Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dilso” ieškinį atsakovei E. D. dėl dalies Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. DGKS-3375 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė E. D. po vaiko auginimo atostogų, t. y. tuomet kai vaikui suėjo dveji metai, į darbą negrįžo, neskambino, neatvyko į darbovietę, taip pat nenurodė svarbiu priežasčių, kodėl nepasirodė darbe, todėl darbdavys turėjo teisę E. D. atleisti už pravaikštas. Tačiau darbdavys, žinodamas, kad atsakovė augina mažametį vaiką, nenorėdamas jai pakenkti (akivaizdu, kad darbuotojui, atleistam už pravaikštas ateityje tampa sudėtingiau įsidarbinti), darbo santykius su E. D. nutraukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Svarbu tai, kad E. D. atsisakė nuo reikalavimų pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu.

Atsakovei darbo užmokestis buvo mokamas grynais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, todėl darbdavys nežinojo darbuotojos sąskaitos, į kurią būtu galėjęs išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbdaviui nebuvo žinomas nei darbuotojos telefonas, nei adresas, E. D. pati nepaisė savo pareigų, t. y. neatvyko į darbą pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, neatvyko į darbovietę įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaitymą su darbuotoju. Todėl ieškovė neturėjo objektyvių galimybių įforminti jos atleidimo pagal DK 146 straipsnio nuostatas bei su ja visiškai atsiskaityti. Šiai dienai visa kompensacijos suma E. D. yra sumokėta. Tačiau nemano, kad ieškovė dėl nesąžiningo darbuotojos elgesio privalo mokėti netesybas. Ieškovės nuomone dėl uždelsimo atsiskaityti darbdavio kaltės nėra, t. y. darbuotoja pati neatvyko į darbą pasibaigus atostogoms be svarbių priežasčių, neinformavo ir nebendradarbiavo su darbdaviu, todėl jos kaip darbuotojos pareigų nevykdymas negali būti pagrindas skirti darbdaviui neproporcingą ar neadekvačią sankciją.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė L. R. pilnai palaikė ieškinį, papildomai paaiškino, kad atsakovė E. D. įmonėje dirbo nuo 2014 metų. Pasirašant Darbo sutartį joje nebuvo nurodytas atsakovės gyvenamosios vietos adresas, telefono numeris, banko sąskaitos numeris ar kita kontaktinė informacija. 2017 m. E. D. išėjo vaiko priežiūros atostogų. Nuo to laiko iki 2019 m. su atsakove nebendravo visiškai. Iš darbuotojų girdėjo, kad ji buvo išvykusi į užsienį ir ten gyvena. 2019 m. sausio mėnesį atsakovė buvo atvykusi į darbovietę, kur jos paklausė ar grįš į darbą. Atsakovė atsakė, kad į darbą negrįš, registruosis Užimtumo tarnyboje ir sieks įgyti siuvėjos specialybę. Po šio pokalbio susitarė, kad baigiantis vaiko auginimo atostogoms atsakovė atneš rašytinį prašymą atleisti iš darbo. Pasibaigus vaiko auginimo atostogoms atsakovė darbe nepasirodė, jokio prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo nepateikė. Nenorėdama E. D. atleisti iš darbo už pravaikštas, nes dėl to jau būtų sunkiau susirasti kita darbą, darbo sutartį su ja nutraukė kitu pagrindu t. y. darbuotojos iniciatyva. Po darbo sutarties nutraukimo viskas kaip ir užsimiršo iki kol gavo kvietimą į Komisijos posėdį dėl E. D. skundo nagrinėjimo. Į posėdį nenuvyko, nes nesuprato atsakovės skundo esmės. Atleidimo diena atsakovei priklausė kompensacija už 11 dienų nepanaudotų atostogų. Kompensacija buvo apskaičiuota atsakovės atleidimo dieną, išmokėta buvo gavus iš Komisijos sprendimą. Laiku ir tinkamai atsiskaityti negalėjo tik todėl, kad neturėjo galimybės atsakovės surasti ir tinkamai atsiskaityti, nei jos kontaktai nei banko sąskaitos numeris ieškovei nebuvo žinomi. Jokių veiksmų, kad surastų E. D. nesiėmė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. spalio 6 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dilso“ ir atsakovės E. D. buvo sudaryta neterminuota Darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-9). Atsakovė priimta dirbti kepėjos – pardavėjos pareigose. 2017 m. balandžio 5 d. E. G. pateikė prašymą dėl motinystės atostogų suteikimo iki 2019 m. vasario 16 d. Darbo sutartis nutraukta 2019 m. vasario 16 d. vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Kaip matyti iš SODROS pažymos, ieškovė informuodama apie darbo sutarties nutraukimą, informacijos apie draudžiamąsias pajamas nepateikė. Byloje taip pat yra pateiktas raštas, kuriame nurodoma, kad E. D. šių metų balandžio 25 d. buvo atvykusi į savo darbo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir parašė prašymą atleisti ją iš darbo (b. l. 23). Raštą pasirašė J. Č. ir L. Ž.. 2019 m. birželio 28 d. ieškovė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą sumokėjo 231,06 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b. l. 10). Ginčo dėl nepanaudotų atostogų dienų byloje nėra, tiek ieškovė tiek atsakovė sutinka, kad nepanaudotų atostogų dalis sudaro 11 d. d.

Nors ieškovė prašo panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl kompensacijos už pavėluotą atsiskaitymą, tačiau vadovaujantis DK 231 straipsnio 4 dalį Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

E. D. kreipdamasi į Komisiją reiškė 3 reikalavimus – 1) pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) išieškoti iš uždarosios akcinės bendrovės „Dilso“ išlaidas dėl negautų nedarbingumo išmokų; 3) išieškoti nesumokėtą nepanaudotų atostogų kompensaciją; 4) išieškoti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką.

DK 229 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimą, įtvirtinta, kad jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (2 dalis).

Nagrinėjant ginčą Komisijoje E. D. reikalavimų pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir išieškoti negautas nedarbingumo išmokas, atsisakė, Komisijos sprendimu dėl šių reikalavimų byla buvo nutraukta, atsakovė šio sprendimo dalies neginčijo, teismo posėdžio metu patvirtino, kad šių reikalavimų nereiškia ir nagrinėjant bylą teisme, todėl teismas šių reikalavimų nenagrinėja ir plačiau dėl jų nepasisako.

Taip pat atsižvelgiant į tai, kad Komisijos sprendimo dalis dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas teismo sprendimo dieną jau yra įvykdyta, atsakovė dėl šios sprendimo dalies prieštaravimų teismui nereiškė, tiek su apskaičiuota nepanaudotų atostogų dalimi, tiek dėl jos piniginės išraiškos, atsakovė sutiko, todėl teismas dėl šios kompensacijos išsamiau taip pat nepasisako ir šio klausimo nenagrinėja.

Dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, kai nutraukiama darbo sutartis, visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui išmokamos ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl kitokio atsiskaitymo byloje nėra.

DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

DK 147 straipsnio 2 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes; 1) neatsiskaitymo laiku faktą; 2) faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės: šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Taigi pagal darbo teisės normų įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas, kuriam darbo santykių pasibaigimo dieną nesumokėtos visos priklausančios išmokos, ir dėl to nebuvo jo kaltės, turi teisę reikalauti netesybų, kurių dydis, skaičiavimo tvarka nustatyti įstatyme.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovės atleidimo iš darbo dieną – 2019 m. vasario 16 d., jai turėjo būti išmokėta 231,06 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau 2019 m. vasario 16 d. su atsakove atsiskaityta nebuvo. 231,06 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ieškovė atsakovei sumokėjo tik 2019 m. birželio 28 d.

Taigi byloje yra nustatytas neatsiskaitymo laiku faktas, ginčo byloje dėl to nėra. Ieškovė neneigia, kad nutraukiant darbo sutartį su atsakove, ji turėjo pareigą pilnai su atsakove atsiskaityti, t. y. išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tačiau nurodo, kad tai nebuvo padaryta išimtinai tik dėl pačios atsakovės netinkamo elgesio, ji neatėjo į darbą, jokiu kitu būdu su direktore nesusisiekė ir nenurodė, kaip jai būtų galima kompensaciją išmokėti. Ieškovė tuo tarpu pati jos kontaktų neturėjo, nežinojo jos gyvenamosios vietos adreso ar banko sąskaitos numerio, todėl, ieškovės nuomone, tai buvo objektyvios aplinkybės, dėl kurių su atsakove nebuvo laiku atsiskaityta.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, išklausęs šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, neturi pagrindo nesutikti su Komisijos sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, kad dėl pavėluoto atsiskaitymo atsakovės kaltės nėra. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nuo pat atsakovės atleidimo dienos neturėjo galimybės su atsakove susisiekti, neturėjo jos kontaktinių duomenų, darbo sutartyje nenurodytas jos gyvenamosios vietos adresas, banko sąskaitos numeris ar telefono numeris, tačiau šios aplinkybės, teismo nuomone nesudaro pagrindo teigti, kad dėl pavėluoto atsiskaitymo yra atsakovės kaltė.

Atsakovė įmonėje faktiškai dirbo nuo 2014 metų iki 2017 metų, t. y. pakankamai ilgą laiko tarpą. Kaip nurodė atsakovė teismo posėdžio metu, jos telefono numeris nesikeitė jau labai daug metų, per darbo laikotarpį ne kartą buvo situacijos, kuomet ji telefonu buvo iškviečiama į darbą ne pagal grafiką, atostogų metu, ją iškviesdavo pati įmonės direktorė. Taip pat nurodė, kad iki jos kreipimosi į Komisiją ji su įmonės direktore socialine tinkle Facebook buvo „draugės“, todėl norėdama su ja susisiekti ji galėjo tai padaryti ir per socialinį tinklą. Taip pat atsakovė nurodė, kad ji artimai bendrauja su kitomis įmonės darbuotojomis, ne kartą lankė jas darbo vietoje, todėl ieškovė galėjo su ja susisiekti ir per kitas darbuotojas, paklausti jų jos kontaktinių duomenų. Ieškovė šių atsakovės nurodytų aplinkybių teismo posėdžio metu neneigė, jokių prieštaravimų dėl to neteikė. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė pripažino, kad jokių veiksmų, kad susisiektų su atsakove nesiėmė. Šias aplinkybes, kad ieškovė net nebandė su atsakove susisiekti ir nesiekė jai išmokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, iš dalies patvirtina ir tai, kad pranešdama SODRAI apie darbo sutarties nutraukimą nedeklaravo jokių atsakovei mokėtinų išmokų (draudžiamos pajamos 2019 m. vasario mėn. - 0 Eur), taip pat tai, kad net ir gavusi Komisijos pranešimą apie iškeltą bylą toliau vengė su atsakove atsiskaityti ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas išmokėjo tik 2019 m. birželio 28 d.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina aplinkybė, kad ieškovė nutraukdama darbo sutartį su atsakove neapskaičiavo jai kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir nesiekė kompensacijos išmokėti.

Visos bylos nagrinėjimo metu ieškovė užėmė poziciją teigdama, kad pati atsakovė turėjo dėti pastangas, kad su ja būtų tinkamai atsiskaityta, tačiau to nedarė – su direktore telefonu nesusisiekė, į darbo vietą nebuvo atvykusi, neprašė, kad jai būtų išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Su šiais ieškovės argumentais teismas nesutinka.

Kasacinio teismo pažymėta, kad darbdavys, t. y. stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, privalo preciziškai spręsti darbuotojo atleidimo iš darbo klausimą ir laikytis įstatymo nustatytų atleidimo iš darbo tvarkos reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbdavys, kaip stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, turi ne tik nepažeisti darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, interesų, bet ir padėti jam įgyvendinti jo teises, kartu užtikrinti darbo teisiniuose santykiuose teisėtumą.

Nagrinėjamu atveju ieškovei, kaip darbdaviui, tuo pačiu esant stipresniajai darbo teisinių santykių šaliai, įstatyme yra įtvirtina imperatyvi pareiga nutraukinat darbo sutartį laiku ir tinkamai atsiskaityti su darbuotoju. Todėl darbdavys, kuriam nustatyta tokia pareiga, taip pat pakankamai griežta atsakomybė už šios pareigos nevykdymą, turi dėti maksimalias pastangas, kad su darbuotoju būtų tinkamai ir laiku atsiskaitoma. Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovė, net ir sužinojusi apie iškeltą darbo bylą su atsakove pilnai atsiskaitė ne iš karto – atsakovė į Komisiją kreipėsi 2019 m. gegužės 16 d., ieškovė atsiliepimą Komisijai pateikė 2019 m. birželio 3 d., Komisijos sprendimas priimtas 2019 m. birželio 11 d., atsakovei kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokėta tik 2019 m. birželio 28 d. Komisijai teiktame prašyme atsakovė nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, telefono numerį, tačiau, ieškovė nors ir neneigdama savo pareigos išmokėti atsakovei priklausančias išmokas ir turėdama realią galimybę, to nepadarė iki 2019 m. birželio 28 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį atmesti – Komisija ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka jį išnagrinėjo tinkamai, todėl teismas ginčą išnagrinėjęs iš esmės sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti darbuotojo reikalavimą, teiktą Komisijai, todėl jie tenkinami, teismo sprendimui įsiteisėjus Komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl kompensacijos dydžio

Byloje nustačius pagrindą taikyti DK 147 straipsnio 2 dalį, iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos netesybos. Atsakovės vidutinis darbo dienos užmokestis 2019 m. vasario mėnesiui sudaro 27,75 Eur (neatskaičius mokesčių), vidutinis mėnesio darbo užmokestis - 579,95 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsižvelgiant į tai, kad neatsiskaityta suma (293,60 Eur) yra mažesnė už ieškovės vidutinį mėnesio darbo užmokestį (579,95 Eur), netesybos skaičiuotinos proporcingai neišmokėtai sumai už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad netesybos turėtų būti skaičiuojamos už įstatyme nustatytą maksimalų 6 mėnesių laikotarpį, nes Komisijos sprendimu priteistos netesybos neišmokamos jau daugiau kaip 6 mėnesius. Atsiliepime nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019.

Tačiau pažymėtina, kad nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje išsamiai pasisakė dėl 218 straipsnio 4 dalies taikymo ir joje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kuris, priešingai nei kompensacija numatyta DK 147 straipsnio 2 dalyje, yra skaičiuojama iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

Taigi nagrinėjamu atveju, taikant DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovei iš ieškovės priteistina kompensacija už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 17 d. iki 2019 m. birželio 28 d., t. y. už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Uždelstas atsiskaityti laikotarpis sudaro 4 mėnesiai ir 7 d. d., todėl netesybų suma sudaro (4x293,60Eur)+(7 d. d. x 27,75 Eur)=1368,65 Eur (neatskaičius mokesčių).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei priteisiamos pagal CPK nustatytas taisykles. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas valstybei teismas priteisia savo iniciatyva, gavęs duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (CPK 99 straipsnio 2 dalis). Byloje pateiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos pagal pateiktą 2019 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. (2.19) NTP-7-4996 (b. l. 24) sudaro 182,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, 182 Eur išlaidos už antinę teisinę pagalbą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 83 straipsnis, 85 straipsnis, 99 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi valstybės naudai iš ieškovės priteistina 6,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinio netenkinti.

Išieškoti iš UAB „Dilso“, įmonės kodas 303015213, E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1368,65 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 65 ct) netesybų. Suma nurodyta neatskaičius mokesčių.

Priteisti iš ieškovo UAB „Dilso“, įmonės kodas 303015213, valstybės naudai 6,66 Eur (šešis eurus 66 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš ieškovo UAB „Dilso“, įmonės kodas 303015213, valstybės naudai, 182 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (sumokant jas į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimas darbo byloje Nr. DGKS-3375 netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.