Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Bronislava Todesienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovei I. D. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas atsakovei buvo išsiųsti ieškinyje nurodytu jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buvo neįteikti ir grąžinti į teismą. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, atsakovė nuo 2011 m. vasario 17 d. deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tikslus atsakovės gyvenamosios vietos adresas nėra žinomas. Kadangi atsakovei nepavyko įteikti dokumentų aukščiau nurodytais būdais, procesinius dokumentus, esant ieškovės prašymui, nutarta atsakovei įteikti viešo paskelbimo būdu (b. l. 30-34). Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė I. D. 2010 m. kovo 31 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2010 m. rugsėjo 31 d. sumokėti ieškovei L. A. 2 400 Eur skolą (b. l. 7). Teismas pažymi, kad visuotinai žinoma aplinkybė, kad rugsėjo mėnuo turi ne 31, tačiau 30 dienų, todėl atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis pradiniu vekselio egzemplioriumi, kuriame numatyta, kad 2 400 Eur skolą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 6), sprendžia, kad atsakovė pasiskolintą pinigų sumą ieškovei įsipareigojo grąžinti iki paskutinės rugsėjo mėnesio dienos – 2010 m. rugsėjo 30 d. Paprastajame vekselyje nurodyta, kad jis yra neprotestuotinas, t. y. atsakovė atleido ieškovę nuo pareigos įforminti protestą dėl vekselio neakceptavimo (neapmokėjimo), kad ieškovė galėtų pasinaudoti reikalavimo teisėmis pagal vekselį (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 48 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ĮPVĮ. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui; vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis (CK 1.105 straipsnio 1 ir 2 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju yra išduotas paprastasis vekselis, kuriuo atsakovė, kaip jo davėja, pati įsipareigojo sumokėti jame nurodytą sumą (2 400 Eur) ieškovei. Taigi atsakovė pasirašė dokumentą, kuriame yra faktiškai įtvirtinta jos besąlygiška mokėjimo pareiga ieškovei ir pastarosios iš šios pareigos nevykdymo atsirandanti reikalavimo teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-8/2007).

Vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis). ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad vekselio turėtojas privalo pranešti vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas per keturias darbo dienas po protesto, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ – per tiek pat laiko po vekselio pateikimo apmokėti. Pagal ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, atleidimas nuo pareigos įforminti protestą, neatleidžia vekselio turėtojo nei nuo pareigos pateikti vekselį nustatytu laiku, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą. Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimus jo davėjui, kai pasibaigia nustatytas terminas pateikti vekselį apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vekselyje nurodytas mokėjimo terminas – 2010 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad vekselio turėtoja (ieškovė) praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, tokiu būdu prarado ir galimybę kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo (ĮPVĮ 81 straipsnio 1, 2 dalys), dėl to nepasinaudojo galimybe išieškoti pagal 2010 m. kovo 31 d. paprastąjį vekselį ĮPVĮ nustatyta tvarka. Vadovaujantis formuojama teismų praktika, vekselis tokiu atveju tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo kaip rašytiniu įrodymu įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, šiuo atveju vekselis yra pripažįstamas pinigų gavimo dokumentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-253/2008). Nors ĮPVĮ ir nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklosto tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia atsakovės skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu, pasibaigimo. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai Civilinio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalies bei 6.873 straipsnio 1 dalies normos, reglamentuojančios paskolos sutarties formą ir paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą neprieštarauja ĮPVĮ normoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 2A-253/2008).

Įvertinus byloje pateiktą ieškovės skolos dokumentą nustatyta, kad jis atitinka paskolos sutarčiai keliamus paskolos sutarties formos reikalavimus (CK 6.871 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų tinkamai atsiskaičiusi pagal vekselį, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę šalimi ir yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovės 2 400 Eur skolą (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.256 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.870-6.871 straipsniai).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 799,20 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus nuo nesumokėtos 2 400 Eur skolos sumos taikant 0,02 procento dydžio delspinigių normą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. (1 665 dienos) (b. l. 2). Faktinį reikalavimo pagrindą nurodė CK 6.71 straipsnį (b. l. 2).

CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos tai – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 0,02 procento dydžio delspinigius, tačiau byloje apie rašytinių šalių susitarimą dėl nurodyto dydžio delspinigių taikymo nėra (CPK 178 straipsnis). Teismui pateiktame 2010 m. kovo 31 d. paprastajame vekselyje numatyta, kad „skolininkui laiku nesumokėjus, jis privalo mokėti kreditoriui <...> proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti sumą“ (b. l. 7). Pažymėtina, kad šiuo atveju vekselyje nėra nurodyta, kad šalys susitarė dėl konkrečios prašomos priteisti delspinigių normos (šiuo atveju ieškovės nurodomos 0,02 procento), grafa, kurioje turėjo būti nurodyta delspinigių norma nėra užpildyta, todėl teismas neturi pagrindo teigti, kad šalys susitarė dėl delspinigių mokėjimo už pavėluotą paskolos sumos grąžinimą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad reikalavimas priteisti netesybas (delspinigius) neatitinka CK 6.71 straipsnio nuostatų dėl prievolinių netesybų (delspinigių) sampratos („įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma“), todėl laikytinas teisiškai nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 799,20 Eur dydžio delspinigius atmestinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 2 400 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 75,02 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 96 Eur sumokėtą žyminį mokestį (b. l. 5, 16) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei 100 Eur už advokato padėjėjos teisinę pagalbą (b. l. 8-11) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), iš viso – 196 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteistina 147,04 Eur bylinėjimosi išlaidų (paskaičiavimas: 196 x 0,7502).

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 400 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 400 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147,04 Eur (vieno šimto keturiasdešimt septynių eurų ir 04 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą, sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl sprendimo peržiūrėjimo.

Pareiškimas dėl sprendimo peržiūrėjimo turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovė turi teisę per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.