- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- AN2-38-350/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-14-3-00127-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis (pirm.)
- Pažeidėjas
- I. P.
- Institucija
- Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Veiklos skyrius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – I. P. (toliau – Pažeidėja) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. P. 2019 m. spalio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 53-ANR_N-1277-2019 (toliau – Nutarimas) I. P. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 2 dalyje ir 346 straipsnio 4 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymą buvo skirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 225 Eur bauda.
1.1. Administracinė nuobauda Pažeidėjai skirta už tai, kad ji 2019 m. rugsėjo 4 d., 14 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), tyčia iš voljero paleido šunis, kurie be priežiūros lakstė palaidi, o miške užpuolė ir apkandžiojo G. D. priklausantį šunį bei sukėlė grėsmę šį šunį vedusios D. Ž. sveikatai. Šiais savo veiksmais I. P. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdama su Nutarimu, Pažeidėja jį apskundė Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmams, prašydama panaikinti Nutarimą ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti. Skundžiama Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutartimi I. P. skundas buvo tenkintas iš dalies, Nutarimas pakeistas ir Pažeidėjai už ANK 346 straipsnio 2 dalyje, 346 straipsnio 4 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymą buvo skirta švelnesnė galutinė apėmimo būdu subendrinta administracinė nuobauda – 150 Eur bauda (pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį – 50 Eur bauda, pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį – 150 Eur bauda). Apylinkės teismas padarė išvadą, kad I. P. veiksmai atitinka ANK 346 straipsnio 2 dalyje, 346 straipsnio 4 dalyje numatytų administracinių nusižengimų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl administracinė nuobauda šiam asmeniui paskirta pagrįstai. Motyvuodamas sprendimą dėl nuobaudų dydžio teismas nurodė, kad Pažeidėja metų laikotarpyje nebausta administracine tvarka, neigiamai ją charakterizuojančios medžiagos nėra pateikta, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, paskyrė I. P. minimalias ANK 346 straipsnio 2 dalies, 346 straipsnio 4 dalies sankcijose numatytas baudas ir jas subendrino pagal ANK 38 straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu Pažeidėja skundžia minėtą apylinkės teismo nutartį, prašo ją panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti.
3.1. I. P. cituoja Nutarimą, skundžiamą nutartį, ANK nuostatas ir teigia, jog įvykio metu šunis paleido tik todėl, kad apsaugotų šalia jos namų valdos stovintį negyvenamą kaimyno V. K. namą nuo galimos vagystės, nes prieš tai šis namas buvo ne sykį apvogtas. Paleisdama šunis buvo užtikrinta, kad jie neužpuls jokio žmogaus ir norėjo tik atkreipti šalia kaimyno sodybos pastebėtų žmonių dėmesį. G. D. ir D. Ž. meluoja, kad įvykis vyko miške, nes suprato, jog vaikščioti po svetimas sodybas yra negalima. Apeliantė dėsto įvykio aplinkybes ir teigia, jog yra akivaizdu, kad įvykis buvo V. K. sodybos teritorijoje. Apylinkės teismas nepanaikino prieštaravimo nukentėjusiųjų parodymuose apie tai, iš kurios pusės jos atvažiavo, be to, parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas tik po dviejų savaičių, kuomet jau buvo išnykę automobilio vėžės ir nebesimatė šuns sužalojimo vietos. Taigi, vieta, kurioje šunys užpuolė G. D. šunį ir išgąsdino D. Ž., nėra objektyviai nustatyta. Mano, kad nukentėjusiosios ateityje sieks, kad Pažeidėja joms atlygintų neturtinę žalą, kas rodo galimą jų šališkumą, todėl apylinkės teismas privalėjo atsargiai vertinti šių asmenų parodymus. I. P. nurodo ir tai, kad šunų savininkas yra jos vyras D. P., todėl administracinė atsakomybė Pažeidėjai negali kilti. Be to, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, jog buvo padaryta turtinė žala, kadangi duomenų apie turtinės žalos padarymą byloje nėra. Mano, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti liudytojų D. P. ir V. K. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nes šie asmenys prisiekė sakyti tiesą ir pasirašė, jog yra įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nesupranta kodėl patikimais buvo laikomi nukentėjusiųjų parodymai apie patirtą turtinę žalą. Mano, kad išvada apie padarytą turtinę žalą gali būti daroma tik atlikus G. D. šuns veterinarinę apžiūrą ar ekspertizę ir pateikus duomenis apie patirtas gydymosi išlaidas. Pažeidėja teigia, jog nesuprantama kodėl apylinkės teismas konstatavo, kad buvo sukelta grėsmė D. Ž. sveikatai. Apeliantė kvestionuoja nukentėjusiųjų parodymų patikimumą ir nurodo, jog sukeltą grėsmę D. Ž. sveikatai galėjo konstatuoti tik medikai, į kuriuos nukentėjusioji nesikreipė. Anot Pažeidėjos, jos parodymus visiškai patvirtina V. K. ir D. P. parodymai, kurie iš esmės paneigia nukentėjusiųjų parodymus. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai netaikė ANK 13, 16 straipsnių, 34 straipsnio 5 dalies (dabartinės 6 dalies) nuostatų, nesivadovavo protingumo ir proporcingumo kriterijais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Atsiliepimas
4. Institucija atsiliepimu į Pažeidėjos apeliacinį skundą su šiame skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka ir nurodo, kad priimant tiek Nutarimą, tiek skundžiamą nutartį buvo įvertintos visos administracinių nusižengimų padarymo aplinkybės, I. P. atsakomybę šalinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6.1. Nagrinėjamu atveju I. P. neginčija to fakto, kad įvykio metu iš voljero paleido tris šunis ir kad šie šunys užpuolė D. Ž. ir G. D. šunį, tačiau teigia, jog šių šunų savininkas yra D. P., todėl ji negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn. Šis argumentas yra nepagrįstas.
6.2 ANK 346 straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. šio straipsnio dispozicijoje konkrečiai nenumatyta kas ir už kokią veiką atsako pagal šį įstatymą, o ji nukreipia į kitą įstatymą – Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės apsaugos įstatymą (toliau – Įstatymas).
6.3 I. P. nagrinėjamu atveju yra nubausta Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, kuris reglamentuoja gyvūnų ne konkrečiai savininkų, bet jų laikytojų pareigą užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Tai reiškia, kad atsakomybė už tokios pareigos nevykdymą kyla ne gyvūnų savininkui, o jų laikytojui. Gyvūnų laikytojo sąvoka apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 8 punktas, kur nurodyta, kad gyvūno laikytojas – asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai, o Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad gyvūno laikymas – tai gyvūno gyvenimo, mitybos, zoohigienos sąlygų sudarymas.
6.4 Nagrinėjamu atveju nėra jokio abejonės, kad I. P. yra šunų, užpuolusių D. Ž. ir G. D. šunį, laikytoja, kadangi ji, būdama šunų savininko D. P. sutuoktine, taip pat buvo atsakinga už šių šunų, kuris yra bendra sutuoktinių nuosavybė, gyvenimo, mitybos, zoohigienos sąlygų sudarymą.
6.5 Kadangi nagrinėjamu atveju būtent I. P. iš voljero paleido šunis, todėl ji tapo atsakinga už tai, kad šunys nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, t. y. už Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo vykdymą, o kartu yra ir administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnyje subjektas.
7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad jos padarytu pažeidimu buvo padaryta turtinė žala, kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog G. D. šuniui buvo padaryti sužalojimai. Anot Pažeidėjos, išvadą dėl neva padarytos turtinės žalos galima daryti tik atlikus šuns veterinarinę apžiūrą ar atlikus ekspertizę, o nustatyta žala turi turėti piniginę išraišką. Su šiais Pažeidėjos argumentais nesutiktina.
7.1. ANK 346 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, sukėlusį grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, o šio straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Šių administracinių nusižengimų sudėtys yra materialios, t. y. administracinėn atsakomybėn asmenys traukiami kilus atitinkamoms ANK 346 straipsnio 2 ar 4 dalių dispozicijose nurodytoms pasekmėms.
7.2. Nutarime ir skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad trys I. P. paleisti šunys miške: 1) užpuolė ir apkandžiojo G. D. priklausantį šunį; 2) sukėlė grėsmę D. Ž. sveikatai.
7.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnis numato, jog nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Įstatymo 2 straipsnio 12 punkte yra apibrėžta, kad gyvūno savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, jog bet koks nuosavybės teise priklausantis gyvūnas yra jį laikančio asmens turtas. Taigi, I. P. paleistiems šunims apkandžiojus G. D. šunį ir padarius jam sužalojimus, nukentėjusiosios turtui atsirado žala, nes šis turtas buvo apgadintas.
7.4. Nors I. P. teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog G. D. šuniui buvo padaryti sužalojimai, tačiau su tokiu teiginiu nesutiktina. Iš išsamių ir nuoseklių nukentėjusiosios G. D. parodymų matyti, kad įvykio metu jos šuniui buvo padaryta plėštinė žaizda prie ausies, kraujosruvos nugaros ir kaklo srityje, ant kaklo matėsi įkandimo žymės. Šiuos parodymus visiškai patvirtina į bylą pateiktos 2019 m. rugsėjo 4 d. darytos fotonuotraukos, kuriose akivaizdžiai matomi G. D. priklausančio šuns sužalojimai nugaros ir kaklo srityse. Policijos pareigūnė L. S. teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, jog G. D. šuo po įvykio buvo sužalotas, matėsi drėskimo žymės prie kaklo, nugaros, uodegos, šuo drebėjo. Be to, į bylą pateiktame garso įraše užfiksuotas nukentėjusiųjų ir atvykusių policijos pareigūnų pokalbis, kurio metu šie asmenys aptarinėja šuniui padarytus akivaizdžius sužalojimus. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog G. D. priklausantis šuo įvykio metu buvo sužalotas, kas visiškai paneigia apeliantės teiginį, kad nėra jokių objektyvių sužalojimus patvirtinančių įrodymų. Šiuo atveju net ir neturint specialių žinių šuns sužalojimai yra aiškiai matomi ir neginčijamai nustatyti, todėl Pažeidėjos nurodyti teiginiai, kad šuns sužalojimams nustatyti būtina skirti ekspertizę ar atlikti veterinarinę apžiūrą, yra nepagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimas negali būti begalinis procesas. Kiekvienoje byloje būtina surinkti tiek įrodymų, kad jų pagrindu būtų galima padaryti neabejotiną išvadą dėl visų bylai teisingai išspęsti būtinų aplinkybių, kai nelieka jokios protingos tikimybės, jog naujų duomenų (įrodymų) tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas. Nagrinėjamu atveju tai, kad neatlikta šuns ekspertizė ar veterinarinė apžiūra, nereiškia, jog nebuvo išsiaiškintos visos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieš tai aptartų byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, kad G. D. šuo buvo sužalotas, t. y. atsirado žala nukentėjusiosios G. D. turtui.
7.5. Atsakant į apeliantės teiginį, jog nustatyta žala turi turėti piniginę išraišką, akcentuotina, kad iš ANK 346 straipsnio 4 dalies dispozicijos matyti, jog atsakomybė pagal šį įstatymą kyla nustačius patį žalos padarymo faktą, o žalos dydis, juo labiau pinigine išraiška, nėra būtinasis minėto administracinio nusižengimo sudėties požymis ir nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi. Ši aplinkybė būtų svarbi tik tuo atveju, jei nukentėjusioji nagrinėjamoje byloje būtų pareiškusi civilinį ieškinį, kuris būtų nagrinėjamas šioje byloje. Šiuo atveju tokios situacijos nėra. Dėl to nei Institucija, nei apylinkės teismas neturėjo pareigos vertinti kokio dydžio turtinė žala buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustačius, kad I. P. paleisti šunys apkandžiojo G. D. nuosavybės teise priklausantį šunį (turtą) ir jį sužalojo, administracinėn atsakomybėn Pažeidėja patraukta visiškai pagrįstai, nepaisant to, kad piniginė padarytos žalos išraiška nenustatyta.
8. Pažeidėja apeliaciniame skunde nurodo, jog sukeltą grėsmę D. Ž. sveikatai galėjo konstatuoti tik medikai, į kuriuos nukentėjusioji nesikreipė. Šie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kadangi iš byloje surinktų įrodymų visumos yra akivaizdu, kad nukentėjusioji D. Ž. įvykio metu dėl netikėto I. P. paleistų iš voljero šunų užpuolimo turėjo realų pagrindą manyti, kad šunys užpuls ją pačią ir to bijoti. Kad D. Ž. šunų itin stipriai išsigando neginčijamai įrodyta jos pačios viso proceso metu nuosekliais parodymais, kad įvykio metu ji labai išsigando, kad dėl to pakilo spaudimas, buvo sunku kalbėti. Šiuos D. Ž. parodymus patvirtina G. D. parodymai, kad D. Ž. įvykio metu buvo labai išsigandusi, jai sukilo kraujo spaudimas, dėl ko vartojo vaistus, ji dėl šoko drebėjo, su ja buvo sunku susikalbėti. Šiuos parodymus taip pat visiškai patvirtino įvykio vietoje buvusi liudytoja policijos pareigūnė L. S., byloje esantis garso įrašas, kuriame girdėti kaip policijos pareigūnai nurodė, kad dėl patirto itin stipraus išgąsčio nukentėjusioji D. P. netgi apsišlapino. Aptartos aplinkybės ir be medikų išvadų neabejotinai patvirtina, kad dėl šunų užpuolimo D. Ž. patyrė itin didelį šoką, todėl akivaizdu, jog tuo buvo sukelta grėsmė jos sveikatai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai ginčijant šių pasekmių kilimą taip pat atmestini.
9. Taigi, nurodytų motyvų pagrindu yra akivaizdu, kad trys apeliantės paleisti šunys miške užpuolė ir apkandžiojo G. D. priklausantį šunį, dėl ko atsirado žalos G. D. turtui, bei sukelta grėsmė D. Ž. sveikatai. Tai reiškia, kad Institucija ir apylinkės teismas teisingai nustatė visas reikšmingas faktines įvykio aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Nutarime ir skundžiamoje nutartyje nurodytas Pažeidėjos veiksmų kvalifikavimas yra neteisingas.
9.1. Nagrinėjamu atveju viena ir ta pačia I. P. veika (paleidžiant iš voljero tris šunis, kurie sukėlė grėsmę D. Ž. sveikatai bei sukandžiojo G. D. šunį, dėl ko atsirado žalos G. D. turtui, atsirado pasekmės, numatytos ANK 346 straipsnio ir 2, ir 4 dalyse.
9.2. Teismų praktikoje nereti atvejai, kai viena administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika keletui nukentėjusiųjų padaromi skirtingo pobūdžio padariniai – sukeliamas sveikatos sutrikdymas, sugadinamas ar sunaikinamas turtas, kyla grėsmė sveikatai ir pan. Tokie padariniai gali būti numatyti skirtingose ANK straipsnio dalyse. Tokiu atveju, sukėlus skirtingose ANK straipsnio dalyse numatytus padarinius, pagal specialiųjų normų konkurencijos taisykles inkriminuotina tik ta straipsnio dalis, kuri numato atsakomybę už sunkiausius padarinius. Konkuruojant kelioms straipsnio dalims, kvalifikuojant kaltininko veiką parenkama ta dalis, kuri numato sunkiausią požymį iš visų toje veikoje esančių sunkinančių aplinkybių. Vadovaujamasi tokia logika: griežtesnė norma apima ir švelnesnės normos požymius ir jos atskirai nekvalifikuotinos. Tai reiškia, jos tuo atveju, kada administracinis nusižengimas atitinka kelias ANK straipsnio dalis, nustatančias skirtingas sankcijas, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnio dalį, kuri numato griežčiausią sankciją. Šiuo atveju griežčiausia sankcija numatyta ANK 346 straipsnio 4 dalyje, todėl I. P. veika dar ir pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį kvalifikuota nepagrįstai.
9.4. Esant nurodytoms aplinkybėms daroma išvada, kad I. P. veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 2 dalyje požymių, todėl Institucijos nutarimas ir skundžiama teismo nutartis dalyje, kuria I. P. pripažinta kalta ir nubausta pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį naikinama ir šioje dalyje administracinio nusižengimo teisena nutraukiama (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Dėl šios priežasties naikinami ir sprendimai dėl paskirtų nuobaudų pagal ANK 346 straipsnio 2 ir 4 dalis subendrinimo ANK 38 straipsnio pagrindu.
10. Apeliantė skundu taip pat prašo jos veiksmus vertinti ANK 13, 16 straipsnių nuostatų kontekste kaip būtinąją gintį ar būtinąjį reikalingumą. I. P. nurodo, kad šalia kaimyno V. K. namo matydama svetimus žmones turėjo pagrįstą manymą, kad ketinama pavogti V. K. turtą ar padaryti kitą priešingą teisei veiką, todėl šunis paleido, kad jie išgąsdintų šiuos žmones.
10.1. ANK 13 straipsnyje yra numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (ANK 13 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką padarė gindamas savo ar kito asmens teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo ir priešingo teisei kėsinimosi (ANK 13 straipsnio 2 dalis).
10.2. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia įstatymo saugomas vertybes – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.
10.3. ANK 16 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi, būtinojo reikalingumo situacija visų pirma atsiranda tada, kai atsiranda realus ir akivaizdus pavojus. Antroji sąlyga – kai šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis.
10.4. Nagrinėjamu atveju, be pačios Pažeidėjos nurodytos įvykio versijos, byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu egzistavo pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis į V. K. turtą ar kurią kitą įstatymo saugomą vertybę.
10.5. Nukentėjusiosios nuosekliai nuo pat administracinio nusižengimo teisenos pradžios nurodė, jog D. Ž. ir jos vedžiojamas G. D. šuo buvo užpulti būtent miške, o ne V. K. sodyboje, kurioje įvykio dieną jos apskritai nebuvo. D. Ž. patvirtino, kad iš miško išėjo tik bandydama nuvyti šunis, kurie draskė G. D. šunį. Šiuos parodymus D. Ž. patvirtino 2019 m. rugsėjo 18 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios dėl kokių nors priežasčių siektų melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Šioje vietoje pažymėtina, jog nors I. P. tvirtina, kad nukentėjusiosios ją apkalba, nes sieks ateityje gauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą, tačiau iš pirminių D. Ž. ir G. D. parodymų, duotų atvykusiems policijos pareigūnams, kurie užfiksuoti garso įraše, matyti, kad nukentėjusiosios iškart po įvykio nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir vėlesnių apklausų metu bei akcentavo, jog policijos pareigūnus kviesti paskatino būtent netinkamas I. P. elgesys joms atvykus į Pažeidėjos kiemą aiškintis dėl įvykio aplinkybių. D. Ž. ir G. D. policijos pareigūnams teigė, jog jei I. P. būtų jų atsiprašiusi, jos į policiją nebūtų kreipęsi. Tai rodo, jog nukentėjusiosios apeliantės atžvilgiu nebuvo nusiteikusios priešiškai, netgi priešingai – jos tikėjosi išspręsti situaciją gražiuoju, todėl apeliantės teiginys, kad nukentėjusiosios ją apkalba siekdamos turtinės naudos, yra visiškai nepagrįstas. Išvadą, kad nukentėjusiosios neapkalba I. P., sustiprina ir tai, kad parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios, priešingai nei I. P., davė būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tokiu būdu netikėti iš esmės nuosekliais, patikimais ir objektyviais nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo.
10.6. Pažeidėja tvirtina, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas tik po dviejų savaičių, kuomet jau buvo išnykę automobilio vėžės ir šuns kraujo pėdsakai, todėl vieta, kurioje šunys užpuolė G. D. šunį ir išgąsdino D. Ž., nėra objektyviai nustatyta. Ši apeliantės daroma išvada yra nepagrįsta, nes iš aukščiau aptartų nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių nukentėjusiųjų parodymų yra akivaizdu, jog jau iškart po įvykio buvo neabejotinai nustatyta, kad užpuolimas įvyko miške, o ne prie V. K. sodybos, todėl Institucija neturėjo pagrindo įvykio dieną atlikti parodymų patikrinimo vietoje. Be to, nepaisant, kad praėjus dviem savaitėms po įvykio nukentėjusiosios nurodytoje vietoje nebesimatė užpuolimo pėdsakų, tačiau D. Ž. aiškiai parodė vietą, kurioje kartu su šunimi buvo užpulta. Tai, kad minėtas procesinis veiksmas buvo atliktas ne iškart po įvykio, nesudaro pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais.
10.7. Visiškai nepagrįstu ir nelogišku apeliacinės instancijos teismas laiko Pažeidėjos skunde nurodytą teiginį, kad nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą nutartį buvo nepagrįstai kvestionuojami D. P. ir V. K. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, kadangi abu šie asmenys parodymus davė prisiekę sakyti tiesą ir būdami įspėti už melagingų parodymų davimą. Pažymėtina, jog nei D. P., nei V. K. įvykio tiesiogiai nematė. Analizuojant šių asmenų parodymus matyti, jog D. P. apie įvykį žmona I. P. papasakojo paskambinusi telefonu, o D. P., remdamasis žmonos pasakojimu, įvykio aplinkybes taip pat telefonu perpasakojo V. K.. Taigi, minėti asmenys apie įvykį žinojo tik tiek, kiek apie jį jiems pasakė I. P., todėl apylinkės teismas, darydamas išvadą, kad įvykis vyko miške, šių asmenų parodymais nesirėmė visiškai pagrįstai.
10.8. Taigi, iš nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, kad D. Ž. ir G. D. šuo buvo užpulti miške, o ne šalia V. K. sodybos, todėl apeliantės nurodyta versija, kad šunis iš voljero paleido tam, jog apsaugotų negyvenamą kaimyno V. K. namą, yra visiškai nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju pavojingas kėsinimasis egzistavo tik I. P. vaizduotėje, o ne objektyviai, todėl akivaizdžiai neegzistuoja ANK 13 ar 16 straipsnių taikymui būtinos sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad manydama, jog miške vaikščiojančios nukentėjusiosios ir jų šuo kelia grėsmę V. K. turtui, Pažeidėja turėjo galimybę telefonu apie tai pranešti policijai, tačiau vietoje to ji tyčia paleido tris medžioklinius šunis.
10.9. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Pažeidėjos apeliacinio skundo argumentas dėl būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygų buvimo yra nepagrįsti, kadangi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra jokių objektyvių duomenų, jog nagrinėjamo įvykio metu V. K. turtui ar kokiam nors kitam įstatymo saugomam gėriui buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus.
11. Nepagrįstu apeliacinės instancijos teismas laiko ir skundo argumentą, kad apylinkės teismas turėjo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, leidžiančių taikyti šias nuostatas, nenustatyta. Apylinkės teismas, sumažindamas Pažeidėjai Nutarimu paskirtą nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad I. P. atžvilgiu nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, byloje nesurinkta neigiamai apeliantę charakterizuojančios medžiagos, asmuo neturi galiojančių nuobaudų. Apeliantė nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos priimant sprendimą dar labiau švelninti paskirtą nuobaudą ar šios nuobaudos apskritai neskirti. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu tenkinti I. P. skundą.
12. Nors skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau ji nepateikia jokių konkrečiais įrodymais pagrįstų aplinkybių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Pažeidėjai nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo nėra pagrindas laikyti, jog skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas, todėl I. P. teiginys atmestinas kaip deklaratyvus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. P. 2019 m. spalio 18 d. nutarimo ir Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria I. P. nubausta pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. P. 2019 m. spalio 18 d. nutarimo ir Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria I. P. paskirtos nuobaudos pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį ir ANK 346 straipsnio 4 dalį subendrintos vadovaujantis ANK 38 straipsniu.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši nutartis neskundžiama.