Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-482-255/2014

Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00373-2012-3

2014 m. gegužės 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės, teisėjų Zigmo Pociaus, Stasio Valužio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. gynėjo Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu BK 189 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 150 MGL (19500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 7 d. ir suėmimas nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. liepos 23 d. bei paskirta galutinė subendrinta bausmė - 54 MGL (7020,00 Lt) bauda.

Skundžiamu nuosprendžiu kaltais pagal BK 189 straipsnio 1 dalį taip pat pripažinti ir nuteisti L. M., E. L. ir A. B., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilutės mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, veikdami bendrininkų grupe L. M., E. T., E. L. ir A. B. susitarė įgyti, naudotis ir realizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, t. y. parvaryti į Šilutę, Kauno mieste stovintį nusikalstamu būdu gautą, t. y. 2012 m. balandžio 26 d. iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Klaipėdoje pagrobtą A. S. priklausantį automobilį „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini), 25000,00 Lt vertės, po ko, 2012 m. gegužės 03 d., apie 06.00 val., E. T. kartu su E. L. ir A. B., automobiliu „Audi 100“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), nuvyko į Kauno miestą, kur tyrimo metu nenustatytoje vietoje stovėjo pagrobtas automobilis „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini),ir E. T. atsisėdęs į automobilio „Toyota Prius“ vairuotojo sėdynę, užvedė automobilio variklį, parodė A. B. kaip junginėjasi automobilio pavaros, po to E. T. išlipo iš automobilio, o A. B. atsisėdo į automobilio „Toyota Prius“ vairuotojo sėdynę. Po ko, E. T. su E. L., automobiliu „Audi 100“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) važiavo priekyje ir stebėjo, ar nėra kelyje stovinčių policijos pareigūnų, o A. B. važiavo iš paskos automobiliu „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) kaimo, Klaipėdos rajone, kur L. M. ir liudytojas G. R. jų laukė automobilyje „Citroen Berlingo“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) po to A. B., L. M. nurodymu automobilį „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini), perdavė liudytojui G. R., pastarasis automobiliu „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini), nuvažiavo į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, kur automobilį perdavė liudytojui R. T., po ko 2012-05-04, liudytojas R. T. perdavė 7900,00 Lt liudytojui G. R. už automobilį „Toyota Prius“, VIN (duomenys neskelbtini), pastarasis šiuos pinigus perdavė L. M., tokiu būdu jie įgijo, naudojosi ir realizavo turtą žinodami, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.

Gynėjo manymu, teismas nepagrįstai nesirėmė L. M. parodymais, kad A. B. pačioje pradžioje klausė, kam būtų galima parduoti Toyota Prius, teismas nevertino to fakto, kad būtent L. M. ir G. R. nurodė A. B. parvežti automobilį „Toyota Prius“ iš kito miesto, kad A. B. yra net kelis kartus teistas ir objektyviai galėjo būti asmuo susijęs su automobilio vagyste. Pažymi, kad apie galimą E. T. ir E. L. kaltę L. M. pradėjo kalbėti iš karto po to, kai jam sulaikytam buvo daromas psichologinis spaudimas, jam esant areštinėje. Šį faktą patvirtina prie bylos prijungtas CD diskas, kuriame yra įrašyti pokalbiai tarp policijos pareigūno A. L., veikusio pagal iš teismo gautą leidimą įrašyti pokalbį su L. M.. Tačiau teismas šios aplinkybės vėlgi nevertino ir visiškai net nepasisakė dėl minėto įrašo formos ir turinio, nors apie jį savo baigiamosiose kalbose pasisakė visi kaltinamųjų gynėjai. Akcentuoja, kad lygiai taip pat kaip ir L. M., A. B. taip pat buvo daromas psichologinis spaudimas apkalbėti E. T. ir E. L..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmėsi tik tais duomenimis, tik tais parodymais, kurie buvo duoti L. M. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pastarųjų parodymų duotų teisme, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, teisme nepasitvirtino anksčiau jų duoti parodymai, tačiau pirmos instancijos teismas jais rėmėsi grįsdamas nuosprendį. Mano, kad teismas padarė proceso pažeidimą, jog rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais asmenų parodymais, kurie teisme nepasitvirtino, o nesirėmė teisme duotais ir teismo ištirtais asmenų parodymais. Be to teismas nepagrindė savo motyvų, kodėl taip elgiasi ir taip vertina įrodymus, kodėl vienus įrodymus be pagrindo priėmė svariais, o kitus be pagrindo atmetė, kodėl jų nesulygino. Gynėjas akcentuoja, kad tiek E. T., tiek E. L. veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jie paprašyti L. M. vyko į Kauną ir ten vežė jiems nepažįstamą žmogų - A. B.. Byloje nėra jokių kitų duomenų rodančių, kad E. T. ar E. L. būtų žinoję apie tai, kad automobilis yra vogtas, kad jie dalyvauja vogto automobilio parvaryme iš Kauno. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. T. būtų turėjęs bendrą nusikalstamą sumanymą kartu su kitais kaltinamaisiais ir šį sumanymą realizavęs. Todėl E. T. nėra ir negali būti nei nusikaltimo bendrininkas, nei vykdytojas. Visi jo veiksmai pasireiškė tik draugo prašymu vykti į Kauną ir ten nuvežti kitą žmogų.

Teismo posėdyje nuteistojo E. T. gynėjas advokatas R. Skėrys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus ir išklausęs teismo posėdyje dalyvavusių asmenų pasisakymus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam E. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai E. T. pripažino kaltu padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Nuteistojo gynėjas ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie E. T. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi ne teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, o ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinamųjų A. B. ir L. M. parodymais, mano, kad teismas negalėjo remtis šiais duomenimis kaip E. T. kaltės įrodymais. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad E. T. kaltės dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi ir realizavimo nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo G. R. parodymais, šio liudytojo parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai, be to, šie parodymai atitinka nuteistojo A. B. parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jais pripažindamas E. T. kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Apelianto teiginys, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, prieštarauja priimto nuosprendžio turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Tiriant surinktus įrodymus buvo laikomasi rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Apeliantas skunde akcentuoja aplinkybę, kad šio nusikaltimo sumanytojas ir organizatorius yra liudytojas G. R., kuris turėtų būtų kaltinamasis šioje byloje, teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino L. M., E. T. ir E. L. parodymų, tačiau toks apelianto argumentas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo G. R. ir nuteistojo A. B. parodymais, kurie yra neprieštaringi, paneigia nuteistųjų L. M., E. L. ir E. T. parodymus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs L. M., E. T. ir E. L. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pagrįstai padarė išvadą, kad jie siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės davė nenuoseklius parodymus ir jais vadovautis pagrindo nėra, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šių asmenų parodymų.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, L. M., E. T. ir E. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nepripažino savo kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, visi teigė, kad nežinojo, jog automobilis „Toyota Prius“ vogtas. L. M. ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus, nurodinėjo vis kitokias įvykio aplinkybes: pirmosios apklausos metu jis teigė, kad jam būnant kartu su G. R. prie jų priėjo A. B. ir klausė, gal žino, kam būtų galima parduoti automobilį „Toyota Prius“(2 t., b. l. 63–64), vėliau aiškino, kad automobilį parduoti jam pasiūlė E. T. su E. L. (2 t. b. l. 85), dar vėlesnės apklausos metu nurodė, kad automobilio parvežimą organizavo G. R. (2 t., b. l. 87, 92). E. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat davė nenuoseklius parodymus: pirmosios apklausos metu teigė, kad iš viso nieko negali papasakoti apie jam pranešime apie įtarimą nurodytas nusikalstamas veikas, teigė, kad jokio automobilio „Toyota Prius“ nėra matęs, A. B., G. R. nepažysta ir nėra matęs (2 t., b. l. 130), vėliau nurodė, kad vežė A. B. į Kauną G. R. nurodymu, o A. B. turėjo parvaryti iš Kauno automobilį „Toyota Prius“ (2 t., b. l. 166–168), dar vėliau pakeitė savo parodymus ir teigė, kad būtent L. M. prašė pargabenti automobilį iš Kauno, L. M. nurodė neimti telefonų bei sakė, kad automobilis be dokumentų (2 t., b. l. 172–173). E. L. iš pradžių taip pat teigė, kad jokio automobilio „Toyota Prius“ nėra matęs, A. B., G. R. nepažįsta ir nieko apie juos nežino (3 t., b. l. 12–14), vėliau jau aiškino, kad automobilį parvaryti paprašė L. M., automobilį iš Kauno parvarė A. B. (3 t. b. l. 62–64). Atsižvelgdamas į tai, kad L. M., E. T. ir E. L. parodymai nenuoseklūs, neatitinka kitiems byloje surinktiems duomenims, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad šie parodymai vertinami kritiškai. Nors L. M., E. T. ir E. L. savo kaltės nepripažino, jų kaltė įrodyta liudytojų G. R., A. L. parodymais, nuteistojo A. B. parodymais ir kita bylos rašytine medžiaga.

Liudytojas G. R. ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas kaip įtariamasis, tiek vėliau, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 punktu, nutraukus tyrimą dėl jo, apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad apie automobilį „Toyota Prius“ jam pasakė L. M., paminėjo, jog jo draugai turi automobilį ir prašė susisiekti su R. T., kad jis nupirktų automobilį. L. M. iš karto paminėjo, kad automobilis be dokumentų. Vėliau kartu su L. M. nuvažiavo pas R. T., su kuriuo kalbėjo tik L. M.. Kitą rytą jam paskambino L. M. ir pasakė, jog parvažiuoja automobilis ir kartu su juo nuvažiavo pasitikti. Abu pasitiko automobilį ir gabeno į Priekulę, kadangi pažinojo R. T., kuris turėjo pirkti automobilį, vaikinai, kurie atvyko kartu su tuo automobiliu tik kitoje mašinoje pasakė, kad dokumentai bus pirmadienį. Iki įmonės, kur turėjo būti parduotas automobilis, vairavo jis, kodėl nežino, bet jam buvo paaiškinta, kad nebūtų pašalinių žmonių. Nuvažiavus į aikštelę, R. T. buvo prižadėta, kad automobilio dokumentus atveš po kelių dienų. Jis pats buvo įsitikinęs, kad automobilis nevogtas, jam paaiškino, kad pragėrė teises, nėra draudimo, L. M. sakė, kad tai draugo iš kito Lietuvos galo mašina. Po kelių dienų L. M. prašymu jis iš R. T. paėmė pinigus už automobilį ir perdavė L. M. (1 t., b. l. 111 – 113, 121 – 123, 4 t., 74 – 76).

Šiuos liudytojo G. R. parodymus patvirtina ir nuteistojo A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui datuoti parodymai. A. B. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai ir parodė, kad 2012 m. gegužės 2 d. vakare prie jo privažiavo L. M. ir paklausė, ar šis galėtų parvairuoti mašiną. A. B. sutikus, L. M. nurodė, kad šis lauktų kitą dieną 6 val. ryto. Kitą dieną 6 val. ryto kam paskambino nežinomas numeris ir po to jį automobiliu „Audi“ paėmė du vaikinai, kurie jį nuvežė į Kauną. Atvažiavo prie daugiabučio namo, parodė kieme stovinčią „Toyota Prius“, E. T. nuvedė jį prie automobilio, užvedė mašiną, parodė, kaip junginėti pavaras, davė 80 litų kurui ir nurodė sekti jiems iš paskos. Kaune užsipylus kuro, jis važiavo iš paskos automobiliui „Audi“ greitkeliu link Klaipėdos ir tie Gargždais pasuko į kairę, atvažiavo iki (duomenys neskelbtini). Jį pasitiko L. M. su G. R., po ko G. R. persėdo prie automobilio „Toyota prius“ vairo, o A. B. E. L. su E. T. parvežė namo. Kai prieš tai vakare prie jo privažiavo L. M. ir paprašė parvairuoti automobilį iš Kauno, iš pradžių nieko blogo nepagalvojo, bet kai ryte nebuvo L. M., suprato, kad kažkas negerai, o atvykęs į Kauną suprato, kad automobilis yra vogtas. Automobilį parvairavo, nes jam reikėjo pinigų, L. M. jam sumokėjo 350 litų, dėl to sutiko pargabenti automobilį. Taip pat nurodė, jog suprato, kad automobilis yra vogtas ir dėl to kad jam įsėdus į automobilį „Toyota Prius“ E. T. jam padavė mobilaus ryšio telefoną ir į jį įdėtą naują SIM kortelę, kurioje buvo įvestas vienas adresatas „A“ ir paaiškino, kad jeigu kas, kad rašytų žinutę į šį telefoną, kelionės metu jis naudojosi šiuo telefonu, nes pravažiavo degalinę. Teisme A. B. paaiškino, jog G. R. automobilio raktelius davė vakare, o automobilio dokumentų nedavė, tačiau jis ir neprašė (3 t., b. l. 96 – 97136 – 137, 146 – 147, 150, 155 – 156).

Anksčiau aptartų asmenų (G. R., A. B.) parodymus patvirtina ir liudytojo A. L. parodymai, kuris pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirba policijoje. 2012 metais buvo pavogtas automobilis „Toyota Prius“, kuris rastas (duomenys neskelbtini), aikštelėje. Aiškinantis aplinkybes sužinojo, kad automobilį į aikštelę pristatė G. R., kuriam automobilį pardavė L. M.. Automobilį iš Kauno parvarė E. T., E. L. ir A. B.. Kas pavogė automobilį, nenustatė. A. B. jam iš karto prisipažino, jog žinojo, kad automobilis vogtas, jam buvo įduotas kitas mobilaus ryšio telefonas automobilio parvarymui. Apie tai, kad automobilis vogtas, žinojo ir L. M., kuris taip pat jam prisipažino. Iš Kauno grįžtant E. T. su E. L. važiavo priekyje, A. B. vogtu automobiliu iš paskos, jie visi buvo pasikeitę mobilaus ryšio telefonus, ėmėsi apsaugos, jei kelyje būtų policija, priekyje važiuojantis automobilis praneštų iš paskos važiuojančiam automobiliui. Parvažiuojančiųjų (duomenys neskelbtini) laukė G. R. su L. M.. Liudytojas paaiškino, kad L. M. jam sakė, kad žinojo, kad automobilis yra vogtas, su juo kalbėjosi areštinėje, jokio spaudimo nenaudojo (4 t., b. l. 73 – 74).

Taigi anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad L. M., E. T., E. L. ir A. B. susitarė įgyti, naudotis ir realizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, jų kaltę įrodo liudytojų A. L. ir G. R. parodymai, paties nuteistojo A. B. parodymai, kuris pripažįsta savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir davė nuoseklius ir išsamius parodymus. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų L. M., E. T., E. L. ir A. B. kaltę įrodo ne tik liudytojų ir nuteistojo A. B. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš 2012 m. birželio 19 d. Klaipėdos apskrities VPK OVB pateiktos informacijos nustatyta, kad 2012 m. birželio 7 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2012 m. gegužės 3 d. laikotarpyje nuo 05:58:30 iki 10:16:17 buvo naudojamas su išankstinio papildymo „Labas“ kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 166–167). Iš 2012 m. birželio 29 d. Klaipėdos apskrities VPK OVB pateiktos informacijos apie UAB „Bitė“ abonento Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės matyti, kad iš šio telefono numerio (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2012 m. gegužės 3 d., 05:58 val. buvo skambinta į A. B. telefono numerį (duomenys neskelbtini), po to iš šio numerio buvo bendrauta su telefono numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 180–183). Atlikus telefono numerio (duomenys neskelbtini) IMSI kontrolę nustatyta, kad ši telefono kortelė 2012 m. gegužės 3 d. buvo naudojama telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 187), o atlikus šio telefono aparato IMEI kontrolę nustatyta, kad šiame telefono aparate (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 iki 2012 m. balandžio 28 d. buvo naudojamas L. M. priklausantis numeris (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 197). Iš šių duomenų pagrįstai galima teigti, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini) 2012 m. gegužės 3 d. naudojosi L. M., kuris 2012 m. gegužės 3 d. laikotarpiu nuo 08 val. 30 min. iki 10 val. 11 min. nuolat bendravo su Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Kadangi mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), buvo paimtas iš E. T. vardu registruoto automobilio „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o nuteistasis E. L. nurodė, kad šis telefonas priklausė jam (be to, šio telefono IMEI numeris buvo nutrintas, galimai siekiant paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus ir apsunkinti teisėsaugos institucijų darbą surandant nusikalstamos veikos pėdsakus), apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad E. L. kartu su E. T. naudojo mobilaus ryšio telefoną IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos darymo metu, naudojantis šiuo telefonu palaikė ryšį su L. M. ir tokiu būdu derino automobilio gabenimo iš Kauno į Klaipėdos rajoną detales. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. T. veikoje nėra subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios, nes jis nesuprato, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, juo naudojasi ir jį realizuoja, nėra duomenų, kad jis žinojo apie tai, kad automobilis „Toyota Prius“ yra vogtas. Tačiau pažymėtina, kad apie nusikalstamos veikos požymius galima spręsti ne tik remiantis paties kaltinamojo parodymais, kuris teigia, kad jis nežinojo, jog automobilis yra vogtas, tačiau apie tai galima spręsti ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kadangi subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Tai, kad nusikalstamos veikos darymui buvo naudojamas mobilaus ryšio telefonas su nutrintu IMEI numeriu, nusikalstamos veikos darymui buvo naudojamos naujos SIM kortelės, kurios iš karto po to, kai 2012 m. gegužės 3 d. automobilis „Toyota Prius“ buvo atgabentas į Klaipėdos rajoną, buvo sunaikintos ir toliau nebenaudojamos, taip pat nuteistojo A. B. parodymai, kad būtent E. T., kuris prisistatė kitu vardu, jam parodė kurį automobilį reikės parvaryti, E. T. pats atrakino automobilį, užvedė ir parodė kaip jis veikia, taip pat tai, jog E. L. su E. T. automobiliu „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), lydėjo A. B. vairuojamą automobilį „Toyota Prius“ nuo Kauno iki Klaipėdos rajono dėl to, kad galėtų perspėti apie kelyje esančius policijos pareigūnus, įrodo, kad E. T. žinojo, kad automobilis „Toyota Prius“ yra vogtas, t. y. įgytas nusikalstamu būdu, ir suprato, kad kartu su L. M., E. L. ir A. B. pervarydami šį automobilį iš Kauno į Klaipėdos rajoną bei parduodami UAB (duomenys neskelbtini), jie veikia nusikalstamai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad E. T. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, nes visuma baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliantas yra teisus teigdamas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl E. T. kaltės, pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad E. T. žinojo, jog automobilis „Toyota Prius“ yra vogtas, ir suprato, kad kartu su L. M., E. L. ir A. B. pervarydami šį automobilį iš Kauno į Klaipėdos rajoną bei parduodami UAB (duomenys neskelbtini), jie daro nusikaltimą.

Vieną iš skundo argumentų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumas, apeliantas nurodo tai, kad nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl teismas negalėjo remtis A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įtariamieji buvo apklausinėjami ne vieną kartą ir dėl savo bei kitų asmenų vaidmens yra davę įvairius parodymus. Tačiau asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą, rinkimo būdų yra BPK 189 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa. Pagal šio straipsnio 3 dalį, prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų panaudojimas apibrėžtas BPK 276 straipsnio 1 dalyje, jie savaime yra įrodymai ir jais teismai turi vadovautis vertindami teisme duodamus parodymus. Šiame kontekste apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo A. B. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams vertinimu, prieštarauja BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias tokie parodymai gali būti panaudoti byloje esantiems įrodymams patikrinti, taigi jie patys nėra įrodymai. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas atliko išsamią nuteistųjų L. M., E. T., E. L. ir A. B. byloje duotų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad L. M., E. T., E. L. parodymai yra prieštaringi ir jais remtis negalima, o A. B. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai atitinka kitą bylos medžiagą. Pažymėtina, kad nuteistasis A. B. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, nuteistojo A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai atitinka įrodymams keliamo leistinumo kriterijų ir pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu baudžiamojoje byloje. Būtent šiuo aspektu ir buvo vertinami apelianto ginčijami nuteistojo A. B. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliantas skunde nurodo, kad apie E. T. ir E. L. kaltę L. M. pradėjo kalbėti iš karto po to, kai jam sulaikytam buvo daromas psichologinis spaudimas, o tai patvirtina prie bylos prijungtas CD diskas, kuriame yra įrašyti pokalbiai tarp policijos pareigūno A. L., veikusio pagal iš teismo gautą leidimą įrašyti pokalbį su L. M.. Mano, kad nors kaltinamajame akte šis įrašas laikomas įrodymu, tačiau jis patvirtina priešingai - tai, kad L. M. buvo daromas psichologinis spaudimas, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nepasisakė apie šio įrašo formą ir turinį. Pažymėtina, kad nuteistasis L. M. aplinkybę, jog apklausų metu policijos pareigūnas A. L. jam darė spaudimą, nurodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014 m. vasario 3 d. vykusio posėdžio metu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. M. 2012 m. gegužės 21 d. buvo laikinai sulaikytas (2 t., b. l. 8), 2012 m. gegužės 23 d. jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas dvidešimčiai dienų (2 t., b. l. 66- 67), 2012 m. birželio 8 d. jis buvo paleistas iš suėmimo (2 t., b. l. 74). L. M. būnant suimtam buvo atliktos dvi apklausos (2012 m. gegužės 22 d. ir 2012 m. birželio 28 d.), po to paleidus L. M. iš suėmimo buvo atliktos dar penkios jo apklausos (2012 m. birželio 13 d., 2012 m. spalio 19 d. ir 30 d., 2012 m. lapkričio 5 d., 2012 m. gruodžio 12 d.), visų apklausų metu dalyvavo gynėjas. Šių apklausų metu, dalyvaujant gynėjui, L. M. turėjo galimybę pranešti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų prieš jį pavartotą smurtą ar spaudimą, galėjo paaiškinti, kad atsisako savo anksčiau duotų parodymų, nes jie gauti neteisėtais būdais, galėjo išreikšti prašymą nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kurie vartojo smurtą ar spaudimą ir neteisėtai išgavo parodymus, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pareigūnų piktnaudžiavimo fakto nustatymo ir išaiškinimo, tačiau tokiomis galimybėmis nepasinaudojo, o apie prieš jį naudotą spaudimą nurodė tik 2014 m. vasario 3 d. vykusio teismo posėdžio metu. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad tokiais parodymais L. M. siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos rėmėsi liudytojo A. L. parodymais, kuriuos jis davė pirmosios instancijos teisme, ir nesirėmė 2012 m. birželio 6 d. savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų atlikimo metu užfiksuotu garso įrašu, kurio teisėtumą ginčija apeliantas. Pažymėtina, kad ir be šio garso įrašo užtenka įrodymų, pagal kuriuos galima daryti išvadą, kad L. M., E. T., E. L. ir A. B. pagrįstai nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų kaltę pagrindžia ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys.

Apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje gynėjas daug dėmesio skiria aplinkybei, kad ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtinus kaltinimams dėl vagystės, buvo siekiama bet kokiu būdu rasti kažkokių įkalčių, rodančių tam tikras sąsajas su vagyste, siekiant pagrįsti neteisėtą sulaikymą, buvo bet kokia priemone siekiama pritempti, kad nuteistieji yra kalti. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė siekė, kad būtų byla baigta baudžiamuoju įsakymu, kad nekiltų jokių pasekmių dėl neteisėto laikymo suėmime. Gynėjas daug dėmesio skyrė Apygardos teismo teisėjo L. Pauliukėno 2012 m. liepos 23 d. nutarčiai, kurioje nurodyta, kad E. T. suimtas nepagrįstai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėta nutartis buvo priimta sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo E. T. klausimą, o nagrinėdamas kardomosios priemonės skyrimo ar pratęsimo klausimą teismas nesprendžia asmens kaltės klausimo, byloje surinktų duomenų nevertina kaip įrodymų, o tik remiantis šiais duomenimis sprendžia, ar asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką ir ar yra įstatyme numatyti pagrindai skirti suėmimą. Šioje nutartyje konstatuota, kad nėra pakankamai duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad E. T. padarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to jo atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas šioje dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje nutartyje, priešingai negu teigia apeliantas, nurodoma, kad E. T. veikoje galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl negalima pritarti apelianto teiginiui, kad šia nutartimi buvo konstatuota, jog nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. T. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, dėl to jis turi būti išteisintas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitą byloje sutrinktą medžiagą, padarė pagrįstą išvadą dėl E. T. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo E. T. kaltė dėl nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimo, naudojimosi juo ir realizavimo, yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. T. gynėjo Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.