Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą, t. y. laikotarpiu nuo 2011-06-30 23:30 val. iki 2011-07-01 20:50 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, išlaužė D. P. priklausančio automobilio „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių užraktą, įsibrovė į minėtą automobilį ir pagrobė svetimą, D. P. priklausantį turtą – iš automobilio salono pagrobė 150 Lt vertės CD MP3 grotuvą „Kenwood“, 150 Lt vertės automobilio navigaciją „MIO“, iš automobilio bagažinės pagrobė 700 Lt vertės 4 vnt. žvejybinių meškerių su ritėmis, iš viso pagrobė nukentėjusiajam D. P. priklausančio turto už 1 000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. kaltu ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Savo skundu nuteistasis M. K. neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, bet prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam M. K. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, padėjo atskleisti nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

M. K. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, charakterizuojamas neigiamai (80, 83 b. l.), baustas administracine tvarka, be to apeliantas yra teistas 12 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Taip pat LITEKO duomenimis M. K. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-08-10 nuosprendžiu už dvylika nusikalstamų veikų nuteistas 5 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį, pagrįstai vadovavosi ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ir parinko griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes M. K. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Atsižvelgusi į apelianto teistumų skaičių, į tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, kolegija daro išvadą, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, jam taikyta arešto bausmė, bausmės vykdymo atidėjimas, įstatymo dėl amnestijos nuostatų taikymas teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus griežtą sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas M. K. tinkamai parinko bausmės rūšį.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Esant nustatytoms tik nuteistojo atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Kaip iš skundžiamo nuosprendžio matyti, apylinkės teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias apeliantas nurodo savo apeliaciniame skunde, todėl pakartotinai atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo pagrindu mažinti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis sirgtų sunkia ar nepagydoma liga. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas ar jo gynėjas teismo posėdyje, todėl nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė dėl jo ligos yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymą ir kt. norminius aktus, asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, todėl nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, turi būti užtikrinta ir jam atliekant laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio.