- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- I-3689-629/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė, Anastasija Osina
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui
- Pareiškėjas
- J. D.
- Advokatai
- Marius Monkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), vertėjaujant Anastasijai Osinai, dalyvaujant pareiškėjos atstovams Jelenai Rynkun ir advokatui Mariui Monkevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atstovui Kostui Baužai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl termino atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisę bei giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus į A. D. ir F. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, kad būtų grąžinta visa A. D. ir F. D. priklausanti žemė ir miškas arba išmokėta kompensacija.
Pareiškėja paaiškino, kad jos sutuoktinio F. D. tėvas A. D., miręs 1949 m., iki nacionalizacijos nuosavybėmis teisėmis valdė žemę Vilniaus rajono Mickūnų seniūnijoje, šalia (duomenys neskelbtini) kaimo. Pasak pareiškėjos, kadangi ji susituokė 1948 m. jau po žemės nacionalizacijos, tikslaus kiekio bei kieno vardu žemė buvo įforminta nežinojo. Kai prasidėjo nuosavybės atkūrimo procesas, 1991 m. rugpjūčio 13 d. ji pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau turėdama tik pradinį išsilavinimą (3 klasės), beveik nemokėdama lietuvių kalbos, nebūdama išprususi teisiniais klausimais bei prisimindama pasakojimus apie F. D. priklausančią žemę pareiškime dėl nuosavybės teisių atkūrimo parašė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės. 1996 m. lapkričio 18 d. jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,77 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Mickūnų sen. Vilniaus rajone. Pasak pareiškėjos, ji buvo tikra, kad nuosavybės teisės yra atkurtos F. D. ir tik vėliau paaiškėjo, kad jos buvo atkurtos A. D. vardu. Ji laukė, kada bus grąžinta likusi žemė, bet joks tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevyko, o žemėtvarkos skyriuje jai buvo pasakyta, jog trūksta dokumentų. 2008 m. balandžio 8 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta pažyma, kurioje nurodyta, kad A. D. 1925 m. (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 2,33 dešimtines žemės, o Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, Mickūnų valsčiaus ūkininkų, kurie išpildė pardavimo prievolę javų ir raguočių nuo 100 proc. iki 200 proc. sąraše įrašyta, kad A. D. (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 8 ha. Pareiškėjos teigimu, jos sveikata su laiku vis blogėjo, todėl supratusi, kad be pagalbos negalės išsiaiškinti, kodėl užtruko nuosavybės teisių atkūrimo procesas, bei surasti visus reikiamus dokumentus, 2011 m. spalio 20 d. suteikė įgaliojimą dukroms, kad jos galėtų tvarkyti visus klausimus, susijusius su nuosavybės atkūrimu. Nors daug kartų buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašant grąžinti visą nacionalizuotą žemę, tačiau buvo atsakoma, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos valdytos 4,77 ha žemės yra visiškai atkurtos. Tik 2014 m., ruošiantis namo stogo remontui, palėpėje senuose batuose buvo rasti papildomi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į žemę, todėl 2014 m. gruodžio 29 d. buvo paduotas prašymas NŽT atkurti nuosavybės teises iki nacionalizacijos valdytą ir negrąžintą žemę bei mišką natūra arba išmokėti kompensaciją, tačiau NŽT šį prašymą paliko iš esmės nenagrinėtą, motyvuodama, kad nėra pateikta naujų faktinių duomenų. Pareiškėja nurodė, kad tik suradus nuosavybės teises į žemę patvirtinančius dokumentų originalus ir gavus visą nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir susipažinus su joje esančiais dokumentais bei įvertinus neatitikimus, siekiant, kad NŽT specialistai įvertintų ir likusius, gautus iš archyvo dokumentus, kilo būtinybė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą (b. l. 164–166).
Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji laukė, kada bus grąžinta likusi žemė, bet joks tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevyko, yra visiškai nepagrįsti, nes Vilniaus rajono Mickūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. spalio 16 d. išvadoje nurodyta, kad A. D. priklausiusią žemę, buvusią Vilniaus apskrities Mickūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, sudaro 4,77 ha. Pareiškėja šioje išvadoje pasirašė, taigi su ja sutiko. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,77 ha žemės, gražinant natūra 4,77 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, įrašo, kad į kokį nors papildomą žemės sklypą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, sprendime nebuvo, todėl pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog bus grąžinta daugiau žemės, negu nurodyta išvadoje. Atkreipė dėmesį, jog į Lietuvos centrinį valstybės archyvą papildomai buvo kreiptasi tik 2008 m., o į Vilniaus apskrities archyvą – tik 2013 m., t. y. jau pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytam terminui nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas dėl informacijos apie pareiškime nurodytų buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas šalyje vyko nuo 1991 m., piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir pasirūpinti savo interesų atstovavimu anksčiau, o ne praėjus beveik 8 metams po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti pabaigos.
NŽT Vilniaus rajono skyrius taip pat pažymėjo, kad teismų praktikoje netikėtas dokumentų atradimas, vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio priežastis, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra lemiamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta. Pareiškėjos teiginiai, kad terminą nuosavybės teises su savininkais patvirtinantiems dokumentams pateikti ji praleido dėl senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, lietuvių kalbos nemokėjimo ir prastos sveikatos būklės, NŽT Vilniaus rajono skyriaus teigimu, taip pat nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja kartu su kitais asmenimis su prašymu dėl terminų atnaujinimo dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti dėl kitų buvusių savininkų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir 2011 m., prašymą motyvuodama iš esmės tomis pačiomis priežastimis, kurios nebuvo pripažintos svarbiomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens NŽT Vilniaus rajono skyriaus atstovas prašė prašymą atmesti, remdamasis atsiliepimo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino paduoti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. D. ir F. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę atnaujinimo.
Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).
Pažymėtina, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Nustatyta, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos sutuoktinio F. D. (jo tėvo A. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę padavė Atkūrimo įstatymo nustatytus terminu – 1991 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 120–122). Pareiškėjai 1996 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu buvo atkurta nuosavybė į A. D. iki nacionalizacijos valdytą 4,77 ha žemės plotą (b. l. 97–98).
Pareiškėjos teigimu, šiuo metu ji yra surinkusi papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad A. D., o po jo mirties pareiškėjos sutuoktinis nuosavybės teise valdė daugiau, t. y. 6,70 ha žemės. Pareiškėja siekia, kad NŽT Vilniaus skyrius priimtų papildomai teikiamus dokumentus ir atkurtų nuosavybės teises į likusį neatkurtą žemės plotą.
Kaip minėta, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja šio termino praleidimo priežastimis nurodo tai, kad tik 2008 m. gavo pažymą apie didesnį žemės plotą, be to, pareiškėja yra senyvo amžiaus, jos sveikata bloga, todėl pati negalėjo surasti visų reikiamų dokumentų. Taip pat tik 2014 m. palėpėje buvo rasti papildomi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.
Kaip matyti iš pareiškėjos 1991 m. rugpjūčio 13 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jau tada pareiškėja manė, jog jos sutuoktiniui (jo tėvui) iki nacionalizacijos priklausė daugiau nei 4,77 ha žemės. Prašyme teismui pareiškėja pati pripažįsta, jog jai teko sutikti ir pasirašyti 1995 m. liepos 13 d. prašymą (b. l. 71) dėl 4,77 ha žemės grąžinimo, nes jai buvo pasakyta, kad daugiau jokių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į visą žemę, nėra. Taigi pareiškėja jau 1995 m. žinojo, kad, norėdama atkurti nuosavybės teises į didesnį nei 4,77 ha žemės plotą, turi ieškoti papildomų dokumentų didesniam plotui pagrįsti, tačiau jokių aktyvių veiksmų iki 2008 m., kai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (b. l. 48), dėl to nesiėmė. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nenurodė jokių priežasčių, kurios sukliudė jai iki 2003 m. gruodžio 31 d. ieškoti papildomų nuosavybės teises į didesnį žemės plotą patvirtinančių dokumentų. Šiuo atveju sutiktina su NŽT Vilniaus rajono skyriaus nuomone, kad tai, jog pareiškėja nemoka lietuviškai, yra senyvo amžiaus, ligota, baigusi tik 3 klases, nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės nesukliudė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 4,77 žemės plotą bei imtis atitinkamų veiksmų jau pasibaigus dokumentų padavimo terminui.
Pažymėtina, kad asmens bloga sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia termino dokumentams pateikti praleidimo priežastimi tik tuomet, kai dėl ligos asmuo objektyviai negalėjo realizuoti įstatymų suteiktos subjektinės teisės. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėja daug serga, nuo 2009 m. jai nustatytas slaugos poreikis (b. l. 102), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog sveikatos būklė pareiškėjai galėjo sutrukdyti ieškoti papildomų dokumentų ar tai įgalioti atlikti kitus asmenis per įstatymų nustatytą terminą, tuo labiau, kad 2011 m. pareiškėja įgaliojo savo dukras, be kita ko, tvarkyti ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Taigi pareiškėja žinojo, kad ji gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į didesnio ploto žemę, tačiau nebuvo aktyvi ir pakankamai rūpestinga, siekdama pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.
Tai, kad 2014 m. palėpėje buvo surasti papildomi dokumentai, taip pat nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, nes toks dokumentų gavimas, kaip nurodė ir NŽT Vilniaus rajono skyrius, yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra nulemtas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą.
Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleido nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą, negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Pareiškėja įstatymu nustatytą dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja elgdamasi rūpestingai ir apdairiai neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nepagrįstas delsimas laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiai pareiškėjai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. D. prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.