Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. 6 (šešių) mėnesių trukmės viešaisiais darbais, įpareigojant neatlygintinai dirbti dvidešimt valandų per mėnesį visuomenės labui.

I. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš V. J. 3000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimui I. P. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis, 2008-07-31 apie 15.25 val. Švenčionių r. (duomenys neskelbtini)., atvirame kieme, prie T. P. priklausančio gyvenamojo namo įėjimo laiptų, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams asmenims bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, dėl asmeninių nesutarimų, rankomis pagriebęs I. P., buvusią namo virtuvės kambaryje, už kaklo ir rankos, ją išsitempęs į kiemą, ir, ranka sugriebęs už kaklo bei nukentėjusiąją prispaudęs prie namo sienos, sudavė tris kartus jos galvą į namo sieną, vėliau, praėjus trumpam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam laikui, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įžūliais veiksmais, dėl asmeninių nesutarimų, rankomis pagriebęs I. P., buvusią ant minėto namo įėjimo durų slenksčio, už kaklo ir rankos, ją ištempęs į kiemą, viena ranka laikydamas už kaklo, smaugė, padarydamas nukentėjusiajai įdrėskimus ir kraujosruvas kaklo dešinės pusės odoje, tuo nežymiai sutrikdydamas sveikatą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jo ėjimo 2008-07-31 tikslas pas nukentėjusiąją buvo ne pažeisti viešąją tvarką ar muštis, o parodyti 2008-03-18 žemėtvarkos raštą, kuriame buvo parašyta, kad 5 metrai nuo vandens telkinio yra valstybinė žemė ir kad jis, perėjęs upelį, tokiu atstumu nuo jo gali eiti. Turėdamas tokį raštą jautėsi tvirčiau, nors vis tiek I. P. jį užkabinėdavo ir įžeidinėdavo. Apeliantas teigia, kad jis ne kartą norėdavo pasakyti apie tą raštą, bet ji nieko nenorėdavo klausytis, tik rėkdavo, sakydavo, kad jis nieko neturi. Prieiti prie jos arčiau irgi neįmanoma, nes tada ji iš karto puldavo skambinti policijai. Apelianto teigimu, įvykio metu jis atėjo su minėtu raštu pas nukentėjusiąją, tačiau pastaroji pradėjo šaukti ir jį pastūmė nuo durų, jie susistumdėme. Išvestas iš kantrybės jis pastūmė nukentėjusiąją norėdamas parodyti jai žemėtvarkos raštą ir viskas, tačiau ar įsibrauti į jos būstą ar pažeisti viešąją tvarką jokio tikslo neturėjo ir neketino to daryti. Apelianto teigimu, I. P. kai kurias aplinkybes išsigalvoja, norėdama jį kuo labiau apkaltinti, nes į jos namą įėjęs nebuvo, netrankė jos galvos į sieną; nesmaugė, negrasino nužudyti.

Apelianto manymu, teismas neanalizavo subjektyviųjų veikos požymių - jo kaltės, motyvo, tikslo. Apeliantas kategoriškai tvirtina, kad konfliktas įvykio dieną prasidėjo tik dėl I. P. provokuojančio elgesio. Apeliantas mano, jog ta aplinkybė, kad įvykį kažkiek matė vaikai, negali būti pagrindas konstatuoti visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, nes vaikai jų tarpusavio konfliktus matydavo ir girdėdavo ne vieną kartą, be to, jie net tyčia tėvų būdavo į juos įtraukiami kaip svarus argumentas vėliau skundžiantis dėl jo elgesio. Apelianto manymu, savo veiksmais jis nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos, neturėjo tokio tikslo, jo veiksmus išprovokavo pati I. P.. Todėl jo veiksmų rezultatas - I. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas - turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Be to, apelianto manymu, teismas, atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, priteisė per didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. I. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio ji nebuvo nedarbinga, be to, viskas įvyko tik dėl jos nenoro kaimyniškai pasikalbėti. Be to, nepakankamai įvertinta, kad jis yra bedarbis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

A. V. J. skunde, neginčija kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padaryme, tačiau nesutinka su jam šios inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija. Apelianto teigimu, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo V. J. veiką. Teismų išvados dėl BK 284 straipsnio taikymo yra motyvuotos ir pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendyje aptarti įrodymai paneigia apelianto argumentus, kad jis nukentėjusiajai I. P. nežymiai sutrikdė sveikatą gindamasis nuo pastarosios įžeidinėjimų ir stumdimosi, nes pastaroji pati išprovokavo konfliktą ir tokį jo elgesį. Vadovaujantis LR BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad suinteresuotų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, byloje nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi nukentėjusiosios ir nepilnamečių liudytojų parodymais, kurių teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynybos versiją, kad pati išprovokavo konfliktą ir jį pastūmė nuo durų ir ne dėl chuliganiškų paskatų, nes ši apelianto versija yra prieštaringa ir jos versijos nepatvirtina objektyviosios kilmės bylos duomenys.

Apelianto skundo argumentai, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas neišsamiai įvertintais įrodymais, yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu tinkamai įvertino paties kaltinamojo, nukentėjusiosios, nepilnamečių liudytojų, liudytojų D. M., J. U. parodymus, kitą byloje esančią medžiagą, bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktinių bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė. Pažymėtina, pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Be to, skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas, nes jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, o nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties, kaltinamojo V. J. kaltumo, jam paskirtos bausmės ir civilio ieškinio, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d.

Apelianto prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstomą veiką iš LR BK 284 str. į BK 140 str. 1 d., yra atmestinas. Apelianto skundo argumentai, jog ta aplinkybė, kad įvykį kažkiek matė vaikai, negali būti pagrindas konstatuoti visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, nes vaikai jų tarpusavio konfliktus matydavo ir girdėdavo ne vieną kartą, be to, jie net tyčia tėvų būdavo į juos įtraukiami kaip svarus argumentas vėliau skundžiantis dėl jo elgesio, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad įvykio metu atvirame kieme, prie namo įėjimo laiptų, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams asmenims bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, dėl asmeninių nesutarimų, rankomis pagriebęs I. P., buvusią namo virtuvės kambaryje, už kaklo ir rankos, ją išsitempęs į kiemą, ir, ranka sugriebęs už kaklo bei nukentėjusiąją prispaudęs prie namo sienos, sudavė tris kartus jos galvą į namo sieną, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įžūliais veiksmais, dėl asmeninių nesutarimų, rankomis pagriebęs I. P., buvusią ant minėto namo įėjimo durų slenksčio, už kaklo ir rankos, ją ištempęs į kiemą, viena ranka laikydamas už kaklo, smaugė, padarydamas nukentėjusiajai įdrėskimus ir kraujosruvas kaklo dešinės pusės odoje, tuo nežymiai sutrikdydamas sveikatą. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Viešąja tvarka laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. J. savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Sprendžiant, ar nuteistojo veiksmai sukėlė visuomenės rimties sutrikdymą ir rimtį, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. J. panaudojo fizinį smurtą. Tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Taigi visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas pasireiškė tuo, kad nuteistojo agresyvūs, įžūlūs, žeminantys, smurtiniai veiksmai buvo atlikti nepilnamečių vaikų ir liudytojos D. T. akivaizdoje. Tą aplinkybę, kad įvykio metu pas nukentėjusiąją svečiavosi D. T., patvirtino nukentėjusiosios sūnus E. P.. Šios aplinkybės neginčija ir pats kaltinamsis. V. J. nurodytus veiksmus atliko viešoje vietoje - atvirame kieme, jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nukentėjusioji ir jo šeimos nariai patyrė išgąstį. Kad nuteistojo veiksmai buvo įžūlūs, patvirtina byloje esantys duomenys, veiksmai buvo įvykdyti viešoje vietoje. Įžūlus nuteistojo elgesys (nukentėjusiąją ištempė į kiemą, ranka sugriebė už kaklo bei ją prispaudęs prie namo sienos, sudavė tris kartus jos galvą į namo sieną, po ko rankomis pagriebęs nukentėjusiąją už kaklo ir rankos, ją ištempęs į kiemą, viena ranka laikydamas už kaklo, smaugė nepilnamečių vaikų ir liudytojos akivaizdoje) patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia, t. y. supratus, kad atlieka veiksmus, numatytus BK 284 str. 1 d. dispozicijoje, ir siekus, pažeidžiant visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, parodyti nepagarbą aplinkiniams, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl darytina išvada, kad V. J. veiksmai atitiko BK 284 str. 1 d. nustatyto nusikaltimo požymius ir jis pagrįstai nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.

Apeliantas daug dėmesio skyrė jo ir nukentėjusiosios nesutarimų ir besitęsiančių konfliktų aplinkybėms, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad skunde nurodomos aplinkybės, kurias nurodė kaltinamasis - jog jo ėjimo 2008-07-31 tikslas pas nukentėjusiąją buvo parodyti 2008-03-18 žemėtvarkos raštą, kurį ne kartą norėdavo parodyti nukentėjusiajai, tačiau eilinį kartą pastaroji pradėjo šaukti ir jį pastūmė nuo durų, dėl ko įvyko susistumdymas ir kiti nukentėjusios veiksmai, tapę pretekstu padaryti pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą, šiuo atveju pačios veikos kvalifikacijos nelemia. Apelianto teiginiai, kad jog jo ėjimo 2008-07-31 tikslas pas nukentėjusiąją buvo ne pažeisti viešąją tvarką ar muštis, tiesiog pastarąjį supykdė nukentėjusiosios elgesys įžeidinėjant ir užkabinėjant jį bei pačios nukentėjusiosios išprovokuotas konfliktas, taip pat nesudaro pagrindo naudoti fizinį smurtą. Byloje nustatyti kaltinamojo veiksmai panaudojant smurtą, net jeigu juos išprovokavo nukentėjusioji, prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms, kas rodo akivaizdų nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, yra įžūlūs.

Apelianto skundo argumentai, kad teismas neanalizavo subjektyviųjų veikos požymių - jo kaltės, motyvo, tikslo, nes, savo veiksmais jis nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos, neturėjo tokio tikslo, o jo veiksmus išprovokavo pati I. P., yra atmestini. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. Pavyzdžiui, chuliganiškos arba savanaudiškos paskatos, tikslas nuslėpti kitą nusikaltimą yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai (atitinkamai BK 138 straipsnio 2 dalies 8, 9, 11 punktai) ir tik tuo atveju, kai nesunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalį. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose numatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodytas ir tai reiškia, kad čia aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašomojoje dalyje apibūdinant V. J. veikos subjektyviuosius požymius, tiesiogiai nurodyti V. J. veikos motyvas ir tikslas –siekimas demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir nepaisyti dorovės normų. Byloje nustatytų aplinkybių analizė šią teismo išvadą patvirtina. Gal ir galima sutikti su apelianto skundo teiginiu, kad prieš įvykį jis elgėsi ramiai, norėjo parodyti tik raštą, nebuvo nusiteikęs trikdyti visuomenės rimtį ir naudoti smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Tačiau kai nukentėjusioji pradėjo šaukti ir jį įžeidinėti nenorėdama nieko klausyti, išvestas iš kantrybės jis pastūmė nukentėjusiąją padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą tik norėdamas parodyti jai žemėtvarkos raštą. Akivaizdu, kad V. J. pasielgė spontaniškai, tačiau net ir tuo atveju, jeigu jį kažkuo įžeidė ar išprovokavo savo elgesiu, kaip minėta V. J. elgėsi ne pagal visuomenėje galiojančias elgesio taisykles. Smūgio sudavimas iš kantrybės jį išvedusiam žmogui viešai nepilnamečių ir liudytojos akivaizdoje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams, o tai yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Byloje nustatyta, kad tokie V. J. veiksmai sukėlė nukentėjusiosios vaikų išgąstį, emocijas, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Taigi V. J. veikoje yra visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai, todėl jo veika pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Dėl civilinio ieškinio

Apelianto prašymas sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, atmestinas. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Įstatymai nenustato neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, visiškai pagrįstai esminiais neturtinės žalos kriterijais laikė tai, kad I. P. neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o nuteistojo V. J. kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutualiais veiksmais, kurie nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti.

Atsižvelgdama į neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus bei šių principų pritaikymą konkrečiose bylose, ir aptartas aplinkybes sugretindama su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kaklo dešiniajame šoniniame paviršiuje įdrėskimai ir kraujosruvos, dėl fizinio smurto panaudojimo I. P. patyrė išgąstį, jautė fizinį skausmą, patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus. Be to, kaltinamasis savo neteisėtais veiksmais pažeidė nukentėjusiosios, kaip asmens, neliečiamybės teises, pažemino kaip žmogų, kadangi nusikalstamą veiką V. J. padarė nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, dėl to nukentėjusioji kurį laiką negalėjo jaustis saugi. Todėl kolegija laiko, kad atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pagrįstai civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies, jį sumažindamas iki 3000 Lt (BPK 115 str. 1 d., CK 6.283 str. 1 d.), todėl mažinti V. J. šioje byloje priteistą 3000 Lt neturtinę žalą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.