- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-14
- Bylos Nr.
- 1S-15-366/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Advokatai
- Mindaugas Beinaravičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus ir V. Č. atstovės pagal įstatymą K. Č. skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 22 d. nutartimi V. Č., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kurioje jis stebimas nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.
2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutartimi tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl V. Č. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės –stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis tęsimo. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad V. Č. psichinės būsenos pagerėjimas stebimas tik 3 paskutinius mėnesius, kas neleidžia patikimai spręsti apie stabiliai pagerėjusią asmens psichinę būklę.
Šalies argumentai
3. Skundu V. Č. gynėjas advokatas Mindaugas Beinaravičius prašo V. Č. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
3.1. Skunde nurodoma, kad nors V. Č. sveikatos pagerėjimas stebimas tik tris paskutinius mėnesius, tačiau šiuo metu jam gydymas yra sureguliuotas, jis yra kritiškas savo ligai ir elgesiui, vaistus vartoja noriai, o gydymo režimo pakeitimo iš stacionaraus į ambulatorinį atveju, asmeniui skiriamų medikamentų vartojimą kontroliuotų tiek medikai, tiek V. Č. šeimos nariai. Tai, kad V. Č. praeityje vartojo alkoholį ar narkotinės medžiagas, iš esmės lėmė V. Č. psichikos ligos atsiradimą, tačiau tai nėra priežastis asmenį toliau gydyti tik stacionarinėmis sąlygomis. Priešingai nei galima spręsti iš teismo nutarties, asmuo niekada praeityje artimųjų priežiūroje psichoaktyvių medžiagų nevartojo, o tai darydavo tik tuomet, kai artimieji to nematydavo. V. Č. mama K. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad ateityje būtų eliminuota psichoaktyvių medžiagų vartojimo galimybė sūnui, t. y. ji ambulatorinio sūnaus gydymo metu fiziškai būtų su sūnumi ir jį prižiūrėtų, o jai išvykus į darbą, su sūnumi būtų jo seneliai. Be to, kaip nurodė K. Č., namų valdos teritorijos stebėjimui yra įrengusi vaizdo kameras, kad kokie nors asmenys be leidimo nepatektų į namų valdą. Teismo posėdžio metu ir pats V. Č. nurodė, jog supranta, kad serga psichikos liga ir kad jokių psichoaktyvių medžiagų jis negali vartoti, žadėjo to nedaryti, kas patvirtina teikimo duomenis apie asmens kritiką ligai ir savo būklei.
4. V. Č. atstovės pagal įstatymą – motina K. Č. skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutartį.
4.1. Atstovė nesutinka su teismo argumentu, kad V. Č. gydomas tik pirmą pusmetį, nes iki tol jis buvo gydomas ambulatoriškai namuose. Grįžęs iš Kauno ligoninės, jis nuolat vartojo vaistus, sėkmingai gydėsi namuose 2022 m. balandžio – liepos mėnesiais ir 2022 08 01 kartu su ja (K. Č.) atvyko į Rokiškio ligoninę vykdant Kauno apylinkės teismo įsigaliojusią nutartį dėl priverstinio gydymo. Vien ta aplinkybė, kad bylos tyrimo metu V. Č. nebuvo patalpintas į gydymo įstaigą, rodo, kad jau tuomet jo pavojingumas visuomenei nebuvo stebimas, jis buvo gydomas ambulatoriškai jos (K. Č.) ir senelių priežiūroje. Tai patvirtina ir duomenys iš Rokiškio ligoninės, kad jis atvyko jau būdamas orientuotas. Darytina išvada, kad gydymo trukmė yra ilgesnė nei šeši mėnesiai.
4.2. Atstovė nesutinka su teismo argumentu, kad trys mėnesiai esminio būklės pagerėjimo neduoda pagrindo išvadai, kad laikas nepakankamas, nes tokia laiko vertinimo skalė nėra reglamentuota. Svarbiausia yra ne ligoninėje išbūtas laikas, o asmens sveikatos, jo elgesio, mąstymo įvertinimas. Tai, kad šiuo metu dar stebimas mąstymo nenuoseklumas ir paralogiškumas, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad asmuo negali toliau gydytis ambulatoriškai ar kad asmuo nesigydys, kad jis pavojingas sau ir kitiems. Nėra abejonių, kad asmeniui reikalingas gydymas, todėl dėsninga, kad stebimi tam tikri psichinės sveikatos sutrikimai.
4.3. Skunde nurodoma, kad anksčiau dažnai tekdavo priverstinai vežti sūnų gydyti į ligoninę, nes joje sūnus buvo gydomas per trumpai - po tris savaites, o paskutinį kartą - keturias savaites. Per tokį mažą laikotarpį jo psichinės sveikatos būklė pagerėdavo minimaliai ir niekada nebuvo tokia, kad grįžtų adekvatus mąstymas, kritika, kaip šiuo metu. Dėl gydymo trukmės teikė prašymą Sveikatos apsaugos ministerijai, teismui teikė ministerijos atsakymą, kuriuo formaliai buvo atsakyta, tačiau ir toliau sūnus ilgiau nei 1 mėnesį nebuvo gydomas. Tai paaiškina skundžiamoje nutartyje nurodomą didelio hospitalizavimo skaičių.
4.4. Karantino laikotarpiu į ligoninę nei karto nebuvo įleista, sūnaus sveikatos būklę vertino daugkartinių pokalbių telefonu metu. Parsivežus sūnų į namus, toliau stebėjo mąstymo sutrikimus, kritiškumo nebuvimą, visapusiškai stengėsi jam padėti, prižiūrėti, rūpintis visą parą.
4.5. Teismas nurodo nutartyje, kad V. Č. pavojingumas daugiau nei vidutinis, tačiau tokia išvada nepagrįsta jokiu objektyviu faktu. Tai, kad praeityje iki 2022 m. balandžio mėnesio buvo stebimas sveikatos sutrikimo įtakoje neadekvatus elgesys, neduoda pagrindo išvadai, kad ir šiuo metu sūnus pavojingas, neprognozuojamas. Tokią išvadą paneigia sūnaus gyvenimo ir sveikatos būklės aprašymas nuo 2022 08 01 iki šiol, nes jis į gydymo įstaigą atvyko orientuotas, vartojo vaistus, lankė visus galimus užimtumus, nekėlė niekam problemų savo elgesiu, nebuvo stebimas joks konfliktas, agresijos išpuolis ir pan. Tokie duomenys rodo, kad šiuo metu nėra faktinio pagrindo pripažinti, kad V. Č. yra daugiau nei vidutinio pavojingumo.
4.6. Šiuo metu mano sūnaus sveikatos būklė yra iš esmės pasikeitusi, t. y. pagerėjusi, jis orientuotas laike, vietoje, pilnai supranta savo veiksmų reikšmę bei juos valdo, nekelia pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. V. Č. nori grįžti į pilnavertį gyvenimą, gydytis, mokytis ir dirbti. Teismas neįvertino svarbaus įrodymo, kad jis mokėsi 2021 metais pirmą semestrą ir tik 2022 sausį, pablogėjus sveikatos būklei, pateko į ligoninę, todėl nuo 2022 03 25 iki 2023 03 25 suteiktos akademinės atostogos. Teismas neįvertino sūnaus siekio tęsti mokslus, jo teisingos, kryptingos kritikos gyvenimo ir ligos atžvilgiu.
4.7. 2022 m. sausio 29 d. V. Č. buvo sutrikusios psichinės sveikatos ir buvo išsigandęs, kad jo gyvybei, sveikatai yra kilus grėsmė. Greitąją medicinos pagalbą buvo išsikvietęs pats jai (K. Č. tuo metu nesant namuose. Susiklostė tokios aplinkybės, kad atvyko jauni policijos pareigūnai padėti medikams, tačiau sūnus buvo nuvežtas ne į ligoninę, o į Vyriausiąjį policijos komisariatą laikino sulaikymo kamerą, nors jam buvo būtina skubi medicinos pagalba. Jai (K. Č.) nebuvo žinoma ir nebuvo pranešta, kad sūnus yra patalpintas į sulaikymo kamerą ir sekančią dieną - sekmadienį apie 16 val. išleistas be kojinių, batų, su medvilniniu bliuzonu, po ko blaškėsi po miestą, po daugiabučių namų laiptines, todėl buvo paskelbta jo paieška. Surado ne policijos pareigūnai, o ji pati ir parsivežė namo dar labiau sutrikusios sveikatos, pavargusį, išsigandusį, sergantį covidu. Kadangi dėl sutrikusios sveikatos sūnus buvo nekritiškas savo sveikatos būklei ir nevažiavo į ligoninę, kvietė greitąją medicinos pagalbą vėl į namus. Sūnus buvo nuvežtas į ligoninės Marių skyrių, esantį Žiegždriuose, tačiau nustačius covid ligą, buvo pervežtas į Hipodromo gatvėje esančią ligoninę, kur įvyko kitas įvykis - buvo suduota apsaugos darbuotojui, bandžiusiam ištraukti sūnų iš automobilio, nes nenorėjo išlipti ir eiti į kitą ligoninę. Du įvykius skiria keletas dienų ir jų nebūtų buvę, jei sūnus būtų kvalifikuotai nuvežtas į ligoninę dar 2022 01 29.
4.8. Atstovė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ji atvežė sūnų į Rokiškio ligoninę su teismo nutartimi pati 2022 08 01, kai jis jau buvo apsveikęs ir orientuotas, suprato, kad reikia vykti pagal teismo nutartį, kad reikia toliau gydytis. Iki 2022 08 01 grįžęs iš ligoninės, gydėsi ambulatoriškai, ji (K. Č.) juo rūpinosi, o išvykus dirbti, perduodavo priežiūrą mamai ir jos sutuoktiniui. V. Č. santykis su ja (K. Č.) ir seneliais ypač artimas ir geras, agresijos nėra buvę. Kadangi sūnus orientuotas, sąmoningas, kritiškas, siekia toliau nenutrūkstamai gydytis, mano, kad gydymas ambulatorinėmis sąlygomis yra pakankamas. Siekia, kad sūnus galėtų pilnavertiškai gyventi, toliau mokytis pagal vidurinio ugdymo programą ir įgyti autoelektriko specialybę. Neišleidus šiuo metu sūnaus, sekantis teismo posėdis dėl gydymo režimo bus rengiamas tik už 6 mėnesių, todėl mano, kad tokia eiga nepateisinama, neteisinga, pažeidžianti interesus asmens, kuris šiuo metu nepavojingas, normaliai, adekvačiai mąsto, elgiasi, nekelia niekam jokių problemų savo elgesiu.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundai atmetami.
6. Apeliantai nesutinka su V. Č. taikomu priverstiniu gydymu stacionare, jų manymu, tų pačių priverčiamąja medicinos priemone siekiamų tikslų galima pasiekti ir jį gydant ambulatoriškai. Tačiau susipažinus ir įvertinus byloje esančius duomenis apie V. Č. psichikos būklę, gydytojų specialistų nuomonę ir jų situacijos vertinimą, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad šiuo metu dar nėra galimybės jam pakeisti taikomą priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į švelnesnio pobūdžio.
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
8. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).
9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies tolesnio taikymo V. Č., atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadą, kurioje nurodyta, kad per stebimą laikotarpį V. Č. psichine būsena gerėjanti tris paskutinius mėnesius, skyriuje jo elgesys formaliai teisingas (struktūruotoje aplinkoje, medicinos personalo priežiūroje), agresijos nebuvo. Komisijos metu skundų neišsako. Kontaktas geras, į klausimus atsako. Emocijos priblėsę, nuotaika lygi, mąstymas paralogiškas, stokojantis nuoseklumo, aktyvią psichoprodukciją neigia. Formaliai kritiškas savo ligai ir elgesiui, planuoja tęsti mokslus, važiuoti į Vokietiją užsidirbti pinigų. Liga apsunkinta alkoholio, narkotikų vartojimo. Anamnezėje besikartojantis smurtinis elgesys, dažnos hospitalizacijos. Smurto rizika vidutinė. Rekomenduojama priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti (b. l. 3-4).
10. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Iš anksčiau apartų duomenų apie V. Č. psichikos būklę matyti, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog jo psichikos būklė pasikeitė iš esmės, jo socialinis pavojingumas reikšmingai sumažėjo ir kad gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.
11. Nors per stebimą laikotarpį V. Č. psichine būsena gerėjanti tris paskutinius mėnesius, tačiau, remiantis gydymo įstaigos atstovės paaiškinimais, tai neleidžia patikimai spręsti apie stabiliai pagerėjusią asmens psichinę būklę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. Č. smurto rizika yra didesnė nei vidutinė – tai nustatyta smurto rizikos įvertinimo metu pagal HCR-20 metodiką. Smurto riziką vertinusi Komisija taip pat nurodė, kad siekiant kontroliuoti V. Č. pakartotinio smurto riziką, svarbu užtikrinti tolimesnį gydymą ir priežiūrą ypač psichotropinių medžiagų vartojimo srityse. Reikia pažymėti, kad V. Č. elgesys formaliai teisingas, agresijos nestebėta būtent struktūruotoje aplinkoje, medicinos personalo priežiūroje. Tuo tarpu ambulatorinio gydymosi metu V. Č. vaistus vartojo ne visada, vartojo ir alkoholį, ir narkotines medžiagas, nors ir buvo artimųjų priežiūroje. V. Č. motina apylinkės teisme detaliai nurodė kokių ėmėsi priemonių, kad ateityje būtų eliminuota psichoaktyvių medžiagų vartojimo galimybė sūnui, tačiau skunde nurodo, kad sūnus siekia mokytis ir įgyti specialybę, o tai reiškia, kad jis bus ne tik namuose ir negalės būti apsaugotas nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Dėl nepakankamai užtikrinto gydymo galimi ligos paūmėjimai, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas V. Č. tolesnis pastovus stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui ir sveikatai.
12. Taigi, V. Č. priverstinis gydymas ambulatoriškai kol kas yra negalimas dėl didesnės nei vidutinė smurto rizikos, polinkio vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas, neišnykusio ar reikšmingai nesumažėjusio jo socialinio pavojingumo. Visa tai sudaro pagrindą jam toliau tęsti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ką skundžiama nutartimi apylinkės teismas pagrįstai ir padarė. Apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. Č. gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus ir V. Č. atstovės pagal įstatymą K. Č. apeliacinius skundus, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis neskundžiama.