Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui Ž. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – D. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismas tinkamai neišsprendė tarp šalių kilusios ginčo, neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, neįvertino visų bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų, todėl žodinis bylos nagrinėjimas galėtų apginti pažeistas atsakovo teises, atskleisti objektyvią tiesą byloje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neišsiaiškino visų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, tinkamai neįvertino pateiktų įrodymų, nepagrįstai sprendė, kad prievolė pagal trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį yra bendra sutuoktinių prievolė. Faktas, kad D. L. sandorį sudarė būdama santuokoje su atsakovu, savaime nereiškia, jog atsakovas yra prievolės bendraskolis.

2. Jis teisme įrodė, kad daugiau nei penkiolika pastarųjų metų su D. L. gyvena skyrium ir bendro santuokinio gyvenimo neveda, nepalaiko santykių. Kredito sutartimi prisiimta prievolė yra asmeninė trečiojo asmens, o ne bendra sutuoktinių prievolė, kadangi jo valia buvo nukreipta tik į bendro sutuoktinių buto įkeitimą, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog jis yra solidarus skolininkas kartu su D. L..

3. Prievolė pagal trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį negali būti laikoma bendra ir todėl, kad tam nėra teisinių pagrindų. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrosioms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šiuo atveju, nebuvo išreikštas jo sutikimas tokiam sandoriui sudaryti, jis nebuvo laiduotojas, ir juo labiau, pats sandoris nebuvo sudaromas šeimos interesais. Sandoris buvo sudaromas asmeniniais D. L. tikslais. Ieškovas neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tokių įrodymų teismas taip pat neturėjo.

4. Teismas netinkamai aiškino kredito sutartį, teigdamas, jog kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte buvo išreikštas jo sutikimas. Kredito sutarties sąlygos patvirtina, kad kredito gavėjo sutuoktinis tik buvo supažindintas su sutarties sąlygomis, o ne sutiko būti solidariu skolininku (laiduotoju ir t. t.).

5. Vadovaujantis CK 3.114 straipsnio 1 dalimi, už prievoles pagal kredito sutartį atsako D. L. savo asmeninėn nuosavybėn įgijusi nekilnojamąjį turtą. Vedybų sutartis buvo pateikta ir banko atstovui, todėl sandorio sudarymo metu ieškovui buvo žinoma apie vedybų sutartį (ir jos turinį), todėl būtent ieškovui tenka visos su tuo susijusios pasekmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, šį prašymą motyvuodamas tuo, kad teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų ir atsakovo išsakytų argumentų. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjamą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantas nurodo, jog teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, tačiau pažymėtina, kad šių įrodymų įvertinimui bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra būtinas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.), todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo D. L. sudarė kredito sutartį Nr. 0450718031795, pagal kurią bankas suteikė jai 870 000 Lt kreditą būstui pirkti, statybai užbaigti ir kredito Nr. 0450418070708 refinansavimui. AB SEB bankui buvo įkeistas butas su rūsiu, esantis Taikos pr. 82-19, Klaipėdoje. Išmokėta tik 396 209,09 Lt kredito dalis, kadangi likusi dalis turėjo būti išmokėta po statomo namo su žemės sklypu įkeitimo, tačiau tai neįvyko. Kredito sutartis buvo nutraukta. Trečiojo asmens (kredito gavėjos) sutuoktinis Ž. L. kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su visomis sutarties sąlygomis, jas suprato ir tai išreiškia tikrąją sutuoktinių valią. Atsakovas ir trečiasis asmuo D. L. kredito sutarties sudarymo dieną – 2007 m. balandžio 12 d. – pasirašė vedybų sutartį, kuria susitarė, kad nuo sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktino santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kadangi skolininkė savo prievolės nevykdė, bankas, remdamasis kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktu, kredito sutartį nutraukė ir iniciavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė nutartį dėl 436 423,20 Lt skolos, 137 Lt išlaidų bei 5 procentų palūkanų išieškojimo ieškovui. Vykdomasis dokumentas buvo perduotas antstolės B. T. kontorai vykdyti. Įkeistas turtas parduotas iš varžytynių už 115 922 Lt, iš kurių atskaitytos 1 365 Lt vykdymo išlaidos. Liko nesumokėta 280 556,35 Lt skola, 32 331,02 Lt palūkanų, 12 073,83 Lt delspinigių, iš viso 324 961,20 Lt. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš paskolos gavėjos sutuoktinio Ž. L..

Byloje kilo atsakovo kaip trečiojo asmens sutuoktinio turtinės prievolės pagal kredito sutartį pobūdžio klausimas, t. y. prievolė grąžinti kreditą yra asmeninė ar bendra. Teismas konstatavo, kad kredito sutartis buvo sudaryta atsakovui sutinkant, todėl pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, prievolė kartu su trečiuoju asmeniu pagal šią sutartį yra bendra solidarioji, todėl banko ieškinį tenkino. Apeliantas teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į sudarytą vedybinę sutartį, pagal kurią visas po sutarties sudarymo įgytas turtas yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė, kad kredito sutartis nebuvo skirta šeimos poreikių tenkinimui, be to, neįvertino aplinkybės, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu kartu negyva apie penkiolika metų.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.). Apelianto teigimu, aplinkybė, kad kredito sutartis sudaryta atsakovui ir trečiajam asmeniui esant santuokoje, nereiškia, kad atsakovas yra iš kredito sutarties atsiradusios prievolės bendraskolis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas sutuoktinių bendros prievolės faktą nustatė ne dėl to, kad kredito sutartis sudaryta atsakovui būnant santuokoje su trečiuoju asmeniu, o todėl, kad sutartis sudaryta esant atsakovo sutikimui. Apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai aiškino sutarties specialiosios dalies 13 punktą, kadangi pasirašydamas sutartyje atsakovas sutiko, kad sutarties neįvykdymo atveju jis atsakys tik įkeistu turtu. Apeliantas per daug siaurai aiškina sutarties 13 punktą ir nepagrįstai atsižvelgia tik į 13.1.4 punkto sąlygą. Atsakovas patvirtino, kad susipažino su sutarties sąlygomis ir jas suprato, su juo jos buvo aptartos individualiai ir jam paaiškintos, atsakovas sutiko su visomis sutarties sąlygomis, patvirtino, kad jos išreiškia tikrąją sutuoktinių valią, suprato, kad nutraukus sutartį skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto, neatsižvelgiant į įkeisto nekilnojamojo turto statusą ir nepilnamečių bei kitų jame gyvenančių išlaikytinių interesus. Visos 13 punkto sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai neišskiriant tik vienos 13.1.4 punkto sąlygos. Atsakovas sutiko su visomis sutarties sąlygomis, o ne tik su ta sąlyga, kad nutraukus sutartį skola bus išieškoma iš įkeisto turto, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pasirašydami sutartinius kreditavimo dokumentus sutuoktiniai išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad kredito sutartis sudaryta šeimos interesais, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas su sutuoktine ilgą laiką kartu negyvena, neveda bendro ūkio, kreditas panaudotas sutuoktinės asmeniniais tikslais. Atkreiptinas dėmesys, kad specialiojoje kredito sutarties dalyje nurodyta (4 punktas), jog kreditas skiriamas gyvenamajam namui pirkti, būstui remontuoti ir kreditui refinansuoti. Pažymėtina, kad kreditas, kuris buvo refinansuotas, buvo gautas pagal 2004 m. gegužės 17 d. kredito sutartį, kurios paskirtyje nurodyta – šeimos poreikiams tenkinti, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad visa kredito dalis buvo panaudota sutuoktinės asmeniniams poreikiams. Kita vertus, bendra sutuoktinių prievolė konstatuota ne dėl to, kad kreditas skirtas šeimos poreikių tenkinimui, o todėl, kad sutartis sudaryta esant atsakovo sutikimui. Bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutartis priskirtina prie pirmosios grupės prievolių pagrindų, todėl ieškovas neprivalėjo įrodyti, kad visa paskolos suma skirta šeimos interesų tenkinimui. Tokiu atveju atsakovo argumentai, kad kredito suma nebuvo skirta šeimos poreikių tenkinimui neturi esminės reikšmės sprendžiant prievolės pobūdžio klausimą.

Atsakovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad jis su sutuoktine buvo sudaręs vedybų sutartį, todėl sutuoktinės pagal kredito sutartį prisiimta prievolė negali būti pripažinta bendra. Sutuoktiniai vedybų sutartį sudarė 2007 m. balandžio 12 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir kredito sutartį. Sutarties 2.2 punkte numatyta, kad nuo vedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktinio santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Toks sutartinis teisinis rėžimas bus taikomas visam ateityje įgytam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad sutuoktiniai buvo sudarę vedybinę sutartį, kurioje numatė, kad po šios sutarties sudarymo visas įgytas turtas yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, nekeičia iš bendrų sutuoktinių prievolių kylančių įsipareigojimų vykdymo. CK 3.114 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir susituokus, yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu. Pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai. Taigi vedybų sutartimi atskiro turto teisinį režimą pasirinkusių sutuoktinių atžvilgiu bendrosios solidariosios turtinės prievolės kyla tais pačiais pagrindais, kaip ir esant įstatymo nustatytam sutuoktinių turto teisiniam režimui.

Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jie su sutuoktine daugiau nei penkiolika metų kartu negyvena ir bendro ūkio neveda, nepanaikina aukščiau aptartų teisinių nuostatų taikymo bei nustatyto fakto, kad kredito sutartis buvo pasirašyta esant atsakovo rašytiniam sutikimui, be to, sutuoktiniai nebuvo įteisinę gyvenimu skyrium, todėl sutuoktinių prievolėms CK trečiosios knygos teisės normos galioja.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK trečiosios knygos normas, reglamentuojančias sutuoktinių prievoles, tinkamai nustatė, kad pagal kredito sutartį sutuoktinių prievolė yra bendra ir solidarioji, tinkamai aiškino sutarties 13 punkto nuostatas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Ieškovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl jam bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.