- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-221-739/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, Utenos rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, Utenos rajono apylinkės teismui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu (4-11 b. l.) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismo priteisti 2478,26 Eur (8556,95 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalį ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 1991 m. birželio 10 d. ji dirba Utenos rajono apylinkės teisme, nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki šiol eina teismo posėdžių sekretorės pareigas (B lygio, 5 kategorijos karjeros valstybės tarnautoja). Papildomai nurodė, kad nuo 2002 m. spalio 4 d. jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė, o nuo 2008 m. gruodžio 22 d. – antra kvalifikacinė klasė. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 3 straipsniu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Teigė, jog minėtuoju teisiniu reguliavimu sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę – dydį, sumažėjo tik dalies valstybės tarnautojų, turinčių kvalifikacines klases, darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjos nuomone, ginčo laikotarpiu ji nepagrįstai negavo darbo užmokesčio dalies, kuri turi būti priteista iš atsakovų.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepimu (21 b. l.) su pareiškėjos skundu sutiko iš dalies. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 3.5. punktą, šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu kliūtis, kurios lėmė įsipareigojimų nevykdymą, sukėlė teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai. Atsižvelgiant į tai, mano, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteista tik iš Lietuvos valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja ėjo Utenos rajono apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigas. Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 17 pareiškėjai suteikta trečia kvalifikacinė klasė, o 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. P-59 – antra kvalifikacinė klasė. Taip pat nustatyta, kad nuo 2009 m. liepos 14 d. pareiškėja perkelta į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jai suteikiant 5 pareigybės lygį B kategoriją ir antrą kvalifikacinę klasę. Vadovaujantis Utenos rajono apylinkės teismo pažyma apie darbo užmokesčio skirtumo paskaičiavimą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo neišmokėta 2478,26 Eur (8556,95 Lt) darbo užmokesčio (12-16 b. l.)
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Įstatymų leidėjas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu nebuvo mažinami. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (įsigaliojo atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.), joje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo taikoma papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.
Nagrinėjamoje byloje pateikti Utenos rajono apylinkės teismo duomenys patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, atsakovas neišmokėjo 2478,26 Eur darbo užmokesčio. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais detaliais duomenimis apie pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimą.
Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Tai patvirtina ir atsakovo Utenos rajono apylinkės teismo pažyma (12-13 b. l.).
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Utenos rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.
Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iš dviejų atsakovų: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos rajono apylinkės teismo, ir iš Utenos rajono apylinkės teismo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu yra Utenos rajono apylinkės teismas, o reikalavimai Lietuvos valstybei atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teismui nusprendus netenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, negali būti tenkinamas ir jos reikalavimas priteisti palūkanas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.