Kauno apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gegužės 19 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 43-26P-9637422-14 panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos depar­ta­men­to (toliau – Institucija) 2014 m. gegužės 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) G. P. buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažei­di­mą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 90 str. ir jam buvo paskirta 100 Lt bauda.

Kauno apylinkės teismas skundžiama 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atmetė G. P. skundą ir paliko galioti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsau­gos departamento 2014 m. gegužės 19 d. nutarimą.

Apeliaciniu skundu G. P. prašo teismo nutartį ir Institucijos nutarimą panaikinti ir by­lą jam nutraukti. Skunde nurodo, kad jokio pažeidimo nepadarė, jam nepagrįstai iškelta adminis­tracinė byla už tai, kad jis ne kartą nuvijo katinus nuo savo automobilio.

Institucija, priėmusi nutarimą paskirti nuobaudą, atsiliepime į G. P. apeliacinį skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

G. P. apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 90 str. numato, kad žiaurus elgesys su gyvūnais, taip pat jų kankinimas užtraukia bau­dą piliečiams nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio litų ir pareigūnams – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 str. 1d. nu­matyta, jog draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tie­siogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus. Įstatymo 2 d. 3 p. numatyta, jog žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomi šie veiksmai: gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus at­vejus.

Iš Institucijos nutarimo ir skundžiamos apylinkės teismo nu­tarties matyti, kad G. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. sausio 21 d. 15.30 val. prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. 8 (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje spyrė koja į be­na­mę katę, o 16.20 val. metė plytą į benames kates, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Gyvūnų ge­ro­vės ir apsaugos įstatymo 4 str. 1 d., 2 d. 3 p.

Tiek Institucija, nutarimu nubausdama G. P., tiek Kauno apylinkės teismas, pri­pa­žin­damas pagrįstu Institucijos nutarimą dėl G. P. kal­tės, iš esmės jo kaltę dėl žiauraus elgesio su gyvūnais grindė liudytojų R. B. ir I. Š. parodymais. Apeliacinės instancijos teis­mas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, nesutinka su apylinkės teismo ir Institucijos padarytomis išvadomis, jog G. P. veiks­muose yra ATPK 90 str. numatyto teisės pažeidimo sudėtis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsako­my­bėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo admi­nis­tra­cinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra bū­ti­na vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos prin­cipu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietu­vos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Taip pat pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezump­ci­ją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pa­žei­dimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. N663-156/­2007).

Iš apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad liu­dy­to­ja I. Š. nurodė mačiusi, jog G. P. darė į spyrį panašų judesį ir katė pabėgo, matė, kad paėmė plytą ir užsimojo, tačiau ar metė, ar pataikė į katę, nematė. Liudytoja R. B. taip pat negalėjo patvirtinti, ar į kates su plyta buvo pataikyta. Ape­lia­cinės instancijos teismo nuomone, tokie įrodymai neteikia pagrindo da­ry­ti išvadą, kad G. P. veiksmais gyvūnams (katėms) buvo sukeltas fizinis skausmas, kad jie buvo sužeisti.

G. P. veiksmai, kurie gali būti pripažinti įrodytais teismo nutartyje paminėtais įro­dy­mais, yra mėginimas įspirti katei, metimas į ją plyta. Šie veiksmai galėtų būti pripažinti gyvūnų gąsdinimu. Tačiau skundą nagrinėjančio aukštesniojo teismo nuomone, Įstatymo 2 d. 3 p. numatytu žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu gali būti laikomas toks gyvūnų gąsdinimas, kuris pagal savo intensyvumą galėtų būti prilygintas šioje įstatymo normoje numatytam žiauriam elgesiui su gyvūnu ar jo kankinimui, sukėlusiam gyvūno sužeidimą ar nužudymą.

Ištirtais įrodymais patvirtinti G. P. veiksmai – bandymas įspirti katei, plytos metimas į ją, buvo vienkartiniai, nebuvo intensyvūs gyvūnų gąsdinimo veiksmai, galintys sukelti gyvūnui il­galaikį stre­są ar kokias nors stipresnes pasekmes, viršijančias gyvūno instinktyvią reakciją į galimą pavojų. Nurodyti G. P. veiksmai negali būti laikomi tolygiais gyvūno sužeidimui arba suža­lo­ji­mui, ar mušimui. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad G. P. būtų turėjęs tikslą nužudyti kates. Be to, ATPK nėra numatyta atsakomybė už pasikėsinimą padaryti administracinį teisės pa­žei­di­mą, todėl ir nustačius tokį tikslą, jeigu padarytuose veiksmuose nėra administracinio teisės pažei­di­mo sudėties, kėsinimasis administracinės atsakomybės neužtraukia.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kačių pavarymas šalin nuo savo automobilio ar iš kiemo, nepadarant joms fizinės žalos, aplinkybėmis, kurios yra nurodytos Institucijos surašytame nu­tarime, negali būti pripažintas žiauriu elgesiu su gyvūnais ATPK 90 str. prasme.

Šiomis aplinkybėmis pirmos instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nu­trau­kiama nesant pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

G. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.

Nutarimas yra neskundžiamas ir įsiteisėja jo paskelbimo dieną.