- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- I1-3056-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00390-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-4). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-10-18 iki 2020-01-24 buvo laikomas Alytaus pataisos namų uždarojoje zonoje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kameroje Nr. 12 jam nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m ploto norma, kameros plotą mažino baldų užimamas plotas. Kameros langai neužtikrino natūralaus patalpos apšvietimo. Baldai seni, susidėvėję, netvarkingi, patalpos neremontuotos, iš grindų išlindę metaliniai strypai. Lova dviejų aukštų, nepatogi, todėl negalėjo pailsėti. Pasivaikščiojimo kiemuose neįrengtos rūkymo vietos, pareiškėjas kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir kvėpavo tabako dūmais užterštu oru. Sanitarinio mazgo durų spyna išlaužta, nebuvo galimybės jų uždaryti. Dušo patalpoje neįrengtos kabinos, todėl kiti nuteistieji ir pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti. Pasivaikščiojimo kiemuose neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema, nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sunkumus, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 15-19) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurioje ginčo laikotarpiu jam teko 4,14 kv. m ploto. Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti langai, durys, sanitariniai įrenginiai, įengta ištraukiamoji ventiliacija, elektros instaliacija, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas pataisos namuose laikomiems asmenims. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu pažeidimų kamerų tipo patalpose nenustatė. Kameros vėdinamos per atveriamus langus, sanitariniuose mazguose įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Kamerų langai užtikrina natūralų patalpų apšvietimą. Kameros Nr. 12 lango dydis 100 x 58 cm. Patalpos ir jose esantis inventorius, baldai yra tvarkingi ir prižiūrėti. Tualetai ir dušinės atskirti sienelėmis. Pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkingi, jų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus. Iškvietimo mygtukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose nenumato teisės aktų reikalavimai. Gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus pataisos namus dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kalinimo sąlygomis uždarojoje zonoje, nesikreipė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų uždarojoje zonoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-10-18 iki 2020-01-24.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,14 kv. m ploto (b. l. 20, 21). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmetami kaip nepagrįsti.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpa buvo neremontuota, iš grindų išlindę strypai, baldai netvarkingi, tačiau byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias kameras, netvarkingą kameros inventoriaus būklę, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos yra tvarkingos, jose atliktas kapitalinis remontas. Minėtus argumentus patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos kameros Nr. 12 foto nuotraukos (b. l. 40), iš kurių matyti, kad patalpa suremontuota, baldai tvarkingi. Byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias kameras, netvarkingą kameros inventoriaus būklę. Jei pareiškėjo netenkino sąlygos kameroje Nr. 12, jis galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl kameros ar baldų pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su spyna. Be to, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje (b. l. 40) yra pakankamas asmenų privatumui užtikrinti, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl privatumo neužtikrinimo nekonstatuotini. Kita vertus, jei kameros sanitarinio mazgo durys tinkamai neužsirakino ar neužsidarė, pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl šių aplinkybių, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad dušinėje nebuvo įrengtos kabinos, todėl jam nebuvo užtikrintas privatumas. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų dušinės foto nuotraukų matyti, kad prausimosi vietos yra atskirtos sienelėmis be durų (b. l. 41).
Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį Nr. A-1456-602/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo dėl dušo kabinų neįrengimo.
Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose neįrengtos rūkymo patalpos, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Iš bylos duomenų matyti, kad Alytaus pataisos namų uždarojoje zonoje laikomų asmenų rūkymo priemonės laikomos specialiai tam pritaikytose rakinamose dėžutėse koridoriuje ir išduodamos einant pasivaikščioti (b. l. 27). Remiantis Alytaus pataisos namų direktoriaus 2019-07-12 įsakymu Nr. 1-179 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 22), lokalinių sektorių kiemuose rūkyti leidžiama tik tam skirtose vietose (1.1 p.). Einant į pasivaikščiojimą nuteistajam, norinčiam pasivaikščiojimo kiemelyje būti su nerūkančiais asmenimis, apie tai reikia pranešti budinčiam pareigūnui. Gavus tokį nuteistojo prašymą, pasivaikščiojimas organizuojamas nerūkančiųjų kiemelyje (1.7 p). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo vedimo pasivaikščioti su nerūkančiais asmenimis ir/ar, kad atsakovo atstovas tokio prašymo nebūtų patenkinęs, todėl pareiškėjo argumentai dėl vedimo pasivaikščioti su rūkančiais asmenimis atmetami kaip deklaratyvūs.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose, taip pat nenustato, kad nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių taip pat atmetami.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, orumo pažeminimu, nepatogumais, ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.