Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl aprūpinimo patalyne ir jos būklės atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos UN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1 R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. 4 patvirtintos normos pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. Asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius, įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Iš byloje esančios 2016-09-12 pažymos Nr. 60/09-32637 (29-34 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015-08-31 iki 2016-05-17, viso 263 dienas. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 81, 47, 104, 99 ir 23, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 2,45 iki 13,65 kv. m. Įvertinus kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių matosi, kad 250 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 9 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 81 ir 23, kuriose jam pastoviai teko mažiau, negu 3,6 kv. m., o 4 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų Nr. 81, 47 ir 23 plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas tose kamerose užtikrinant jam minimalią ploto normą, nėra galimybės, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2016-09-12 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 13 dienų (9 + 4) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kameros paprastai būna užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį ploto užima sanitarinis mazgas (36-38 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų – nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, mechaninės patalpų vėdinimo sistemos ir galimybės vėdinti kameras per langus, žiemos metu buvo šalta, oro drėgmė siekė 100 procentų, kamerų grindys betoninės, jų nebuvo galima nei valyti, nei dezinfekuoti, patalpos apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis, paprastasis remontas nebuvo atliktas mažiausiai 20 metų. Atsakovas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo kalinimo kamerose patikrinimų nebuvo atlikta, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl jų neatitikimo higienos normos reikalavimams, į bylą pateikė tris Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (58-77 b. l.), iš kurių matosi, kad 2013-06-26, 2015-03-04 ir 2015-10-06 Šiaulių TI buvo atliekama operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos kontrolė tikslu įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimų faktų dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI bei periodinė valstybinė visuomenės sveikatos kontrolė tikslu įvertinti sąlygų Šiaulių TI atitikimą įvairioms higienos normos, tačiau šių patikrinimų metu kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. 2016 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-641 (36-38 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI nėra įrengta ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis, pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą kamerose; Šiaulių TI patalpos šildomos centralizuotai, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Taigi atsakovas pats patvirtina, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas vėdinimas. Pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismas laiko, kad atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jo laikymo kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas ir patalpų vėdinimas, kamerų grindys nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga, ant sienų ir lubų pelėsis, kamerose neatliktas paprastasis patalpų remontas ir konstatuoja, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 26 punkto bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) 16 punkto, reglamentuojančių oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, reikalavimus, HN 76:2010 22 ir 24 punktų bei HN 134:2015 15 ir 17 punktų, reglamentuojančių natūralų patalpų apšvietimą ir vėdinimą, reikalavimus, HN 76:2010 28, 56 ir 62 punktų bei HN 134:2015 39 punkto, reglamentuojančių gyvenamųjų patalpų sienų, lubų, grindų būklę, paprastojo remonto reikalingumą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, sanitarinės švaryklos nebuvimo, neatliekamo naujai atvykusių asmenų medicininio patikrinimo, neišduodamų valymo ir dezinfekavimo priemonių, tarakonų veisimosi, netinkamos čiužinių ir antklodžių būklės, rankšluosčių neišdavimo, naudojimosi skalbykla.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-641 (36-38 b. l.) nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose (42-45 b. l.). Taigi pats atsakovas pripažįsta ir pateikia duomenis, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai, taip pat nenurodo ir nepateikia jokių duomenų, kad sanitarinių mazgų patalpose buvo veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), kad sanitariniai mazgai buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, užtikrinant asmenų privatumą, todėl darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose pareiškėjo laikymo jose laikotarpiais neatitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimų bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių TI neįrengta sanitarinė švarykla, neatliekamas naujai atvykusių asmenų medicininis patikrinimas, todėl buvo sąmoningai sudaryta grėsmė jo sveikatai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 40 punkte buvo nurodyta, kad visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais ir privalo nusiprausti duše; 41 punktas numatė, kad sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamas nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 29 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI švarinimo patalpa yra, joje atliekamas suimtųjų ir nuteistųjų švarinimas, asmenys į gyvenamąsias patalpas skirstomi tik po apžiūros, ar jie nėra užsikrėtę utėlėmis ar niežais. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu taip pat konstatavo, kad Šiaulių TI yra švarinimo patalpa (63-77 b. l.). Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matosi, kad jam atvykus į Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo atlikta pirminė medicininė apžiūra ir objektyvus sveikatos ištyrimas (11-13 b. l.), Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-10-06 patikrinimo metu taip pat konstatavo, kad suimtieji ir nuteistieji, naujai atvykę į Šiaulių TI, tiriami dėl plaučių tuberkuliozės, ŽIV nešiojimo, atliekami ir kiti tyrimai (71-77 b. l.). Taigi pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI nėra sanitarinės švaryklos, kad neatliekamas naujai atvykusių asmenų medicininis patikrinimas nepasitvirtino.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės. Vadovaujantis LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pagal higienos normos HN 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Iš Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-641 (36-38 b. l.) matyti, kad Šiaulių TI valymo priemonės ir inventorius į kameras išduodami pagal suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinami atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą; kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-10-07 patikrinimo akte Nr. EP-447 (71-77 b. l.) taip pat nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valo ten laikomi asmenys, švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI kamerose laikomi asmenys neaprūpinami valymo inventoriumi, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių patalpose veisiasi tarakonai, kurie savaime išnyksta tik tose patalpose, kuriose šaltuoju metų laiku temperatūra nukrenta iki nulio laipsnių. Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-641 (36-38 b. l.) nurodyta, kad įstaigos kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu; deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“, o teritorijoje – „Broditop“ pasta, deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų taip pat matosi, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso patalpose bei teritorijoje graužikų ir buitinių kenkėjų kontrolė vykdoma, tam skirtų priemonių (mechaninių ir cheminių) turi, gyvenamosiose kamerose dezinsekcija ir deratizacija atliekama suimtų asmenų prašymu pagal nustatytą vidaus tvarką; profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, deratizaciją ir dezinsekciją) atlieka darbuotoja, turinti atestacijos, kvalifikacijos pažymėjimus (58-62, 71-77 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia skunde išdėstytus pareiškėjo teiginius, pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl papildomos dezinsekcijos ar deratizacijos jo laikymo kamerose atlikimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių TI čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be užvalkalų, purvini ir dvokiantys perduodami naudotis kitiems suimtiesiems, neišduodami rankšluosčiai, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos numato, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-641 (36-38 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patalynė perkama periodiškai atsižvelgiant į įstaigos poreikį; naudojamas minkštas inventorius (čiužiniai, antklodės ir pagalvės) yra dezinfekuojamas, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį; daiktų sandėlyje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta; lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi įvertinami ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį; patalynė ir rankšluosčiai keičiami ir apie keitimą yra pažymima; pagal atžymas ji išduodama atvykus į laisvės atėmimo vietą, pasinaudojus dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, atžymint tai Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje, atitinkamoje grafoje nurodant išduotų vienetų skaičių, po kiekvienu įrašu suimtieji ar nuteistieji pasirašo; išduodant patalynę ir rankšluosčius kiekvienas suimtasis ar nuteistasis turi galimybę pasitikrinti išduodamą patalynę bei inventorių; sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros; kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių); dezinfekuojama po 50 min. 110° C. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 (71-77 b. l.) taip pat nurodyta, kad minkšti inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra, sanitarinėje švarykloje veikia dvi dezinfekavimo kameros, tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius buvo švarus, nesuplyšęs, kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkšto inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas; dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės, švarūs lovos skalbiniai išduodami atvykus, išduotas inventorius pažymimas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“. Iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje matosi, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015-08-31 iki 2016-05-17 buvo išduodama patalynė bei rankšluosčiai pagal nustatytas normas (56-57 b. l.), pareiškėjas pats patvirtina, kad patalynė buvo keičiama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad galimybę naudotis skalbykla ir turėti švarius rūbus bei patalynę turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, taip diskriminuojami socialiai pažeidžiami asmenys. Atsisakydamas skalbti nuteistųjų asmeninius rūbus Šiaulių TI neužtikrino švaros ir tvarkos bei higienos normų laikymosi kamerose, nes nebuvo sąlygų nei skalbti, nei džiovinti rūbus. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjo teiginiai dėl asmeninių rūbų skalbimo abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, ar jis dėl asmeninių drabužių skalbimo kreipėsi į įstaigos administraciją, kad buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius, dėl ko tai buvo padaryta, kad jis neturėjo lėšų asmeninėje sąskaitoje, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl drabužių skalbimo atmestinas kaip nepagrįstas.