla ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu tiek jam būnant Kauno TI, tiek Pravieniškių PN-AK. Šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas savo skunde. Pravieniškių PN-AK 2017 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. 61-3208 (b.l. 44) patvirtina, kad nuteistiesiems yra užtikrinama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, be to, gyvenamuosiuose bendrabučiuose ir kamerose yra įrengtos praustuvės, kur nuteistieji bet kada gali nusiprausti. Taip pat iš Kauno TI pateiktos fotonuotraukos matyti, kad kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (b.l. 13). Taigi, pareiškėjas po sporto turėjo galimybę pasinaudoti kameroje esančia praustuve. Konstatuotina, kad pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo nebuvo pažeidžiamas. Pareiškėjas skunde teigia, jog kasdien naudojasi sporto salėmis ir kitomis sportui skirtomis patalpomis, tačiau nepateikia teismui jokių įrodymų, jog jis būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK ar Kauno TI administraciją dėl to, kad jam būtų suteikta teisė naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę ir kad jam tokia galimybė nebuvo suteikta.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kauno TI ir Pravieniškių PN-AK veiksmų. Nenustačius Kauno TI ir Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.