- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-18
- Bylos Nr.
- 2S-301-601/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Albinas Čeplinskas
- Atsakovas
- AS „Water Ser“
- Ieškovas
- UAB „Promonta“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albino Čeplinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AS „Water Ser“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-3160-540/2010 pagal ieškovo UAB „Promonta“ ieškinį atsakovui UAB „Water ser“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigų sumas, esančias atsakovo bankų sąskaitose 41 069,12 Lt sumai, turto saugotoju paskiriant atsakovą ir uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti. Teismas nustatė, kad pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo, dėl ko ieškovas turi pagrindą prašyti areštuoti atsakovo turtą, kadangi nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, atsakovas turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinąją apsaugos priemonę taikė nepranešus atsakovui, kadangi yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti 2010-10-12 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Motyvuose nurodo:
1) ieškovas nepateikė teismui nė vieno įrodymo, kad jis tinkamai atliko PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. 000126 nurodytus darbus, kad šie darbai buvo užsakyti sutartimi, kad apie darbų atlikimą atsakovas buvo informuotas pateikiant darbų priėmimo – perdavimo aktą, kad jam buvo pateikta PVM sąskaita – faktūra;
2) teismas viršijo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemone ribas, kadangi uždraudė atsakovui bet kokius atsiskaitymus naudojant areštuotą turtą;
3) teismas areštuodamas atsakovo pinigines lėšas ir nenustatydamas jokių išimčių, neproporcingai suvaržė atsakovo teises, nors teismų praktikoje pripažįstama, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones – turto bei sąskaitoje esančių lėšų areštą – turi būti paliekama galimybė skolininkui vykdyti viešąsias prievoles bei įsipareigojimus darbuotojams;
4) ieškovui nemotyvavus savo prašymo bei nepateikus jokių faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo mokumu, o tuo pačiu ir nenustatė realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui;
5) nutartis nemotyvuota, nėra argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą;
6) teismas nutartyje nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių, jog atsakovas ateityje galimai nesąžiningai iššvaistys savo turtą, teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškinio suma atsakovo nesąžiningumui, nesant kitokių įrodymų, įtakos neturi, taigi tik ieškinio suma savaime negali būti neginčijamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Atsakovas atskiruoju skundu skundžia Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Jų taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog vienintelis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų būti pagrįsti įrodymai, jog, nepritaikius teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių, atsakovas galėtų imtis veiksmų, siekdamas perleisti, paslėpti ar įkeisti nuosavybės teise valdomą turtą. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovo 41 069,12 Lt skolos, ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio suma pakankamai didelė, nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju. Atsakovas, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. nepaneigė didelės ieškinio sumos sąlygotos objektyvios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Atsakovo turtinė padėtis ir galimybė įvykdyti būsimą teismo sprendimą tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių vėlesniu bylos nagrinėjimo laikotarpiu gali keistis, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų, jog jis turi tikslą ar bando paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti savo turtą, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį bei neužtikrinti būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo pagal ieškovo pareikštus reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Atsakovo atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad ieškinys nepagrįstas, negali būti vertinamas šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto atskirojo skundo argumentą dėl CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jam nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimo, sprendžiant dėl pranešimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą priklauso teismui. Šis pranešimas atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Juo siekiama suteikti atsakovui galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau atsakovas išsaugo galimybę pasinaudoti šiomis teisėmis ir vėlesnėse bylos nagrinėjimo teisme stadijose. Pagal LR CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jų manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju panaikinti skundžiamą nutartį. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (LR CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog šia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad nesant išskirtinių aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir areštuojant nekonkretų turtą, pirmiausia pagal reikalavimo mastą areštuotini nekilnojamieji ir/ar kilnojamieji daiktai, o tik tokių daiktų nesant ar esant nepakankamai – lėšos banko sąskaitoje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas parinko netinkamą laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumą, areštuodamas kartu kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas. Taip atsakovo teisės, areštavus pinigines lėšas, buvo suvaržytos daugiau negu buvo būtina. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vadovaujantis CPK 145 str. 2 d. įtvirtintu ekonomiškumo taikant laikinąsias apsaugos priemones principu ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra įmonė, piniginės lėšos jai yra būtinos darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti bei kitiems būtiniems mokėjimams vykdyti, o nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas turės mažesnę įtaką įmonės veiklai, pirmosios instancijos teismo nutartis tikslintina, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nurodant areštuotinų objektų eiliškumą, kad pirmiausia taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas ir tik nustačius, kad atsakovas neturi turto ar jo turi nepakankamai, pagal šia nutartimi taikomą turto arešto mastą (41 069,12 Lt), areštuotinos atsakovui priklausančios piniginės lėšos, priklausančios atsakovui.
Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, areštavęs atsakovo pinigines lėšas, nepagrįstai nenumatė išimties ir neleido atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu ir Sodra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo, ieškovui galimai palankaus, teismo sprendimo įvykdymą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi ne tik siekti maksimaliai apsaugoti vienos šalies interesus, bet ir įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes kitai šaliai. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis teisingumo principo, kuris reikalauja išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nesuteiktų ne vienai šaliai nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų kitos proceso šalies teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad pinigai yra labai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės–komercinės veikos pagrindas, todėl įmonei visiškai uždraudus disponuoti pakankamai didelėmis jai priklausančiomis lėšų sumomis yra apsunkinama ir trikdoma bet kokios įmonės veikla. Be to, draudimas atsiskaityti su įmonės darbuotojais, valstybės biudžetu ar Sodra apsunkina ne tik pačios įmonės veiklą ir gali būti susijęs su papildomais finansiniais įsipareigojimais – pareiga už pavėluotą atsiskaitymą mokėti delspinigius, bet susijęs ir su trečiųjų asmenų esmine teise – darbuotojų teise už atliktą darbą laiku gauti atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartis, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, keistina, nurodant, jog pirmiausia areštuojamas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas ir tik nustačius, kad atsakovas neturi turto ar jo turi nepakankamai, pagal šia nutartimi taikomą turto arešto mastą (41 069,12 Lt), areštuotinos atsakovui priklausančios piniginės lėšos, priklausančios atsakovui, leidžiant iš areštuotų lėšų, esančių bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
n utaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį pakeisti, nurodant, jog ieškovo UAB „Promonta“, įmonės kodas 301506879, buveinės adresas Josvainių g. 44, Kaunas, ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui AS „Water Ser“, įmonės kodas 10421091, buveinės adresas S. Lozoraičio g. 19, Garliava, Kauno r., priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 41 069,12 Lt (keturiasdešimt vieno tūkstančio šešiasdešimt devynių litų 12 ct) sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, o šio turto nesant arba esant nepakankamai, likusiai sumai areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomus mokėjimus valstybiniam socialiniam draudimo fondui, privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės biudžetui bei atsiskaityti su ieškovu.