- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-80-282-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- D. A.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką dirbti (tęsti darbą) ar per 1 mėnesį nuo darbo teisinių santykių pabaigos užsiregistruoti darbo biržoje bei per 6 mėnesius skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
D. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 26 d. apie 20.00val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laiptinės, turėdamas tikslą nebegrąžinti, paprašė K. A. leisti pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, o, K. A. davus 560 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG E610“, su jame buvusia 10 Lt vertės atminties kortele „Micro SD 1 GB“, ir 6 Lt vertės „(duomenys neskelbtini)“ SIM kortele, šių daiktų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 576 Lt vertės svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti: nuteistojo D. A. veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį ir pripažinus kaltu skirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką dirbti (tęsti darbą) ar per 1 (vieną) mėnesį nuo darbo teisinių santykių pabaigos užsiregistruoti darbo biržoje bei per 6 (šešis) mėnesius skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teigia, kad teismo išvados, perkvalifikuojant D. A. veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį neatitinka bylos aplinkybių, todėl veika perkvalifikuota nepagrįstai. Nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį turi vertinti ne vien nukentėjusiojo, liudytojų, kaltinamojo parodymus, bet ir visą ikiteisminio tyrimo metu surinktą ir teisme ištirtą medžiagą, nesuteikiant pirmenybės vieniems ar kitiems įrodymams. Teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo ištirti visi įrodymai, neapklausti liudytojai E. B. ir M. S., nors jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas nurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir bei jais rėmėsi darant išvadas dėl padarytos veikos kvalifikacijos. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltinamojo paaiškinimus, jog mintis pasisavinti nukentėjusiojo telefoną jam kilo, kai tik gavo telefoną, nors teismas nuosprendyje nurodo, kad D. A. trūko lėšų skolai grąžinti ir jis prašė nukentėjusiojo leisti pasinaudoti telefonu, turėdamas išankstinį tikslą jo nebegrąžinti, o paėmęs stengėsi sudaryti įspūdį, jog naudojasi telefonu, o atitraukęs nukentėjusiojo ir šalia buvusių dar dviejų draugų dėmesį, išėjo su telefonu iš laiptinės ir po to pasišalino. Taigi, teismas patvirtino, kad kaltinamajam mintis pasisavinti nukentėjusiojo telefoną kilo, kai tik gavo telefoną. Pastebi, kad nors teisme kaltinamasis atsisakė duoti parodymus, tačiau patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus parodymus. Teigia, kad teismo išvada, jog nukentėjusysis ir kaltinamasis yra draugai, kadangi mokėsi vienoje mokykloje, tik skirtingose klasėse, ir dėl to D. A. žinojo, ar nukentėjusysis yra atsargus, įžvalgus, ar, priešingai, naivus, patiklus, t. y. toks, kurį būtų galima apgauti, yra nepagrįsta, nes nukentėjusysis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad su kaltinamuoju tik mokėsi vienoje mokykloje, tačiau jie tik pasisveikindavo, byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, jog nukentėjusysis ir D. A. buvo draugai, ar D. A. būtų žinojęs nukentėjusiojo charakterio savybes. Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad siekdamas iš nukentėjusiojo išvilioti jo telefoną, t. y. turėdamas tikslą jo negrąžinti, kaltinamasis panaudojo apgaulę. Teigia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės – tai, kad D. A. nurodęs nukentėjusiajam, kad nori parašyti SMS žinutę iš šio telefono ir nukentėjusiajam telefoną davus, telefoną apžiūrėjo, laiptinėje naudojosi matant nukentėjusiajam, tačiau iš karto suplanavo telefono nebegrąžinti, o pasakęs, kad eina į lauką parūkyti su telefonu iš karto pasišalino, o nukentėjusiajam paskambinus, nurodė ateiti prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, žadėdamas telefoną grąžinti, tačiau nukentėjęs jo ten nerado – patvirtina, kad toks nuteistojo D. A. elgesys duoda pagrindą manyti, jog jis suprato veikiantis atvirai ir stengiantis kuo ilgiau sudaryti įspūdį, jog naudojasi telefonu ir telefoną grąžins. Teigia, kad bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis K. A. suprato, kad D. A. telefoną iš jo pavogė, todėl tokiuose D. A. veiksmuose yra atvirai vagystei būdingi požymiai. Pažymi, jog atribojant vagystę nuo sukčiavimo, vagystės būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės, be to, kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas. Prokurorė teigia, kad šiuo atveju D. A. melagingai nurodęs ketinantis pasinaudoti nukentėjusiojo telefonu, jį gavęs, pagrobė (Teismų praktikos sukčiavimo byloje – Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio apžvalgos 17 punktas). Dėl to mano, kad teismo išvada, jog D. A. nereikėjo kažkaip specialiai prieiti prie nukentėjusiojo telefono, kurį ketino pagrobti, vien dėl to, kad nukentėjusiojo telefonas ir taip fiziškai buvo toje pačioje vietoje, kaip ir jis, yra nepagrįsta, nes iš nukentėjusiojo, liudytojų bei nuteistojo parodymų matyti, kad telefoną nuteistasis D. A. paprašęs duoti pasinaudoti, t. y. taip sudarydamas galimybę paimti telefoną į savo rankas, bet tuo metu tiesiogiai šio turto neįgydamas, sudarė galimybę prieiti prie svetimo turto nesukeliant nukentėjusiajam įtarimo, kad turtas gali būti tuoj pat pagrobtas, todėl šios faktines aplinkybės patvirtina, kad D. A. neteisėtai užvaldė svetimą turtą – mobilaus ryšio telefoną, paprašydamas iš savininko leisti juo pasinaudoti, o vėliau jo nebegrąžino, t. y. įvykdė atvirą vagystę, dėl to jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).
Pagal teismų praktiką nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, padarytų išvadų pagrįstumas neturi kelti abejonių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo D. A. kaltės neteisėtai užvaldžius nukentėjusiojo K. A. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip sukčiavimą, o ne kaip atvirąją vagystę.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog prokuroras nesutinka tik su D. A. veikos kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, neginčija įrodymų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nors teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti liudytojai E. B. ir M. S., tačiau šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (145–146 b. l.), todėl nelaikytina esminiu Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu tai, kad liudytojai E. B. ir M. S. nebuvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje. Be to, pastebėtina, kad tai nesusiję su apeliacinio skundo reikalavimu D. A. veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį.
BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal teismų praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.
BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą. Pagal teismų praktiką, pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras svetimo turto pagrobimas. Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 bei šiuo nutarimu patvirtintoje apžvalgoje yra išaiškinta, jog atribojant vagystę ar plėšimą nuo sukčiavimo svarbu įvertinti apgaulės įtaką pagrobiant daiktą. Apgaulė vagystės ir plėšimo atvejais yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti, o sukčiaujant apgaulė – tai priemonė įgyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą). Sukčiavimo atveju apgaulė turi būti esminė, dėl kurios suklaidinus turto savininką ar valdytoją kaltininkas įgyja turtą. Todėl, nors ir pavartojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas palaikyti ar trumpam pasinaudoti (pvz., paskolinamas, duodamas paskambinti).
Apylinkės teismas D. A. veiksmus kvalifikuodamas kaip sukčiavimą nurodė, jog nuteistasis gerai pažinojo nukentėjusįjį, žinojo jo charakterio savybes, vien dėl to, kad jie mokėsi toje pačioje mokykloje. Tačiau kaip nukentėjusysis nurodė, jiedu mokėsi skirtingose klasėse, nebuvo geri draugai, tik pasisveikindavo vienas su kitu. Pats nuteistasis patvirtino, kad K. A. pažįsta tik apie dvejus metus ir nėra geri draugai su juo (48–49 b. l.). Dėl to teismo išvada, jog D. A. žinojo, kad nukentėjusįjį galima apgauti, yra nepagrįsta.
Byloje, remiantis nuosekliais nukentėjusiojo K. A. (8, 23–24, 31–32, 119 b. l.), liudytojų M. P., E. B. (33–34, 35–36 b. l.), paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (48–50, 53–54 b. l.), nustatyta, kad D. A. paprašė nukentėjusiojo duoti jam savo mobiliojo ryšio telefoną parašyti žinutę, t. y. telefonu pasinaudoti laikinai, tačiau, kaip pats nuteistasis pripažino, tik gavus telefoną jam kilo mintis jo nebegrąžinti, todėl nutaikęs momentą jis su nukentėjusiojo telefonu pasišalino ir telefono nukentėjusiajam nebegrąžino, užstatė jį lombarde už 200 Lt. Tokių D. A. parodymų nepaneigia byloje esantys duomenys. Be to, nukentėjusysis praėjus labai trumpam laiko tarpui po to, kai D. A. davė savo mobiliojo ryšio telefoną tik pasinaudoti trumpai, pasigedęs nuteistojo, pastarojo ieškojo, reikalavo grąžinti telefoną. Taigi, šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis D. A. savo telefono neperleido, K. A. mobiliojo ryšio telefono pagrobimo atveju D. A. veikė viešai, esant mobiliojo ryšio telefono savininkui, kuris suvokė neteisėto turto pagrobimo faktą. Taigi, byloje nustatytas esminis atvirosios vagystės požymis – kaltininko veiksmų atvirumas. Be to, jei D. A. ir būtų turėjęs išankstinį tikslą nebegrąžinti nukentėjusiajam telefono, tokie jo veiksmai neatitiktų sukčiavimo sudėties, nes nukentėjusysis telefono neperleido D. A. nuosavybėn, o be to, tokia nuteistojo apgaulė prieš nukentėjusįjį būtų pavartota tik kaip priemonė prieiti prie turto, kurį ketino pagrobti. Taigi, visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, kad D. A. atvirai neteisėtai užvaldė svetimą turtą ir taip įgijo realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, t. y. nuteistasis atvirai pagrobė svetimą turtą, todėl nuteistojo veika nepagrįstai kvalifikuota kaip sukčiavimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nustato, kad
D. A. 2013 m. vasario 26 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme, prie (duomenys neskelbtini) laiptinės, turėdamas tikslą nebegrąžinti, paprašė K. A. leisti pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, ir K. A. davus 560 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG E610“, su jame buvusia 10 Lt vertės atminties kortele „Micro SD 1 GB“, ir 6 Lt vertės „(duomenys neskelbtini)“ SIM kortele, šių daiktų nebegrąžino, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą, nukentėjusiajam K. A. priklausantį turtą iš viso už 576 Lt.
Tokie D. A. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, iš naujo sprendžiamas nuteistajam skiriamos bausmės klausimas.
D. A. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, būdamas nepilnametis, jo atsakomybe lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, davė nukentėjusiajam pinigų įsigyti naują SIM kortelę, atsiprašė nukentėjusiojo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad jis neteistas, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose ir 212 straipsnio 8 punkte numatytais pagrindais (74–75 b. l.), šiuo metu jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (141–143 b. l.), baustas už administracinį teisės pažeidimą transporte (82 b. l.). D. A. gyvena su močiute, tėvai juo beveik nesirūpina, ryšių nepalaiko, (duomenys neskelbtini) jaunimo mokykla jį apibūdino kaip nekonfliktišką, tačiau nuolat gaunantį pastabų iš mokytojų, nepažangų, hiperaktyvų mokinį (94 b. l.), pats nuteistasis nurodė, jog jis pagal terminuotą 6 mėnesių sutartį dirba pagalbiniu darbininku UAB „(duomenys neskelbtini)“. Įvertinusi šias aplinkybes ir vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostata, BK 91 straipsnio nuostatomis, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. A. paskyrus BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kolegija,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:
D. A. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį ir D. A. paskirti laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką dirbti (tęsti darbą) ar per 1 mėnesį nuo darbo teisinių santykių pabaigos užsiregistruoti darbo biržoje, bei per 6 mėnesius skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.