Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2008-08-14 · Administracinė byla Nr. I-7125-661/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-14
Bylos Nr.
I-7125-661/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Stasys Gudynas
Pareiškėjas
Uždarosios akcinės bendrovės „Rekolas“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Kęstutis Virketis
Kategorijos
  • 9.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-1444/2008Procesinio sprendimo kategorija 9.2.3; 9.3.5; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Stasio Gudyno ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Rimvydui Butai ir advokatui Kęstučiui Virkečiui, atsakovo atstovui Andžejui Tabero,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „Rekolas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Rekolas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui byloje dalyvaujant Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2006 m. birželio 8 d. sprendimu Nr.69-339 patvirtino Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. A6-13 nurodymus UAB „Rekolas“ sumokėti į biudžetą 58 938 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 30 222 Lt šio mokesčio delspinigių bei 78 583 Lt juridinių asmenų pajamų mokesčio ir 48 855 Lt šio mokesčio delspinigių. Mokesčiai papildomai apskaičiuoti nustačius, kad pareiškėjas, pažeisdamas 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-843 redakcija) 16, 18 straipsnius, 1990 m. liepos 31 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo Nr. I-442 5 straipsnio reikalavimus, 2000 metais į PVM atskaitą įtraukė 58 938 Lt pirkimo PVM ir 2000 metais iš bendrųjų pajamų atskaitė 327 430 Lt pagal UAB ,,Eteroma“ ir UAB ,,Damonda“ išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras.

UAB „Rekolas“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 8 d. sprendimo Nr.69-339 1 punktą ir priteisti iš atsakovo turėtas teismo išlaidas. Nurodė, kad, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB „Eteroma“ vykdė prekybą naftos produktais. Tai patvirtina aplinkybę, kad ši bendrovė vykdė ūkinę komercinę veiklą naftos produktais, išrašinėjo oficialius buhalterinės apskaitos dokumentus, nupirko prekę ir ją pardavė UAB „Rekolas“, ir tuo pačiu paneigia mokesčių administratoriaus teiginius, kad UAB „Rekolas“ turėjo galimybę įsitikinti, jog UAB „Eteroma“ buvo nesąžiningas ūkinės veiklos partneris ir realiai nevykdė ekonominės veiklos. Pareiškėjo komerciniai santykiai buvo trumpalaikiai (2000 m. lapkritis – gruodis). Pradžioje pareiškėjas gavo produkciją iš UAB „Eteroma“, patikrino jos kokybę ir tik po to vykdė užsakymus, kas matyti iš pirkimo dokumentų ir sutarties. UAB „Eteroma“ pateikė savo įmonės registracijos dokumentus, licenciją verstis didmenine prekyba naftos produktais. Tai, kad ši bendrovė už licenciją sumokėjo valstybės nustatytą mokestį (120 000 Lt) patvirtino, jog ji yra patikimas ūkio subjektas (asmenys, gavę licencijas verstis naftos produktų didmenine prekyba, privalo laikytis licencijavimo taisyklių, kurių priežiūrą vykdo valstybinė institucija). Priimant prekes iš UAB „Eteroma“, PVM sąskaitos faktūros atitiko 2000 m. galiojusių Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 18 straipsnio reikalavimus – buvo visi privalomi dokumentų rekvizitai, juose atsispindėjo realiai atlikta ūkinė operacija. Dokumentai buvo patvirtinti įmonės atspaudu, pasirašydavo pats direktorius. Priimant prekes iš pardavėjo, pirkėjui svarbu įsitikinti dokumentų, kurių pagrindu bus vykdomi atsiskaitymai bei mokami mokesčiai, teisingumu ir teisėtumu. Reikalavimas tikrinti krovinį pristačiusios bendrovės automobilių registraciją, jų vairuotojų dirbimo vienoje ar kitoje įmonėje faktus, kelionės lapų užpildymo teisingumą, juose nurodytų kelionės maršrutų teisingumą, esant didžiulei prekybos apyvartai, praktiškai neįgyvendinamas. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad UAB „Eteroma“ pateikti skysto kuro kokybės pažymėjimai, kuriuose tiekėju nurodyta AB „Kuržemės degviela“, yra netikri ir kad UAB „Eteroma“ importo procedūrų nevykdė. Pateikti kokybės pažymėjimai atitiko AB „Kuržemės degviela“ bendrovei UAB „Rekolas“ pateiktus pažymėjimus, tiekiant kurą tiesiogiai tarp abiejų bendrovių. Kad UAB „Eteroma“ pateikti kokybės pažymėjimai, išduoti AB „Mažeikių nafta,“ yra netikri, pareiškėjas irgi negalėjo žinoti – jie taip pat atitiko pačiam pareiškėjui AB „Mažeikių nafta“ pateiktus kokybės pažymėjimus, tiekiant kurą tiesiogiai. Pareiškėjas iš UAB „Eteroma“ nupirktą skystą kurą pardavė 13-ai juridinių asmenų, kurie už prekes bendrovei sumokėjo atsiskaitydami pagal išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose buvo išskirtos PVM sumos, ką patvirtina minėtose įmonėse esantys ir pareiškėjo turimi buhalterinės apskaitos dokumentai. Mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad UAB „Rekolas“ degalų iš UAB „Eteroma“ iš viso neįgijo. Pažymėtina, kad mokesčio mokėtojas turi pateikti mokesčio deklaracijas ir sumokėti mokesčius ne sandorio sudarymo metu, o iki atitinkamo mokesčio mokestinio laikotarpio pabaigos ar kito įstatymuose nustatyto termino. Taigi sandorio sudarymo metu pareiškėjas neturėjo galimybės įsitikinti ir negalėjo žinoti, ar UAB „Eteroma“ vykdys savo mokestines prievoles ateityje. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsti ir mokesčių administratorių teiginiai, kad pareiškėjas pagal juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras neteisėtai į PVM ataskaitas įskaitė pinigines lėšas už tarpininkavimo paslaugas, atliktas UAB „Damonda“. Su minėta bendrove buvo sudarytos ne tarpininkavimo, o marketingo paslaugų tiekimo sutartis, jos turinys yra žymiai platesnis. Faktiškai visais minimais atvejais akte UAB „Damonda“ teikė UAB „Rekolas“ marketingo paslaugas (analizuodavo rinką, rekomenduodavo sudaryti sandorius su patikimomis įmonėmis) ir jai buvo apmokėta už konkrečias visa apimančias marketingo paslaugas. Minėti sandoriai teisėti, įstatymo nustatyta tvarka nepripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, todėl turintys juridinę galią. Civiliniai įstatymai minėto pobūdžio sutartis įvardina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Jų sudarymo ir vykdymo tvarką nustato LR CK 6.716-6.724 straipsniai. Įstatymai nereglamentuoja, kokie privalomi buhalterinės apskaitos dokumentai be sąskaitų faktūrų, sutarčių, turi būti surašomi vykdant marketingo paslaugų teikimo sutartis. Pareiškėjui apie marketingo paslaugas teikusios bendrovės nesąžiningumą nebuvo žinoma. Pareiškėjas įsitikino, kad UAB ,,Damonda“ registruota, vykdo veiklą, jos išrašyti dokumentai yra teisingi, atitinka juridinius reikalavimus. UAB ,,Damonda“ veikla galėjo būti vykdoma nebūtinai joje dirbančių asmenų, kaip mano mokesčių administratorius, bet ir bendrovės įgaliotų kitų asmenų, veikiančių pagal atskiras paslaugų ar kitokio pobūdžio sutartis. Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jo veiksmuose nesąžiningumo nebuvo. Pareiškėjas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo naujausią praktiką, teisė pasinaudoti PVM ataskaita negali būti įtakojama fakto, kad tiekimo grandinėje, kurią sudaro ir tokie sandoriai, kurių vienas iš ankstesnių ar vėlesnių sandorių yra pripažįstamas niekiniu dėl PVM grobstymo, jei tas apmokestinamas asmuo nežinojo ar neturėjo galimybių žinoti apie tai. Kadangi mokesčių inspekcija padarė nepagrįstas, neteisėtas išvadas pagal pareiškėjui tiektas skysto kuro tiekimo sutartį bei marketingo paslaugų sutartį, nepagrįstai apskaičiuotos papildomos PVM sumos, delspinigiai, perskaičiuotas apmokestinamasis pelnas, papildomai priskaičiuojant juridinių asmenų pelno mokestį ir delspinigius. Pareiškėjas teigė, kad delspinigiams apskaičiuoti praleisti terminai (1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-947 24 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal PVM įstatymo 18 straipsnį atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, kai jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose faktūrose arba, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais, kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose. PVM įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad pirkėjams turi būti išrašyti išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų specialūs apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros), įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose ar kiti apskaitos dokumentai, turintys Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnyje nustatytus privalomus rekvizitus ir PVM mokėtojo kodą. Rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią operaciją, t.y. jie turi būti tikri. Konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Eteroma“ naftos produktų, kurių pardavimas užfiksuotas PVM sąskaitose faktūrose, neįsigijo iš A. S. individualios įmonės ir UAB „Globeksas“, kaip užfiksuota jos buhalterinėje apskaitoje. Patikrinimui pateikti UAB „Eteroma“ išduoti naftos produktų kokybės pažymėjimai yra netikri. Atlikus priešpriešinį patikrinimą AB „Mažeikių nafta“, nustatyta, kad UAB „Eteroma“ pateikti bendrovei kokybės pažymėjimai neatitinka originalų, ir kad UAB „Eteroma“ apskaitoje fiksuoti tiekėjai pagal tokius kokybės pažymėjimus naftos produktų AB „Mažeikių nafta“ nepirko, o per laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. importo procedūrų nevykdė ir kuro iš AB „Kuržemės degviela“ (Latvijos Respublika) neįvežė. Be to, UAB „Eteroma“ neturėjo reikalingų prekių tiekimui išteklių: biuro, talpyklų (rezervuarų) parduodamų naftos produktų sandėliavimui bei laikinam saugojimui. Tikrinimui pateiktuose UAB „Eteroma“ krovinio važtaraščiuose nurodytos transporto priemonės VĮ „Regitra“ neįregistruotos, o juose nurodytas vairuotojas šioje bendrovėje nedirbo. Faktiškai šios bendrovės veiklą vykdė S. S., o direktorius A. E. tik pasirašydavo bendrovės dokumentus, be to, šioje bendrovėje nebuvo darbuotojų, kurie galėjo atlikti prekių tiekimą, transportavimą, tarpininkavimo paslaugas ir nenustatyta, kad ji buvo sudariusi sutartis su kitomis įmonėmis, kurios galėjo atlikti šiuos darbus ir paslaugas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pagal UAB „Eteroma“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras naftos produktų įsigyti nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis negalėjo. Taigi, nors skysto kuro įsigijimas pagal UAB „Eteroma“ vardu išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras realiai įvyko, tačiau jis įvyko ne tomis sąlygomis, kurios yra pavaizduotos ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas galimybę įsitikinti, ar jo veiklos partneris sąžiningas, turėjo: 1) sandoris su UAB „Eteroma“ buvo ne vienkartinis; 2) pareiškėjas pripažįsta, kad su tiekėjais bendravo, taigi turėjo galimybę sužinoti su kuo bendrauja, įsitikinti, ar tiekėjas vykdo teisėtą veiklą, iš kur įsigyja naftos produktus; 3) galėjo įvertinti UAB „Eteroma“ direktoriaus A. E. kompetenciją organizuojant naftos produktų didmeninę prekybą dideliu mastu; 4) galėjo įsitikinti UAB „Eteroma“ vardu PVM sąskaitas faktūras pasirašiusių ir realiai vykdžiusių ūkines operacijas asmenų tapatybe; 5) galėjo pasidomėti, ar UAB „Eteroma“ turi naftos produktų didmeninei prekybai vykdyti reikalingų materialinių ir finansinių išteklių; 6) UAB „Eteroma“ krovinio važtaraščiuose nurodyti neteisingi duomenys apie krovinių gabenimą, todėl pareiškėjo darbuotojai, atsakingi už naftos produktų priėmimą, privalėjo pastebėti, kad naftos produktai iš šios bendrovės negalėjo būti atvežti važtaraščiuose nurodytais automobiliais ir priekabomis, nes jų valstybiniais numeriais registruotų automašinų ir priekabų Lietuvoje nėra įregistruota. Dėl sandorių su UAB ,,Damonda“ atsakovas nurodė, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ši bendrovė faktiškai teikė tarpininkavimo ir marketingo paslaugas. Nepateikta įrodymų, kas konkrečiai atliko tarpininkavimo paslaugas ir tarp kokių ūkio subjektų buvo tarpininkaujama. Kadangi pareiškėjui tarpininkavimo ar marketingo paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, nebuvo sukurta ir pridėtinė vertė, o tik buvo surašyti tikrovės neatitinkantys apskaitos dokumentai, t.y. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose fiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos ir dėl to jos neturi juridinės galios. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodomame 2006 m. sausio 12 d. Europos Teisingumo Teismo sprendime jungtinėse bylose C-354/03, C-355/03, C-484/03 pasisakyta dėl sąžiningo sandorio dalyvio, patekusio į karuselinį sukčiavimą, galimybės į PVM atskaitą. Byloje nėra nagrinėjami ankstesni ar vėlesni sandoriai, o tik tie, kuriuose dalyvavo ir pats pareiškėjas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo skundą prašė atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad UAB „Eteroma“ naftos produktų, kurių pardavimą įformino pareiškėjui, neįsigijo iš A. S. individualios įmonės ir UAB „Globeksas“, kaip užfiksuota jos buhalterinėje apskaitoje. Patikrinimui pateikti UAB „Eteroma“ išduoti naftos produktų kokybės pažymėjimai yra netikri. Atlikus priešpriešinį patikrinimą AB „Mažeikių nafta“, nustatyta, kad UAB „Eteroma“ pateikti bendrovei kokybės pažymėjimai neatitinka originalų ir kad UAB „Eteroma“ apskaitoje fiksuoti tiekėjai pagal tokius kokybės pažymėjimus naftos produktų AB „Mažeikių nafta“ nepirko, o per laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. importo procedūrų nevykdė ir kuro iš AB „Kuržemės degviela“ (Latvijos Respublika) neįvežė. Be to, UAB „Eteroma“ neturėjo reikalingų prekių tiekimui išteklių: biuro, talpyklų (rezervuarų) parduodamų naftos produktų sandėliavimui bei laikinam saugojimui. Tikrinimui pateiktuose UAB „Eteroma“ krovinio važtaraščiuose nurodytos transporto priemonės VĮ „Regitra“ neįregistruotos, o juose nurodytas vairuotojas šioje bendrovėje nedirbo. Faktiškai šios bendrovės veiklą vykdė S. S., o direktorius A. E. tik pasirašydavo bendrovės dokumentus, be to, šioje bendrovėje nebuvo darbuotojų, kurie galėjo atlikti prekių tiekimą, transportavimą, tarpininkavimo paslaugas ir nenustatyta, kad ji būtų sudariusi sutartis su kitomis įmonėmis, kurios galėjo atlikti šiuos darbus bei paslaugas. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pagal UAB „Eteroma“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras naftos produktų įsigyti nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis negalėjo. Nors skysto kuro įsigijimas pagal UAB „Eteroma“ vardu išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras realiai įvyko, tačiau jis įvyko ne tomis sąlygomis, kurios yra pavaizduotos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, taigi pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas, sudarydamas naftos produktų pirkimo sandorius su UAB „Eteroma“, nesiėmė reikiamų veiksmų, siekdamas įsitikinti verslo partnerio sąžiningumu, nors turėjo galimybes tai padaryti: sandoris su UAB „Eteroma“ buvo ne vienkartinis, su tiekėjais bendravo, todėl turėjo galimybę žinoti, su kuo bendrauja ir galėjo įsitikinti, ar tiekėjas vykdo teisėtą veiklą, įvertinti UAB „Eteroma“ direktoriaus A. E. kompetenciją organizuojant naftos produktų didmeninę prekybą dideliu mastu, įsitikinti asmenų, pasirašiusių PVM sąskaitas faktūras, tapatybe, pasidomėti ir įsitikinti, ar UAB „Eteroma“ turi reikalingų naftos produktų didmeninei prekybai vykdyti materialinių ir finansinių išteklių, atkreipti dėmesį į tai, kad naftos produktai iš UAB ,,Eteroma“ negalėjo būti atvežti važtaraščiuose nurodytais automobiliais ir priekabomis, nes jų valstybiniais numeriais registruotų automašinų ir priekabų Lietuvoje nėra įregistruota.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad UAB „Damonda“ tarpininkavimo ir marketingo paslaugos faktiškai buvo atliktos. Nepateikta įrodymų apie tai, kas konkrečiai atliko tarpininkavimo paslaugas ir tarp kokių ūkio subjektų buvo tarpininkaujama. Taigi, patikrinimo metu padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjui tarpininkavimo ar marketingo paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, nebuvo sukurta ir pridėtinė vertė, o tik surašyti tikrovės neatitinkantys apskaitos dokumentai, t.y. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose fiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos ir dėl to jos neturi juridinės galios.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos bendrijų Teisingumo teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimu jungtinėse bylose C-354/03, C-355/03, C-484/03, kuriame pasisakyta dėl sąžiningo sandorio dalyvio, patekusio į karuselinį sukčiavimą, galimybės į PVM atskaitą. Byloje nėra nagrinėjami ankstesni ar vėlesni sandoriai, bet sandoriai, kuriuose dalyvavo ir pats pareiškėjas. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir esančiais įrodymais pripažinus pareiškėją nesąžiningu mokesčiu mokėtoju, šis argumentas negali būti taikomas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo UAB ,,Rekolas“ turėtas teismo išlaidas. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir tretysis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. spendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma – ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp pareiškėjo ir UAB ,,Eteroma“, konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumo faktą, o taip pat ir dėl sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir UAB ,,Damonda“ dėl neįvykusių ūkinių operacijų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad su tokia centrinio mokesčio administratoriaus išvada sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neištyrė pareiškėjo nesąžiningumo fakto ir savo išvados, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas santykiuose su UAB ,,Ateroma“, nepagrindė. Pirmosios instancijos teismo išvada abstrakti ir nepagrįsta išsamia įrodymų analize. Teismas apsiribojo Valstybinės mokesčių inspekcijos konstatuotų faktinių aplinkybių atkartojimu, dalį pastraipų tiesiog perrašydamas (t. I, b. l. 65-63-73). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar atsakovo teiginiai dėl pareiškėjo nesąžiningumo pagrįsti, ar pareiškėjas turėjo realią galimybę atlikti atsakovo nurodomus veiksmus, kad pagrįstų savo sąžiningumą, ir kokiu būdu, kokius konkrečius veiksmus atliko, kad įsitikintų sandorio partnerio veiklos teisėtumu, ar jų pakako ir t.t. Rašytiniai įrodymai (dokumentai) neįvertinti ir dėl jų įrodomosios galios nepasisakyta (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija nesutiko ir su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė ūkinių operacijų faktą patvirtinančių įrodymų ir dėl to pripažįstama, kad bendrovei (pareiškėjui) nebuvo suteiktos tarpininkavimo ar marketingo paslaugos, o PVM sąskaitos faktūros, kadangi jose fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, neturi juridinės galios, kadangi ji nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis – neįvertintas nei vienas byloje esantis įrodymas, kuris paneigtų ar patvirtintų tokią išvadą. Kolegija iš to daro išvadą, kad byla ir dėl šio epizodo neišnagrinėta ir sprendimas šioje dalyje nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis (ABTĮ 57 str., 81 str., 87 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neįvykdydamas įstatyme nustatytos pareigos išnagrinėti bylą, neįvykdė ir teisingumo (ABTĮ 6 str.). Teismo pareiga visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 57 str. 6 d., 81, 86-87 str.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl minėtos PVM atskaitos, pažeidė šias nuostatas, ir dėl tokios pažaidos teismo sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu.

V.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo iš mokestinių teisinių santykių, o būtent, dėl pridėtinės vertės mokesčio. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. gruodžio 5 d. patikrinimo akte Nr. 03-03-10-513 nustatė, kad UAB „Rekolas“ į PVM atskaitą įtraukė UAB „Eteroma“ vardu 2000 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 35 527 Lt PVM už skystą kurą. Ištyręs ir įvertinęs surinktų įrodymų visumą vietos mokesčių administratorius priėjo išvados, kad ūkinių operacijų turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes UAB „Eteroma“ ekonominės veiklos nevykdė, prekių kaip PVM objekto neturėjo ir negalėjo jų realizuoti. Kadangi pirminėje grandinėje PVM objektas nebuvo sukurtas, UAB “Rekolas” teisė į PVM atskaitą negalėjo atsirasti.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-953-2003 pabrėžė, kad teisės į PVM atskaitą įgijimo prielaida (prekės įgijimo ir realizavimo veiksmai) išreiškia visą PVM sistemos esmę – su įsigyta preke sukūrus pridėtinę vertę ir ją realizavus, sumokamas PVM, o mokestis, kurį mokesčio mokėtojas sumokėjo įsigydamas prekes ar paslaugas, reikalingas pridėtinei vertei sukurti, gali būti atskaitomas.

Apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu nagrinėjamu laikotarpiu (2000 m.) reglamentavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (1993 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. I-345). Šio įstatymo 16 straipsnis nustatė, kad PVM suma už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas prekes, skirtas apmokestinamoms prekėms gaminti, parduoti ir apmokestinamoms paslaugoms teikti, atskaitoma laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų, o būtent kai kitiems PVM mokėtojams priklausančios sumokėti mokesčio sumos yra išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose faktūrose arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose (18 straipsnio 1 dalis). Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas pateikia įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu esamų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Teismas nustatė, kad UAB „Rekolas“ nepateikė įrodymų, jog ji ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama tinkamai atlikti savo, kaip sąžiningo ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, prievolę įsitikinti, ar prekių pardavėja vykdo savo pareigas. Pagrįstų įtarimų pareiškėjui turėjo sukelti tai, kad UAB „Eteroma“ neturi nuosavų gamybinių pajėgumų (darbuotojų, technikos, įrenginių), neatitinka tikrovės krovinio važtaraščiuose vežėjo pateiktos transporto priemonės markė ir valstybinis numeris (mokesčių administratoriaus surinktais duomenis, automobiliai MAZ, v. nr. (duomenys neskelbtini) MAN, v. nr. (duomenys neskelbtini) priekabos, v. nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje neregistruoti) (I t., b. l. 122, 125). UAB „Rekolas“ turėjo teisę ir reikalauti kitą sandorio šalį atstovaujančių asmenų įgaliojimus patvirtinančių dokumentų. Teismas vertino, kad dalinė pareiškėjo kaltė tik tame, kad jis neatpažino naftos produktų kokybės pažymėjimų klastočių, tuo tarpu kiti duomenys galėjo būti patikrinti pasinaudojant bendrovei laisvai prieinamais informacijos šaltiniais.

Teismas padarė išvadą, kad UAB „Rekolas“, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, turėjo galimybę numatyti, kad UAB „Eteroma“ pardavimo PVM nedeklaruos ir į valstybės biudžetą nesumokės, todėl teisę į PVM atskaitą prarado.

Pabrėžė, kad į PVM atskaitą pareiškėjas taip pat neteisėtai įtraukė UAB „Damonda“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose 2000 m. birželio 29 d. serija GBB Nr. 3398492, 2000 m. liepos 27 d. serija GBB Nr. 4782553 ir 2000 m. rugpjūčio 31 d. serija GBB Nr. 5012266 išskirtą 23 411 Lt pirkimo PVM už komercinio tarpininkavimo paslaugas. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas tarp aukščiau įvardytų juridinių asmenų nevyko, todėl ir UAB „Rekolas“ teisė į PVM atskaitą negalėjo atsirasti.

Byloje surinktais duomenimis nustatė, kad UAB „Damonda“ buhalterinės apskaitos nevedė ir registrų netvarkė. Vadovaujantis minėtos bendrovės direktoriumi įdarbinto A. B., vyr. finansininku – E. D. parodymais, faktiniai darbo santykiai su šiuo juridiniu asmeniu tarp jų nebuvo susiklostę. Be to, nors pareiškėja skunde nuosekliai atskleidė marketingo paslaugų sampratą, tačiau teismui nepateikė konkrečių faktų, kurie liudytų ją gavus realią naudą iš bendradarbiavimo su UAB „Damonda“. Juo labiau, kad pagrįstų abejonių kelia A. B., E. D. ir D. Z. kvalifikacija dirbti rinkodaros ir rinkotyros srityje.

Kadangi pareiškėjui priskirtos įrodinėjimo naštos nei ikiteisminėje, nei teisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje mokesčių mokėtojas neįvykdė, todėl mokesčių administratorius, remdamasis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, padarė teisingą išvadą, kad PVM apmokestinamo paslaugų teikimo tarp UAB „Damonda“ ir UAB „Rekolas“ tikrovėje nebuvo.

Ginčijamas patikrinimo aktas surašytas 2005 m. gruodžio 5 d., todėl remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi UAB „Rekolas“ pagrįstai iki šios datos skaičiuoti delspinigiai. Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, kadangi 180 dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Pagal to paties įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą raginimas mokesčių mokėtojui įteikiamas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose. Tokiu būdu pareiškėjo atžvilgiu 180 dienų, numatytų 98 straipsnio 2 dalyje, termino eiga nėra prasidėjusi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-857-06).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriai tinkamai išaiškino ir pritaikė įstatymus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. 69-339 yra pagrįstas ir teisėtas. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi netenkino ir jos prašymo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

VI.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo UAB ,,Rekolas“ turėtas teismo išlaidas.

Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pažymint, kad:

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą 2006 m. spalio 27 d. vertina grubiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsnių normų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalies pažeidimu, teismo piktnaudžiavimo valdžia išraiška.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus pagrindžiančius tai, kad jis atlikdamas ūkinę operacijas elgėsi sąžiningai, t. y. nežinojo ir neturėjo galimybę žinoti, kad jo sutarties partneriai už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Sprendimas pagrįstas prielaidomis, neatsižvelgiant į protingumo kriterijus, tiekiant pirmenybę stipresnės ginčo šalies argumentams ir neanalizuojant pareiškėjo argumentų.

Teismo išvada, dėl to, kad pagrįstų įtarimų pareiškėjui turėjo sukelti tai, kad UAB „Eteroma“ neturi nuosavų gamybinių pajėgumų ( darbuotojų technikos, įrenginių) nėra teisiškai reikšminga aplinkybė vertinant UAB „Rekolas“ sąžiningumą, nes mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ūkinės finansinės operacijos dėl naftos produktų pirkimo pardavimo tarp UAB „Rekolas“ ir UAB „Eteroma“ ginčijamu atveju įvyko ir ginčijamas ne pats ūkinės operacijos faktas, o ją įformintų buhalterinių apskaitos dokumentų teisingumas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas minėta konstatacija kelia abejones pačių ūkinių operacijų buvimu.

Teismo išvada, kad „Eteroma“ neturi nuosavų gamybinių pajėgumų (darbuotojų technikos, įrenginių) yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais įrodymais. Didmeninė prekyba naftos produktais, galima ne tik turint savo techniką, įrenginius, didelį skaičių darbuotojų. Ši prielaida neįrodo UAB „Rekolas“ nesąžiningumo, nes tokios aplinkybės nėra neginčytinas įrodymas, kad UAB „Rekolas“ galėjo suprasti, kad UAB „Eteroma“ nesumokės pridėtinės vertės mokesčio.

3. Teismas neatsižvelgė į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką: 2006 m. liepos 6 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas sujungtose bylose Axel Kittel (C-439/04) prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė (C-440/04) prieš Recolta Recycling SPRL), 2006 m. sausio 12 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03, C-484/03; 2006 m. vasario 21 d. preliminarus nutarimas byloje C-255/ 02) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (administracinė byla Nr. A1-355-2004).

4. Teismas neanalizavo, ar PVM sąskaitos faktūros kurių pagrindu UAB „Rekolas“ atsirado teisė į PVM atskaitą yra teisingos ir atitinka jose nurodytos operacijos turinį. Teismas analizavo tik trečiųjų asmenų, nedalyvavusių šiame sandoryje – krovinio pervežėjų (trečiųjų asmenų) atskirus, pavienius dokumentus (krovinio pervežimo važtaraščius).

5. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys pagal turimų įrodymų visumą leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. (Buvo įgytos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės iš UAB „Eteroma“, gautos marketingo paslaugos iš UAB „Damonda“). Su įrodymais, kad įvyko pirkimo pardavimo sandoris sutiko ir pats teismas, o mokesčių administratorius iš viso nepateikė jokių duomenų įrodančių mokesčių mokėtojo sutarties partnerio ( UAB „Damonda“) veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu.

6. Vilniaus apygardos teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje nurodytus pažeidimus padarytus anksčiau nagrinėjant šią bylą, neišnagrinėjo skundo dėl juridinių asmenų mokesčio ir jo delspinigių papildomo paskaičiavimo.

7. Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, nors tokio, bei analogiško pobūdžio argumentai nagrinėjant mokestinius ginčus tiek Vilniaus apygardos teisme, tiek Vyriausiajame administraciniame teisme buvo pripažįstami esminiais sprendžiant mokesčių mokėtojo sąžiningumo klausimus (Administracinės bylos Nr. A7 -1088/2006, A5 - 1000/2006, Nr.A14-1242/06, Nr.A2- 1407/2006 ir kt).

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad pagal PVM įstatymo nuostatas, PVM sąskaita faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. Rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią operaciją, t.y. jie turi būti tikri. Todėl konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija, negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 23 d. nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A11-109/2007, konstatavo, kad prekių pirkėjo turimos PVM sąskaitos-faktūros rekvizitų trūkumai (neatitinka realybės) savaime nepanaikina teisės į PVM atskaitą, jeigu joje (PVM sąskaitoje-faktūroje) atvaizduota operacija realiai buvo atlikta. Pažymėtina, kad operacijos realumas suponuoja, kad ši ūkinė operacija buvo atlikta būtent tarp PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų ūkio subjektų. Galima teigti, kad ūkinė operacija laikoma realiai įvykusia, jei ji įvyko būtent tarp tų subjektų, kurie yra užfiksuoti PVM sąskaitoje faktūroje. Paneigus šią aplinkybę, paneigiama ir PVM sąskaitos faktūros juridinė galia, todėl jos pagrindu vykdyti PVM atskaitą nėra teisinio pagrindo.

pažymėjo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-702-02, priimtame S. S. atžvilgiu pažymėta, kad S. S., pagal jo prašymą nenustatyto asmens pagamintu UAB „Eteroma“ direktoriaus A. E. parašo kopijos spaudu-faksimile atspaude šio asmens suklastotus parašus ant PVM sąskaitų faktūrų, kurias panaudojo fiksuojant ūkines operacijas tarp UAB „Eteroma“ ir UAB „Gurlida“, UAB „Verdita“ ir nuosprendyje įvardytų kitų Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, tame tarpe ir UAB „Rekolas“.

Šalies argumentai

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek teismas konstatavo, kad ūkinės finansinės operacijos dėl naftos produktų pirkimo-pardavimo tarp pareiškėjo ir UAB „Eteroma“ ginčijamu atveju įvyko ir ginčijamas ne pats ūkinės operacijos faktas, o ją įformintų buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumas. Mokesčių administratorius pripažįsta, kad naftos produktų įsigijimas įvyko, bet ne tarp tų subjektų, t. y. pareiškėjas naftos produktus įsigijo ne iš UAB „Eteroma“, nes ši įmonė naftos produktų kaip PVM objekto neturėjo ir negalėjo parduoti.

UAB „Eteroma“ krovinio važtaraščiuose nurodyti neteisingi duomenys apie krovinių gabenimą, todėl pareiškėjo darbuotojams, atsakingiems už naftos produktų priėmimą, turėjo sukelti pagrįstų įtarimų, kad naftos produktai iš šios bendrovės negalėjo būti atvežti važtaraščiuose nurodytais automobiliais ir priekabomis, nes jų valstybiniais numeriais registruotų automašinų ir priekabų Lietuvoje nėra įregistruota.

Pareiškėjo pateikti įmonių, su kuriomis dėl UAB „Damonda“ atliktų marketingo paslaugų pareiškėjas sudarė prekių pirkimo-pardavimo sandorius, sąrašai neįrodo, kad sąraše minimos įmonės buvo surastos būtent tarpininkaujant UAB „Damonda“. Šie sąrašai mokesčių administratoriui nebuvo pateikti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovas prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas kelia ginčą dėl faktinių aplinkybių vertinimo bei teisės taikymo ir aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina ar tinkamai buvo ištirtos ginčo faktinės aplinkybės, ar teisingai pritaikyti teisės aktai reglamentuojantys ginčo santykius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo turiniui taikytinas ABTĮ 86 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį teismas privalo įvertinti ir tirti tuos įrodymus, kurie turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Tokiu atveju teismas pagal įrodymų liečiamumo principą neprivalo rinkti įrodymų, kurie nėra reikšmingi bylos išsprendimui. Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi gražinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas naujų įrodymų, patvirtinančių ginčijamų sandorių realumą, nepateikė. Todėl pareiškėjo pozicija dėl aplinkybių vertinimo nėra privaloma jei ji nėra pagrįsta įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir priimdamas sprendimą ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.

Ginčo atveju taikytinas 1993 m. gruodžio 22 d. redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 16 straipsnis atskaitomą PVM sumą nustatė kaip įtrauktą į apskaitą PVM sumą už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas prekes, skirtas apmokestinamoms prekėms gaminti, parduoti ir apmokestinamoms paslaugoms teikti, kuri nustatoma, laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, kai jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose faktūrose arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose. Teisė į PVM atskaitą galima, kai prekės ar paslaugos įsigyjamos ir panaudojamos PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti realiai, tai yra tokie veiksmai turi būti realiai atlikti, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tokia nuostata yra išreikšta, aiškinant PVM įstatymo nuostatas, susijusias su PVM atskaita, ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A-1-355-2004). Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad teisei į PVM atskaitą turi reikšmės ir aplinkybės, susijusios su neteisėta pardavėjo veikla mokesčių mokėjimo prasme. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Ir tam turės įtakos (prievolės dydžiui) nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklos, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio.

Šio ginčo atveju mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp pareiškėjo ir UAB ,,Eteroma“, pripažindamas pareiškėjo nesąžiningumo faktą, o taip pat ir dėl sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir UAB ,,Damonda“ dėl neįvykusių ūkinių operacijų. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas veikdamas apdairiai ir protingai turėjo galimybę įsitikinti sandorio partnerio veiklos teisėtumu. Tokia išvada padaryta įvertinus visumą bylai reikšmingų aplinkybių, o ne atskiras aplinkybes kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas. Mokesčių administratorius pripažino, kad UAB „Eteroma“ vykdė prekyba naftos produktais, tačiau pripažino, kad sandoris įvyko ne tomis sąlygomis, kurios yra pavaizduotos ginčo PVM sąskaitose faktūrose ir tuo PVM sąskaitos faktūros yra neteisėtos ir pagal jas atskaita negalima. Taip pat nurodo kad nurodytomis sąlygomis PVM produktas nebuvo sukurtas, PVM į biudžetą nesumokėtas. Mokesčių administratorius pagrindė faktais, kad UAB „Eteroma“ prekybą naftos produktais vykdė neteisėtai ir šie faktai nėra paneigti. Todėl objektyvioji pusė šių sandorių nevertintina ir yra reikšminga tik subjektyvioji ar pareiškėjas turėjo galimybę žinoti ar sandorio partneris veikė teisėtai. Vertinant sąžiningumo faktorių yra reikšminga ir ta aplinkybė, kad prekybai naftos produktais yra keliami specialūs reikalavimai tiek pardavėjui tiek ir pirkėjui.

Tokie reikalavimai sandorių sudarymo metu buvo numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1107 patvirtintose Prekybos naftos produktais Lietuvos Respublikoje taisyklėse. Šių taisyklių 14 punkto 2 dalimi nustatyta, kad perparduodant naftos produktus didmeninės prekybos sąlygomis, pateikiamoje pirkėjui gamintojo paso (sertifikato) kopijoje papildomai turi būti dedamas pardavėjo spaudas, nurodoma pardavėjo atsakingo asmens pavardė ir parašas bei važtaraščio numeris, su kuriuo nurodytoji naftos produktų siunta gabenama. AB „Kurzemes degviela“ kokybės sertifikatas Nr.56 yra ne kopija o vertimas į lietuvių kalbą. Nors Taisyklių 13 punkte nurodyta, kad kokybės dokumentas turi būti užpildytas valstybine kalba. Tai patvirtina, kad turi būti originalus dokumentas, o vėliau nuo jo gali būti daromos kopijos. Mokesčių administratorius nustatė, kad kokybės dokumentai yra netikri. Pareiškėjas, kaip pirkėjas, privalėjo remiantis Taisyklių 20.5 bei 21.2 punktais tikrinti UAB „Eteroma“ parduodamų produktų dokumentus, siekdamas įsitikinti jų tikrumu. Tokiu būdu perkant naftos produktus pirkėjas turėjo pareigą ir teisėtą pagrindą reikalauti atitinkamų dokumentų ir juos tikrinti. Taisyklių 33 punktas numato, kad šių taisyklių privalo laikytis visi įmonių darbuotojai, tiesiogiai užsiimantys naftos produktų pardavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kaip sandorio šalis, veikdamas pagal taisyklių reikalavimus bei būdamas apdairus, turėjo ir galėjo šiuo atveju įsitikinti sandorio teisėtumu bei išvengti galimos ūkinės veiklos rizikos. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi visų dokumentų trukumus, kuriuos nustatė mokesčių administratorius, bei pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad pagal pateiktus dokumentus dėl jų netikrumo negali būti pripažinta, kad naftos produktus pareiškėjas įgijo būtent iš UAB „Eteroma“, tomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Mokesčių administratorius pagrindė apskaičiuotas mokesčių sumas. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė ir tik teikia savą aplinkybių vertinimą. Byloje taip pat nėra paneigta, kad UAB „Damonda“ realiai atliko tarpininkavimo ir marketingo paslaugas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo sukurta pridėtinė vertė. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai. Teismo sprendimas atitinka suformuotą teismų praktiką šiose bylose.

Pripažinus, kad pareiškėjas neteisėtai apskaitė už 2000 metus išlaidas, į kurias įskaitė sąnaudas prekių ir paslaugų vertę pagal UAB „Eteroma“ ir UAB „Damonda“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios pripažintos neturinčiomis juridinės galios, todėl pagrįstai remiantis Juridinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 5 ir 15 straipsniais buvo papildomai apskaičiuotas juridinių asmenų pelno mokestis už 2000 metus, nes iš bendrųjų įmonės pajamų gali būti atimamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintos įmonės sąnaudos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo delspinigių apskaičiavimą ir pagrįstai pripažino, kad jie apskaičiuoti už Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalyje numatytą laikotarpį.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, kadangi yra teisėtas ir pagrįstas.

Netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo remiantis ABTĮ 44 straipsniu priteisti apeliantui jo išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

UAB „Rekolas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysStasys GudynasRičardas Piličiauskas