Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegija susidedanti iš teisėjų Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Mefodijos Povilaitienės, dalyvaujant pareiškėjui R. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus pagrįstumo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu, kad konkretaus asmens atžvilgiu priimtas vienkartis teisės taikymo aktas paprastai turėtų būti pripažįstamas individualiu administraciniu aktu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), o jo turiniui turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai.

VAĮ 1 straipsnyje nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti LR Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Pabrėžtina, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas yra viešojo administravimo subjektai, kurie privalo laikytis VAĮ nuostatų, gero administravimo principo, kuris apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-71/2011). Įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto veikla remtųsi įstatymu ir atitiktų jo reikalavimus (VAĮ 3 str. 1 d.). Taigi, viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir svarbu, kad tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip kaip numato teisės aktai.

Pareiškėjo skundas Kalėjimų departamente gautas 2016-09-03 (b. l. 19-22). Kalėjimų departamentas pareiškėjui pateikė atsakymą 2016-08-08 (b. l. 17-18), taigi nepraleisdamas 20 darbo dienų atsakymo pateikimo termino. Kalėjimų departamento atsakymas į pareiškėjo skundą yra individualaus pobūdžio, motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas direktoriaus pavaduotojo. Teismo vertinimu, Kalėjimų departamento atsakymas yra išsamus ir atitinkantis VAĮ numatytus individualaus administracinio akto požymius, todėl yra teisėtas ir nepažeidžiantis pareiškėjo teisių.

Vertinant tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamento individualių administracinių aktų turinį matyti, jog abiejuose buvo remtasi PĮVTT 18 priede išdėstytu Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašu, kuris yra baigtinis. Taigi, leidžiama su savimi turėti ir įsigyti tai, kas yra minėtame sąraše. Pateiktame sąraše pareiškėjo pageidaujamų įsigyti prekių nėra, todėl tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas teikdami atsakymą pareiškėjui išsamiai paaiškino, kokio įstatymo pagrindu yra formuojamas parduotuvėje esančių prekių asortimentas ir dėl kokių priežasčių pareiškėjo pageidaujamų produktų įsigyti galimybės nėra. Todėl teismas vertina, jog atsakovės atstovai tinkamai veikė teikdami pareiškėjui atsakymus ir teismui nenustačius Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, konstatuotina, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimui nėra teisinio pagrindo.

Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs su nebūtinų suimtųjų ir nuteistųjų poreikių tenkinimu, be to, tiek minėtame sąraše, tiek atsakovės atstovai savo atsakymuose, pareiškėjui nurodė, jog jam yra sudarytos sąlygos įsigyti panašius į jo pageidaujamus gaminius, tokius, kaip šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai. Pareiškėjui Lukiškių TI-K parduotuvėje yra sudarytos realios sąlygos įsigyti saldumynų ir miltinių patiekalų, o atsakovės atstovo parduotuvėje nesant konkrečių pareiškėjo pageidaujamų produktų, tokių kaip sausainiai, ledai, pieštukiniai klijai ir ledinukai, nėra laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybes pareiškėjui įsigyti pieštukinių klijų, bandelių, sausainių, čiulpiamų saldainių, ledų, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl Lukiškių TI-K įpareigojimo atliki veiksmus yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nereglamentuotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2016-07-01 iki 2016-08-16) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiu asmeniu.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 2 p. numatyta jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama darbo vietose, esančiose uždarose patalpose. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti įrengtos specialios patalpos (vietos), kuriose leidžiama rūkyti. Rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 2 d. 9 p. nuostata, kurioje numatyta jog, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose.

Įvertinus teisinį reguliavimą, dėl rūkymo ir galimybės turėti tabako gaminius uždaro tipo patalpose, matyti, jog atsakovui nėra pareigos kalinius uždarant į kameras juos skirtyti į rūkančius ir nerūkančius, kadangi tokio tipo patalpose yra draudžiama tiek turėti tabako gaminius, tiek rūkyti, tačiau atsakovas turi pareigą užtikrinti, kad minėtų įstatymų nuteistieji laikytųsi. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė, kad kartu su juo esantis kameroje asmuo rūkytų, t.y. darytų vidaus tvarkos pažeidimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo laikymu kartu su rūkančiu asmeniu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būtų kilusios sveikatos problemos, depresija. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde.

Teismas pripažįsta, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A424– 575/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-08-16 buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.)

nusprendžia:

Pareiškėjo R. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-08-16 buvo pažeista pareiškėjo R. N. teisė į privatumą.

Pareiškėjo R. N. reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.