Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant atsakovo - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. J. ,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimo. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią 0,0758 ha žemės dalį. Pareiškėja iš esmės siekia, kaip pati nurodė skunde, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, lygiaverčiu žemės plotu, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste arba kituose, negu buvo turėtas sklypas, miestuose.

Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į atsakovę prašydama atkurti nuosavybės teises natūra į jos tėvo J. G. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 0,2141 ha žemę, (duomenys neskelbtini) . Nuosavybės teisės į pareiškėjai priklausančios 0,2141 ha žemės dalį - 0,1383 ha buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-4574 ir sprendimu Nr. 4994 perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0779 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . 2007 m. balandžio 16 d. raštu Nr. S1-3 508(1.10) „Dėl laisvos žemės“ Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus informavo pareiškėją apie tai, kad buvusio savininko J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Atsakovė 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-261 atkūrė pareiškėjai nuosavybės teisės į jai tenkančios žemės dalį, neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują 0,0604 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-8076 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja valios nepakeitė ir nurodyto atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nepasirinko. Skundžiamu 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 8S-373-(14.8.3) atsakovė atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0758 ha žemės, atlyginant pinigais už 0,0758 ha žemės (vertės indekso koef.1.6) 1686 Eur.

Pareiškėjos 1991 m. gruodžio 17 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatymo 5 straipsnis reglamentavo nuosavybės teisių į miesto žemę atstatymo tvarką ir sąlygas. Galiojusio Atstatymo įstatymo (1995-07-03 įstatymo Nr. I-986 redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė sąlygas atkurti nuosavybės teises į miestų žemę neatlygintinai suteikiant kiekvienam pretendentui nuosavybėn tik naudojamą žemės sklypą, miestų teritorijų dalyse, įrašytuose į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tik asmenims, kurie šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklausė gyvenamieji namai ir kiti pastatai. Atstatymo įstatyme 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo; 4) suteikiant lygiavertį miško ar rekultivuoto durpyno plotą (išperkant žemę ir mišką) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) suteikiant sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) pinigais (išperkant turėtos žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypus, esančius kaimo vietovėje ir priskirtus valstybės išperkamai žemei) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 7) suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus. Pilietis turėjo teisę pasirinkti vieną arba kelis kompensavimo būdus. Jeigu asmuo neapsisprendė dėl kompensavimo už žemę ar mišką būdų iki Vyriausybės nustatyto termino, su juo atsiskaitoma valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais po to, kai bus patenkinti kitų asmenų prašymai gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę ar mišką pinigais.

Prašymo pateikimo metu pareiškėja nebuvo nurodžiusi jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojančio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje. Pareiškėja prašė žemę grąžinti natūra. Pareiškėjos nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje, kitokio atlyginimo būdo už išperkamą žemę pareiškėja prašyme nenurodė. Taigi, pareiškėja pirminiame prašyme nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atlyginimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą.

Atstatymo įstatymą 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau -Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtuose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) ir naujus žemės sklypus tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Taigi, galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos nuosavybės teisių atkūrimą į žemę natūra, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtuose teritorijose, sąlygojo atitinkamo statinio nuosavybės teise turėjimas ir žemės sklypo naudojimas. Pagal Atkūrimo įstatymo (1999-05-13 įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės buvo atkuriamos savita natūrine išraiška: perduodant žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn piliečiui turinčiam nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių; perduodant žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn piliečiui teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai; perduodant neatlygintinai nuosavybėn didesnį naudojamą prie statinių esantį išlikusį laisvą (neužstatytą) žemės sklypo plotą, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų. Toks reglamentavimas galiojo iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, kuriuo buvo pripažinta, kad 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, įsigaliojusi nauja Atkūrimo įstatymo nauja 5 straipsnio 2 dalies redakcija (2002 - 04 - 02 įstatymas Nr. IX-832 įsigaliojęs nuo 2002- 04- 19) numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (1 p.); taip pat perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinamas grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas (2 p.); perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją) (3p.).

Nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-4574 ir sprendimu Nr. 4994 perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0779 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-261 pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0604 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , po to, kai 2007 metais paaiškėjo, jog daugiau laisvos žemės buvusio savininko valdytojos žemės vietoje nėra. Minėto 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-261 3 punkte buvo nurodyta, kad nuosavybės teises į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0758 ha žemės bus atkurtos vėliau. Taigi, iki skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjai liko neatkurtos atkurti nuosavybės teises į dalį 0,0758 ha žemės.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kai žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalį atlyginant šiais būdais:1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; 5) pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms; 6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.; 7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra; 8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė; 9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Pareiškėja apskritai nebuvo nurodžiusi jokio nuosavybės išpirkimo būdo (lygiaverčiu sklypu (ekvivalentine natūra) ir kt.), numatyto tuo metu galiojančio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje, prašydama žemę grąžinti natūra. Pareiškėjos nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje. Pareiškėjos skundo argumentai, jog atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepaisė pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises natūra, nepagrįsti jokiomis galiojusio Atstatymo ir galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Pirmiau minėtos galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnio ir galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nesukuria jokių prielaidų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra su atlyginimo būdais už valstybės išperkamą turtą, ar atlyginimo būdais už tą turtą.

Galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje yra nurodyti už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius atlyginimo piliečiams būdai. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėja nei vieno iš šiame straipsnyje nurodyto būdo nepasirinko per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taip pat pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija galiojanti nuo 2014-11-01). Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pareiškėja Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. balandžio 16 d. raštu buvo informuota apie tai, kad J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėja tik 2008 m. sausio 17 d. prašyme nurodė, kad už likusią žemės dalį 0,0758 ha pageidauja atkurti nuosavybės teisę Kauno rajone, nes nesutinka, kad likusį nuosavybės dalis būtu atkurta vertybiniais popieriais. Pareiškėja vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., t. y. jau minėtu 2008 m. sausio 17 d. prašymu, 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. balandžio 14 d. pareiškimais pageidavo, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra). Atsakovė 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. 8S-D- (14.8.94.)-2249 pasiūlė pareiškėjai pakeisti valią dėl nuosavybės atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Taip pat atsakovė 2014 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 8SG-(14.8.94.)-8076 pasiūlė pareiškėjai pakeisti valią dėl nuosavybės atlyginimo natūrą į atlyginimą lygiaverčio miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja savo valios nepakeitė.

Pareiškėja 2003 m. balandžio 1 d. siekė žemę susigrąžinti natūrą, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus nepasirinko. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti pareiškėjos prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu kitu pareiškėjos nurodytu būdu. Atkūrimo įstatyme nenustatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui ir šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, o praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes. Taigi ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra, ar kitu pretendento nurodytu būdu.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atlygindamas pareiškėjai pinigais už valstybės išperkamą turtą, nes pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą valios dėl atlyginimo būdo nepareiškė ir jos prašyme nurodytuoju būdu nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra. Be to, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas pareiškėjai Kauno mieste galėjo būti suteiktas tik vienas naujas žemės sklypas. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis nenumato, kad piliečiui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn daugiau kaip vienas naudojamas ar naujas žemės sklypas. Pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teisės į jos tėvo J. G. valdytą žemę, jau buvo neatlygintinai perduota po vieną žemės sklypą, t. y. naudojamą ir naują žemės sklypą, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę suteikti jai naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste arba kituose, negu buvo turėtas sklypas, miestuose, visiškai nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau laisvos neužstatytos žemės į kurią galima būtų atkurti nuosavybės teises natūra nebuvo, ir nuosavybės teisės pareiškėjai į žemę, jau buvo atkurtos neatlygintinai perduodant po vieną naudojamą ir naują žemės sklypą, pareiškėja jokio kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo nurodžiusi, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatymų nustatytais terminais nepakeitė, atsakovė skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdama Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies, 16 straipsnio 9 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią žemės dalį - 0,0758 ha žemės, atlyginant pagal pinigais.

Tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamo sprendimo, taip pat nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimą į likusios 0,0758 ha neatkurtos žemės dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.