Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimo A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. Ž. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad A. Ž. 2010 m. birželio 8 d., apie 10.02 val., Vilniuje, Šaltkalvių ir Darbininkų gatvėse, vairuodama automobilį „Toyota“ ir pravažiuodama stovintį automobilį „Mazda“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė ir apgadino abu automobilius, bei iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 132 ir 232 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. Ž. buvo pripažinta kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėnesiams.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Aplinkybės, jog apeliantė sukėlė eismo įvykį, apgadino kitą transporto priemonę ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2); eismo įvykio vietos schemomis (b. l. 4, 5); transporto priemonių techninės apžiūros aktais (b. l. 6, 18); tarnybiniais pranešimais (b. l. 3, 13, 16); fotolentelėmis (b. l. 14, 19); liudytojo R. G. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriuose nurodė, kad važiuodamas iš darbo matė, kaip automobilis „Toyota“ sukdamas į dešinę užšoko ant bordiūro ir užkabino stovintį automobilį „Mazda“, kuris nuo smūgio susvyravo, bei kiek pavažiavęs pasuko į kiemus (b. l. 37–38); liudytojo J. P. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriuose nurodė, kad sėdėdamas automobilyje matė, kaip moters vairuojamas automobilis „Toyota“ sukdamas į kairę ar norėdamas apsisukti neapskaičiavo gabaritų, posūkio spindulio ir kliudė stovintį automobilį „Mazda“, trumpam stabtelėjo ir nuvažiavo (b. l. 42–43); liudytojų policijos pareigūnų R. G., O. G. ir A. G. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriuose nurodė, kad automobilis „Toyota“ buvo rastas paliktas netoli įvykio vietos esančiame kieme, netvarkingai pastatytas ir neužrakintas, apžiūrėjus abu automobilius jų apgadinimų aukštis ir mechanizmas atitiko, o automobilio „Toyota“ vairuotoja turėjo pamatyti ir pajusti smūgį į kitą transporto priemonę (b. l. 36–37, 43–44).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantę kaltinančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų R. G., O. G., A. G., kurie fiksavo eismo įvykio aplinkybes ir atliko tyrimą, bei liudytojo R. G., J. P., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Aplinkybės, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nenustatytos, byloje jokių duomenų apie tai, kad liudytojai dėl kažkokių priežasčių siektų apeliantę melagingai apkaltinti, nėra. Aplinkybių dėl minėtų liudytojų galimo šališkumo nenurodė ir apeliantė, todėl netikėti tarnybines pareigas atlikusių policijos pareigūnų ir betarpiškai eismo įvykį mačiusių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nustatytos ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės sutampa ir vienos kitas papildo, o liudytojų R. G. ir J. P. duoti parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamos A. Ž., kuri yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikiama versija, jog sukdama į kairę nepajuto, kaip kliudė stovintį automobilį, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai, todėl vertintini kaip asmens pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Nors A. Ž. teigia, kad smūgio į kitą automobilį nepajuto, tačiau atsižvelgdama į gana ryškius automobilių apgadinimus, eismo įvykio kilimo mechanizmą ir įvykio liudytojo nurodytą aplinkybę, jog nuo smūgio automobilis „Mazda“ susvyravo, teisėjų kolegija sprendžia, jog automobilių kontaktas negalėjo būti nejuntamas, o A. Ž. veiksmai po eismo įvykio (trumpam stabtelėjo, įsukusi į kiemus netvarkingai pastatė ir neužrakino automobilio) leidžia daryti išvadą, kad apeliantė suprato padariusi eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors liudytoja L. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino apeliantės teikiamą versiją teigdama, kad bendraudama su A. Ž. jokių jos automobilio apgadinimų nepastebėjo, automobilis buvo pastatytas tvarkingai, apeliantė neatrodė sutrikusi ar pasimetusi, tačiau šios liudytojos parodymai nėra tikslūs, be to, kaip nustatyta byloje, minėta liudytoja ir apeliantė yra geros pažįstamos, todėl darytina išvada, jog ši liudytoja yra suinteresuota duoti tokius parodymus, kurie padėtų apeliantei išvengti administracinės atsakomybės. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog A. Ž. padarė eismo įvykį, tą suprato, iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai, suvokdama, kad padarė žalą ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nėra, bei siekdamas išvengti atsakomybės, todėl jos veika pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai.

Remdamasi išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.