Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-826-255/2014

Teisėja L. Bukauskienė Proceso Nr. 1-84-1-00043-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija

1.1.8.; 1.2.14.3.2.1.; 2.4.;

2014 m. gruodžio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Zigmo Pociaus, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas laikiname sulaikyme ir suėmime. Kardomoji priemonė – suėmimas – pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir V. Š., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, ir V. Š. bendrininkų grupe 2014 m. kovo 9 d. 16.30 val. (duomenys neskelbtini) mieste, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, A. Š. atrakinus duris, įsibrovė į R. P. priklausantį butą. V. Š. nuėjo į miegamąjį kambarį, o A. V. pavartojo fizinį smurtą – iš už nugaros pusės uždėjo A. Š. rankos dilbį už kaklo ir taip ją spausdamas laikė prispaudęs prie savęs, po to pargriovė ant lovos. V. Š. tuo metu išlaužė sekcijos spintelės dureles ir iš ten pagrobė 2120,30 Lt vertės turto, priklausančio R. P.: 100 Lt vertės liečiamąjį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Vodafone 526“, 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 500 Lt vertės fotoaparatą „Panasonic DMC-TZ3“, 40 Lt vertės pypkę, 10 Lt vertės USB laikmeną, 100 Lt vertės MP3 grotuvą, 100 Lt vertės auksinį žiedą su akute, 150 Lt vertės auksinę grandinėlę su pakabuku, 500 litų iš piniginės, 20 Lt iš plastikinės dėžutės, 100 Latvijos latų, kurių vertė 490,30 Lt.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistojo A. V. gynėja advokatė K. Pralgauskaitė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistojo V. Š. gynėjas R. Lupeika nurodė, jog nuteistasis V. Š. sutinka su nuosprendžiu, o nuteistasis A. V. be pagrindo apeliaciniame skunde ginčija teismo konstatuotą aplinkybę, kad V. Š. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis. Dėl V. Š. prašo palikti nuosprendį nepakeistą, o dėl bausmės A. V. palieka spręsti teismui.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi paskirta bausmė pagrįsta ir teisinga, teismas, skirdamas bausmę A. V., atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. ir V. Š. buvo nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Kadangi dėl nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas nepaduotas, be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas R. Lupeika prašė nuosprendžio dalį dėl V. Š. palikti nepakeistą, apeliacinės instancijos teismas dėl V. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtos bausmės nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. V. kaltės, nuteistojo A. V. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo. Pats apeliantas nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįsta. Kadangi nusikalstamų veikų kvalifikacija ir esminės bylos aplinkybės neginčijamos, teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, nes, jo manymu, paskirta bausmė yra per griežta.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. V. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumą, motyvus ir tikslus, į tyčios formą, į padarymo būdą, į kaltininko asmenybę. Teismas A. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad A. V. visiškai pripažino kaltę, gailisi nusikaltęs, visiškai atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų. Tačiau teismas taip pat įvertino ir tai, kad A. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, be to, nusikalto bendrininkų grupe, tai teismas laikė atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. A. V. teistas penkis kartus, daugybę kartų baustas administracine tvarka, 2013 m. gruodžio 18 d. jis buvo paleistas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atlikęs bausmę ir, nepraėjus nė trims mėnesiams, vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką. Dėl to teismas padarė išvadą, kad A. V. nedaro teigiamų išvadų, yra linkęs nusikalsti, todėl jam skyrė laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, skyrė mažesnę negu šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmė vidurkis (3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų) bausmę. Byloje yra surinkta nuteistąjį neigiamai apibūdinančių aplinkybių: jis padarė sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas, vėl nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad A. V. už ankstesnes nusikalstamas veikas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, iš ten atlikęs bausmę buvo paleistas 2013 m. gruodžio 18 d., ir nepraėjus net trims mėnesiams nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos įstaigos, jis vėl padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Vien tai, kad A. V. gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir savo kaltę teisme pripažino, nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Apeliantas paskirtą bausmę ginčija ir tuo aspektu, kad, jo manymu, teismas be pagrindo pripažino jo bendrininko V. Š. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme kaip antraeilį, nes tai būtent jis pagrobė daiktus iš R. P., tačiau susipažinus su baudžiamąja byla ir nusikalstamos veikos aplinkybėmis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nusikalstamos veikos iniciatorius ir sumanytojas buvo būtent A. V., nes jis atėjęs į R. P. butą pareikalavo pastarojo sugyventinės A. Š. atiduoti skolą, o šiai atsisakius, jis liepė V. Š. nueiti ir pažiūrėti, kas yra spintelėje, o pats tuo metu laikė A. Š., kad ši nesipriešintų ir netrukdytų V. Š. ieškoti vertingų daiktų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes skirdamas bausmes A. V. ir V. Š..

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turi mažametę dukrą, kuriai jis turi teikti finansinį išlaikymą, nori ja rūpintis ir ją užauginti, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Tačiau A. V. aplinkybė, kad jis turi mažametę dukrą, kuria turi rūpintis, buvo žinoma ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai jo nesulaikė nuo nusikaltimo, darydamas nusikalstamą veiką A. V. prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką. Be to, kaip matyti iš byloje esančių ankstesnių A. V. nuosprendžių, jis jau yra du kartus teistas dėl vengimo išlaikyti vaiką, todėl šios aplinkybės teismui kelia abejonių apeliaciniame skunde nurodomu A. V. noru rūpintis mažamete dukra. Visi A. V. apibūdinantys duomenys rodo, kad A. V. dėl savo netinkamo elgesio išvadų nedaro ir toliau vykdo nusikalstamas veikas, todėl tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Konstatuotina, kad byloje nustatytos ir nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų.

Iš anksčiau išdėstytų argumentų matyti, kad nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos įrodymai ir nuteistojo asmenybė neleidžia mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.