Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Egidijos Puzinskaitės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės atstovams – Sniežanai Novikovai ir advokato padėjėjui Andrejui Rudanovui (Andrej Rudanov), atsakovės – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei – šios institucijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai Ostrouch, trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos atstovams – advokatei Ramutei Bimbirienei ir Jevgenijui Grigorjevui (Jevgenij Grigorjev), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atsakovei – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja – Perelozų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėja, ir Bendruomenė) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803), kuriame nepagrįstai atsisakyta atlikti atsakovės kompetencijai priskirtus veiksmus – parengti išvadą dėl Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir JAR);

1.2. įpareigoti atsakovę parengti išvadą dėl pasikeitusių Bendruomenės duomenų įtraukimo į JAR: įtraukti pasikeitusį Bendruomenės pavadinimą – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė – į JAR bei pateikti šią išvadą JAR.

2. Pareiškėja skundą grindžia tokiais argumentais.

2.1. Bendruomenė yra savarankiška organizacinė struktūra (juridinis asmuo), veikianti Perelozų k., Upninkų sen., Jonavos r., nuo XVIII amžiaus, ši aplinkybė įrodyta istoriniais archyvo dokumentais, pripažinta ir patvirtinta tiek Ministerijos, tiek Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos (toliau – ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT) 2012 m. kovo 27 d. rašte Nr. 12-21. Ministerija pareiškėjai 2003 m. spalio 21 d. išdavė Juridinio asmens registravimo pažymėjimą, JAR 2005 m. sausio 27 d. išdavė registravimo pažymėjimą. Bendruomenė visą jos egzistavimo laikotarpį tiek iki 2003 m. spalio 21 d., tiek po to Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio pagrindu pripažįstama tradicine sentikių religine bendruomene, laisvai organizavo savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, tvarkė bendruomenės vidaus gyvenimą savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas, išpažindama sentikių tikėjimą.

Pagal Įstatymo 5 straipsnį Lietuvos valstybė pripažįsta 9 Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas, tame tarpe ir sentikių. Nurodyta teisės norma nenustato, kad tradicinės sentikių religinės bendruomenės ir bendrijos yra tik įstojusios į Lietuvos sentikių bažnyčią bei kurių atstovai dalyvauja Sentikių bažnyčios AT veikloje: Ministerija 2007 m. spalio 1 d. sprendime (išvadoje) įtraukė į JAR Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės, juridinio asmens kodas 301147554, pasikeitusius duomenis. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. birželio 3 d. nutarime Nr. 515, 2010 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. 573, 2011 m. birželio 8 d. nutarime Nr. 663 paskirstė dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų asignavimų išlaidoms tokioms tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms kaip Lietuvos sentikių bažnyčios AT, Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinei bendruomenei.

2.2. Bendruomenė, būdama juridinis asmuo, atitinka visus šio asmens požymius: organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas, civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. Bendruomenės organizacinis vieningumas pasireiškia vidine struktūra ir šios struktūros dalių sujungimu į vieną visumą, o jos vardu veikia atitinkami jos valdymo organai, apibrėžti įstatų 7 punkte (bendras Bendruomenės narių susirinkimas, taryba ir jos valdytojas, bendruomenės dvasinis tėvas); tik šie Bendruomenės valdymo organai ar jų įgalioti asmenys gali atlikti Bendruomenei, kaip juridiniam asmeniui, teisiškai reikšmingus ar privalomus veiksmus, tame tarpe Bendruomenės pavadinimo keitimą.

2.3. Bendrasis Bendruomenės narių susirinkimas, įgyvendindamas pareiškėjos įstatuose bei teisės aktuose numatytas Bendruomenės teises, 2012 m. vasario 5 d. nusprendė patvirtinti naujos redakcijos Bendruomenės įstatus, kuriuose būtų nurodomas daugiau kaip prieš metus įtvirtintas Bendruomenės pavadinimas Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė). Nuo 2007 m. egzistuoja kita panašaus pavadinimo tradicinė sentikių religinė bendruomenė – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinė bendruomenė. Pareiškėja 2012 m. vasario 13 d. pateikė Ministerijai prašymą įtraukti į JAR pasikeitusį Bendruomenės pavadinimą, o šis pakeitimas siejamas su istorinėmis bendruomenės ištakomis, tačiau nebuvo, nėra ir negali būti siejamas su atsiskyrimu nuo sentikių konfesijos.

2.4. Ministerija sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803 nepagrįstai atsisakė įtraukti Bendruomenės pakeistus duomenis į JAR, nurodydama, kad prašymas neatitinka Lietuvos sentikių Bažnyčios statuto normų, tačiau Ministerija iš esmės nevertino pareiškėjos prašymo pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus, neatsakė į 2012 m. vasario 13 d. prašyme pateiktus klausimus bei vadovavosi Lietuvos sentikių bažnyčios AT pateiktais samprotavimais dėl pareiškėjos ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT santykių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimais, Ministerija nepateikė jokių argumentų bei motyvų, nenurodė, kodėl Bendruomenę laiko Lietuvos sentikių bažnyčios AT nare (dalyve) ir kodėl jai privalomos Lietuvos sentikių bažnyčios statuto normos, nenurodė bei nepagrindė nuomonės, kad pareiškėja savo veiksmais siekia tapti netradicine religine bendruomene.

Ministerijai yra žinoma, kad pareiškėja nebuvo ir nėra įstojusi į Lietuvos sentikių bažnyčią kaip religinę bendriją, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, ir veikia savarankiškai, vadovaudamasi savo įstatais bei kitais vidaus dokumentais ir kanonais. Ministerija ginčijamame sprendime nepateikia jokio pagrindimo, kokiais dokumentais bei duomenimis vadovaudamasi daro išvadą, kad: pareiškėja, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, įstojo į Lietuvos sentikių bažnyčią ir prisiėmė teises ir pareigas pagal šios religinės bendrijos statutą; pareiškėja prarado savarankiškumą kaip juridinis asmuo, todėl privalo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais bei savo įstatais, tačiau Lietuvos sentikių bažnyčios statutu; pareiškėjos prašymas nėra pateiktas kompetentingo asmens, kadangi pareiškėja nei organizacine, nei procedūrine, nei teisine prasme nėra susijusi su Lietuvos sentikių bažnyčios AT.

2.5. Ministerija, nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. vasario 13 d. prašymą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja – savarankiškas juridinis asmuo ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT nesuteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjos vardu jokių teisinių veiksmų, įskaitant, bet neapsiribojant pareiškėjos pavadinimo pakeitimu, pritarti arba nepritarti šio pavadinimo keitimui. Pagal Civilinio kodekso 2.39 straipsnio 2 dalį pavadinimas yra neatsiejama juridinio asmens nuosavybė; tik pats juridinis asmuo priima sprendimą dėl šio pavadinimo keitimo. Tuo atveju, jeigu pavadinimas neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, neklaidina visuomenės dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, nėra jokio pagrindo teigti, kad toks pavadinimas neregistruotinas arba esamas pavadinimas nekeistinas į naują. Darytina išvada, kad Ministerija nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus ir motyvus ir atsisakė priimti atitinkamą administracinį sprendimą – surašyti prašymą bei išvadą ir perduoti juos JAR tvarkytojui.

2.6. Ministerijos teiginys, jog Bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvos religinės bendrijos – šios bažnyčios struktūros dalimi, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, be to, JAR nėra jokių duomenų, pagrindžiančių arba įrodančių minėtus Ministerijos teiginius. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Pareiškėja ne kartą pažymėjo, jog niekada nebuvo įstojusi į Lietuvos sentikių bažnyčią kaip juridinį asmenį, nebuvo priėmusi sprendimų reorganizuotis ir prisijungti prie šios organizacijos arba ją atstovaujančios Lietuvos sentikių bažnyčios AT, nebuvo sudariusi su Lietuvos sentikių bažnyčia bendrų valdymo organų. Dėl pateiktų argumentų pareiškėja kreipėsi į Lietuvos sentikių bažnyčios AT, prašydama pateikti pareiškėjai jos stojimo į Lietuvos sentikių bažnyčią dokumentus bei atitinkamus Lietuvos sentikių bažnyčios AT sprendimus, kurie būtų susiję su Ministerijos sprendime nurodytais teiginiais, tačiau iki šiol atsakymo negavo.

2.7. Ministerija nevertino tos aplinkybės, kad Lietuvos sentikių bažnyčios statutas yra vidinis bažnyčios organizavimo dokumentas, privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas religinei bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Taigi, Ministerijos teiginiai, kad Lietuvos sentikių bažnyčios statuto reikalavimai, įskaitant pareiškėjos pavadinimo derinimą su Lietuvos sentikių bažnyčios AT, pareiškėjos nuosavybės naudojimo ir disponavimo klausimą, yra privalomi pareiškėjai, yra neobjektyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėja, būdama savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, savo įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai; nė vienas iš šių dokumentų nenumato, kad pareiškėjos kaip tradicinės religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimas turi būti suderintas su Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Šių pareiškėjos argumentų atsakovė taip pat nevertino.

2.8. Ministerija neįvertino, kad pareiškėja vadovaujasi jos patvirtintais įstatais, kurie laikomi pagrindiniu pareiškėjos organizacinės veiklos dokumentu. Lietuvos sentikių bažnyčios statutas galėjo būti taikomas ir buvo taikomas pareiškėjos veikloje tiek, kiek neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, kadangi statutas apibrėžė konkretaus juridinio asmens – religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – vidaus struktūrą ir jos valdymą. Akivaizdu, kad pareiškėja negalėjo vadovautis minėtu statutu kaip savo vidaus dokumentu, o tik atsižvelgdavo į tam tikras jo nuostatas, vykdydama savo veiklą, kol 2009 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimti pareiškėjos įstatai, pagal kurių 16.3 punktą nuo jų priėmimo dienos visi ankstesni pareiškėjos įstatai netenka galios, taigi, netenka galios ir sprendimas vadovautis Lietuvos sentikių bažnyčios statutu.

2.9. Atsakovės pozicija, pagrįsta Lietuvos sentikių bažnyčios AT nuomone, yra ultra vires, kadangi Lietuvos sentikių bažnyčios AT, teikdama pareiškėjos prašymo įvertinimą atsakovei, peržengė pasaulietinės teisės nustatytas kompetencijos ribas.

2.10. Atsižvelgiant į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, viešojo administravimo subjektai, taigi, ir atsakovė, vykdydami savo veiklą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimais, geros administravimo praktikos principais, atsižvelgti į administracinių teismų praktiką dėl viešojo administravimo subjektų veiklos ir jų priimamų sprendimų. Atsakovė, priėmusi ginčijamą sprendimą, išreiškė savo valią, t. y. priėmė administracinį sprendimą, apibrėžtą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, šią aplinkybę pripažįsta ir patvirtina pati atsakovė ginčijamame sprendime. Skundžiamas sprendimas turi atitikti viešojo administravimo principus, kuriais savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis, turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, turi būti numatyta jo apskundimo tvarka, tačiau sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803 neatitinka paminėtų reikalavimų, jame nepateikta padarytų išvadų pagrindimo bei atsakovės teiginių įrodymų.

Atsakovė – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 75–77) su skundu nesutinka ir prašo skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.

1. Pagal Įstatymo 4 straipsnį religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, religinę bendriją sudaro bendruomenių susivienijimai, o religinis centras yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucija. Lietuvos sentikių bažnyčia susideda iš religinių bendruomenių, kurios paklūsta religiniam centrui – Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Pagal Įstatymo 10 straipsnį Ministerija priima sprendimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių juridinio asmens teisių įforminimu ir šių juridinių asmenų įtraukimu į JAR. Įstatymo 10 straipsnio normos suponuoja tai, kad Ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą, atsižvelgdama į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d nutarime Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 41.1 punktą, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinė Lietuvoje religinė bendruomenė, jos duomenys ar duomenų pakeitimai būtų galima įtraukti į JAR, ir perduoda prašymą ir išvadą šio registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti), atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Ministerija pagal Nuostatų 32.4 punktą yra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių duomenų teikėja, kuri pagal Nuostatų 34.2 punktą atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą.

2. Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvoje religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – struktūros dalimi. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios statutą (toliau – ir Statutas) šiai bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios Lietuvos sentikių bažnyčiai: pagal Statuto 1.13 punktą jis privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal 8.21.2 punktą visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per 1 metus nuo naujos Lietuvos sentikių bažnyčios statuto redakcijos priėmimo Sobore. Pagal Statuto 8.11.8.4 punktą bažnyčiai priklausanti sentikių religinė bendruomenė privalo laikytis Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto. Statuto 8.13.6.4 punktas numato bendruomenės teisę atsiskirti nuo Lietuvos sentikių bažnyčios visuotinio susirinkimo sprendimu, o pagal Statuto 8.20.7 punktą, jeigu bendruomenė išeina iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties, jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, taip pat finansinės lėšos perduodamos Lietuvos sentikių bažnyčios AT.

3. Iš pareiškėjos Ministerijai pateiktų dokumentų negalima padaryti išvados, kad bendruomenė būtų formaliai išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal Statutą ar įvykdžiusi Statuto reikalavimus iš Lietuvos sentikių bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms, nurodytus Statuto 8.20.7 punkte. Manytina, kad Bendruomenė ir toliau yra traktuotina kaip Lietuvos sentikių bažnyčios sudėtyje esanti bendruomenė, todėl pareiškėja be jokio pagrindo perkelia savo administracinių ir organizacinių klausimų sprendimą teismui. Todėl Ministerijos sprendime Nr. (8.3.46)-7R-2803 pareiškėjos atstovui ir nurodyta, jog prašymas negali būti patenkintas, kadangi pagal vidinių teisės aktų reikalavimus vertinamas kaip pateiktas neįgalioto asmens. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis prašymas turėjo būti besąlygiškai patenkintas.

4. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-58/2005 (Vilniaus sentikių religinė bendruomenė prieš Teisingumo ministeriją ir kt.), pagal Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalį bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, ši norma įtvirtinta ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje; būtent Aukščiausioji sentikių taryba turi spręsti, kuri bendruomenė gali registruotis, tačiau valstybinis registravimas nėra esminė sąlyga tradicinei religinei bendruomenei įgyti juridinio asmens teises (Įstatymo 10 straipsnis); valstybės registras atlieka daugiau tvarkymo (apskaitos) funkciją ir nevaržo religinės bendruomenės teisių savarankiškai spręsti jos vidaus organizacinius klausimus.

Ginčo atveju įvertinus Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalies nuostatas, Civilinio kodekso II knygos nuostatas, taikomas religinėms bendruomenėms, bei Įstatymą, darytina išvada, jog klausimai, susiję su religinių bendruomenių pavadinimo pakeitimu, negalėtų būti sprendžiami vadovaujantis vien kitiems juridiniams asmenims taikomomis taisyklėmis.

Taigi, Bendruomenės klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsižvelgiant į Statute nustatytą tvarką. Kreiptis į Ministeriją dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo be bažnyčios tarpininkavimo būtų galima atlikus visus pagal Statutą numatytus būtinus Bendruomenės pasitraukimo iš bendrijos veiksmus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A(858)-285/2012 išnagrinėjo visiškai analogišką ginčą, tačiau pareiškėjos skundo netenkino dėl procedūrinių dalykų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 56–60) su skundu nesutinka, kadangi jis yra visiškai nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėja piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, kadangi analogišką prašymą atsakovė išsprendė ir atmetė 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr.(8.3.46)-7R-8084, kurio pareiškėja neskundė, o praleidusi terminą atsakovę bei Lietuvos sentikių bažnyčios AT vis dėlto įtraukė į teisminius ginčus. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2011 m. birželio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1930-95/2011 jį atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko galioti. Ta aplinkybė, kad įstatymas nereglamentuoja, kiek kartų galima kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – į Ministeriją) tuo pačiu klausimu ir kiek kartų galima skųsti kiekvieną atsakovo raštą, nereiškia, kad naudojantis teise į teisminę gynybą neturi būti patikrintas pareiškėjos skundas pagal jo turinį ir keliamus iš esmės tapačius klausimus. Pareiškėjos skundas vertintinas kaip išnagrinėtas teisme ir iš naujo nenagrinėtinas.

Pagal pareiškėjos pridėtus dokumentus matyti, kad yra įvykęs Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės visuotinis susirinkimas, kuris priėmė šios bendruomenės įstatus ir suteikė įgaliojimus juos įregistruoti JAR nustatyta tvarka, tuo tarpu skunde pareiškėja įvardijama kaip Perelozų sentikių religinė bendruomenė, kuriai Lietuvos sentikių bažnyčios AT iniciatyva jau įformintos juridinio asmens teisės ir suteiktas identifikacinis kodas. Taigi, bylą iškėlė neįgaliotas asmuo, o Perelozų sentikių religinės bendruomenės pirmininkas (ar buvęs pirmininkas) viršijo savo įgaliojimus.

2. Remiantis pareiškėjos 2012 m. vasario 13 d. raštu „Dėl religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo“, adresuoto Ministerijai, jį parengė advokatų kontora Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai, atstovaudama Rytų cerkvės Perelazų bendruomenei, kuri neturi nieko bendra su Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančia Perelozų sentikių religine bendruomene. Tai, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė netapati Perelozų sentikių religinei bendruomenei liudija ir tas faktas, kad su pareiškimu pateiktus naujus įstatus 2012 m. vasario 5 d. priėmė Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės narių susirinkimas, kuriame dalyvavo 12 asmenų, t. y. 100 procentų naujosios bendruomenės steigėjų, tarp kurių nėra Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių, nuo senų laikų priklausančių Perelozų sentikių religinei bendruomenei. Akivaizdu, kad naujoji bendruomenė neturi teisės prašyti Ministeriją pakeisti kitos, Perelozų sentikių religinės bendruomenės, priklausančios Lietuvos sentikių bažnyčiai, pavadinimą. Taigi, asmenys, veikdami pareiškėjos vardu ir pateikdami Ministerijai paminėtą prašymą atlikti būtinus pasikeitusio bendruomenės pavadinimo registravimo veiksmus, viršijo įgaliojimus ir neturėjo pagrindo apskritai tokį prašymą teikti minėtame rašte nurodytais pagrindais: Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės narių 2012 m. vasario 5 d. susirinkimo protokolu Nr. 46/12 bei šiame susirinkime patvirtintais Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės įstatais. Pažymėtina, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė neteisėtai savinasi Bendruomenės identifikacinį kodą ir manipuliuodama bendruomenės pavadinime esančio kaimo pavadinimo panašumais ir tuo, kad Michailas Rybakovas buvo ir Bendruomenės pirmininku bei turėjo Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininko suteiktus įgaliojimus, save pateikia kaip tradicinę religinę bendruomenę, kuriai yra įformintos juridinio asmens teisės.

3. Pagal Įstatymo 11 straipsnį kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo. Greičiausiai todėl Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė 2012 m. vasario 5 d. susirinkime nusprendė ne tik patvirtinti savo įstatus, bet ir suteikti įgaliojimus bendruomenės vadovui „Tarybos valdytojui“ Michailui Rybakovui įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į Ministeriją bei pateikti bendruomenės naujos redakcijos įstatus, siekiant juos JAR, atlikti kitus veiksmus ir pasirašyti kitus dokumentus, susijusius su bendruomenės tinkamu atstovavimu. Šios bendruomenės atstovai, priešingai negu nusprendė bendruomenė susirinkime, Ministerijai pateikė visiškai kitokio pobūdžio prašymą, t. y. ne dėl Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės įstatų įregistravimo, o dėl kitos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo.

Skunde pareiškėja akcentuoja, kad nelaiko savęs Lietuvos sentikių religinės bendrijos nare ir veikia savarankiškai pagal savo įstatus ir kitus vidaus dokumentus ir reiškia priekaištus atsakovei, kad ši nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjos bendruomenė laikoma Lietuvos sentikių bažnyčios AT nare ir kodėl jai privalomos Statuto normos, kadangi pagal Įstatymo 4 straipsnį religinės bendrijos (šiuo atveju – Lietuvos sentikių bažnyčia) yra religinių bendruomenių susivienijimai, kur bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės (šiuo atveju – 60 sentikių religinių bendruomenių), turinčios bendrą vadovybę (šiuo atveju – Lietuvos sentikių bažnyčios AT), kad pareiškėjos bendruomenė neprivalo laikytis Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto ir neįeina į šios bažnyčios sudėtį, o tokie teiginiai akivaizdžiai patvirtina faktą, Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė yra ne tas pats asmuo, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė, prisidengdama Perelozų sentikių religinės bendruomenės, kaip juridinio asmens statusu, o tam tikrais atvejais ir vardu, siekia užvaldyti jos turtą ir išvengti savo santykių su valstybe įteisinimo Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Reikalavimas pateikti įrodymus, kad Bendruomenė yra įstojusi į Lietuvos sentikių bažnyčią rašytinio prašymo ar kito dokumento pagrindu yra nepamatuotas ir dar kartą liudija apie tai, kad pareiškėja nežino sentikystės tradicijų ir Perelozų sentikių religinės bendruomenės susikūrimo istorijos.

4. Nė vienoje tradicinėje Lietuvos religinėje bendrijoje, tarp jų ne tik sentikių, bet ir dominuojančioje konfesijoje – katalikų, bendruomenių priklausomybės tai pačiai konfesijai klausimai nėra sprendžiami tik formalizuotų rašytinių pareiškimų apie įstojimą į bendriją būdu; jeigu taip ir būtų nustatyta kurios nors konfesijos bažnytinės teisės normose, tai nereiškia, kad tokia tvarka privaloma visais atvejais ir juolab pagal pasaulietinius įstatymus. Toks požiūris į religinių konfesijų sąrangą neatitinka ne tik Įstatymo, kuriame įtvirtintos nuostatos, kad tradicinės religinės bendruomenės turi juridinio asmens teises nuo jų susikūrimo ir tik jos pačios sprendžia, ar jos nori formalizuoti savo santykius su valstybe, apie savo egzistavimą pranešdamos Ministerijai, bet ir prieštarauja Konstitucijai, pagal kurią bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

5. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statutą, kuris neprieštarauja įstatymams ir yra kanoninės teisės norminis aktas, pagrindinis fundamentinis bažnytinės teisės aktas, organizuojama Lietuvos sentikių bažnyčios bei jos organų struktūra ir veikla, nustatomos vidaus gyvenimo taisyklės ir santykiai tarp bendruomenių ir bažnyčios institucijų, apibrėžiama jų kompetencija. Taigi, Lietuvos sentikių bažnyčia turi diskreciją pati spręsti, kaip tvarkytis konfesijos viduje, keisti ar nekeisti savo religinių bendruomenių pavadinimus, o valstybės institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, šiuo atveju – Ministerija turi pareigą pagal Nuostatus ir juose nustatyta tvarka teikti duomenis apie tradicines religines bendruomenes tik įsitikinusi šių duomenų teisingumu ir tokį prašymą įteikusio asmens įgaliojimais.

6. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto l.13 straipsnį Statutas privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, visiems bažnyčios organams ir institucijoms. Bendruomenė, deklaruojanti savo nepriklausomybę nuo Lietuvos sentikių bažnyčios ir jos Aukščiausiosios tarybos, kaip vykdomojo organo, veikiančio tarp Soborų, nepripažinimą, nesiejanti savo veiksmų ir sprendimų su Statuto normomis, negali būti laikoma Lietuvos sentikių religinės bendrijos sudėtine dalimi.

Pareiškėja pavadinime deklaruoja priklausomybę kitai – Rytų sentikių religinei organizacijai (apie jos veiklą Lietuvoje dabartiniu metu Lietuvos sentikių bažnyčios AT nežinoma), kuri neturi nieko bendra su teisėtai veikiančia sentikių bažnyčia Lietuvoje.

Pareiškėja neteisingai kaip pavyzdžiu remiasi Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus religinės bendruomenės egzistavimo faktu, kuriai nebuvo pakeisti jokie duomenys, o Lietuvos sentikių bažnyčios AT sutikimu, kaip kompromisinis sprendimas, buvo duotas leidimas įregistruoti juridinio asmens teises kaip naujai susikūrusiai bendruomenei; kadangi ši bendruomenė nepriklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai, Vyriausybės parama jai skiriama atskirai.

7. Pareiškėja, sutapatindama save su juridiniu asmeniu – Perelozų sentikių religine bendruomene, nepagrįstai reiškia priekaištus atsakovei, kad ši, nagrinėdama 2012 m. vasario 13 d. prašymą, neatsižvelgė, kad pareiškėja yra savarankiškas juridinis asmuo ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT nėra suteikti įgaliojimai pareiškėjos vardu atlikti teisinius veiksmus. Toks pareiškėjos supratimas apie religinės bendruomenės teisinį statusą religinę bendruomenę prilygina uždarajai akcinei bendrovei ar kitam verslo subjektui, tačiau, kaip minėta, religinės bendruomenės teisnumas ir veiksnumas sąlygotas ne tik šio juridinio asmens specifiškumo, bet ir bendruomenės veiklos tikslų. Pareiškėja, neigdama Lietuvos sentikių bažnyčios AT teisę vadovautis Statutu, pati reikalauja iš Ministerijos, kad ši, spręsdama pareiškėjos pareiškimą, vadovautųsi pareiškėjos įstatais, deklaratyviai ir visiškai nepagrįstai teigia, kad skundžiamas sprendimas neva neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Tačiau pareiškėja skundais siekia paminėtų nesąžiningų tikslų, siekia suklaidinti teismą, manipuliuodama bažnytinės ir pasaulietinės teisės normomis ir naudodamasi ta teisine situacija, kai teisiniuose santykiuose su valstybe Ministerija yra tarpininkė ir yra atsakovė šioje byloje, o Lietuvos sentikių bažnyčios AT, kuri yra ginčo subjektas, turi trečiojo suinteresuoto asmens statusą. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto 2.17 punktą visus Lietuvos sentikių bažnyčios veiklos klausimus, tarp jų ir priklausančius sentikių bendruomenių kompetencijai, yra įgaliotas spręsti bažnyčios aukščiausias organas – Soboras, tačiau pareiškėja šia tvarka nesinaudoja, nes gerai žino, jog sentikiai neleis klastoti sentikystės istorijos ir apgaulės būdu „išplėšti“ iš Lietuvos sentikių bažnyčios jos vieną seniausių bendruomenių ir vertingiausią turtą – cerkvę, Lietuvos bažnytinį paveldą.

8. Dėl pareiškėjos ir Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, veiklos Lietuvoje

8.1. Perelozų sentikių religinė bendruomenė susikūrė XVIII amžiuje (XIX a. pradžioje buvo pastatyta cerkvė, kuriai sudegus, 1905 m. atstatyta medinė cerkvė, išsilaikiusi iki šiol). Bendruomenės skaitlingumas priklausė nuo Perelozų kaimo ir aplinkinių gyvenviečių skaitlingumo, todėl nuo 2001 m. šiame kaime nelikus gyventojų, sunyko ir religinė bendruomenė, buvę jos nariai apsigyveno kitose Lietuvos vietovėse ir tik keletas iš jų save tebelaiko šios bendruomenės nariais. Lietuvos sentikių bažnyčios AT, įvertinusi Bendruomenės susikūrimo vertingą istoriją, atsižvelgdama į tai, kad šiame kaime yra išlikusi medinė sentikių cerkvė bei sentikių kapinės, siekdama išsaugoti paveldą, 2003 m. nusprendė įforminti juridinio asmens teises Perelozų sentikių religinei bendruomenei ir ją įregistravo savo registre, o 2003 m. rugsėjo 29 d. tuo klausimu pateikė prašymą Ministerijai (šiuos faktus pripažįsta ir pareiškėja). Ne pati bendruomenė, o Lietuvos sentikių bažnyčios AT inicijavo juridinio asmens teisių įforminimą jai (šį faktą pareiškėja ignoruoja), kas akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai. Tuo pagrindu Ministerija, kaip tuometinis registro tvarkytojas, išdavė Perelozų sentikių religinei bendruomenei registracijos pažymėjimą ir suteikė identifikacinį kodą. Tokiu būdu buvo įteisinti Bendruomenės santykiai su valstybe, kuriuos reguliuoja Įstatymas.

Bendruomenė yra sudėtinė Lietuvos sentikių bažnyčios dalis, kuri veikia pagal Statutą, tai matyti iš Bendruomenės 2009 m. vasario 15 d. visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 01-09. Bendruomenės pirmininką Michailą Rybakovą į šias pareigas Statute nustatyta tvarka patvirtinto Lietuvos sentikių bažnyčios AT ir išdavė įgaliojimą veikti Tarybos pirmininko G. Bojarovo vardu, tvarkant Bendruomenės reikalus. Tuo metu Taryba vykdė visų sentikių religinių bendruomenių turto inventorizaciją ir bendromis jėgomis stengtasi sutvarkyti nekilnojamojo turto, taip pat ir naudojamos žemės ribas, įteisinti žemės sklypus, todėl bendruomenių pirmininkams buvo išduoti įgaliojimai veikti Tarybos pirmininko vardu savivaldybės ir kitose institucijose, kiek tai susiję su pasaulietiškais bendruomenės reikalais. Tuos klausimus, kuriuos buvo įmanoma išspręsti centralizuotai, sprendė Sentikių bažnyčios valdymo organas – Aukščiausioji taryba, o tos bendruomenės, kurių pirmininkai pagal amžių ir gebėjimus galėjo tvarkyti dokumentus ir dalykiškai bendrauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, buvo skatinamos veikti savarankiškai, ne išimtis ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė. Atsižvelgiant į tai, kad Bendruomenė nebuvo priskiriama prie nuolat veikiančių, jos nariai dažniausiai susirinkdavo tik per įvairias bažnytines šventes ir atlaidus Perelozų cerkvėje, Lietuvos sentikių bažnyčios AT visokeriopai palaikė ir rėmė M. Rybakovo entuziazmą imtis iniciatyvos suremontuoti cerkvę. Siekiant palengvinti bendruomenės pirmininko atstovavimo procedūras, Lietuvos sentikių bažnyčios AT pritarimu ir pasiūlymu, M. Rybakovas 2009 m. kovo 19 d. kreipėsi į Ministeriją ir pateikė Lietuvos sentikių bažnyčios AT jam išduotą įgaliojimą, kurio pagrindu buvo priimtas prašymas įtraukti duomenis į JAR apie tai, kad M. Rybakovas yra Bendruomenės pirmininkas ir turi teisę veikti Bendruomenės vardu ir sudaryti sandorius. Tačiau M. Rybakovas dėl Lietuvos sentikių bažnyčios AT nežinomų priežasčių pamynė sentikystės tradicijas ir nuo 2010 m. pradžios ignoruoja ir neigia Lietuvos sentikių bažnyčią, susikūrė savo įstatus, kurie akivaizdžiai prieštarauja ne tik Statutui, bet ir sentikystės kanonams. M. Rybakovas nepasirašė naujojo skundo teismui, tačiau jo nesąžiningi ketinimai gerai matyti tiek iš pirmosios administracinės bylos (Nr. I-193-95/2011), tiek ir naujo ginčo, kuriame reikalavimai yra tie patys, bet veikiama jau kitos, Lietuvos sentikių bažnyčiai nepriklausančios, bendruomenės, kuri deklaruoja savo priklausomybę Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos, kurios pėdsakai Lietuvoje išnykę dar sovietmečiu, vardu, ją tapatinant su Perelozų sentikių religine bendruomene.

8.2. 1925–1939 metais Lenkijoje (jai priklausė ir Vilniaus kraštas) veikė Rytų sentikių cerkvė, neturinti dvasinės hierarchijos, vienijusi 48 sentikių Pomorų bendruomenes tuometinėje Lenkijos teritorijoje, jos dvasinis centras – Sentikių Aukščiausioji Taryba buvo įsikūrusi Vilniuje, į šios cerkvės globą pateko ir Lietuvoje veikiančios kai kurios sentikių religinės bendruomenės, įsikūrusios Lenkijos okupuotoje teritorijoje. Perelozų kaimas, esantis Jonavos r., nebuvo patekęs į Lenkijos okupaciją, todėl ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė niekada nepriklausė Lenkijoje veikusiai Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos. Vokietijai okupavus Lenkiją ir Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, 1939 m. lapkričio mėn. Lenkijos Rytų sentikių cerkvės dalis., patekusi į Lietuvos teritoriją, buvo prijungta prie Lietuvos sentikių bažnyčios. Dabar veikianti Lietuvos sentikių bažnyčia yra visų anksčiau veikusių Lietuvoje bažnyčių (įvairiais pavadinimais) teisių perėmėja, o Bendruomenė visuomet jai priklausė ir priklauso, nes nėra išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties Lietuvos sentikių bažnyčios Statute nustatyta tvarka, šį faktą patvirtina: 1939 m. lapkričio 11 d. raštas AS Tarybai Lenkijoje; Perelozų sentikių bendruomenės pažymos Nr. 232, Nr. 524 Perelozų sentikių bendruomenės skolos pažyma Nr. 594; 1954 m. sausio 9 d. dvasinių tėvų sąrašas; 1955 m. sausio 6 d. ataskaita Nr. 15 apie bažnytines apeigas už 1954 m.

1. Teismo posėdyje pareiškėjos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės atstovai – advokato padėjėjas Andrejus Rudanovas (2012 m. liepos 2 d. įgaliojimas (b. l. 122)) ir Sniežana Novikova (2012 m. vasario 9 d. įgaliojimas Nr. 47/12 (b. l. 49)), remdamiesi pareiškėjos skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovė – šios institucijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja Juliana Ostrouch (2012 m. kovo 21 d. įgaliojimas Nr. 1U-6 (b. l. 78, 123)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos atstovai – advokatė Ramutė Bimbirienė (2012 m. birželio 1 d. atstovavimo sutartis (b. l. 124)) ir Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos sekretorius Jevgenijus Grigorjevas (2012 m. gegužės 4 d. įgaliojimas (b. l. 62)), remdamiesi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Remiantis Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenės 2012 m. vasario 5 d. protokolu Nr. 46/12 (b. l. 41–43, 81–83)), Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė bendrame bendruomenės narių (12 asmenų) susirinkime priėmė naujos redakcijos įstatus (b. l. 33–40, 84–91), kuriuos pasirašė šios bendruomenės tarybos valdytojas Michailas Rybakovas, įgaliojo šios bendruomenės tarybos valdytoją M. Rybakovą įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į Ministeriją bei pateikti Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės naujos redakcijos įstatus įregistruoti juos JAR, atlikti kitus veiksmus ir pasirašyti kitus dokumentus, susijusius su šios bendruomenės tinkamu atstovavimu, taip pat suteikė teisę tarybos valdytojui (dabartiniam tarybos pirmininkui M. Rybakovui) pateikti Ministerijai protokolo Nr. 46/12 išrašą kaip Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės priimto sprendimo teisinį pagrindą.

2. Advokatų kontora Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai TARK GRUNTE SUTKIENE 2012 m. vasario 13 d. prašyme „Dėl religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo“ (b. l. 44, 79) nurodė, kad, atstovaudama Perelozų sentikių religinei bendruomenei (Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenei) informuoja Teisingumo ministeriją, jog, vadovaujantis Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2012 m. vasario 5 d. bendrame bendruomenės narių susitikime priimtais sprendimais, pakartotinai nutarta patvirtinti šios religinės bendruomenės pavadinimą kaip Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė, bei pateikė Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės narių bendro 2012 m. vasario 5 d. susirinkimo Nr. 46/12 protokolą ir naujos redakcijos Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės įstatus, taip pat prašė Ministeriją šios bendruomenės vardu atlikti būtinus pasikeitusio bendruomenės pavadinimo registravimo veiksmus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais; jeigu Ministerija manytų, kad šiems veiksmams atlikti būtina papildoma informacija, duomenys ar kiti dokumentai, kuriuos galėtų pateikti Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė, prašė raštu nurodyti:kokie dokumentai, duomenys ar informacija turi būti pateikti; kokie Lietuvos Respublikos teisės aktai, jų dalys, straipsniai bei punktai nustato tokius reikalavimus; terminus, per kuriuos Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė turėtų įvykdyti nustatomus įpareigojimus. Prašyme kaip kontaktinis asmuo nurodytas, be kita ko, Michailas Rybakovas, Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės tarybos valdytojas.

3. Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba 2012 m. kovo 27 d. rašte Nr. 12-21 (b. l. 10–11, 92–93) Ministerijai, be kita ko, nurodė:

3.1. Rytų sentikių cerkvė, neturinti dvasinės hierarchijos, atsirado Lenkijos okupacinio režimo metu: į Lenkijos Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, globą pateko ir Lietuvoje veikiančios kai kurios sentikių religinės bendruomenės, kurios buvo įsikūrusios Lenkijos okupuotoje teritorijoje. Perelozų kaimas, esantis Jonavos r., nebuvo patekęs į Lenkijos okupaciją, todėl ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė niekada nepriklausė Lenkijoje veikusiai Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos – Perelozų (ne Perelazų) sentikių religinė bendruomenė visada priklausė Lietuvos sentikių religinei bendrijai ir iki šiol nėra iš jos išstojusi Statute nustatyta tvarka.

3.2. Pono Rybakovo veiksmai ir pareiškimai bei kreipimasis į Ministeriją, kaip religinių bendruomenių ir bendrijų duomenų teikėją JAR, siekiant įregistruoti Lietuvos sentikių bažnyčios tradicijai ir kanonams bei jos Statutui prieštaraujantį religinės bendruomenės pavadinimą, yra sąlygoti asmeninių savanaudiškų motyvų, kurie nesusiję su sentikystės išpažinimu. Šie bandymai daryti ne kartą ir ginčas nagrinėtas administraciniuose teismuose, kuriuose ponas Rybakovas pralaimėjo.

3.3. Prašymai pakeisti Perelozų religinės bendruomenės pavadinimą turi visai kitą turinį ir tikslą – išvengti naujos religinės bendruomenės kūrimo ir registravimo procedūros ir, prisidengiant neva formaliu pavadinimo keitimu, užgrobti Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančią bendruomenę su jos turimu turtu – cerkvės pastatu ir kitais statiniais. Pono Rybakovo pagrindiniai ketinimai yra ne religinė bendruomenė, kurią dabar išimtinai sudaro jo giminaičiai, negyvenantys Perelozų kaime (jame nėra nė vieno gyventojo) ir Jonavos rajone, o cerkvės pastatas, kuris yra istoriškai vertingas ir saugotinas kaip sentikystės kultūros paminklas. Tokias išvados darytinos susipažinus su anksčiau Ministerijai ir teismams pateikta medžiaga, tame tarpe – Rybakovo steigiamos religinės bendruomenės įstatų redakcija, taip pat naujais, gautais šiek tiek pakoreguotais įstatais.

3.4. Lietuvos sentikių bažnyčios Statutas – pagrindinis fundamentinis bažnytinės teisės dokumentas, kuriuo remiantis organizuojama Lietuvos sentikių bažnyčios bei jos organų struktūra ir veikla, nustatomos vidaus gyvenimo taisyklės ir santykiai tarp bendruomenių ir bažnyčios institucijų, apibrėžiama jų kompetencija. Lietuvos sentikių bažnyčios aukščiausiasis organas yra Soboras, turintis teisę spręsti visus Lietuvos sentikių bažnyčios veiklos klausimus (taip pat priklausančius Dvasinio teismo, kitų bažnyčios institucijų ir sentikių bendruomenių kompetencijai) ir visais klausimais priimti sprendimus, privalomus visiems Lietuvos sentikių bažnyčios organams, sentikių bendruomenėms. Pono Rybakovo pateikti įstatai prieštarauja Statuto nuostatoms, nepripažįsta pačios Lietuvos sentikių bažnyčios, įvardijant ją kaip Rytų sentikių cerkvę, neturinčią dvasinės hierarchijos, o Soboro nutarimai jiems turi rekomendacinę reikšmę (įstatų 4.4., 4.5 ir kt. punktai) ir gali būti vykdomi tik jeigu neprieštarauja minėtiems bendruomenės įstatams. Įstatuose daug ne tik esminių prieštaravimų Lietuvos sentikių bažnyčios Statutui, bet ir alogizmų, pavyzdžiui, 4.7 punktas, nukrypimų nuo tokio pobūdžio religiniams dokumentams būdingų reikalavimų. Įstatų 5.1 punkte deklaruojama bendruomenės nuosavybės teisė ne tik į cerkvę, bet ir į kapinių žemę, bei visą kitą žemę, kuri senovėje priklausė cerkvei. Minėtuose įstatuose nustatyta bendruomenės valdymo struktūra ne ką turi bendra su Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančioms religinėms bendruomenėmis, o 16.1 punkte numatyta bendruomenės teisė priklausyti bet kokioms parapijoms ir organizacijoms, tokią bendruomenę, jeigu ji veiktų pagal minėtus įstatus, greičiausiai būtų pagrindas laikyti netradicine.

3.5. Tradiciškumo požymiai, suformuluoti per ilgalaikę teismų praktiką, buvo perkelti ir į Lietuvos sentikių bažnyčios Statutą, todėl sprendžiant klausimą, ar pono Rybakovo pateiktais įstatais besivadovaujanti religinė bendruomenė dar gali būti laikoma tradicine sentikių religine bendruomene, reikėtų nustatyti Statuto 8.1 punkte įvardintus požymius: Sentikių religinės bendruomenės tradiciškumas nustatomas pagal šiuos požymius: Kristaus tikėjimo išpažinimas, Šventųjų Apaštalų ir Šventųjų Tėvų taisyklių laikymasis, Visuotinių ir Vietinių Soborų nutarimų vykdymas Lietuvos sentikių bažnyčios Soborų sprendimų ir nutarimų laikymasis, Lietuvos sentikių bažnyčios AT ir Dvasinio teismo sprendimų ir nutarimų laikymasis, priklausymas vienai ir vieningai Lietuvos sentikių bažnyčios struktūrai, galiojančio Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto pripažinimas ir laikymasis, bendruomenės įrašymas į Lietuvos sentikių bažnyčios religinių bendruomenių registrą.

Remiantis pateiktais Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės įstatais, nė vieno iš nurodytų požymių ši bendruomenė neturi, todėl Lietuvos sentikių bažnyčia negali jos pripažinti ir sutikti, kad Sentikių bažnyčiai priklausanti Perelozų sentikių religinė bendruomenė būtų sunaikinta, o jos pagrindu įsikurtų neaiškus ir neapibrėžtas religinis darinys, kuris apgaulingai kildina save iš senosios Perelozų sentikių religinės bendruomenės ir siekia užvaldyti pastarosios, o tuo pačiu ir Lietuvos sentikių bažnyčios, turtą.

3.6. Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba kategoriškai ir vienareikšmiai nesutinka su Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančios Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimu ir jos modifikavimu bei perdavimu į Lietuvoje nesančios Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, priklausomybę, neatlikus Statute numatytos išstojimo iš Lietuvos sentikių bažnyčios procedūros. Lietuvos sentikių bažnyčios AT nepripažįsta pateiktų bendruomenės įstatų, nes jie iš esmės prieštarauja Lietuvos sentikių bažnyčios Statutui ir laiko galiojančiu Perelozų sentikių religinės bendruomenės sprendimą, priimtą 2009 m. vasario 15 d. (protokolas Nr. 01-09), kuriame nutarta, kad bendruomenė vadovausis Lietuvos sentikių bažnyčios Statutu kaip savo įstatais.

3.7. Plačiau apie Perelozų religinės bendruomenės kilmę ir jos santykius su valstybe ir Sentikių bažnyčia nurodyta, be kitko, atsiliepime administracinėje byloje Nr. I-1930-95/2011 (b. l. 12–16, 94–98).

4. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Perelozų sentikių religinės bendruomenės įgalioto asmens A. Rudanovo 2012 m. vasario 13 d. prašymą dėl religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo bei kartu pateiktus dokumentus dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo ir įtraukimo į JAR bei Lietuvos sentikių Bažnyčios AT raštą Nr. 12-21, kuriame pateiktas Bendruomenės įstatų bei veiksmų vertinimas, atsižvelgiant į Lietuvos sentikių bažnyčios bažnytinę teisę, 2012 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ (b. l. 7–9, 111–113), Ministerija atsisakė parengti išvadą, kad A. Rudanovo atstovaujamos religinės bendruomenės duomenų pakeitimus įtraukti į JAR galima, nes prašymas pakeisti Bendruomenės duomenis neatitinka Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto normų ir Ministerija negali patvirtinti JAR teikiamų duomenų teisingumo. Sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803, be kita ko, nurodyta:

4.1. Bendruomenei juridinio asmens teisės įformintos pagal Lietuvos sentikių bažnyčios 2003 m. rugsėjo 29 d. prašymą. Ministerijai pateiktame Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių visuotinio susirinkimo 2009 m. vasario 15 d. protokole Nr. 01-09 nurodoma, kad Bendruomenė Statutu vadovaujasi kaip savo įstatais. Statuto 8.6 punktas, be kita ko, nustato sentikių bendruomenės tradiciškumo požymius, tarp kurių yra Lietuvos sentikių bažnyčios Soborų sprendimų ir nutarimų laikymasis, priklausymas vienai ir vieningai Lietuvos sentikių bažnyčios struktūrai, galiojančio Statuto pripažinimas ir laikymasis. Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininkas, dvasinis tėvas Grigorij Bojarov taip pat 2009 m. vasario 28 d. išdavė įgaliojimą Nr. 09-28 Bendruomenės pirmininkui Michailui Rybakovui atstovauti Bendruomenę ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šia Bendruomene, Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininko vardu, šį dokumentą Bendruomenės pirmininkas 2009 m. kovo 19 d. pateikė Ministerijai kaip dokumentą, patvirtinantį, kad jis, teikdamas dokumentus dėl Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į JAR, veikia ne savarankiškai, bet įgaliotas kompetentingos Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybės atlikti veiksmus Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininko vardu. Taigi, Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvoje religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – struktūros dalimi. Taip pat pagal Statuto normas Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios Lietuvos sentikių bažnyčiai: Statuto 1.13 punktas numato, kad Statutas yra privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal Statuto 8.21.2 punktą visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per vienerius metus nuo naujos Statuto redakcijos priėmimo Sobore; pagal Statuto 8.11.8.4 punktą Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausanti sentikių religinė bendruomenė privalo laikytis Statuto, Statuto 8.13.6.4 punkte numatyta bendruomenės teisė atsiskirti nuo Lietuvos sentikių bažnyčios visuotinio susirinkimo sprendimu, o Statuto 8.20.7 punktas numato, kad jei bendruomenė išeina iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties, jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, taip pat finansinės lėšos perduodamos Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Iš Bendruomenės pateiktų dokumentų negalima spręsti, kad Bendruomenė būtų formaliai išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal Statutą ar įvykdžiusi Statuto reikalavimus iš Lietuvos sentikių bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms, nurodytus Statuto 8.20.7 punkte. Manytina, kad Bendruomenė ir toliau traktuotina kaip Lietuvos sentikių bažnyčios struktūros dalis.

4.2. Pagal Statuto 8.5 punktą prašymus įregistruoti Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančias bendruomenes JAR teikia Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Bendruomenės prašymus dėl jos įtraukimo į JAR bei duomenų keitimo teikė būtent Lietuvos sentikių bažnyčios AT arba jos įgaliotas asmuo. Ministerijos anksčiau gautame Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010 m. liepos 22 d. rašte Nr. 36 nurodoma, kad Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininko 2009 m.vasario 28 d. įgaliojimu Nr. 09-28 teikiant dokumentus dėl Bendruomenės duomenų pakeitimo JAR nėra remiamasi, o Bendruomenės 2010 m. rugpjūčio 1 d. rašte Ministerija informuota, kad šis įgaliojimas grąžintas Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Lietuvos sentikių bažnyčios pateiktame 2012 m. kovo 27 d. rašte Nr. 12-21 tvirtinama, kad Lietuvos sentikių bažnyčia nesutinka su Bendruomenės prašymu pakeisti Bendruomenės pavadinimą. Darytina išvada, kad Bendruomenės įgalioto asmens A. Rudanovo 2012 m. vasario 13 d. prašymas dėl religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo nėra teikiamas kompetentingos Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybės pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statutą.

4.3. Pagal Įstatymo 10 straipsnį Ministerija priima sprendimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių juridinio asmens teisių įforminimu ir šių juridinių asmenų įtraukimu į JAR. Įstatymo 10 straipsnio normos suponuoja tai, kad Ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą, atsižvelgdama į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Pagal Nuostatų 41.1 punktą, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į JAR galima, ir perduoda prašymą ir išvadą JAR tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti), atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Pagal Nuostatų 32.4. punktą Ministerija yra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių duomenų teikėja, kuri pagal Nuostatų 34.2. punktą atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą.

Sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803 taip pat nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.

5. Lietuvos sentikių bažnyčios AT 2012 m. birželio 4 d. rašte (b. l. 53) teismui, be kita ko, nurodė, jog pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statutą jokie pareiškimai dėl įstojimo į šią bažnyčią nenumatyti, taip pat nenumatyta, kad Lietuvos sentikių bažnyčios AT priimtų dėl to kokius nors sprendimus; Lietuvos sentikių bažnyčios AT veda Lietuvos sentikių bažnyčios religini7 bendruomenių registrą ir po įrašymo į registrą teikia valstybės religinių bendruomenių registro tvarkytojui sutikimą sutiekti sentikių religinei bendruomenei juridinio asmens statusą (Statuto 3.14.13 punktas), taip pat priima sprendimus dėl bendruomenių pašalinimo iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties Statute nustatyta tvarka (Statuto 3.14.16 punktas).

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ yra teisėtas bei pagrįstas. Šioje administracinėje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo iškėlė klausimą, kad pareiškėja negali paduoti skundo, nes nėra aišku, koks pareiškėjas jį padavė, be to, nėra aišku, ar to pareiškėjo atstovas yra įgaliotas vesti bylą asmuo.

Teismas pabrėžia, kad aiškinantis pareiškėjo statusą, būtina atsižvelgti tiek į faktines aplinkybes apie stačiatikius Lietuvoje, tiek konkrečiai į esamą (o ne siekiamą) Perelozų sentikių religinės bendruomenės teisinį statusą.

2. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės apie stačiatikius Lietuvoje yra nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5 – 1495/2005 (žr. prijungtą administracinę bylą Nr. I-1930-95/2011 (t. 2, b. l. 84–92); specialisto paaiškinimus (administracinė byla Nr. I-1930-95/2011 (t. 2, b. l. 93–105))). Šiame sprendime konstatuota:

„Iš specialisto dr. G. Potašenko išvadų matyti, kad sentikių tikėjimas atsirado XVII a., kai rusų stačiatikybėje atsirado dvi tarpusavyje konkuruojančios kryptys – oficialioji bažnyčia ir sentikių religinės bendrijos. Ir pačioje sentikybėje susidarė atskiros tikėjimo kryptys. Viena iš jų – sentikių pomorų kryptis. Kaip galima nustatyti iš istoriniais duomenimis grindžiamų specialisto išvadų, Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudaro sentikių pomorų tikėjimo krypties religinės bendruomenės. Kaip matyti iš specialisto pateikiamų istorinių duomenų, sentikiai Rusijos imperijoje iki 1905 m. buvo diskriminuojami ir persekiojami, dėl to nuo 1667 m. iki 1905 m. negalėjo kviesti bažnytinių suvažiavimų (nebuvo soborų šiuo laikotarpiu), tačiau išliko sentikių poreikis palaikyti konsensusą, glaudų ryšį tarp bendruomenių, dėl to sentikiai rinkosi į vietinius ir regioninius suvažiavimus (Gudiškėse (1751 m.), Degučiuose (1822 m.), Varkove (1832 m.), Vilniuje (1901 m.), kt.). Buvo sukurti bažnyčios valdymo organai: bendras Lietuvos ir kuršo krašto ganytojas, dvasinė komisija. Po 1905 m. religinės tolerancijos manifesto Rusijos imperijoje, 1909 m. ir 1912 m. Maskvoje įvyko visos Rusijos sentikių pomorų soborai, 1922 m. gegužės 6 d. įvyko pirmasis sentikių suvažiavimas Kaune (išrinkta Centrinė sentikių taryba, 1923 m. įsteigta Dvasinė komisija). Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukarių laikotarpiu įvyko viso 8 Lietuvos sentikių bažnyčios suvažiavimai. Kaip matyti iš specialisto išvadų ir bylos duomenų, 1944–1945 m. Vilniuje buvo įkurta Sentikių aukščiausioji taryba, įvyko trys soborai 1966, 1974, 1988 m. 1990-11-22 priimti Lietuvos Aukščiausiosios sentikių tarybos įstatai, 1995-07-08 Klaipėdoje įvyko Lietuvos sentikių religinių bendruomenių atstovų nepaprastasis susirinkimas (soboras), jo pagrindu patvirtintos juridinio asmens teisės tradicinei Lietuvoje religinei bendrijai Lietuvos senosios Pamario cerkvės aukščiausiajai sentikių tarybai. 2002 m. vasario 28 d. priimtas Lietuvos senosios pravoslavų pamario cerkvės statutas (pagal jį laikotarpyje tarp soborų valdo soboro išrinkta Stačiatikių cerkvės Aukščiausioji taryba arba LSBAT). Kaip nurodoma specialisto išvadoje, sentikių pomorų bažnyčios Lietuvoje istorijos ypatumas yra tai, kad sentikių bendruomenės buvo ir dabar lieka <...> autonomiškais bažnyčios kanoniniais padaliniais, kurie esant nepalankioms istorinėms aplinkybėms XVII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje neturėjo galimybės spręsti svarbius bažnyčiai klausimus periodiškai šaukiamuose soboruose (administracinė byla Nr. I11-559/2004, T. 2, b. l. 176).

Specialisto pateiktoje išvadoje nurodyti istoriniai duomenys ir kita atsakovo turima medžiaga, kolegijos vertinimu, atsakovui sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad sentikių pomorų krypties religinių bendruomenių tradicijai yra būdinga tam tikra hierarchija, paklusimas soborų nutarimams ir tarp soborų išrinkto valdymo organo sprendimams. LSBAT dar 1995 m. pripažinta tradicine Lietuvoje sentikių bendrija (Vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 1589). Įvertinus šios religinės bendrijos statuto nuostatas, atsakovui nebuvo pakankamo pagrindo paneigti specialisto išvadoje nurodytų sentikių bendruomenių tradiciškumo požymių, įskaitant ir tai, kiek jie susiję su LSBAT pripažinimu kaip būtina sąlyga tradiciškumui nustatyti. To neįgalino padaryti ir kiti atsakovo vertinti dokumentai“.

Teismas vertina, kad faktiškai Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso sentikių konfesijai, o bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai, veikiančiai pagal savo statutą (b. l. 17–28, 63–74). Tai, kad faktiškai Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso religinei bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai teįrodo faktai bei sentikių bažnytiniai kanonai, o ne valstybinė teisė: minėta specialisto G. Potašenko išvada, pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5 – 1495/2005 (žr. prijungtą administracinę bylą Nr. I-1930-95/2011 (t. 2, b. l. 84–92)), išrašas iš Lietuvos sentikių bažnyčios religinių bendruomenių registro (b. l. 54–55) bei duomenys, kad tarybiniais laikais (ir anksčiau, t. y. 1939 m.) Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė religinei bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai (b. l. 125–160).

Šioje administracinėje byloje teismas pabrėžia, kad juridiniai duomenys, jog Perelozų sentikių religinė bendruomenė yra juridinis asmuo, yra juridinio asmens registravimo pažymėjimas (b. l. 31, 32). Šioje byloje ginčo nėra dėl to, kad juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tai, kokiai konkrečiai religinei bendrijai ji priklauso – tai fakto klausimas, į kurį atsakymas yra tas, jog faktiškai Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso religinei bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai.

Be to, teismas pabrėžia, kad skundas teisingai paduotas Perelozų sentikių religinės bendruomenės vardu (b. l. 1–6), kad visi dvylika šios bendruomenės narių siekia pervardinti savo bendruomenės pavadinimą ir patvirtinti naujos redakcijos įstatus (b. l. 41–43), kad todėl įgaliojimas S. Novikovai (b. l. 49) yra suveltas, tačiau teismas jo negali laikyti negaliojančiu, nes jį pasirašė vienas iš bendruomenės narių – M. Rybakovas, patvirtintas tinkamu antspaudu, išreiškiantis aiškią bendruomenės valią (todėl yra realus, o ne menamas, formalus), nors jame nurodytas netikslus (susigalvotas) bendruomenės pavadinimas. Tokią teismo poziciją sustiprina ta aplinkybė, kad tas pats įgaliojimas jau buvo priimtas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr. prijungtą administracinę bylą Nr. I-1930-95/2011 (t. 2, b. l. 159)), kuris priėmė 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-285/2012, dalyvaujant S. Novikovai.

3. Teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803 nurodytais argumentais, kad pareiškėja turi juridinio asmens statusą tik Lietuvos sentikių bažnyčios dėka. Juk ji kreipėsi į juridinių asmenų registrą, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė taptų juridiniu asmeniu – dėl šios aplinkybės tikrumo ginčo nėra. Todėl visi pareiškėjos reikalavimai pakeisti pavadinimą sietini su Lietuvos sentikių bažnyčios pritarimu arba pareiškėjos išstojimu iš tos bažnyčios Lietuvos sentikių bažnyčios statute nustatyta tvarka – kito kelio nėra. Atsakovė pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio normos suponuoja tai, kad Ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą, atsižvelgdama į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“, kuriame atsisakyta patvirtinti teikiamų duomenų apie pareiškėjos pavadinimą teisingumą, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.