- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-02-03
- Bylos Nr.
- 1A-132
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- V.V. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. S. bei nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 str. 1 d. ir nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 12 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su L. S. metu, tyčia rankomis pastūmė L. S. , kuri, būdama sunkaus girtumo laipsnyje, krito į durų stiklą, dėl ko dūžtant durų stiklui L. S. buvo padaryta abiejų kelių nubrozdinimas, kraujosruva dešiniame kelyje bei pjautinis kairiosios pažasties audinių ir kraujagyslių sužalojimas ir to sąlygotas ūmus išorinis nukraujavimas iš pažeistų stambiųjų pažasties kraujagyslių, vidaus organų mažakraujystė, kas sukėlė nukentėjusiosios mirtį ir tokiu būdu V. S. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nenumatydamas, kad dėl jo veiksmo stumiant girtą L. S. į duris, kurios buvo įstiklintos, jai gali būti padaryti sužalojimai, nuo kurių ji gali mirti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t.y. V. S. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, jog labai gailisi, išgyvena dėl mylimos žmonos mirties. Mano, jog teismo paskirta bausmė yra per griežta.
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nuosprendį bei priimti naują V. S. išteisinantį nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir teismas priėmė neteisingą bei nepagrįstą nuosprendį. Teigia, kad V. S. veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra teisei reikšmingo priežastinio ryšio tarp V. S. veiksmų bei atsiradusių pasekmių. Gynėjo manymu, šioje situacijoje tarp V. S. veiksmų bei atsiradusių pasekmių yra atsitiktinis priežastinis ryšys. Pabrėžia, kad tarp nuteistojo veiksmų bei jų pasekmių yra keletas tarpusavyje susijusių įvykių, t.y. V. S. , stengdamasis išvengti L. S. smūgių, nestipriai pastūmė pastarąją, kuri stovėjo 1 m atstumu nuo kambario durų. L. S. , būdama sunkaus girtumo laipsnyje, atsitrenkė į stiklines duris, nuo smūgio dužo durų stiklas ir po to L. S. , neišlaikiusi pusiausvyros, persivertė per durų kiaurymę, taip sunkiai susižalodama, o stipriai nukraujavusi, ji mirė. Nurodo, kad šių įvykių grandinės bei sukeltų pasekmių nuteistasis negalėjo numatyti, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Tvirtina, kad V. S. už atsiradusias pasekmes negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Skunde gynėjas taip pat nurodo, jog V. S. veikoje nėra nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Teigia, kad V. S. veika turi būti pripažinta kazusu. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje prokuroras pripažino, jog V. S. „atstūmė žmoną į stiklines duris, po to įvyko nelaimingas atsitikimas, dėl kurio L. S. mirė“. Pabrėžia, kad valstybinio kaltintojo teiginys dėl nelaimingo atsitikimo patvirtina V. S. kaltės nebuvimą. Pažymi, jog kazusas yra toks atvejis, kai asmuo savo veika sukėlė pavojingas pasekmes, tačiau kurių jis neprivalėjo ir negalėjo numatyti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. S. kaltė atitinka nusikalstamo nerūpestingumo formą, tačiau gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad ji yra neteisinga ir nepagrįsta. Teigia, kad buvo neteisingai įvertintas nusikalstamo nerūpestingumo subjektyvusis kriterijus, t.y. galėjimas numatyti padarinius. Įstatymas numato, kad pavojingas savo veikos pasekmes privalo numatyti tik toks asmuo, kuris turi realią galimybę jas numatyti. Pabrėžia, jog „galėjo“ yra subjektyvus kriterijus ir turi būti suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Gynėjo tvirtinimu, paprastai laikytina, kad kaltininkas galėjo numatyti žalingas savo veiklos pasekmes tada, kai jas būtų galėjęs numatyti kiekvienas žmogus. Tvirtina, kad šioje byloje yra akivaizdu, jog V. S. žodinio konflikto su savo žmona metu tik nestipriai pastumdamas ją, neturėjo realios galimybės numatyti, kad L. S. gali atsitrenkti į stiklines duris (atkreipia dėmesį, jog durų stiklas niekuomet nebuvo sudužęs), nuo kurių ji stovėjo 1 m atstumu, o sudužus stiklui, persiversti per jį ir taip stipriai susižaloti. Skunde pabrėžia, kad nė vienas žmogus realiai ir objektyviai negali numatyti tokios įvykių sekos ir tokių kilusių pasekmių, kadangi tai yra paprasčiausias atsitikimas.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė patenkinti paties nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, o prokuroras prašė abu skundus atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. ir priimamas nuosprendis, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Iš nuteistojo V. V. S. apeliacinio skundo argumentų matosi, kad jis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Apeliantas, pasisakęs baigiamosiose kalbose, dar kartą patvirtino, jog kaltu visiškai prisipažįsta, gailisi dėl to, kas įvyko ir mano, kad jam paskirta per griežta bausmė.
Teismas, paskirdamas nuteistajam 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teisingai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais LR BK 54 str., tačiau nesvarstė aplinkybės dėl BK 75 str. nuostatų taikymo jam ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (b.l. 89), anksčiau neteistas (b.l. 78), nebaustas administracine tvarka (b.l. 79). Bylos duomenimis nustatyta, kad konflikto, įvykusio 2004 m. rugsėjo 12 d. S. bute iniciatorė buvo nukentėjusioji L. S. , kuri, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, iškėlusi rankas ketino suduoti smūgius V.V.S. , o šis, norėdamas jų išvengti, rankomis žmoną pastūmė. Tuomet, kai nukentėjusioji, griūdama atsitrenkė į kambario durų stiklą, jis sudužo ir L. S. mirtinai susižalojo stiklo šukėmis. Nuteistasis, pamatęs kraujuojančią žmoną, nubėgo pas kaimynę T. M. ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, o nuteistasis po įvykio ėmėsi priemonių suteikti pagalbą savo žmonai.
Kolegija, įvertinusi aukščiau išvardintus duomenis ir tai, kad V. S. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo atidedant jos vykdymą trejiems metams ir paskiriant nuteistajam įpareigojimą (BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p.).
Tenkinti gynėjo skundą ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio pagrindo. Negalima sutikti su gynėjo skundo argumentu, jog tarp V. S. veiksmų ir atsiradusių pasekmių nėra priežastinio ryšio. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad V. S. sąmoningai pastūmė savo žmoną, o kad ši, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir, stovėdama 1 metro atstume nuo įstiklintų durų, gali į jas atsitrenkti ir mirtinai susižaloti, nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tarp nuteistojo veiksmo – pastūmimo ir dėl to kilusių pasekmių – nukentėjusiosios mirtino susižalojimo yra akivaizdus priežastinis ryšys. Iš bylos duomenų, t.y. specialisto išvados (b.l. 23-27) matyti, kad nukentėjusioji buvo 1 metro 70 cm ūgio, o atstumas nuo nukentėjusiosios, kaip pats nuteistasis nurodė, buvo 1 metras, todėl nuteistasis, suprasdamas, jog atstumas yra daug mažesnis, nei žmonos ūgis, pastūmus ją gali griūti ir atsitrenkus į durų stiklą, jį sudaužyti ir taip mirtinai susižaloti. V.V.S., būdamas blaivus, vargu ar būtų žmoną stūmęs, o girtumas įtakojo tokiam jo poelgiui. Nuteistasis, turėdamas reikiamą gyvenimo patirtį, būdamas sąmoningas ir sveiko proto, privalėjo suvokti apie galimas neigiamas ir pavojingas pasekmes. Juk pats nuteistasis viso proceso metu pripažino, kad žmoną pastūmė panaudodamas tam tikrą jėgą, dėl ko ši, būdama neblaivi, neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo. Gynėjas savo apeliaciniame skunde taip pat pripažįsta, jog V. S. pastūmė savo žmoną. Nuteistasis, darydamas tokią veiką, nesuprato, jog tuo kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, bet pagal visas veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo tai numatyti. Vadinasi, jis atėmė gyvybę savo žmonai dėl neatsargumo esant nusikalstamam nerūpestingumui. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 p. išaiškinimui.
Negalima sutikti su gynėjo skundo teiginiu, jog nuteistojo padaryta veika turi būti pripažinta kazusu.
Aukščiau nurodyto Senato nutarimo 26 p. yra nurodyta, kokią veiką galima laikyti kazusu: ,,Jei asmuo darydamas veiką nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų kito žmogaus mirties, tačiau ji įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, tokia veika laikoma įvykiu (kazusu), ir asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių padarinių“.
Šiuo konkrečiu atveju V. S. , tyčia pastūmęs neblaivią L. S. , stovinčią šalia įstiklintų durų, galėjo ir turėjo numatyti, kad ši gali kristi, išdaužti durų stiklą ir mirtinai susižaloti. Be to, nenustatyta, kad nuteistasis numatė tokius padarinius ir, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų žmonos mirties, t.y. nėra duomenų, jog jis bandė sulaikyti griūvančią žmoną. Vadinasi, esant šioms aplinkybėms jokiu būdu V. S. padarytos veikos negalima laikyti įvykiu (kazusu).
Apeliantas (gynėjas) neteisus tvirtindamas, kad bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje valstybinis kaltintojas taip pat patvirtino, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas, vadinasi dėl žmonos mirties V. S. yra nekaltas. Kolegija atkreipia šio apelianto dėmesį į tai, kad baigiamosiose kalbose prokuroro pasakyta frazė: ,,... atstūmė savo žmoną į stiklines duris, po ko įvyko nelaimingas atsitikimas, ko pasekoje L. S. mirė“ yra paimta iš konteksto, nepilna ir nepaneigia nuteistojo kaltumo. Juk iš teisiamojo posėdžio protokole (b.l. 131) užrašytos prokuroro kalbos matyti, kad jis, prašydamas V. S. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. pripažino, jog jis atėmė savo žmonos gyvybę dėl neatsargumo, nes V. S. , panaudodamas jėgą, savo žmoną stūmė į įstiklintas duris.
Ta aplinkybė, jog durų stiklas niekuomet nebuvo sudužęs, sprendžiant V. S. kaltės klausimą jokios įtakos neturi.
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visetą, išsamiai juos aptaręs nuosprendyje, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltumo pagal BK 132 str. 1 d.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti ir priimti nuosprendį:
V. V. S. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 132 str. 1 d. pritaikius BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 4 p. atidėti bausmės vykdymą trims metams ir įpareigoti pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje per tris mėnesius.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo V. V. S. gynėjo skundą atmesti.