- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-28
- Bylos Nr.
- eI2-8134-320/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00258-2022-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė (pirm.)
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
- Pareiškėjas
- D. R.
- Kategorijos
- 29.1.3Kiti su paraiškų administravimu susiję klausimai
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento skundą pareiškėjui D. R. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo, administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau– ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas (toliau– ir atsakovas, ir Departamentas) teismui paduotu skundu prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau– ir Komisija) 2022 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 21R4-73 (AG4-43/22-2022) (toliau– ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria panaikinta Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” (toliau- ir Sprendimas) priedo Nr. 1 eilutė Nr. 1 ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. raštas Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“ (toliau- ir Raštas), bei Departamentas įpareigotas priimti naują sprendimą; 2) atmesti pareiškėjo D. R. (toliau– ir pareiškėjas) skundą dėl Sprendimo priedo Nr. 1 eilutės Nr. 1 ir Rašto panaikinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas skunde nurodė, kad Komisijos sprendimu pripažintas netinkamu Sprendimas ir Raštas, kuriais pareiškėjui neskirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka. Pareiškėjui neskirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka, nes jis neatitiko tam būtinų sąlygų – karantino paskelbimo dieną (2020-03-16) nebuvo savarankiškai dirbantis asmuo ( jokia pareiškėjo individuali žemės ūkio veikla nėra fiksuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau- ir SODRA) duomenyse, taip pat iš SODROS duomenų matyti, kad pareiškėjo žemės valdos ekonominis dydis 2020 m. sausio 16 d. yra tik 2,25). Pareiškėjas neatitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau- ir Socialinio draudimo įstatymas) 2 straipsnio 9 dalyje ir tuo pačiu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau- ir Užimtumo įstatymas) 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Neatitikus nors vienai sąlygai, numatytai Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje asmuo neįgija teisės į savarankiškai dirbančio asmens išmoką. Užimtumo įstatymas nenumato jokių išimčių tais atvejais, kai savarankišką veiklą vykdantis asmuo dėl tam tikrų priežasčių ją (veiklą) sustabdo ar nutraukia.
Pareiškėjas D. R. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, atsiliepimo į atsakovo skundą nepateikė.
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento skundas tenkinamas, dalis bylos nutraukiama.
Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” priedo Nr. 1 eilutės Nr. 1 ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. rašto Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl jo priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2022 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 21R4-73 (AG4-43/22-2022).
Bylos medžiaga nustatyta, kad D. R. 2020 m. gegužės 15 d. atsakovui pateikė prašymą skirti išmoką pareiškėjui, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui (toliau- ir Prašymas). Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-as skyrius skundžiama 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” dalimi (priedo Nr. 1 eilute Nr. 1) atsisakė skirti pareiškėjui išmoką, konstatavęs, jog pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad pareiškėjas iki karantino paskelbimo dienos (iki 2020 m. kovo 15 d.) pareiškėjas nevykdė savarankiškos veiklos. Apie priimtą sprendimą atsakovas pareiškėją informavo 2022 m. kovo 30 d. raštu Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimo dalimi (priedo Nr. 1 eilute Nr. 1) ir Raštu, pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė panaikinti aukščiau nurodytus aktus bei įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą ir išmokėti išmoką pareiškėjui kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyrius 2022 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 21R4-73 (AG4-43/22-2022) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” priedo Nr. 1 eilutę Nr. 1 ir Departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. raštą Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“, įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmestė kaip nepagrįstą. Komisija sprendė, kad Sprendime ir Rašte pateikti su išmokos neskyrimu pareiškėjui susiję motyvai nėra pakankami bei leidžiantys suprasti atsakovo Sprendimo ir Rašto priėmimą sąlygojusius faktinius pagrindus, kurie, remiantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, nėra jam suprantami, tai yra Sprendimo bei Rašto motyvacijos trūkumai yra esminiai ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų. Todėl Komisija panaikino Sprendimo priedo Nr. 1 eilutę Nr. 1 ir Raštą, įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas Komisijos sprendimo dalies, kuria buvo atmesta jo skundo dalis, teismui neskundė. Atsakovas, nesutikdamas su Komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo panaikinta Sprendimo priedo Nr. 1 eilutė Nr. 1 ir Raštas, ir jis buvo įpareigotas priimti naują sprendimą, pateikė skundą teismui.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-310-415/2020).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bylos medžiagą dėl pareiškėjo Prašymo atsakovas pirmą kartą buvo priėmęs 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. SSI(19.4)-367 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“, kurio 2-uoju punktu neskyrė išmokos pareiškėjui, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Panevėžio miesto 1-ojo skyriaus 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. SSI(19.4)-367 , jį apskundė Komisijai, o Komisijai 2020 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 21R-44 (AG4-35/18-2020) pareiškėjo skundą atmetus, jį ginčijo teisme. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. sausio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-364-283/2021, pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: panaikinti Komisijos 2020 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 21R4-44 (AG4-35/18-2020) ir Departamento Panevėžio miesto 1-ojo skyriaus 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ Nr. SSI(19.4)-367 2 priedo ,,Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ eilutę Nr. 2, bei įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo įvertinti iš naujo bei priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.
Departamento Panevėžio miesto 1-asis skyrius, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą, priėmė Sprendimą, dėl kurio dalies kyla ginčas nagrinėjamojoje byloje.
Prašymo pateikimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (2020-04-07 įstatymo Nr.XIII-2846 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2021-01-01) 5¹ straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 8 d.); 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (galiojo iki 2020 m. birželio 17 d.) nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną.
Tam, kad pareiškėjas galėtų gauti Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje numatytą išmoką, jis turi atitikti Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką bei atitikti šio Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
Teismas pažymi, kad po pareiškėjo Prašymo pateikimo atsakovui, Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis buvo keistas 2020-12-03 įstatymu Nr.XIV-35, 2021-05-27 įstatymu Nr.XIV-351, įvedant papildomas sąlygas teisei į išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui įgyti (inter alia nustatyta sąlyga, kad savarankiškai dirbantis asmuo turi būti įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Savarankiškai dirbančių asmenų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremalios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus, sąrašą), tačiau visose paskesnėse Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijose išliko sąlyga į šiame straipsnyje numatytą išmoką pretenduojančiam asmeniui atitikti Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, o šią sąvoką atitinkančiam ( be kitų sąlygų) – kad jo savarankiška veikla ( apibrėžta Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje) būtų buvusi registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebūtų buvusi išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situcijos ir karantino, kurio metu nustatyti ūkinės veiklos ribojimai, paskelbimo dienos.
Todėl nagrinėjamojoje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas D. R. betarpiškai iki 2020 m. kovo 16 d. vykdė savarankišką veiklą, ar vykdydamas šią veiklą pareiškėjas atitiko Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką ir ar tokia veikla buvo vykdyta ne mažiau kaip 3 mėnesių laikotarpį.
Užimtumo tarnybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį, yra žemės ūkio veiklos subjektas; pareiškėjo ekonominės valdos dydis 2020 m. sausio 16 d. perskaičiavimo duomenimis buvo 2.25, 2021 m. sausio 18 d. duomenimis buvo 3.83, 2022 m. sausio 19 d. duomenimis buvo 0,56 (ekonominio dydžio vienetų). Aplinkybę, kad pareiškėjas yra ūkininkas, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą, patvirtina ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti Mokesčių mokėtojų registro duomenys.
Tačiau pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio prasmę, teisę į šiame straipsnyje numatytą išmoką turi ne kiekvienas individualią veiklą (tarp jų- ir individualią žemės ūkio veiklą) vykdantis asmuo, atitinkantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas papildomas sąlygas, o tik tas, kuris atitinka Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką.
Pagal Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį savarankiškai dirbantys asmenys- tai individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje). Iš šioje teisės normoje pateiktos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos spręstina, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, savarankiškai dirbančiu asmeniu laikytini tik tuomet, kai jų žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, 2022-06-02 pateikti Komisijai, Užimtumo tarnybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis visais jo individualios žemės ūkio veiklos vykdymo laikotarpiais maženis nei 4 ekonominio dydžio vienetai (ginčui aktualiu laikotarpiu 2020 m. kovo 16 dienai siekė tik 2,25 ekonominio dydžio vienetus), niekuomet nebuvo lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis. Todėl 2020 m. kovo 16 d. jis neatitiko Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, ir negali būti laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu, galinčiu pretenduoti į išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi, pareiškėjas neatitiko pagrindinės Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies sąlygos – jis negali būti laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu šios teisės normos prasme nei betarpiškai prieš karantino paskelbimą, nei kuriuo nors kitu 12 mėnesių laikotarpiu, nes, kaip minėta, jo individuali žemės ūkio veikla vykdyta tik žemės ūkio valdoje ar ūkyje, kurių ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus visuomet buvo mažesnis nei 4 ekonominio dydžio vienetai.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, todėl neįgijo teisės į šiame straipsnyje numatytą išmoką.
Vertindamas skundžiamos Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjui neskirti išmokos (priedo Nr. 1 eilutė Nr. 1), turinį, teismas pažymi, jog joje aiškiai ir konkrečiai įvardintas administracinio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies, Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatos), pateikti administracinio sprendimo motyvai (neatitinka Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, nevykdė savarankiškos veiklos iki karantino paskelbimo dienos). Papildomai ir išsamiai motyvai paaiškinti Rašte, kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas Sprendimas. Todėl teismas vertina, kad Sprendime išdėtyti su išmokos neskyrimu pareiškėjui susiję motyvai yra pakankami bei suprantami, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiama Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti nėra pagrindo. Nepanaikinus Sprendimo dalies, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus.
Pareiškėjas savo skundu Komisijai prašė panaikinti Departamento 2022 m. kovo 30 d. raštą Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-172-10, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-560-10).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-172-10, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-560-10, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-62-180-11).
Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad šiuo raštu pareiškėjui buvo išsiųstas Sprendimas bei papildomai paaiškinti Sprendimo motyvai. Minėtame rašte nėra suformuluoti jokie imperatyvūs patvarkymai pareiškėjo atžvilgiu. Laikytina, kad Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-172-10, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-560-10).
Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Raštą nutraukiama.
Aukščiau nurodytais motyvais naikintina Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2022 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 21R4-73 (AG4-43/22-2022) dalis, kuria panaikinta Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” dalis (priedo Nr. 1 eilutė Nr. 1) ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. raštas Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“ bei atsakovas įpareigotas priimti naują sprendimą. Pareiškėjo D. R. skundo dalis dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” dalies (priedo Nr. 1 eilutės Nr. 1) ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetama kaip nepagrįsta. Administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo D. R. skundo reikalavimo panaikinti Raštą nutraukiama.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2022 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 21R4-73 (AG4-43/22-2022) dalį, kurią panaikinta Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” dalis (priedo Nr. 1 eilutė Nr. 1) ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. raštas Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“ bei Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas įpareigotas priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo D. R. skundo dalį dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Panevėžio 1-ojo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. SS(19.4)-9 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo, mokėjimo, nutraukimo” dalies (priedo Nr. 1 eilutės Nr. 1) panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo D. R. skundo reikalavimą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl 2022 m. kovo 30 d. rašto Nr. Sd(19.4)-2587-(19.4.115 Mr) „Dėl sprendimo priėmimo“ panaikinimo.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.