- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-239/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“
- Atsakovas
- V. B., N. B.
- Advokatai
- Paulius Vinkleris, Algis Krušna
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ir atsakovų V. B. ir N. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-38-48/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ieškinį atsakovams V. B. ir N. B. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vitropolis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: priteisti iš atsakovų 30 000 Lt netesybų ir 270 000 Lt nuostolių, kurių nepadengia preliminariojoje sutartyje nustatytos netesybos, įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už ieškovo sumokėtą 30 000 Lt turto kainos dalį, kurią atsakovai grąžino tik po civilinės bylos iškėlimo, taip pat žyminio mokesčio dalį – 25 proc. už pareikštą pradiniame ieškinyje reikalavimą priteisti sumokėtą atsakovams 30 000 Lt turto kainos dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje ieškovas pareiškė, kad atsisako nuo pradiniame ieškinyje nurodyto reikalavimo priteisti iš atsakovų sumokėtą jiems pagal preliminariąją sutartį 30 000 Lt turto kainos dalį ir prašė sugrąžinti nuo šios sumos 75 proc. sumokėtą žyminio mokesčio dalį.
Nurodė, kad 2005 m. vasario 28 d. su atsakovais sudarė preliminariąją buto ir automobilių stovėjimo aikštelės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria susitarė ne vėliau kaip iki 2005 m. balandžio 30 d. sutartyje nustatytomis sąlygomis sudaryti pagrindinę buto ir automobilių stovėjimo aikštelės pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas sumokėjo atsakovams turto pardavimo kainos dalį – 30 000 Lt. Tačiau atsakovai savo įsipareigojimų, numatytų preliminariojoje sutartyje, neįvykdė, preliminariosios sutarties galiojimo metu viešai siūlė butą įsigyti tretiesiems asmenims už didesnę nei preliminariojoje sutartyje numatytą kainą. Dėl atsakovų kaltės ir nesąžiningumo pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą sudaryta nebuvo. Preliminariosios sutarties 8.1 p. atsakovai įsipareigojo šios sutarties sąlygų netinkamo įvykdymo atveju ar pagrindinės sutarties nesudarymo dėl atsakovų kaltės atveju grąžinti ieškovui jo sumokėtą turto kainos dalį ir papildomai sumokėti ieškovui 30 000 Lt baudą. Dėl atsakovų nesąžiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose, ieškovas patyrė mažiausiai 270 000 Lt dydžio nuostolius, kuriuos sudaro prarastos galimybės piniginė vertė, o apskaičiuoja juos remdamasis pateiktais prie ieškinio duomenimis apie nekilnojamojo turto analogiškoje vietoje laikotarpiu nuo preliminariosios sutarties sudarymo dienos iki atsakovų atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį kainos padidėjimu mažiausiai 50-60 proc.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 15 000 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo; taip pat priteisė 834,33 Lt procesinių palūkanų, apskaičiuotų nuo 30 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki šios sumos sumokėjimo 2006 m. lapkričio 17 d. Kita ieškinio dalį teismas atmetė. Priteisė iš atsakovų po 411,25 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai. Iš ieškovo atsakovų naudai priteisė 4 446 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo, kuriuo buvo prašoma priteisti iš atsakovų 30 000 Lt turto kainos dalį ir bylą šioje dalyje nutraukė, taip pat grąžino ieškovui 675 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad šalys skirtingai traktuoja priežastis, sukliudžiusias sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau toks prejudicinis faktas jau nustatytas civilinėje byloje Nr. 2-2234-34/2005: tam nebuvo abiejų sutarties šalių aktyvių veiksmų bei akivaizdžiai (objektyvia forma) išreikštos valios tokį sandorį preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu sudaryti. Minėtoje byloje kaltės klausimas nebuvo nustatinėjamas, buvo tik konstatuotas abiejų šalių sąmoningai išreikšto noro, sąmoningo siekio sudaryti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį nebuvimas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodytas atsakovų veiksmų neteisėtumas, kuomet pagal preliminariosios sutarties nuostatas jie turėjo pareigą veikti – laiku paruošti visus dokumentus, reikalingus sandoriui sudaryti, tačiau tokios savo sutartinės prievolės tinkamai neįvykdė, siekdami dar derėtis dėl preliminariojoje sutartyje nustatytos turto kainos padidinimo. Leistinų įrodymų, kad suderėtoji kaina iš pat pradžių realiai buvusi ne tokia, kaip nurodyta preliminariojoje sutartyje, atsakovai nepateikė ir sutartinės kainos nenuginčijo. Teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė buvus kitokių susitarimų ir privalėjo preliminariąją sutartį vykdyti tomis sąlygomis bei kaina, kokios buvo joje apibrėžtos. Be to, atsakovai patys iš esmės neneigia savo kaltės dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, kartu apeliuodami ir į ieškovo kaltę bei pasyvumą. Todėl atsiranda jų sutartinė atsakomybė – pareiga kompensuoti ieškovui patirtus tiesioginius nuostolius bei atlyginti netiesioginius nuostolius, tokiems esant (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas apie priežastinio ryšio buvimą su nuostoliais, kurie kildinami iš ieškovo prarastos galimybės vertės, konstatavo, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp turto vertės kilimo ir nepagrįsto atsakovų atsisakymo preliminariojoje sutartyje aptartomis kainomis sudaryti turto prikimo-pardavimo sutartį neegzistuoja. Tokias aplinkybes, kaip kainų nekilnojamo turto rinkoje kilimas, lėmė objektyvūs, nepriklausantys nuo šalių valios veiksniai, vykstantys ekonominiai procesai ir vien šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę ar vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Kita vertus, teismas padarė išvadą, kad tokių negautų pajamų realumo ir neišvengiamumo ieškovas leistinais įrodymais net neįrodinėjo, o jo pateikti bendro pobūdžio rinkos apžvalgos duomenys arba skelbimai apie parduodamą atsakovų butą, ieškovo patirtų 270 000 Lt nuostolių negautų pajamų forma, nepatvirtina. Be to, teismas nurodė, kad nors butą buvo siekiama įgyti nuomos tikslais, pats įsigyjamas nekilnojamojo turto objektas negalėjo turėti esminės reikšmės ieškovui kaip pirkėjui, tačiau jis atkakliai siekė įsigyti būtent šį konkretų nekilnojamąjį turtą. Tai leido teismui padaryti išvadas apie paties ieškovo nepakankamą apdairumą, atidumą ir rūpestingumą, sudariusį prielaidas tokiems jo nurodomiems nuostoliams padidėti (CK 6.253 str. 5 d.). Spręsdamas dėl nuostolių dydžio, teismas nurodė, kad sutartinės netesybos teismų praktikoje pripažįstamos pirkėjo nuostoliais. Pagal CK 6.73 str. 2 d., kai netesybos yra aiškiai per didelės, teismas gali jas sumažinti. Šiuo atveju teismas pripažino netesybas esant neprotingomis, baudinėmis ir jas sumažino pusiau dėl tokių motyvų: ieškovas nebuvo sumokėjęs preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais visos turto kainos, o už sumokėtą 30 000 Lt sumą tuo laikotarpiu nebūtų galėjęs įsigyti kito nekilnojamojo turto objekto, net jei būtų to siekęs; iš šios sumos galėjęs gauti tik minimalias bankines palūkanas, 2 155,11 Lt, būtent tokie nuostoliai, jei jie būtų patvirtinti banko pažyma ar paskolos sutartimi, galėtų būti pripažinti įrodytais, didesnių nuostolių ieškovas neįrodė. Ieškovas yra verslininkas, vertėsi nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo nuoma, atsakovai vis tik yra ekonomiškai silpnesnė ginčo sutarties šalis, jie buvo pradėję prievolę vykdyti, atliko teisinius veiksmus (kreipėsi į teismą, į banką), tačiau pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo tam pritrūkus abiejų sandorio šalių valios tuo metu ją sudaryti. Todėl teismas sprendė, kad 15 000 Lt suma yra pakankama satisfakcija ieškovui, padengianti sugaištą laiką ir kitus minimalius nuostolius, užtikrinanti prievolės šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo principus (CK 1.5 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vitropolis“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir papildomai priteisti iš atsakovų 50 000 Lt nuostoliams, įskaitant į juos sutartas 30 000 Lt netesybas, atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Byloje nustatyta, kad atsakovai ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai ir veikė neteisėtai. CK 6.163 str. 3 d. nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgėsi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Teismas, spręsdamas apie priežastinio ryšio tarp turto kilimo vertės ir nepagrįsto atsakovų atsisakymo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį nebuvimą, nurodė, kad nei viena iš sutarties šalių negalėjo pagrįstai tikėtis šio konkretaus turto vertės padidėjimo nuo preliminariosios sutarties sudarymo iki jos galiojimo pabaigos, dėl rinkoje įvykusių pokyčių atsakomybės neprisiėmė ir šiuo atveju tokie nuostoliai nėra atsakovų veiksmų rezultatas. Tokia išvada neatitinka byloje esantiems įrodymams. Atsakovų nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad po preliminariosios sutarties sudarymo jie pradėjo reikalauti didesnės kainos, iš pradžių – 850 000 Lt, vėliau – 880 000 Lt, reikalavo sumokėti už juos gyventojų pajamų mokestį. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai A. G. , J. G. . Atsakovai yra atsakingi už tai, kad žinodami apie padidėjusias turto rinkos kainas, atsisakė parduoti turtą už preliminariojoje sutartyje sutartą kainą. Po preliminariosios sutarties pasibaigimo nesąžiningai vedė derybas, neturėdami tikslo sudaryti pagrindinės sutarties. Be to, atsakovai iš tokių savo neteisėtų veiksmų gavo naudos – turto vertės padidėjimas, lyginant su kaina, nustatyta preliminariąja sutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
2. Neteisinga teismo išvada dėl neva nustatyto prejudicinio fakto, nes Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 1 d. sprendimu nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta tik preliminarioji sutartis ir tokia teismo išvada reiškia tik tai, kad šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, neišreiškė valios laikyti preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi, nes tik tokį ginčą teismas išsprendė toje byloje.
3. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas neįrodinėjo savo patirtų nuostolių, kaip prarastos galimybės piniginės vertės, leistinais įrodymais. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-2234-34/2005 matyti, kad atsakovai sutiko parduoti turtą už 925 000 Lt. Todėl ieškovo prarastos galimybės piniginė vertė – kainų skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje sutartos 700 000 Lt ir kainos, už kurią atsakovai sutiko parduoti turtą – 925 000 Lt, sudaro 225 000 Lt, ką teismas turėjo įvertinti kaip prarastos galimybės piniginę vertę. Be to, atsižvelgiant į šalių pratęstus po preliminariosios sutarties termino pasibaigimo ikisutartinius santykius, internetinis skelbimas (iš kurio matyti, kad atsakovai viešai siūlė parduoti turtą už 926 000 Lt) yra teisiškai reikšmingas, nes patvirtina ieškovo prašytos priteisti prarastos piniginės galimybės vertės dydį. Taigi, kadangi atsakovai savo elgesiu sukūrė ieškovui pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai jie, kaip nesąžininga šalis, privalo atlyginti ieškovo nuostolius – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę, ne mažesnę kaip 225 000 Lt.
4. Teismo motyvas, kad ieškovas nebuvo sumokėjęs visos turto kainos yra atmestinas. Pagal preliminariąją sutartį, ieškovas atsakovams turėjo sumokėti 670 000 Lt pirkimo-pradavimo sutarties pasirašymo pas notarą dieną, bet ne vėliau kaip 2005 m. balandžio 30 d. Ieškovui būtų buvę neprotinga pervesti anksčiau tokią ženklią pinigų sumą ir taip dar labiau padidinti savo nuotolius. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai buvo silpnesnioji pusė, nes preliminariąją sutartį parengė jiems atstovavusi nekilnojamojo turto agentūra, derybose dėl preliminariosios sutarties ir vėliau dėl pagrindinės sutarties sudarymo jiems atstovavo N. B. brolis A. S. , kuris buvo pareiškęs, kad yra patyręs teisininkas ir dirba su nekilnojamuoju turtu.
5. Nepagrįstas teismo teiginys, kad 15 000 Lt yra pakankama satisfakcija, kai ieškovas patyrė mažiausiai 225 000 Lt nuostolių, į kuriuos įskaičiuotos šalių sutartos netesybos. Tai neatitinka ir įstatymo įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas netesybas sumažino pažeisdamas CK 6.73 str. 2 d. nuostatas. Sutartos netesybos nebuvo aiškiai per didelės.
Šalies argumentai
Atsakovai V. B. ir N. B. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo dalį dėl 15 000 Lt dydžio sumos priteisimo pakeisti – sumažinti priteistinų netesybų dydį iki 834,33 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas konstatavo, kad atsakovai buvo silpnesnioji sutarties šalis, tačiau priimdamas sprendimą šios aplinkybės pakankamai neįvertino. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovai atliko visą eilę pasirengimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį veiksmų: gavo teismo leidimą įkeisti butą, kreipėsi į AB banką Hansabankas ir sudarė susitarimą, kurio esmė – gauti banko sutikimą kreditą užtikrinti ne ginčo buto įkeitimu, bet kitų turtinių vienetų įkeitimu. Ieškovui nekilnojamojo turto sandorių sudarymas yra įprastinė komercinė veikla, jis turi nusistovėjusius ryšius su notarų biurais, todėl atsakovai pagrįstai tikėjosi ieškovo pranešimo apie pagrindinės sutarties sudarymo vietą ir laiką. Tolesnį ieškovo neveikimą (pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo terminui), atsakovai, neturėdami nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo srityje veiklos patirties, įvertino kaip ieškovo nenorą sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojų I. A. , A. S. parodymus, jog šalims pasirašyti buvo pateikta standartinė, tipinė preliminarioji sutartis; į liudytojo A. S. parodymus, jog ieškovas iki sandorio sudarymo termino pabaigos nesurinko reikiamos pinigų sumos; ši aplinkybė jau yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad jų siekį sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį įrodo ta aplinkybė, kad civilinėje byloje Nr. 22-641-34/06 atsakovai siūlė ieškovui ginčą išspręsti taikiai, tačiau ieškovas atsisakė.
2. Teismas patvirtino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų preliminariosios sutarties šalių valios trūkumų, tačiau ignoravo aplinkybę, kad kaltė akivaizdžiai buvo mišri, t. y. dėl sutarties nesudarymo kaltas ir pats ieškovas, nedėjęs pakankamų pastangų informuoti atsakovus apie pagrindinės sutarties sudarymo vietą ir laiką, neinformavo atsakovų apie būtinumą paspartinti pažymų iš VĮ Registrų centras gavimą. Ieškovas pažeidė vieną iš pagrindinių prievolių vykdymo principą – šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis.
3. Neaišku, kodėl teismas iš esmės analogiškus atsakovų veiksmus (per mažas pastangas siekiant sudaryti pagrindinę sutartį) vertino kaip neteisėtus veiksmus, rodančius esant atsakovų kaltę, o tokius pat ieškovo veiksmus (nepakankamą bendradarbiavimą) – įvardijo tik kaip valios trūkumą. Civilinės atsakomybės dydžio sumažinimą ar atleidimą nuo jos sutartinės atsakomybės atveju reglamentuoja CK 259 str. 1 d., tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir visiškai nepagrįstai kaltę dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo susiejo išimtinai su atsakovų asmeniu.
4. Dėl priteistos 15 000 Lt nuostolių sumos apeliantai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jiems tokio dydžio suma yra dideli pinigai. Apeliantų manymu, palikus sprendimą nepakeistą, ieškovas nepagrįstai praturtėtų ženklia pinigų suma. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją. Taip atvejais, kai ieškovas neįrodo patirtų nuostolių dydžio, juos nustato teismas ir atskaitos tašku turi būti laikomos ne sutartyje nustatytos netesybos, o CK 6.261 str., 6.210 str. numatytos palūkanos, kurios laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais bei minimaliu atlygiu už naudojimąsi jo pinigais. Todėl protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkanti netesybų suma, reiškianti užmokestį kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais šioje byloje gali būti 834,33 Lt (30 000 x 5 proc.):365=4,11 x 203 d.)
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vitropolis“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pakeisti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš atsakovų sutartas 30 000 Lt netesybas ir papildomai 50 000 Lt nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovai nei iki preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino, nei po jo nenuėmė turto įkeitimo ir neparuošė turto sandoriui, t. y. neįvykdė esminės sąlygos pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tokiu atsakovų neveikimu pažeistas preliminariosios sutarties 5.3 p. ir tai yra neteisėtas atsakovų elgesys. Be to, patys atsakovai neneigė, kad nespėjo atlikti visų reikalingų pagrindinės sutarties sudarymui veiksmų. Atmestini atsakovų teiginiai, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltė buvo mišri, nes ieškovas įvykdė visus preliminariojoje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Taip pat nesutinka su atsakovų teiginiais, kad netesybos yra aiškiai per didelės, nes atsakovai sąmoningai pasirinko preliminariojoje sutartyje numatytą netesybų dydį. Preliminariojoje sutartyje šalių sutartos netesybos atitinka tiek įstatymų, tiek ir teismų praktiką.
Atsakovai V. B. ir N. B. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo UAB „Vitropolis“ skundo netenkinti. Nurodo, kad preliminariosios sutarties galiojimo metu jokios derybos tarp ieškovo ir atsakovų dėl kainos padidinimo nevyko. Pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiui, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė. Teigia, kad negavo ieškovo kvietimo sudaryti pagrindinę sutartį, nors jis turi nusistovėjusius ryšius su notarų biurais ir nekilnojamojo turto sandorių sudarymas yra pagrindinė ieškovo ūkinė veikla. Mano, jog šalių derybos pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimui, negali būti laikomos nei neteisėtu, nei nesąžiningu elgesiu. Taip pat nurodo, kad tikėjosi, jog ieškovas pasinaudos paprastesne, įprastai nekilnojamojo turto įmonių praktikoje naudojama tvarka ir pats užsakys reikiamas pažymas per savo pasirinktą notarą, nelaukdamas, kol tai padarys atsakovai. Pažymėjo, kad butų kainų kilimas negali būti aplinkybe, sudarančia pagrindą priteisti prarastos galimybės piniginę vertę, kadangi ši aplinkybė neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų kriterijų, t. y. tokių pajamų negalima buvo numatyti iš anksto, vykdant normalią ūkinę veiklą, kadangi tokie procesai kaip kainų nekilnojamojo turto rinkoje pasikeitimas yra veikiami bendrųjų rinkos dėsnių, t. y. kaina gali tiek padidėti, tiek sumažėti. Kita vertus, ginčo patalpas ieškovas planavo nuomoti, tokiu atveju apeliantas turėjo grįsti ne iš pirkimo-pardavimo, bet iš nuomos kylančią prarastos galimybės piniginę vertę. Apeliantas nepaneigė, jog prarastos galimybės vertę jis akivaizdžiai susiejo tik su objektyviu, su nuo nei vienos iš sutarties šalių nepriklausančiu nekilnojamojo turto kainų kilimu. Apeliantas prarastos galimybės piniginės vertės gavimo nenumatė, neplanavo, be to, esant nuomai, jis tokio dydžio prarastos galimybės (225 000 Lt) niekada nebūtų gavęs. Kiek būtų gavęs pajamų už nuomą, apeliantas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė tiek ieškovas, tiek ir atsakovai. Atsakovai skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria ieškovui buvo priteista 15 000 Lt netesybų, prašo šią sprendimo dalį pakeisti ir priteistinų netesybų dydį sumažinti iki 834,33 Lt. Ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiama sprendimo dalis, kuria buvo atmestas likęs jo ieškinys, yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau iš skundo motyvų bei apelianto suformuluoto prašymo matyti, kad UAB ,,Vitropolis“ skundžia ne visą sprendimą, kuriuo ieškinys iš dalies buvo atmestas, o tik jo dalį ir prašo papildomai priteisti iš atsakovų dar 50 000 Lt nuostolių. Tokią apeliacinio skundo prašymo apimtį apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovų atstovas. Tiesa, ieškovo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą buvo suformuluotas kiek kitoks prašymas – UAB ,,Vitropolis“ prašė priteisti jo naudai 30 000 Lt netesybų ir 50 000 Lt nuostoliams atlyginti. Tačiau civilinio proceso įstatymas numato, kad pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai apeliacine tvarka skundžiami paduodant apeliacinius skundus, kuriuose ir turi būti išdėstytas apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas) (CPK 301, 306 str. 1 d. 4 p.). Be to, apeliaciniam skundui paduoti nustatytas tam tikras terminas, kuris UAB ,,Vitropolis“ pateikiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą jau buvo pasibaigęs (CK 315 str. 1 d.). Todėl byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).
Ieškovas, prašydamas iš viso priteisti jo naudai 65 000 Lt nuostoliams atlyginti nurodo, kad 30 000 Lt iš šios sumos sudaro sutartinės netesybos. Tačiau kitos dalies prašomos priteisti sumos – 35 000 Lt dydis apeliaciniame skunde pakankamai nemotyvuotas.
Ieškovas savo nuostolių atsiradimą apskritai sieja su nekilnojamojo turto pabrangimu. Tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patikimų įrodymų, patvirtinančių ne bendras tendencijas tuo metu egzistavusias nekilnojamojo turto rinkoje, bet konkretų savo patirtų nuostolių dydį, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Laikyti šiuo atveju ieškovo pateiktą bendro pobūdžio 2005 m. Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos apžvalgą, patikimu bei pakankamu įrodymu ieškovo reikalavimui pagrįsti negalima. Ieškovo patirtų nuostolių, kolegijos nuomone, neįrodo ir į bylą pateiktas skelbimas apie atsakovų buto pardavimą. Visų pirma, skelbimas buvo patalpintas praėjus mėnesiui po preliminariosios sutarties termino pasibaigimo. Be to, svarbu yra tai, kad atsakovų butas už skelbime nurodytą kainą taip ir nebuvo parduotas.
Pastebėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto rinkos vertės padidėjimas arba, kaip yra dabar, šios vertės kritimas tėra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausomas procesas, nesudarantis pagrindo reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę. Byloje nėra nustatyta, kad šalys prisiėmė atsakomybę už galimą nekilnojamojo turto pabrangimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, o taip pat į tai, kad ieškovo apeliaciniame skunde nėra pakankamų motyvų bei įrodymų, patvirtinančių ieškovo papildomai prašomų priteisti 35 000 Lt nuostolių (be 30 000 Lt sutartinių netesybų), tenkinti šį apeliacinio skundo prašymą pagrindo nėra.
Šiuo atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant klausimus dėl ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, atskaitos tašku turi būti abiejų sutarties šalių preliminariojoje sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų, priklausančių išmokėti sutarties sąlygų neįvykdymo atveju nukentėjusiajai pusei, dydžio, t. y. dėl sutartinių netesybų (preliminariosios sutarties 8 p.). Ši sutarties sąlyga nėra nuginčyta, o šalių sutartas netesybų dydis – 30 000 Lt atsižvelgiant į sutarties sumą, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra neprotingai didelis. Svarbu yra tai, kad kaip matyti iš nekilnojamojo turto agentūros darbuotojos I. Š. (A.) parodymų pirmosios instancijos teismui, jos parengtą preliminariosios sutarties tekstą koregavo abi šalys (t. 1, b. l. 222). Todėl nagrinėjamuoju atveju neabejotina, kad sutarties šalys laisva valia iš anksto sulygo dėl galimų nuostolių dydžio, t. y. dėl minimalių nuostolių.
Nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su atsakovų apeliacinio skundo teiginiu, kad priteisus ieškovui 15 000 Lt netesybų, ieškovas nepagrįstai praturtėtų. Atsakovai skundžiamos sprendimo dalies neteisėtumą grindžia tuo, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų preliminariosios sutarties šalių valios trūkumų. Tačiau, sutikti su tokiu atsakovų teiginiu negalima. Savo poziciją atsakovai grindžia nuoroda į Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl ginčo preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Minėtame sprendime konstatuota, kad tos bylos įrodinėjimo dalyku nėra kaltosios sutarties šalies nustatymas, t. y. tos šalies, kuri nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, nes toje byloje nėra pareikštas ieškinys ar priešieškinis, kurio dalykas būtų reikalavimas priteisti nuostolius. Tuo tarpu atsakovų cituojamas teismo motyvas dėl nebuvimo abiejų šalių valios įvykdyti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandorį, paimtas iš bendro minimo sprendimo motyvuojamosios dalies konteksto, nes jis skirtas pagrįsti teismo išvadą, kad pripažinti tarp šalių sudarytą preliminarią sutartį pirkimo-pardavimo sandoriu, negalima. Taigi kaltosios dėl sutarties neįvykdymo šalies nustatymas tėra nagrinėjamas bylos įrodinėjimo dalyku.
Sudarydami ginčo sutartį atsakovai prisiėmė keletą įsipareigojimų, tame tarpe dėl įkeitimo ginčo butui panaikinimo. Ši sutarties sąlyga neabejotinai turėjo esminę reikšmę buto pirkėjui – ieškovui. Nors sutarties galiojimo metu atsakovai atliko keletą veiksmų, nukreiptų į šios sąlygos įvykdymą, tačiau jos visiškai neįvykdė (pastebėtina, kad butas liko įkeistas ir bylos nagrinėjimo metu). Tačiau, kolegijos nuomone, atsakovų kaltę dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo nulemia ne vien nurodyta aplinkybė, bet ir tai, kad atsakovai (abu, beje, turintys aukštąjį išsilavinimą), matydami, kad iki sutarties pabaigos nespės atlaisvinti buto nuo įkeitimo nesikreipė į ieškovą su pasiūlymu pratęsti sutarties galiojimo laiką. Tuo tarpu, kaip matyti iš šalių tarpusavio santykių praktikos, ieškovas, būdamas suinteresuotas buto pirkimu, jos galiojimo laike atsižvelgdavo į atsakovų pageidavimus dėl sutarties sąlygų pakeitimo jų naudai. Tai, be kita ko, liudija, kad 2005 m. kovo 21 d. šalys papildė preliminariąją sutartį ir susitarė, kad ieškovas likusią nesumokėtą 670 000 Lt buto kainos dalį mokės ne per du kartus, o per vieną - pirkimo-pardavimo sutarties pas notarą pasirašymo dieną. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad dėl sutarties neįvykdymo kalta yra atsakovų pusė.
Dėl nurodytų argumentų, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad kaip jau buvo minėta anksčiau, šalys buvo susitarusios dėl sutartinių netesybų dydžio, tenkinti atsakovų skundą dėl ieškovams priteistų netesybų dydžio sumažinimo iki 834,33 Lt, pagrindo nėra. Tokia išvada daroma ir todėl, kad bylos aplinkybės neleidžia sutikti su atsakovų tvirtinimu, kad sudarydamas preliminariąją sutartį, ieškovas apskritai neturėjo tikslo pirkti ginčo buto. Ieškovas užsiėmė nekilnojamojo turto nuoma. Taigi, buto pirkimas atitiko jo veiklos tikslus. Vykdydamas sutarties sąlygas, sumokėjo šalių sutartą pradinę kainos dalį, sutiko su sutarties sąlygos pakeitimu dėl likusios kainos dalies sumokėjimo per vieną kartą. Jau po sutarties pasibaigimo ir toliau siekė įsigyto butą iš atsakovų (prijungta byla b. l. 174).
Vien tai, kad ieškovas 2006 m. balandžio 30 d., žinodamas, kad pirkimo-pardavimo sutartis negali būti sudaryta, nes butas nebuvo atlaisvintas nuo įkeitimo, nesumokėjo atsakovams likusios 670 000 Lt sumos, jokiu būdu neliudija jo nenoro pirkti butą. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir atsakovų argumentas, kad ieškovas nepaskyrė pagrindinės sutarties sudarymo laiko, nes tai daryti nebuvo prasmės. Priešingai, tai, kad ieškovas pasielgė apdairiai patvirtina tai, kad pasibaigus preliminariajai sutarčiai ir nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovai gautą pradinę kainos dalį grąžino ieškovui tik ilgiau negu po dviejų metų – jau šios bylos nagrinėjimo metu.
Kita vertus, sprendžiant dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio, reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip jau buvo minėta, ieškovas turi tam tikrą patirtį nekilnojamojo turto rinkoje. Todėl, sudarydamas preliminariąją sutartį, turėjo numatyti, kad jos terminas – du mėnesiai gali būti pernelyg trumpas atliekant visas reikalingas procedūras dėl buto įkeitimo panaikinimo. Todėl, būdamas pakankamai atidus bei rūpestingas, galėjo numatyti, kad pagrindinė sutartis per nurodytą terminą gali būti nesudaryta, tačiau sutarties termino nekoregavo (CPK 6.248 str. 4 d.). Šios aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta 15 000 Lt suma, kaip protingu bei bylos aplinkybėms atitinkančiu netesybų dydžiu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Atmetus apeliacinius skundus, iš ieškovo bei atsakovų valstybei priteisiamos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, susidariusios nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 31).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vitropolis“ (į/k 123550926) 10,5 Lt, o iš atsakovų V. B. (a/k (duomenys neskelbtini) bei N. B. (a/k (duomenys neskelbtini) po 5,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.